BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Trisdešimt minučių tarp Kauno ir Elektrėnų arba kodėl verkia demokratija

Penktadienį grįždamas iš Kauno degalinėje sutikau pakeleivingą močiutę (85 metų), kuri po anūkų priežiūros (minėjo turinti visus tris) traukė namo Elektrėnų pusėn. Pasiprašė pavežama. Sutikau. Tai buvo bene antras kartas gyvenime, kai į savo skardomis ir plastmasėmis sudurstytą ratuotą mikro kosmosą įsileidau pašalietį. Nenoriai tai darau, nes bet kuris pakeleivis įpareigoja tapti maloniu ir dėmesingu pašnekovu, o aš, neslėpsiu, bodžiuosi tokiu būti.

Tomis retomis akimirkomis, kuomet esu vienu du su kelio linija ir muzikos garsais, jas stengiuosi išnaudoti (ne)galvojimui. Mintis, jog kažkas čiauškės apie savo įdomų(?) arba atvirkščiai nenusisekusį(?) gyvenimą niekad nebuvo patraukli perspektyva, ypač man, kuris tokiomis istorijomis pradeda ir baigia savo darbo dieną. Tačiau primygtinai senolės (jos žvilgsnis ir intonacija neleido nė minutei suabejoti jos pasiryžimu keliauti su manimi) klausiamas, „Ar neprieštarausiu”, ištariau: „Taip, neprieštarausiu”, tokiu būdu geram pusvalandžiui save pasmerkdamas bendrakeleivystės istorijai, privertusiai vienas kitą laikyti įdomiais pašnekovais.

Akimirka, kai pajudėjo automobilis, man tapo įpareigojimu inicijuoti pokalbį. Bet apie ką galima kalbėti su nepažįstamu žmogumi, kurį sutikai prieš keletą sekundžių? Žiūrėdamas į kelią ir spausdamas akseleratorių lyg tarp kitko močiutės paklausiau apie artėjančius savivaldos rinkimus. Smalsavau, ar garbaus amžiaus senolė eis balsuoti ir kam savo balsą atiduosianti?

Po trumpos pauzės sulaukiau atsakymo, jog balsuoti eisianti, tačiau nežinanti, kas taps tąja laimingąja partija ar judėjimu, kurie galėsiantys tikėtis jos palaikymo. Neapsisprendimas neturėtų stebinti, bent ji taip patikino, nes visur žulikai, melagiai ir kombinatoriai, to, anot močiutės, nebuvo nei smetoniniais, nei gūdžiais sovietiniais laikais. Klausiu, ar iš tiesų jau taip blogai? Sako, kad ne, gyventi galima, tik labai liūdna, kad tenka gyventi vienai, vyras miręs, žentas prispaustas kreditinių įsipareigojimų nugarą lenkia Norvegijoje, dukra, įsisukusi į darbus, motinos „ilgisi” tik ieškodama žmogaus, kuris galėtų pagloboti jos vaikus.

Asmeninio dekadanso retorika? Galbūt, tačiau šiuose asmeniniuose godojimuose išgirdau ir pamačiau ne tik subjektyvias ir emocionalias nuoskaudas, bet ir dažno iš mūsų nusivylimo demokratija (tokio nusivylimo ir netgi priešiškumo šiai politinei sistemai įrodymų esama daugiau nei reikia (žiūrėti čia), motyvus ir priežastis. Gyvenimo išblukinti prasminiai orientyrai tampa pagrindiniu ingredientu demokratiją(?) keiksnojančiųjų servelate, kuris pagardintas pagiežos ir pykčio retorikos prieskoniais sklindančiais iš politinio elito(?) ir analitinio(?) avangardo lūpų, juo misti leidžia ištisiems Lietuvos kaimams ir miesteliams, o šie už šį „delikatesą” rinkimų metu atsilygina galingu atraugėjimu į valdžią rinkdami bukus ir dar bukesnius politinio teatro klounus. Pamaniau, ačiū, aš nenoriu būti šio absurdo teatro suokalbininku, kuris demokratijos muliažu - minios egzaltacijoje bręstantis totalitarizmas - slepia pačią jos esmę - ŽMOGŲ.

Mūsų su senole pokalbio fone visą laiką iš radijo imtuvo sklido raginimai eiti balsuoti. Ne, nebuvo siūloma daryt konkrečių pasirinkimų. Raginantieji kvietė „iš principo” rinktis balsavimo galimybę, t.y. balsuoti už patį balsavimą, o jei jau būti iki galo sąžiningiems, tai buvo spaudžiama dalyvavimu rinkimuose patvirtinti mūsų politinio isteblišmento tezę, kad žmonėms rinkimai, kaip demokratinio veikimo įrankis, iš principo aktualūs, o juo - įrankiu, galima disponuoti tik demokratinėje sistemoje, tiesa, tokioje, kokią ją įsivaizduoja jau dešimtmečius nekintantys politinio spektaklio personažai. Laidos dalyviai politikai(?) ir politikos analitikai(?) desperatiškai ieškojo argumentų, kodėl po eilės nuviliančių rinkimų ir vėl reikėtų patikėti lietuvišką demokratija visiems draugiškai patraukiant prie balsadėžių. Ieškant argumentų kas kart į viršų lįsdavo elementarios non - sequitur tipo loginės klaidos. Suprask, neisi balsuoti - pasisakysi prieš demokratiją, neišsakysi savo nuomonės, suteiksi galimybę tavo likimu „pasirūpinti” kitiems ir t.t. Elementarios loginės spragos diskusijos dalyvius darė apgailėtinais trūnijančios sistemos apologetais.

Akivaizdžiai buvo justi, kad skambanti radijinė retorika mano bendrakeleivę ne kaip nuteikusi. Jos burna staiga užsirakino palikdama mane vienu du su radijo personažais. Supratau, jog čiauškėjimas sklidęs iš radijo imtuvo apie būtinybę balsuoti pačios demokratijos vardan, viso labo tik liūdnas prologas lietuviškos šizofreniškos politinės realybės absurdo dramaturgijai, kurios gylio ir pločio negalėtų aprėpti netgi geneali šio žanro klasiko Albero Kamiu vaizduotė, o ką jau bekalbėti apie senolę. Siaubas apėmė kai pagalvojau, jog visas šis absurdo klondaikas atsakomybe gula ant pavargusių nuo neteisingumo ir melo piliečio pečių. Atskiros interesų ir verslo grupės nusavinusios demokratinio veikimo įrankius tyčiojasi iš žmonių ir barstydamos trupinius nuo sotaus stalo mėgina įtikinti, kad dėl šių trupinių verta pasistengti. Pastangų „rimtumas” vertinamas paklusnumo laipsniu didėjančių kainų ir vieno už kitą kvailesnio politinio ar ekonominio sprendimo fone. Gal jau pakaks? Regis dar ne. Entuziastų, norinčių savo krūtinėmis pridengti degraduojančią politinę sistemą, kol kas apstu.

Sustojus automobiliui į rankas mano pakeleivė pamėgino įbrukti keletą litų. Susimąsčiau, kam jai to reikia, juk žino, kad neimsiu. Bereikšmis mandagumo gestas, padėka už drąsą įsileidžiant nepažįstamąją į savo kosmosą ant ratų? Nustojau spėlioti, kai po mano primygtinio raginimo pinigus pasilikti sau, ši moterėlė pasakė, jog už mane sukalbės poterių, nes tokių žmonių, suprask, pavėžėjančių kaip aš, nebe daug ir likę. Susigėdau pagalvojęs, koks nepasitenkinimas virė mano galvoje, kai ramią ir jau standartine tapusią kelionę iš Kauno į Vilnių sudrumstė šios moterėlės prašymas. Lengva sąžinės graužatis neapleido iki tos akimirkos, kol grįžau namo, o dar tie savivaldos rinkimai, į kuriuos buvau nusprendęs neiti nors mūsų „demokratų” iš visų pusių buvau protinamas pasielgti priešingai.

Grįžus namo kaltės jausmas ir su visam apleido. Padėjo šuns stebėjimas - keistas padaras. Visą savo energiją sueikvoja guminių žaislų kandžiojimui ir tąsymui po kambarius. Energijos likučius, kuriais dar šnopuoja po siautulingo blaškymosi mitriai sumerkia į ėdalo dubenį, o tada užsnūsta. Užsnūsta ten, kur man mažiausiai norėtųsi. Apsipykstame. Tačiau Saros (toks šuns vardas) gailus žvilgsnis nuginkluoja mano šeimininkišką EGO ir su savo didaktiniais pamokymais lieku nieko nepešęs. Tiesa, už Michailo Bulgakovo Šarikovą maniškė paklusnesnė - šiokių tokių taisyklių paiso, nors tenka dėl tvarkos pakovoti, tačiau reikšmingos šarikoviškos protesto dvasios dar neteko patirti. Skardus skalijimas - štai ir viskas su kuo tenka taikstytis.

Prieš užsnūstant į rankas paėmiau Roberto Muzilio romaną „Žmogus be savybių”. Skaitau romano herojaus Meingasto žodžius: Tai viena iš šiuolaikiškiausių idėjų. Mes nepajėgūs išvaduoti savęs pačių, dėl to negali būti abejonių; mes vadiname tai demokratija, tačiau tai tik politinis apibūdinimas tos dvasinės būsenos, kai „galima taip, bet galima ir kitaip”. Esame balsavimo biuletenio epocha. Juk kasmet balsuodami renkame savo sekso idealą, grožio karalienę, o tas faktas, kad dvasinių idealu padarėme pozityvųjį žinojimą, reiškia ne ką kitą kaip atiduoti balsavimo biuletenį vadinamiesiems faktams, kad jie pabalsuotų vietoj mūsų. Epocha nefilosofiška ir baili: ji neturi drąsos nuspręsti, kas yra vertinga ir kas ne, ir demokratija, trumpai tariant, reiškia: „Daryk, kas išeina!” Tarp kitko, tai vienas gėdingiausių ydos ratų per visą mūsų rasės istoriją!

Rodyk draugams

Dalia Grybauskaitė: dviejų klaidų istorija.

Per pastarąsias kelias savaites prezidentė Dalia Grybauskaitė padarė dvi grubias klaidas. Klaidas, kurios valstybės vadovei, jei neapsunkins, tai tikrai nepalengvins gyvenimo. Reikia pasakyti, kad abi klaidos padiktuotos prezidentinės komandos nepatirties, ypač tos jos dalies, kuri kuruoja komunikacijos klausimus. Pirmą ir bene grubiausia klaidą prezidentė ir jos komanda padarė, kai nepasiruošę į prezidentūrą pasikvietė generalinį prokurorą Algimantą Valantiną. Kvietimas, kuris generaliniam prokurorui turėjo tapti nuosprendžiu (to tikėjosi daugelis) už sesers nusikalstamą veiką, nekokybišką prokuratūros darbą ir t.t., skirtingai lūkesčiams, tapo prokuratūros vadovo spaudos konferencija dėl išteisinimo ir pasiteisinimo Kauno pedofilijos byloje.

Visuomenę, kuri šią bylą laiko Lietuvos teisėsaugos sistemos moralumo ir efektyvumo lakmuso popierėliu, prezidentės atstovo spaudai teiginys, kad bylos tyrimas valstybės vadovei nekelia jokių klausimų ir rezultatai ją iš principo tenkina, privertė suabejoti prezidentės deklaruojamu neselektyviu požiūriu į blogai dirbančius valstybės pareigūnus. Dar daugiau, tokie prezidentės atstovo Lino Balsio teiginiai -  daugelį tiesiog suglumino.

Pasirinktoji prezidentūros formuluotė, vertinanti Algimanto Valantino veiklą bei šios formuluotės išimtinis susiejimas su Kauno pedofilijos bylos baigtimi, tapo strategine prezidentūros klaida. Klaida, kuri apnuogino prezidentės komandos, atsakingos už jos komunikaciją, silpnumą. Priimdama sprendimą dėl generalinio prokuroro, prezidentė siuntė politinę žinią dviem auditorijoms: paprastiems piliečiams, kurie trokšta prokuroro kraujo ir politiniam elitui, kuris nori prokuroro galvos dėl asmeninių politinių interesų. Abi auditorijos neišgirdo ir nesuprato prezidentės, arba suprato taip, kaip to mažiausiai reikėjo šalies vadovei.

Paprastam piliečiui pasiliko neaišku, kas šioje byloje prezidentę tenkina. Galbūt tai, kad byla apskritai pasiekė teismą? Būkim atviri, nedidelis pagrindas džiugesiui - visuomenė kitokio sprendimo nebūtų supratusi. O gal valstybės vadovei pasitenkinimą sukėlė tai, kad į teismą keliauja Andrius Ūsas? Nedidelės pergalės esama ir čia. Šiam žmogui kalėjimo sienos dabar bene geriausias sprendimas norint išvengti visuomenės linčo. Tiesa, dar lieka emigracija.

Naujienos iš prezidentūros pribloškė ir prokuroro kraujo ištroškusią LR Seimo daugumą. Tiek plūkęsi ir vargę parlamentarai iš valstybės vadovės išgirdo, kad „stengėsi” be reikalo. Nors prieš tai valstybės galva leido suprasti, kad generalinio prokuroro likimas priklausys nuo LR Seimo išvadų. Deja, nebepriklauso. Prezidentė pasiuntė žinią, kad situacija keičiasi ir visos pastangos sutvarkyti prokuratūros problemas nukeliamos vėlesniam laikui. Nenuosekli, spontaniška, sunkiai prognozuojama  - šie ir kiti epitetai prezidentės nedraugų lūpose dabar skambės solidžiau ir įtikinamiau.

Suprantama, jog pasikeitusi prezidentės laikysena - strateginis sprendimas su paliegusiu ir asmeniškai jai lojaliu generaliniu prokuroru stoti į kovą prieš korupciją ir CŽV kalėjimų istoriją norinčiais numarinti valstybininkais, paklūsta politinei pragmatiškai logikai ir gali būti vertinama, kaip kilni ir drąsi laikysena. Tačiau gerų norų neužtenka, tokiam prezidentės pozicijos pasikeitimui reikėjo sukurti tam deramą informacinį bei politinį lauką. To prezidentės komanda nepadarė. Todėl į pasikeitusius prezidentės prioritetus, kai kas sureagavo labai asmeniškai, kitaip tariant prezidentė įsigijo labai „nuoširdžių” ir stiprių priešų parlamente. To buvo galima išvengti, jei šiuo klausimu būtų padirbėta iš anksto. Deja, deja…

Nuostabą kelia ir prezidentės sprendimas Generalinės prokuratūros klausimą „išspręsti” garsiosios Kauno pedofilijos bylos rėmuose suorganizuojant improvizuotą generalinės prokuratūros vadovybės posėdį Daukanto rūmuose, kuriam, reikia suprasti, „pirmininkavo” pati valstybės vadovė. Kodėl reikėjo šio betarpiškos savęs susiejimo su nevykusiu prokuroru ir jo komanda? Manau, ir pati prezidentė nelabai turi atsakymą. Jei tai buvo mėginimas pademonstruoti, jog „situacija dabar kontroliuos prezidentė”, tai mėginimas nevykęs. Nes akivaizdžiai buvo justi, kad situacijos Daukanto rūmų vadovė nekontroliuoja. Nekontroliuoja dalykiniu požiūriu, t.y. ji negali būti preciziškai susipažinusi su prokuratūros darbu, o juo labiau konkrečia byla, tai nėra valstybės vadovės funkcija, tam ji ir laiko neturi. Todėl šalies vadovės sprendimas ir jos komandos nuolankus bei nekritiškas pritarimas tris valandas Lietuvai įrodinėti, jog „valstybė valdoma”, o po to pareikšti, kad savo pavaldiniui „kol, kas neturi jokių priekaištų”, buvo truputį ne laiku ir ne vietoje, o ir, minėjau, daugelio liko nesuprastas.

Kad ir kaip sunku bei nemalonu prezidentei pripažinti, tačiau sau spąstus valstybės  vadovė paspendė pati. Deklaruodama, kad jos sprendimai liečiantys valstybės pareigūnus: ryžtingi, greiti ir paremti aukštais etikos reikalavimais, Dalią Grybauskaitę įpareigojo kiekvieną sprendimą ar viešą gestą apskaičiuoti iki menkiausių detalių. Deja, šiuo atveju buvo paslysta. Valstybės vadovė ir jos komanda paslydo, nes įsivėlė į konkrečios bylos „tyrimą” bei viešoje erdvėje pakeitė savo nuomonę dėl kriterijų, kuriais remiantis turėjo būti vertinamas generalinis prokuroras ir jo darbas. Paslydo, nes manė, kad reitingų ir autoriteto užteks pateisinti galbūt teisingą, bet neargumentuotą sprendimą.

Kol kas visuomenė šį Algimantą Valantiną „išteisinantį” valstybės vadovės verdiktą nurašo prokurorų apgavikiškiems kėslams. Suprask, valstybės vadovę prokurorai apgavo. Ši „apgavystė” visuomenės sąmonėje bus toleruojama tol, kol prezidentė nesiims keršyti ją „apgavusiems” prokurorams. Jei keršys, tai visuomenė valstybės vadovės „neapsižiūrėjimą” pateisins ir atleis, jei ne - prezidentė bus nurašyta į „slabakus”. Ir visi jos pasiekimai keičiant ministrus ar nesąžiningus pareigūnus sodinant į kalėjimą virs tik smėlio smiltimis reitingų lentelėje. Per neapdairumą ir komandos nepasiruošimą valstybės vadovė įsivėlė į jai pačiai pavojingą flirtą su įaudrintos visuomenės sparčiai kintančia nuomone. Nereikia pamiršti, kad čia prezidentė prieš save nuteikė ir dalį LR Seimo daugumos atstovų. To prezidentei dabar mažiausiai reikia.

Antra, ir nemažiau grubi klaida, kurią padarė prezidentės komanda, atsakinga už komunikacijos klausimus, tai dienos šviesą išvydęs patarėjos Virginijos Būdienės interviu delfi.lt portale. Reikia pasakyti, kad interviu tonas ir ten dėstomos mintys daugelį nustebino. Pirma, patarėja sau leido prabangą aiškintis savo asmeninius santykius su vienu iš konservatorių frakcijos narių. Antra, interviu metu buvo padaryta bent keletas politinių pareiškimų, vertinančių koalicijos darbą, o tai turėtų griežtai kirstis su prezidentės deklaruojama nepolitinių patarėjų koncepcija. Ir trečia, patarėja valstybės vadovę įvėlė į politiniu, teisiniu ir ideologiniu požiūriu jautrią religinių konfesijų ir valstybės santykio diskusiją. Įvėlė tokiu apgrabiu būdu ir taip ne laiku, kad net didžiausi Dalios Grybauskaitės simpatikai, kurie nekritiškai pritaria bet kuriam prezidentės sprendimui, dabar klausia, kodėl šis interviu ir kodėl dabar?

Keista, kad prezidentės komandos komunikacininkai neįvertino ir kitos svarbios aplinkybės, kad gerbiamos Virginijos Būdienės pasisakymai nuskambėjo dar neišblėsus audringiems prezidentūros sprendimų vertinimams Kauno pedofilijos byloje. Prezidentės ir jos komandos nedraugai kaip mat pasičiupo faktą, kad Grybauskaitės patarėja, užimdama Švietimo ir mokslo ministerijos viceministrės postą, buvo aktyvi “Gender Loops” programos propaguotoja ir agitatorė. Suprask, ko tikėtis iš prezidentūros, kurioje sau šiltą vietą suranda įvairių netradicinių seksualinių orientacijų gynėjai. Asmeniškai tokį mėginimą sieti šiuos du nesusijusius klausimus laikau nekorektišku ir stokojančiu logikos, tačiau taip manančių yra mažuma. O ir griežtai strateginės komunikacijos požiūriu išklibusį (po prokuratūros klausimo sprendimo) prezidentūros, kaip moralės bastiono įvaizdį, vargu ar sustiprina neapgalvoti ir neparuošti patarėjų pasisakymai, atvirkščiai, šiam įvaizdžiui tik dar labiau kenkiama, taip silpninant ir prezidentūros politines pozicijas.

Nederėjo gerbiamai patarėjai veltis ir į viešą diskusiją su vienu iš konservatorių frakcijos narių. Galiu suprasti Virginijos Būdienės norą į „vietą pastatyti” Mantą Adomėną, šis politikas nemažai nervų prigadino Švietimo ir mokslo ministerijai, o ir dabartinę prezidentūrą priverčia raukytis išgirdus jo vardą ir pavardę, tačiau, ar pasirinktas laikas ir forma patys geriausi, tuo didžiai abejoju. Dar didesnės abejonės apima, kai skaitant interviu išgirsti teiginius apie „konservatorių norą viską totaliai kontroliuoti”. Skambėtų įtikinamai, jei ne viena reikšminga detalė. Pastarasis kaltinimas gali būti puikiai peradresuotas pačiai prezidentūrai, o konkrečiau mano didžiai gerbiamai Daliai Grybauskaitei. Ryžtas ir politinio užsimojimo mastas, kuris iliustruojamas vis naujais prezidentės pareiškimais apie papildomos kontrolės reikalaujančias reformas, leidžia manyti, kad pačiai prezidentei „kontroliavimo” sindromas nėra svetimas.

Todėl gerbiamos patarėjos mėginimas apibendrinti vyriausybės darbą ir jos vykdomą švietimo reformą, nevisiškai teisingas ir tikslus, o ir įvelia prezidentę į bereikalingas intrigas. Suprantu, kad premjeras A.Kubilius ir jo vyriausybė tapo raiša antimi, kuri sunkiai judėdama galbūt sulauks savivaldos rinkimų, tačiau nereikia pamiršti, kad ši partija ir jos koalicijos partneriai kol kas dar turi, nors ir formalų, tačiau tautos jiems deleguotą mandatą ir su juo reikia skaitytis. Bent jau gerbiamai patarėjai.

Didžiausią netaktą patarėja parodė ir aptardama religinių konfesijų vietą Lietuvos švietimo bei ugdymo sistemoje. Grubiu ir tokio rango pareigūnei netinkančiu stiliumi ponia Būdienė religines bendruomenes, o konkrečiai Katalikų bažnyčią, „pastatė” į vietą. Nors mokyklose kryžių kabinimo klausimo Lietuvos katalikų bažnyčia nekėlė, tačiau dėl Vilniaus mero Viliaus Navicko nesugebėjimo suvokti klausimo delikatumo ir jo garsių postringavimų apie privalėjimą kabinti kryžius mokyklose, šis klausimas tapo labai svarbia vidaus politinės darbotvarkės tema. Kaip jau minėjau, pagundai savo nuomonę pareikšti neatsispyrė ir prezidentės patarėja. Pacitavusi visas įmanomas ir žinomas europines konvencijas, kurios atskiria bažnyčios ir valstybės kompetencijas viešo ir privataus veikimo sferose, buvusi Gedimino Kirkilo vyriausybės Švietimo ir mokslo viceministrė išreiškė neslepiamą pasipiktinimą bažnyčios noru bent kiek aktyviau reikštis žmogaus ugdymo procese.

Reikia pasakyti, kad formaliai prie patarėjos žodžių prikibti neina. Tačiau čia ir vėl koją pakišo subtilumo ir takto stygius, kuris bažnyčios hierarchus ir bendruomenę turėjo galutinai suerzinti. Atsakinėdama į žurnalisto klausimus gerbiama Būdienė mintimis nuklydo į žmogaus ugdymo tematikos svarstymus. Ką ir kaip patarėja mano esant alternatyva vaikų doriniam ugdymui mokyklose, galima pasiskaityt mano pateiktoje nuorodoje, galiu tik pasakyti, kad čia patarėja padarė tokių konceptualių klaidų, kad bent kiek besidominčiam švietimo sistemos nebiurokratine, o ideologine problematika, tapo aišku, kad ponia Budienė turi griežtą ir bekompromisę nuomonę, kuri grįsta dar prancūzų revoliucijos laikus menančiomis vertybėmis - bažnyčiai viešajame gyvenime vietos nėra. Deja, ši nuomonė ir jos dėstymas prieš prezidentę nuteikia nemažą dalį jos pačios elektorato, o ir suvisam įkalamas gilus pleištas tarp valstybės vadovės ir gan svarbios konfesijos (katalikų) hierarchijos. Patarėjai turėjo užtekti nuovokos nekomentuoti Vilniaus mero kvailokų iniciatyvų, o dar labiau reikėjo vengti veltis į diskusiją apie valstybės ir bažnyčios santykį.

Nežinau, ar prezidentei pastarųjų savaičių grubios klaidos apskritai leidžia manyti, jog jų būta (mano nuomone, bet koks neigimas būtų stačiai nelogiškas), tačiau stebint iš šalies negali nepastebėti keleto dalykų, kurie jau tampa bloga ir pačiai prezidentei bei jos institucijai kenkiančia praktika. Į akis krenta akivaizdus prezidentės komandos silpnumas viešosios komunikacijos ir tarpžinybinio/politinio bendradarbiavimo baruose. Gerbiamas Linas Balsys puikus kalbėtojas į mikrofoną ir kamerą, tačiau silpnokas komunikacijos strategas, tiesiog stinga žinių ir subtilesnio bei gilesnio strateginės komunikacijos teorijos ir praktikos išmanymo. Turiu įtarimą, kad gerbiamas Linas gan dažnai žvalgosi į ponios Audronės Nugaraitės pusę, kuri prezidentūroje vadovauja  Politinės analizės ir institucinių ryšių grupei. Toks žvalgymasis būtų suprantamas ir logiškas. Gerbiama Audronė yra pripažinta komunikacijos teoretikė, tačiau tik teoretikė, kurios praktinės strateginės komunikacijos žinios gan kuklios. Tiesa, gali būti ir visiškai atvirkščio varianto. Žmonės,  ypač konkurencinėje aplinkoje, nelinkę paminti savo ambicijų ir stengiasi save įtikinti, kad jie viską supranta ir gali daugelį klausimų spręsti vieni. Nors toks mąstymas pavojingas, tačiau dažnai sutinkamas. Bet kokiu atveju šios dvi prezidentūros grandys, kurioms vadovauja gerbiamas Linas ir Audronė, turėtų rodyti didesnę profesinę sinergiją.

Manau, kad šioms grandims nepamaišytų keleto profesionalų pagalba. Profesionalų, kurie savyje derintų politinio proceso ir strateginės komunikacijos išmanymo kompetencijas ir sugebėtų teikti siūlymus praktiniams strateginės komunikacijos sprendimams. Deja, dabar prezidentūroje to stinga. Kitaip negaliu paaiškinti prezidentės ir jos komandos klaidų, susijusių su prokuratūros „posėdžiais” prezidentūroje ir gerbiamos patarėjos pamąstymais, kurie prezidentę pristato nevisiškai korektiškoje šviesoje.

Rodyk draugams