BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ką švenčiam?

Foto Eric Mumford

1932 m filosofas Jose Ortega y Gasset stovėdamas prieš studentų auditoriją tarė galvojas, kad ispaniškas universitetas ir Ispanijos valstybė „lyg ne pagal instrukciją naudojamos mašinos”. Dekadanso retorika vertinant to meto Ispanijos situaciją (1931 m žlugusi monarchija ir kairiųjų politinių jėgų valdoma vyriausybė) skambėjo įtikinamai. Įtikinamai ji skambėtų ir šių dienų Lietuvoje. Viena ausimi klausiausi šiųmečio iškilmingo LR Seimo posėdžio transliacijos skirtos Kovo 11 d. progai paminėti.

Liūdna. Daug retorikos apie nieką, t.y. apie tai, kuo jau gyvename dvidešimt metų: korupcija, vagiliavimu, intrigomis ir vienas kito koneveikimu. Kiek menu, tai šių pagraudenimų dramaturgija(?) nekinta. Minėjimų metu vis raginame save ir kitus pasitaisyti tapti labiau teisingais, sąžiningais ir solidariais. Žadame ateities kartoms palikti stabilią, išpuoselėtą ir visus vienodai - tarsi tai būtų įmanoma - mylinčią Lietuvą.

Sublizgėti minėjime galėjo ir primiršti veikėjai. Įsitikinau, jog kiekviena partija turi savo „nusipelniusiųjų” sąrašą, kuriems kovo 11 d. Seimo tribūna tampa šiokia tokia kompensacija už menkesnės vertės signataro sklypą ar kuklesnes pareigas ministerijoje. Dažnai būna taip, kad egzaltacijos pagautas toks „sąžinės balsas” tarsteli keletą aštresnių žodelių vertindamas nūdienos realijas. Būna ir taip, kad įsigudrinama pakritikuoti ir saviškius, negailima riebių epitetų ir oponentams: oligarchai, diktatoriai, mankurtai. Sumanus frazeologijos parinkimas, bet kurią pilką asmenybę, kovo 11 d. skalijančią iš Seimo tribūnos, paverčia žurnalistinių kronikų herojumi.

Visi suvokia, jog tai tik spektaklis ir šios šventinės(?) mizanscenos herojai bei antiherojai užgesus rampų šviesai susėdę drauge prie bendro stalo kramsnoja vieno kąsnio sumuštinius ir giliai širdyje džiaugsis, kad Lietuvos esama tokios, kokią jie ką tik kritikavo(?) ir žadėjo taisyti(?). Kitokia Lietuva jiems būtų pavojinga ir nedraugiška. Joje reikėtų konkuruoti sumanumu, išsilavinimu darbštumu ir sąžiningumu. Deja, ne dėl tokios Lietuvos buvo kovojama. Kovojama buvo dėl tokios Lietuvos, kokioje dabar tarpsta ne vienas valdžios koridorių patriotas su apsimestiniu patosu kalbantis apie šviesią Lietuvos ateitį.

Valstybinės šventės, ypač toji dalis, kur oficiozo retorika pasiekia kulminaciją, reikšminga tuo aspektu, jog tono ir minties aistringumas išduoda bendruomenės politinio libido potencialią. Žvelgiant į šiųmečio (neabejoju, jog ir prieš tai buvusiuose vaizdo būta to paties) minėjimo dalyvių veidus ir kalbų toną tenka daryti išvadą, jog Lietuvoje kvepia politine/pilietine impotencija. Absoliutus nuobodulys išraižęs piliečių ir jų renkamų politikų veidus. Politikoje neliko flirto, liko tik retoriniai šablonai ir privilegijų pynė, tie kurie to flirto turėtų būti suvedžiojami - piliečiai, tapo pigaus elgesio mergelėmis, kurioms keletas litų čia ir dabar užtemdo akis prieš bet kokią garbingą ir orią jaunamartės ateitį.

Minėjimo renginiuose pasigedau šalies vadovės. Ir sutapk tu man šitaip, kad kovo 11 d. šventinius renginius mūsų šalies politikos prima Dalia Grybauskaitė praleido Briuselyje įnirtingai diskutuodama apie Libijos laisvę ir Šiaurės Afrikos problematiką. Keista, jog šis faktas niekam neužkliuvo, kita vertus, o kodėl turėtų? Juk apart Seimo ir jo prieigų istorinės datos Lietuvoje menkai ką reiškia ir nedaug kam berūpi. Patogiai įsitaisę prie savo personalinių kompiuterių tarstelime keletą lėkštokų patriotinių frazių veidaknygėje ir gana. Tiesa, šventės realumo jausmą kuria TV dėžutės. Kramsnoji salotos lapą ir kartu su tautos išrinktaisiais širdyje baubi tautinę giesmę. Valio! Televizija visagalė. Nebūtų jos. pamirščiau, kad Lietuvos esama. Štai jums ir atsakymas, kas vienija Lietuvą ir kokia yra lietuvybės idėja - XXI a. LIETUVA - TIKRŲ TELEVIZIJOS GURMANŲ KRAŠTAS.

Nesiskundžiu. Man net patinka. Smagu stebėti politinę realybę, kuri įsikabinusi į lingvistinius anachronizmus: patriotizmas, idealizmas ir kitus izmus, mėgina žmonėms pasakoti mitą, kurio kalba ir naratyvinės struktūros bei įvaizdžiai nebekoreliuoja su politinio mito naratorių lūkesčiais ir leksika. Tiesa, šis mėgavimasis pasiekiamas nelengvomis pastangomis. Tik vidinio egzodo sąskaita gali stebėti šio kosmio kvaitulį. Nors vaizdas to vertas, tačiau jis reikalauja neįtikėtinų pastangų slopinant niršulį ir nepasitenkinimą jaučiant šios realybės spaudimą į smegenis ir visą kūną. Tenka taikytis su tuo, jog originalaus reginio kaina aukšta.

Dar kartą grįžtų prie Jose Ortega y Gasset. Ispanas betarpiškai susiejo universiteto dekadansą su valstybės dekadansu. Sugretinimas nuspėjamas. Apšvietos epochos idealai akcentavo ir dar ilgus metus akcentuos išsilavinimo ir žinių principo svarbą visuomenės raidos turiniui ir kryptims. Intelektualus žmogus įaustas į šios pasaulėžiūros verčių struktūras negali suspenduoti savyje inteligencijos slopinant aistrą kalbėti auditorijoms, ypač jaunų žmonių, apie universitetą/akademybę ištikusią krizę. Jose Ortega y Gasset ne išimtis. Nauja čia tai, kad filosofas aiškiai leidžia suprasti, kad valstybės idėja gali, o ir privalo, būti susieta su sėkmingu universiteto projektu. Kitaip tariant, universitetas: išmintis, žinios, inteligencija, erudicija, išsilavinimas ir joms leidžiantis skleistis struktūrinis karkasas yra pirminė sąlyga formuojant palankų klimatą moderniai ir ilgalaikes perspektyvas tautų bendruomenėje galinčiai puoselėti valstybingumo idėjai. Tikiuosi, kad kada nors kovo 11 d. į Lietuvą prabils IŠMINTIS/UNIVERSITETAS ir valstybė pradės veikti pagal instrukciją.

Rodyk draugams

Buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus apie romantiką ir romantikus

Buvęs VSD vadovas ir ambasadorius Mečys Laurinkus apie romantiką:

Prezidentas V.Adamkus buvo paskutinis romantikas, laikęs šalia savęs patarėjais net tuos, kurie prieš jį niurnėjo.

lrytas.lt

Jei atvirai, tai nelabai supratau gerbiamo Mečio loginių vingrybių. Vadovaujantis gerbiamo “romantizmo” eksperto logika (čia be ironijos, nes p.Laurinkaus esama diplomuoto filologo) tektų daryti išvadą, kad romantiku galima būti tik šalia savęs turint niurnančią žmoną, vyrą, patarėjus ir t.t. Kvailoka išvada? nuovokiam žmogui taip, tačiau ponui Mečiui Laurinkui ne.

Tęsiant buvusio VSD vadovo mintį tenka pripažinti, kad mūsų tautos nesveikai aukštas bumbėjimo koeficientas, o jis ir plika akimi matomas, leidžia be jokių skrupulų teigti, jog esame neįtikėtinai “romantiški”. Stebėtina, kad pagrindo rastis tokioms keistoms išvadoms suteikia strateginėms (strateginis ir loginis mąstymas imperatyvus reikalavimas jų darbuotojams) žinyboms vadovavę žmonės.

P.s Nieko asmeniško prieš gerbiamą prezidentą Valdą Adamkų neturiu. Gerbiu kaip padorų ir nuoširdų žmogų. Tuo tarpu ponas Mečys mane iš ties nustebino. Po “dramatiško” atšaukimo iš LR Ambasadoriaus Gruzijoje pareigų ir skambaus pareiškimo apie grįžimą į politiką (čia objektyvumo dėlei reikėtų pastebėti, kad iš jos niekada ir nebuvo pasitraukęs), grįžtama su tokiomis grubiomis logikos klaidomis. Ir kas keisčiausia, ant šių viešai dėstomų tragikomiškų teiginių ešafoto aukojama Valdo Adamkaus galva.

Apie buvusį prezidentą ir jo vaidmenį pono Mečio ir jo draugų “sugrįžimo į politiką” plane - artimiausiu metu.

Rodyk draugams

Julijus Cezaris. Pavyzdys, kuris gali kalbėti ir mūsų dienomis.

Turiu prisipažinti, kad knygas, kuriose mintis ar siužetinė linija rutuliojama 450 puslapių, retai kada skaitau, o  jei ir pradedu, tai niekada nepabaigiu (su išimtimi: filosofija, teologija, psichologija ir kita logija ). Šią savaitę atsitiktinai į mano rankas papuolė Philip Freeman Julijus Cezaris (išleista Tyto alba). Pirma šovusi mintis standartinė, jog tai dar viena knyga, kurią palaidosiu lentynoje paskaitęs pirmuosius šimtą puslapių.  Deja, deja…klydau. Ir šį sykį prašoviau labai stipriai. Knygą “sugromuliavau” per tris dienas. Savo gyvenime turėjau tik keletą akimirkų, kai baigiant skaityti knygą apimdavo liūdesys.  Liūdna būdavo ne dėl siužeto verksmingos dramaturgijos, o dėl to, kad grakštūs ir įtaigūs teksto vingiai baigsis su paskutiniu knygos puslapiu. Julijus Cezaris kaip tik ta knyga. Ne paslaptis, kad dėl vienų ar kitų pasąmoninių motyvų vyriška giminė linkusi žavėtis monumentaliomis didžių karvedžių asmenybėmis. Ir aš nesu čia jokia išimtis. Mėgstu tai, kas įkvepia. O istorijos herakliai, makedoniečiai, cezariai ir napolionai įkvepia. Philip Freeman Julijus Cezaris knygos užmojis, stilius ir gebėjimas analizuoti istorinius kontekstus bei juos gretinti su Julijaus Cezario asmenybės psichologine charakteristika ir jos diktuojama sprendimų logika - mane maloniai pribloškė. Nežinau, ar gerbiamas Philip Freeman rašydamas knygą kėlė sau uždavinių atlikti kuo gilesnę ir detalesnę šio karvedžio asmenybės analizę, tačiau tai jam puikiai pavyko. Pabaigus skaityti knygą pagalvojau, jog ši Julijaus Cezario asmenybės analizė galėtų tapti viena iš chrestomatinių lyderio/vadovo psichologinės paradigmos temų.

Kodėl taip galvoju? Paskutiniu metu tenka domėtis įvairiais geros praktikos pavyzdžiai versle ir politikoje. Įdomu stebėti, kaip įvairios media grupės kuria sėkmingų verslininkų ar iškilių politikų prototipus. Nenoriu čia per daug plėstis PR technologijų klausimais, tik paminėsiu, kad šių “iškilių” ir “sėkmingų” lyderių istorijų fabulos vienodos. Maži “pergalingi” karai suvaldant verslo krizes ar sudorojant politinius oponentus. Štai čia, mano giliu įsitikinimu, atsiskleidžia esminis skirtumas tarp cezariškos lyderystės ir tos lyderystės, kurią matome nūnai. Esminis (abejojantys dėl teiginio pagrįstumo privalo perskaityti knygą) cezariškosios lyderystės skiriamasis bruožas nuo šių dienų lyderystės suvokimo yra tas, jog didžiojo romėno lyderystė buvo sukurta, o ne paveldėta ir deleguota. Sukurta nuo pačios Romos miesto laiptų papėdės iki triumfo žygio per Romos gatves. Tuo tarpu daugelis mūsų verslo lyderių tik akcininkų marionetės, o politikai siaurų frakcinių kovų šmėklos. Cezaris sukūręs savo lyderystės istoriją per kruvinus Galijos, Afrikos, Ispanijos, Graikijos ir Mažosios Azijos mūšius - gyvas kontrastas šių dienų biurokratiniam verslo ir politinio lyderio “tipažui”. Cezaris nebuvo paveldėtojas savo giminės turtų, politinio statuso, kuriuos turėtų nuožmiai ginti ir gausinti. Karvedys paveldėjo tik viena - ryžtą, kuris sumišęs su esminiu nesaugumo jausmu, jog šiame pasaulyje jis yra vienas ir privalo pasikliauti ne malone, o savo sumanumu ir kovingumu, jį darė neįtikėtinos įžvalgos ir nuožmumo pavyzdžiu. “Sukurk progą savo sėkmei ir lyderystei pats” - taip būtų galima įvardinti visų Cezario karo žygių ir politinių pergalių leitmotyvą. Todėl žvelgdamas į didžiuosius sėkmingo verslo ar politikos guru šiomis dienomis negaliu atsistebėti jų drąsa mąstyti cezariškai, t.y išdidžiai ir su nenuslepiama pagarba savo pačių “žygdarbiams”. Tie žygdarbiai…viso labo noras bet kokia kaina įsiteigti ponui - akcininkui, kuris dažnai yra beveidis investicinis fondas, o politikos atveju - įtakingos interesų grupės. Tai va. Reziume tokia, kad knyga iš ties patiko. Labai daug įdomios istorinės retrospektyvos, kuri leidžia aiškiau suvokti Vakarų civilizacijos raidos dėsningumus ir logiką. Plius, ką jau minėjau, neįtikėtinai istoriškas ir gyvas Julijus Cezaris, kurio romantiškas heroizmas ir dažnai prasčiokiškas nuoširdumas dar labiau įkvepia tuos, kurie galvoja, kad ciniškumas ir tam tikros formos barbarybė, supanti žmogų, negali jų išmušti iš tvirtų nuostatų ir idealų balno. Toks buvo Cezaris, kai žengė per Rubikoną, toks jis liko, kai sulaukė klastingų dūrių Romos Senate.                  

Rodyk draugams