BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ką švenčiam?

Foto Eric Mumford

1932 m filosofas Jose Ortega y Gasset stovėdamas prieš studentų auditoriją tarė galvojas, kad ispaniškas universitetas ir Ispanijos valstybė „lyg ne pagal instrukciją naudojamos mašinos”. Dekadanso retorika vertinant to meto Ispanijos situaciją (1931 m žlugusi monarchija ir kairiųjų politinių jėgų valdoma vyriausybė) skambėjo įtikinamai. Įtikinamai ji skambėtų ir šių dienų Lietuvoje. Viena ausimi klausiausi šiųmečio iškilmingo LR Seimo posėdžio transliacijos skirtos Kovo 11 d. progai paminėti.

Liūdna. Daug retorikos apie nieką, t.y. apie tai, kuo jau gyvename dvidešimt metų: korupcija, vagiliavimu, intrigomis ir vienas kito koneveikimu. Kiek menu, tai šių pagraudenimų dramaturgija(?) nekinta. Minėjimų metu vis raginame save ir kitus pasitaisyti tapti labiau teisingais, sąžiningais ir solidariais. Žadame ateities kartoms palikti stabilią, išpuoselėtą ir visus vienodai - tarsi tai būtų įmanoma - mylinčią Lietuvą.

Sublizgėti minėjime galėjo ir primiršti veikėjai. Įsitikinau, jog kiekviena partija turi savo „nusipelniusiųjų” sąrašą, kuriems kovo 11 d. Seimo tribūna tampa šiokia tokia kompensacija už menkesnės vertės signataro sklypą ar kuklesnes pareigas ministerijoje. Dažnai būna taip, kad egzaltacijos pagautas toks „sąžinės balsas” tarsteli keletą aštresnių žodelių vertindamas nūdienos realijas. Būna ir taip, kad įsigudrinama pakritikuoti ir saviškius, negailima riebių epitetų ir oponentams: oligarchai, diktatoriai, mankurtai. Sumanus frazeologijos parinkimas, bet kurią pilką asmenybę, kovo 11 d. skalijančią iš Seimo tribūnos, paverčia žurnalistinių kronikų herojumi.

Visi suvokia, jog tai tik spektaklis ir šios šventinės(?) mizanscenos herojai bei antiherojai užgesus rampų šviesai susėdę drauge prie bendro stalo kramsnoja vieno kąsnio sumuštinius ir giliai širdyje džiaugsis, kad Lietuvos esama tokios, kokią jie ką tik kritikavo(?) ir žadėjo taisyti(?). Kitokia Lietuva jiems būtų pavojinga ir nedraugiška. Joje reikėtų konkuruoti sumanumu, išsilavinimu darbštumu ir sąžiningumu. Deja, ne dėl tokios Lietuvos buvo kovojama. Kovojama buvo dėl tokios Lietuvos, kokioje dabar tarpsta ne vienas valdžios koridorių patriotas su apsimestiniu patosu kalbantis apie šviesią Lietuvos ateitį.

Valstybinės šventės, ypač toji dalis, kur oficiozo retorika pasiekia kulminaciją, reikšminga tuo aspektu, jog tono ir minties aistringumas išduoda bendruomenės politinio libido potencialią. Žvelgiant į šiųmečio (neabejoju, jog ir prieš tai buvusiuose vaizdo būta to paties) minėjimo dalyvių veidus ir kalbų toną tenka daryti išvadą, jog Lietuvoje kvepia politine/pilietine impotencija. Absoliutus nuobodulys išraižęs piliečių ir jų renkamų politikų veidus. Politikoje neliko flirto, liko tik retoriniai šablonai ir privilegijų pynė, tie kurie to flirto turėtų būti suvedžiojami - piliečiai, tapo pigaus elgesio mergelėmis, kurioms keletas litų čia ir dabar užtemdo akis prieš bet kokią garbingą ir orią jaunamartės ateitį.

Minėjimo renginiuose pasigedau šalies vadovės. Ir sutapk tu man šitaip, kad kovo 11 d. šventinius renginius mūsų šalies politikos prima Dalia Grybauskaitė praleido Briuselyje įnirtingai diskutuodama apie Libijos laisvę ir Šiaurės Afrikos problematiką. Keista, jog šis faktas niekam neužkliuvo, kita vertus, o kodėl turėtų? Juk apart Seimo ir jo prieigų istorinės datos Lietuvoje menkai ką reiškia ir nedaug kam berūpi. Patogiai įsitaisę prie savo personalinių kompiuterių tarstelime keletą lėkštokų patriotinių frazių veidaknygėje ir gana. Tiesa, šventės realumo jausmą kuria TV dėžutės. Kramsnoji salotos lapą ir kartu su tautos išrinktaisiais širdyje baubi tautinę giesmę. Valio! Televizija visagalė. Nebūtų jos. pamirščiau, kad Lietuvos esama. Štai jums ir atsakymas, kas vienija Lietuvą ir kokia yra lietuvybės idėja - XXI a. LIETUVA - TIKRŲ TELEVIZIJOS GURMANŲ KRAŠTAS.

Nesiskundžiu. Man net patinka. Smagu stebėti politinę realybę, kuri įsikabinusi į lingvistinius anachronizmus: patriotizmas, idealizmas ir kitus izmus, mėgina žmonėms pasakoti mitą, kurio kalba ir naratyvinės struktūros bei įvaizdžiai nebekoreliuoja su politinio mito naratorių lūkesčiais ir leksika. Tiesa, šis mėgavimasis pasiekiamas nelengvomis pastangomis. Tik vidinio egzodo sąskaita gali stebėti šio kosmio kvaitulį. Nors vaizdas to vertas, tačiau jis reikalauja neįtikėtinų pastangų slopinant niršulį ir nepasitenkinimą jaučiant šios realybės spaudimą į smegenis ir visą kūną. Tenka taikytis su tuo, jog originalaus reginio kaina aukšta.

Dar kartą grįžtų prie Jose Ortega y Gasset. Ispanas betarpiškai susiejo universiteto dekadansą su valstybės dekadansu. Sugretinimas nuspėjamas. Apšvietos epochos idealai akcentavo ir dar ilgus metus akcentuos išsilavinimo ir žinių principo svarbą visuomenės raidos turiniui ir kryptims. Intelektualus žmogus įaustas į šios pasaulėžiūros verčių struktūras negali suspenduoti savyje inteligencijos slopinant aistrą kalbėti auditorijoms, ypač jaunų žmonių, apie universitetą/akademybę ištikusią krizę. Jose Ortega y Gasset ne išimtis. Nauja čia tai, kad filosofas aiškiai leidžia suprasti, kad valstybės idėja gali, o ir privalo, būti susieta su sėkmingu universiteto projektu. Kitaip tariant, universitetas: išmintis, žinios, inteligencija, erudicija, išsilavinimas ir joms leidžiantis skleistis struktūrinis karkasas yra pirminė sąlyga formuojant palankų klimatą moderniai ir ilgalaikes perspektyvas tautų bendruomenėje galinčiai puoselėti valstybingumo idėjai. Tikiuosi, kad kada nors kovo 11 d. į Lietuvą prabils IŠMINTIS/UNIVERSITETAS ir valstybė pradės veikti pagal instrukciją.

Rodyk draugams

Keletas minčių apie knygas ir (ne)skaitytojus

Knygų vaizdas lentynoje apie jų savininką nevalingai verčia manyti kaip apie žmogų, kuris šias knygas yra skaitęs, šio tikėjimo egzaltacijos pagautas visuomet pasineriu į nuoširdų ir dažnai kietą lentynų turinio lukštenimą, juoba, kad vardai ir pavardės masina pasinerti į velnioniškai patrauklų minties pasaulį. Gaila, tačiau retai kada šeimininkai būna pasiruošę aptarinėti taip stropiai štabeliuojamą knyginę išmintį.

Tiesa, savo santūrumą diskusijoje šie bibliofilai „kompensuoja” pabrėžtinai patetiška retorika apie išminties meilę, nuo kurios, jų nuomone, nusisuka sparčiai primityvėjantis pasaulis ir kuri ramią ir jaukią užuovėją rado, ar dar ras, Jos ar Jo asmeninėje bibliotekėlėje. Toks apgaulingas heroizmas.

—————-//———————–//—————–

Profanacija skaudi mūsų kartos tema. Ne, ne profanams, o tiems, kurie iš tiesų myli išmintį. Pastarąją mintį vis sunkiau apginti, nes profane apaštalai vis uoliau kurpia įvairius naratyvus minties eklektizacijai įteisinti, t.y. savo bukumui paslėpti, tam pasitelkiamos įvairios priemones, pradedant narciziškomis TV eterio beždžionėlėmis, baigiant grafomaniškais literatūriniais(?) mėginimais. Išvada: klaidingai suprastas postmodernizmas, lydimas fenomenaliai sureikšmintos smulkiaburžuazinės politinių apžvalgininkų ar medija pranašų retorikos - formulė, kuri Atėnų išmintį pakeitė į kriuksinčios kiaulės aptvarą įrėmintą prabangaus plazminio televizoriaus rėmu bei prisodrintą „glamūriniu” išvietlaikraščių antraštėmis. Vulgaru? Ne, linksma.

Fasadinis bibliofiliškumas betarpiškai susijęs su eklektizuotos sąmonės stiprėjimu. Knyga, tapusi namų interjero detale, įteisino fasadinės išminties žanrą, kuris mus, na bent mane, lydi kiekvieną dieną. Tiesa dar lieka viena vieta, kur gali pasislėpti nuo šio profane smurto - tai asmeninės minties ir vaizduotės pasaulis.

————//—————————–//—————-

Aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis moralizuoja, o tai jau nevilties ženklas, bylojantis apie žmogaus būklę nūdien…

————//—————————–//—————-

Nėra baugu būti apkaltintam pretenzingumu ir pasipūtėliškumu, baugu sulaukti komplimento dėl kuklumo - baimingos ir vergiškos natūros tipo neurozės.

Rodyk draugams

Nicola Sarkozy šou. O prie ko čia „Sodra“ ir VSD?

Dideliems žmonėms - didelės problemos, mažiems žmonėms - mažos, tokia ta tautos išmintis, dažnai neklystanti ir perdėm tautologiška. Bet čia ne apie tai. Šiandien atsistatydino „Sodros” ir VSD vadovai. Įvykis? Sutinku, kad Lietuvoje, tai naujiena Nr.1. Šioje krizinėje, pencijų mažinimo, griausmingų pensininkų protestų bei nesibaigiančio politinio melo ir avantiūrizmo persunktoje aplinkoje reikėjo keleto viešų sočiaveidės biurokratijos karachirių. Ypač to reikėjo keliems politiniams žonglieriams, kurie daug kalbėjo apie visokeriopą tvarką valstybėje, bet dėl to nieko nepadarė, tiksliau nebuvo pasiruošę apskritai ką nors daryti.

Paklusdami demokratinio veikimo logikai, šie politinio cirko žonglieriai privalėjo atsistatydinti. Tačiau mūsiškių politikų sugebėjimas išsisukinėti nuo atsakomybės ir netvarkos valstybėje jau seniai pranoko, bet kurio fantastinio romano autoriaus vaizduotę. Todėl ir šią dviejų aukojamųjų/pasiaukojančių valdininkijos teliukių mizansceną reikėtų vertinti kaip ir viską, kas įvyko ar gali įvykti Lietuvoje - siurealistiškai.

Jei atvirai, tai įdomu stebėti kokią magišką galią riebus aukojamos valdininkijos kraujas turi visuomeniniams procesams. Kartais atrodo, kad tik valdininkiškas (politikas retai kada aukojamas/pasiaukojantis) kraujas sugeba numalšinti psichiškai nestabilaus visuomeninio kūno konvulsijas ir šį kūną bent kiek „harmonizuoti”. Užuodusi šviežią aukojamo valdininko kraują dauguma žiniasklaidos pradeda springti destruktyvia ir antagonistine retorika (profano bruožas), paprasti piliečiai prie televizijos ekranų mėgaujasi virtualia giljotinuojamo kančia (sadisto bruožas), na o politikos turgelininkai jaučiasi „valdą” valstybę (narcizo bruožas). Nors ši destruktyvi ir autodestruktyvi veiksmo ir nuotaikos kakofonija, iškylanti niūraus vaizdo pavidalu, vargina mūsų žvilgsnius ir slopina bet kokią jautrą, nuo to atjungti niekaip nepavyksta. Kodėl? Nes po kiekvienos valdininkiško kraujo dozės visuomeninio kūno konvulsijos aprimsta ir jis pasineria į trumpalaikę potrauminę ramybę. Toks kūnas tampa apatiškas ir nebeveiksnus. „Aprimusiam”, o iš principo vegetuojančiam kūnui išlieka tik vienas rūpestis - kaip nors pražiemoti. Jokios politikos ir atsakomybės dėl ar ateitį, tik kasdienė buitis. Ši būseną tarsi užbaigia graikiško polio piliečio širdies virsmo į bulgakovišką šuns širdį istorinę logiką.

Sakote perdėm niūrus vaizdas valstybei, kuri jau šešerius metus didžiuojasi priklausanti Europos Sąjungai ir NATO? Nė velnio, tokia ta lietuviška realybė ir tokie artimiausi šios valstybės „iššūkiai” bei planai - kaip pražiemoti žiemą ir nebankrutuoti. Visi kiti politinių kvarkvabalių kalbėjimai apie kažkokius ambicingesnius pokrizinius planus, tik žvangantis varis ir skambantys cimbolai.

Man asmeniškai visa 20 metų nepriklausomos Lietuvos realybė primena ilgesingą laukimą stabilaus ir sotaus gyvenimo, bei nuolatinį klupinėjimą ties atsakymu, kaip tai pasiekti. Pastaruoju metu ši realybė skleidžiasi dar niūresniu pavidalu. Asmeniškai dažnai ją regiu kaip Franz Kafka romano „Pilis” dramaturginės linijos hiperbolę. Slogus, niūrus pastatas, matomas kažkur prie horizonto. Ta pilis nėra čia, o ten, kažkur, kur tolstanti mintis patiria nuolatinį netikrumo jausmą. Ši pilis (Lietuva) nerodo į jokį aiškesnį uolos kontūrą, į kurį turėtų remtis pilies pamatas.

Kodėl toks ilgas ir lyriškas prologas šios dienos Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy sprendimui skirti 35 mlrd eurų (visas ekonomikos stimuliavimo paketas 60 mlrd eurų) šalies pasiruošimui ateities iššūkiams? Nes norisi palyginti tuos sprendimus, iššūkius ir realybės turinius, kuriais gyvena valstybės norinčios lyderiauti regione, pasaulyje, ūkio šakoje ar kitoje reikšmingoje globalios politinės/socialinės struktūros architektonikoje, su tomis valstybėmis, kurios renkasi skambią ir patosišką ateities retoriką, tačiau nieko dėl to nedaro arba atvirkščiai veikia kaip regresuojantys ir parazituojantys politiniai, ekonominiai subjektai. O ir svarbu pajausti tą emocinį foną, kurio kontekste imamasi arba galima imtis ryškesnių visuomeninių permainų. Todėl man pasirodė prasminga ir produktyvu aptarti tai ir tuos, kuriuos geriausiai pažįsti, t.y Lietuvą ir jos realybę, bei pamėginti šią realybę sugretinti su tais, kurie neslepia informacijos apie save ir linkę dalintis konkrečiais ateities planais, šiuo atveju tai yra Prancūzija.

Kaip jau minėjau, šiandieną Prancūzijos prezidentas anonsavo, jog 35 mlrd eurų bus skirta skambiai pavadintai programai - „Prancūzijos investicija į ateitį”. Tai programa, kuri remiasi prezidento ir jo administracijos nustatytais „investavimo į ateitį” prioritetais. Šių prioritetų jungiamoji idėja - švietimas, inovacijos ir pažanga. Čia norėtųsi skaitančiajam truputį detaliau praskleisti Prancūzijos prezidento užmojo mąstą bei sritis ir joms tenkančius pinigų kiekius.

Taigi šios programos rėmuose 11 mlrd eurų skiriama aukštajam mokslui ir tyrimams, 1.3 mlrd eurų atiteks netoli Paryžiaus steigiamam inovacijų ir modernių technologijų vystymo slėniui, 500 mln eurų bus investuota į universitetų administravimo kompetencijų stiprinimą, 2.5 mlrd. bus skiriama vystyti mokslo ir verslo projektus biotechnologijų srityje, 850 mln eurų pasieks penkias universitetines klinikas, 6.5 mlrd eurų galės įsisavinti kosmoso, geležinkelių, automobilių pramonė ir jos inovatyvūs projektai, 5 mlrd eurų skiriama atsinaujinančių energetinių išteklių tyrimams (1 mlrd eurų 4 kartos atominių reaktorių vystymo programai) ir galiausiai 4.5 mlrd eurų skiriama skaitmeniniams infrastruktūros ir turinio projektams, t.y plačiajuosčio interneto infrastruktūros plėtojimui visoje Prancūzijoje. Iš šios sumos 750 mln eurų atiteks programai remti, kuri šiuo metu pradeda skaitmenizuoti visą Prancūzijos kultūrinio paveldo archyvą.

Įspūdingi skaičiai ir įspūdingas prancūzų lyderio gestas ateities kartoms. Šis žmogus mėgsta ir sugeba efektingus ir efektyvius politinius ėjimus, kurie turėtų bent kiek istorinės reikšmės sudedamąją. Tačiau Nicola nebūtų Nicola, jei iš šios puikios ir aplodismentų nusipelniusios programos neišspaustų papildomų politinių dividendų. Pasigirdus politinių oponentų priekaištams, jog tokias plačiais ir dosniais gestais lyderis praskolins šalį, Nicola pareiškė, jog 22 mlrd. eurų pavyko pasiskolinti už labai kuklias palūkanas tarptautinėse rinkose, o likusių 13 mlrd eurų nepašykštėjo vietos bankai, kurie, suprasdami (ne be Nicola Sarkozy pagalbos) prezidento ir Prancūzijos norą iš šio sunkmečio išeiti viena lyderiaujančių ir stipriausių Europos ir pasaulio valstybių, maloniai sutiko prisidėti beprocentiniais kreditais. Po tokios informacijos šurmulys, kylantis politinių oponentų tarpe, kaip mat prislopo. Liko tik atviras klausimas, kaip Prancūzijos lyderiui visa tai pavyko? Nesvarbu kaip, rezultatas pasiektas.

Dabar grįžkime į lietuvišką realybę, o ji kaip diena ir naktis skiriasi nuo Eliziejaus laukuose sklandančio švelnaus išminties ir politinės nuovokos vėjelio. Visi, kurių sąskaita nebuvo galima taupyti sunkmetyje, patyrė grubaus ir bekompromisio taupymo volo naštą. Pradėta buvo nuo jaunųjų mokslininkų ir jų stipendijų. Taupymo smagračiai godžiai prarijo kuklų 120 tūkst lt metinį stipendijų biudžetą. Nepasibodėjo šis taupymo vajus įsukti ir įvairių nacionalinių meno premijų fondų. Karpymas, karpymas ir dar kartą karpymas, tokia ta mokslo ir kultūros pažangos valstybė, regiono „lyderė”. Sako kiekvieno sėkmingo projekto esmė - sugebėjimas sudėlioti tinkamai prioritetus, o po to ieškoti lėšų šiam projektui įgyvendinti. Kartais regis, kad tai, ką patiria tūkstantmečio vardo Lietuvos valstybė (projektas), yra tas hėgeliškasis istorinio tragizmo ir farso Babelis, iš kurio išsiveržti niekad nepavyks. Nes ieškodami išeičių kalbame skirtingomis kalbomis. Ech tas nesusikalbėjimas - amžina problema ir visų nesėkmių alfa.

Bet nėra ko nuogąstauti, viskas bus gerai bent trumpam. Per Šv.Kalėdas vienas skandinaviškų bankų prisidės prie „šviesios” Lietuvos ateities su savo „Išsipildymo akcija”. Ir be jokių mūsiškių prezidentinių ar premjerinių paraginimų, kokių prireikė prancūzų bankininkams, Baltijos jūros baseine tarpstanti pliklietuviukų gentis gaus naujų pliušinių kuokų, su kuriomis po Šv.Kalėdų ir vėl pakils į sunkų mūšį dėl regioninės lyderės teisių. Tiesa, labiau nuskurdusi, suskaldžiusi ir išalkusi. Ne protas ir išmintis progreso variklis, o alkio jausmas po daugelio metų bylos tautos išmintis.

O dabar, kodėl pradėjau nuo VSD ir „Sodros” vadovų atleidimo ir vėliau mintims leidau nusekti Prancūzijos prezidento įspūdingos investicinės programos keliais. Priežastis paprasta. Kartais norint išgyventi momento absurdą ir banalumą, užtenka perskaityti dienraščių vedamuosius. Visas pasaulis žavisi Prancūzijos prezidento planais ir skiria tam vedamuosius, tuo tarpu mūsų žiniasklaida nė mur mur. Tokiose situacijose imi suprasti, kas yra didelio žmogaus mažos problemos, o kas yra mažo žmogaus didelės problemos. Ech tas supratimas…

Rodyk draugams