BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Tęsiant homofobijos, emancipacijos, liberalizmo temą. Atsakymas bičiuliui.

Gavau laišką iš bičiulio, kuris gan kritiškai įvertino mano pastabas susijuses su Birgitta Ohlsson vizitu Lietuvoje. Mintys pasirodė įdomios ir vertos detalesnio aptarimo. Tikiuosi, jog nepadarysiu didelio netakto jei man įdomiomis pasirodžiusias mintis aptarsiu čia. Taigi apačioje mano mintys ir pamąstymai atsakant bičiuliui:

“Manau, kad šiuo metu Lietuvoje neviskas yra tvarkoje šiuo (Bažnyčios ir valstybės atskyrimo. Aut past) klausimu. Kodėl?

Sielovada prasideda asmens pasirinkimu, tuo mano nuomone turėtų ir pasibaigti. Nenoriu, kad bažnyčia bandytų formuoti žmonių nuomonės ar dalyvauti politiniame procese, tai daroma ir mano požiūriu gan įžūliai. Ar tai švento Tėvo ….. apie susilaikymą kaip geriausią vaistą nuo ŽIV. Ar tai abortų įvardinimo kaip genocido… Skamba patetiškai, paskutinių žinių iš Vatikano kontekste…”
http://www.guardian.co.uk/world/2010/mar/04/vatican-gay-sex-scandal

Dėl pozicijos Bažnyčios ir valstybės atskyrimo klausimu. Nemanau, kad esama konceptualios teorinės problemos kalbant apie Bažnyčios ir valstybės atskyrimą. Mano nuomone, tai, ką teoriniu/ideologiniu požiūriu pradėjo J.Lockas ir pabaigė Volteras, o simboliškai instituciniu/politiniu lygiu įteisino Prancūzijos viva la revolución, buvo geras darbas, kuris pačiai Bažnyčiai išėjo į naudą. Aiškus institucinis dviejų organizacijų išskyrimas, kuris dėl perdėtos augustiniškosios teleologinės patetikos ilgokai leido vešėti „Dievo valstybės” idėjai (ją interpretuojant kaip absoliutų Bažnyčios prima prieš pasaulietinę valdžią), viską sustatė į savo vietas.

Todėl drįstu teigti (priminti), kad valstybės ir Bažnyčios schizma senai įvykusi, o visą diskusija apie klastingą ir godžią bažnytinę hierarchiją ir isteriškus krikščionis, kurie tik ir laukia, kam nors nuleisti kraują, yra ne kas kita, kaip žiūrėjimas į pasaulį per labai suprimityvintos ideologinės dioptrijos akinius. Ne paslaptis, to niekas nesiruošia ir neigti, jog institucinė, t.y. hierarchinė Bažnyčios organizacija, visais laikais turėjo pagundą savo autoritetą kišti ten, kur to mažiausiai reikia, naudojant jį ne visiškai kilniems, teisingiems bei teisėtiems tikslams, tačiau tai pagundai neatsispirė/ia ir valstybė, ar jos oficialūs asmenys savo asmenines ideologines klišes piršdami kaip visa apimantį pasaulėžiūrinį visuomeninių procesų vertinimo matą. Tiek pirmųjų (bažnytinė hierarchija), tiek antrųjų (politinis elitas) elgesys turi polinkį naudotis totalitarinėmis mąstymo schemomis - savyje slepia rizikas peraugti į utopinius politinius/visuomeninius projektus, griaunančius atskirų žmonių ar ištisų tautų likimus. Todėl norint išlikti visiškai nuosekliems privalu negatyvią laisvės sampratą, o šioje diskusijoje kaip tik ją ir aptariame, išplėsti iki politinių institucijų - minimalizuojant jų teises dalyvauti bet kurioje diskusijoje vykstančioje ideologiniu pagrindu.

Tai būtų conditio sine qua non norint konstruoti - liberalaus mąstymo pagrindu besiremiantį modernų Babelio bokštą. Realu? Nežinau. Laikas parodys. Tik žinau vieną, kad vaikantis tokio idealo, o jo modernusis liberalų avangardas ieško ne vienerius metus, yra priartėjama prie kraštutinės kairiųjų retorikos imant neigti bet kokią politinės organizacijos egzistavimo teisę (komunistų svajonė - beklasė visuomenė), galiausiai visą diskusiją nukreipiant į politinių institucijų dekonstravimo metodų aptarimą. Manau, jog modernus anarchistinis judėjimas yra tam tikra kraštutinio liberalaus ir socialistinio mąstymo simbiotinė perversija, kuri paradoksaliai tarpsta, t.y. institucinius bei organizacinius resursus semia iš taip stipriai kritikuojamo konservatyviosios visuomeninės politinio/organizacinio modelio. Ar tai yra liberalios minties idealas?

Grįžtant prie gerbiamos Birgitta Ohlsson, tai manau, jog jos mintys ir pasisakymai Vilniuje su liberalizmu turi tik tiek bendro, kad apgrabiu ir netaktišku būdu mėgina tęsti dar Johnas Rawlso suformuluotą teisingumo ir gėrio santykio problematiką tik jau ne teoriniame diskurse, o imituojant politinę veiklą. Tiesa bent už tai jai garbė, nes Johnas Rawlsas nėra pats silpniausias liberalios politinės filosofijos apologetas. Todėl šią filosofo reminiscenciją vertinčiau, kaip nuoseklią ir pagarbos vertą Birgitta Ohlsson adoraciją liberalios minties modernybei. Tačiau gerbiama viešnia turėtų nepamiršti, jog akcentuodamas teisingumo prioritetą prieš gėrį, Ralwsas tapo ne tik moderniosios liberalios minties frontmanu, bet ir mąstytoju žyminčiu viso modernaus politinio diskurso punktyrą, kurį būtų galima apibendrinti klausimu ar politika yra reikalinga moralės ir koks politinės praktikos santykis su etika? O čia atsiveria labai platus laukas diskusijai, kurioje, reikia pasakyti, liberalai atrodo silpniausiai. Beje, gerbiamos Birgitta Ohlsson mintijimai Vilniuje, tai tik paliudijo.

Dabar dėl Lietuvos Katalikų bažnyčios. Nesu įgaliotas ginti jų pozicijos diskurse su liberalia bendruomene, galiu tik pasakyti viena, ji gyvena tomis pačiomis problemomis, kurios apnikusios visas kitas religines bendruomenes, o jos žvelgdamos į postmodernaus diskurso iššūkius neranda suprantamos ir įtikinamos kalbos su modernios visuomenės avangardu. Kaip šią situaciją pakeisti ir ar apskritai verta keisti? Klausimas kol kas retorinis.

Dėl sielovadinių dalykų esi teisus. Asmeninis apsisprendimas turėtų nulemti tolimesnės religinės praktikos turinį ir formas. Dėl Bažnyčios kišimosi formuojant žmogaus ideologines nuostatas čia labai įdomus pastebėjimas. Tiesiog smalsu, ar taip teigiant siekiama akcentuoti specifinį norą, jog konkrečiai nesikištų Bažnyčia ar šis teiginys - apibendrinantis ir akcentuojantis bet kokį paties nusistatymą prieš indoktrinaciją? Būtų idomu išgirsti detalesnę poziciją.

Dėl popiežiaus Benedikto XVI pozicijos abortų ir kitais klausimais. Negaliu advokatauti tam, kuris neprašė. Galiu tik pasakyti, kad nuoseklumo ir pagarbos kito nuomonei jam nestinga. Gerbiu jį už tai. Taip jis kur kas pilkesnis ir stokojąs charizmos nei jo pirmtakas šviesaus atminimo Jonas Paulius II, tačiau negali iš visų reikalauti būti kaip „kažkas”.

“Suvokiu, kad jaunos ir ambicingos moters, kitos valstybės pareigūnės vertybinės nuostatos drasko akis mums patogiai besijaučiantiems homofobiškoje visuomenėje, kur taip buvo visados ir todėl turėtų tęstis toliau…”

Nekvestionuoju gerbiamos viešnios teisės į laisvą ir niekieno nevaržomą nuomonės dėstymą. Stop… Tam esama keletas sąlygų. Pirmoji, šis nuomonės dėstymas turi vykti korektiškai. Antra jis turi būti susyjąs su aptariama tema. Manau, kad ministrės noras moralizuoti vieno ar kito įstatymo redakcijos klausimais turi būti diskretiškesnis ir konkrečiai adresuotas autoriui t.y. p.P.Gražuliui. Kodėl aš turiu klausyti apibendrinančių ir su tikrove prasilenkiančių teiginių, kurie skamba, kaip įžeidinėjimas? Kitas svarbus aspektas yra ministrės nepasiruošimas diskusijai ir nesusipažinimas su realia situacija, o tai jau nepagarba realiam ar virtualiam jos pozicijos oponentui. Pirma Lietuvoje abortai nėra uždrausti, jie yra ribojami dėl tam tikrų medicininių ir teisinių motyvų. Todėl ministrės raginimai juos legalizuoti visiškai ne į temą. Laikyčiau absurdiškais ir ministrės teiginius apie investicijas. Būtų smalsu sužinoti ar Švedijos verslas yra toks pat „santūrus” investuojant į Rusiją, Kiniją ir kitas patrauklias (dėl savo ekonominio mąsto), tačiau homofobiškas, diskriminuojančias rinkas? Skaičiai rodo, kad toli gražu. Beje, maža detalė, Švedijos bankai didžiausius nuostolius patyrė investuodami į JAV fondus 2002-2007 m. kai JAV buvo valdoma užkietėjusio konservatoriaus G.W.Busho. Apie jo administracijos sprendimus liečiančius abortus, homoseksualių žmonių santuokas turbūt priminti nereikia. Drįstu spėti, kad šioje vietoje švedų investuotojams „žmogaus teisių” klausimų nekilo. Tai kodėl turėtų kilti Lietuvoje? Ir dar viena menka detalė. Jei jau ministrė pasišovė kalbėti apie Švedijos verslininkų motyvus Lietuvoje, kurių ji aiškiai nesupranta, tai galėjo pasikviesti vietinių prekybų rūmų atstovus ir jų akivaizdoje išdėstyti savo poziciją. Manau jos žemiečių vertinimai būtų labai panašūs į maniškius. Priešingu atveju, paklausius ministrės, po keleto savaičių turėtume sulaukti TEO LT, Omnitel, SEB Banko ar kitų stambių įmonių pardavimų. Manau, jog ir tūlam „homofobui” bei „tamsuoliui” aišku, kad tai mažai tikėtina.

“Ne. Žmogaus teisės yra universalios ir ar tu miegi su pliušiniu meškiuku ar su rožančiumi ar su tos pačios lyties atstovu, tai yra tavo laisvė pasirinkti. Taip ir teisė į savo kūną bei orumą.”

Žmogaus teisių klausimą sunku komentuoti, kai neaišku, kuri etinė koncepcija yra pasirinkta diskursui plėtoti. Manau miegas su meškiukais ar su rožančiumi yra tik žaisminga retorika nieko bendro neturinti su žmogaus teisiu klausimu. Man neįdomu, kas su kuo miega ir kam meldžiasi niekam negirdint, tačiau man įdomu ir aktualu, kodėl mano (kol kas hipotetinis) vaikas turėtų stebėti kaip mokyklos kieme jo mokytojas su savo „draugu” žaidžia „vyrą” ir „moterį” ir po to pamokoje aiškina, jog tai yra „šeima” tokia pati, kokia jį pasitinka namie. Čia labai plati diskusija ir tema apie ją kitą kartą ir kur kas išsamiau.

“Lietuvos URMas drąsiai rašo notas ir grūmoja už demokratinių portestų malšinimą Baltarusijoje ar Rusijoje. Ir teisingai daro. Nereikia stebėtis, kad Švedijos ministrė atkreipė mūsų dėmesį ir turiu pasakyti, gan subtiliai į tai, kad ne viskas mūsų darže tvarkoje, net po 20 metų laisvės dar galime šį tą pasitvarkyti.”

Sutinku, kad mūsų darže ne viskas gerai ir esama opių vidaus problemų. Suvokiu ir kitą svarbų dalyką, kad stokojame patirties ir supratimo, kaip operatyviau ir efektyviau problemas spręsti. Kiekvienas nuoširdus ir savailaikis pasiūlymas yra vertinamas, na bent aš jį vertinu, o ir tikiu sveika aplinkinių nuovoka vertinant jiems naudingus sprendimus teigiamai. Man tik keista, kad dažnai tam tikros politinės darbotvarkės yra kuriamos iš oro. Manau šis atvejis kaip tik toks. Man pavyzdžiui būtų aktualiau su Švedija aptarti jų bankų politikos klausimus, Rusijos ir Prancūzijos susitarimą dėl lėktuvnešių įsigijimo, dėl ko iš ties verta sunerimti ir dar daug kitų opių ir realių problemų bei klausimų.

P.s Jei atvirai, nelabai supratau, kodėl mano pozicija yra siejama su katalikybės apologetika. Mano kolegų tarpe esama nuoširdžių ateistų ar laisvamanių, kurie ministrės nuomonei nepritaria ir ją laiko skystoka.

Rodyk draugams

Premjeras Andrius Kubilius - vienišo herojaus mirtis?!

(ELTA) nuotr.

Lietuvos premjeras Andrius Kubilius nusprendė susitvarkyti savo viešųjų ryšių aruodus. Aruodų tvarkymui pasikvietė ūkvedį su patirtimi - Virgį Valentinavičių (buvęs Alfa.lt redaktorius). Darbai pajudėjo. Pajudėjo taip spėriai, kad lietuviška geografija Virgiui Valentinavičiui pasirodė per kukli. Premjeras buvo priverstas kelti sparnus skrydžiui už Atlanto vandenyno. Šią asmeninio įvaizdžio gerinimo odisėją vyriausybės vadovo patarėjai pakrikštijo skambiu šūkių: „Premjeras ieško investicijų Amerikos žemyne”. Premjero patarėjų korpusas pasistengė, kad kiekvienas sekantis Andriaus Kubiliaus užatlantės kelionės „laimėjimus” suprastų, jog investicijų ieškojimas nėra koks nors PR turistavimas, o labai kruopščiai apskaičiuotas planas, kaip Amerikos investuotojus sudominti jiems visiškai nežinoma šalimi. Visiems burbantiems apie vizito netikslingumą stengiamasi įteigti, kad premjeras turi konkrečių tikslų, kurių įgyvendinimas duos apčiuopiamos naudos šalies ūkiui, o tai reiškia - kiekvienam iš mūsų. O jei ir šie teiginiai neįtikina, tai esama ir papildomų.

Vyriausybės vadovo ir jo komandos užsimota plačiai. Justi, jog Andriaus Kubiliaus išvyka į JAV kruopščiai suderinta su kai kuriomis personalijomis Lietuvos žemelėje. Šie kiekvieną akimirką pasiruošę iš kišenės traukti vis naujus argumentus, kurie abejojančius premjero vizito prasmingumu kaip mat nurašo į neišmanėlių ir pavyduolių gretas. Tokiu nepamainomu „originalių” idėjų ir „strateginių” projektų šaukliu, tapo ištikimasis premjero Sanča Panča - Donatas Kreivys. Pavymui Andriaus Kubiliaus užatlantės „pasiekimų” saviliaupsėms, ūkio ministras puola antrinti labai jau neįtikėtinais, tačiau skambiais, teiginiais apie Lietuvą kaip Šiaurės Baltijos regiono inovacijų centrą. Nenoriu plėstis primindamas Ostapo Benderio Vasiukų kaimo projektą, tik pasakysiu, kad ministro pamąstymai benderiškų vizijų sąraše galėtų pretenduoti į gana aukštą vietą. Nepaisant šių jau standartiniais tapusių ministro “pamąstymų” akivaizdu, jog su premjero išvyka į JAV visa Andriaus Kubiliaus vyriausybės ir atskirų ministerijų viešųjų ryšių mašinerija pradėjo judėti labai aukšta pavara ir sparčiai didindama tempą.

Kyla natūralus klausimas, kodėl dabar ir kodėl tokiu būdu? Beje, nemažiau smalsu sužinoti, kodėl šiam Kubiliaus įvaizdžio korekcijos planui tokia svarbi JAV ir joje besibazuojančios Silicio slėnio įmonės? Norint į pastaruosius klausimus rasti atsakymus, svarbu suvokti esamą Andriaus Kubiliaus įvaizdžio ir jo politinės situacijos būklę. O ji, reikia pasakyti, nepavydėtina. Visos Lietuvoje kylančios ekonominės, politinės, socialinės įtampos tiesiogiai asocijuojasi su pono Andriaus Kubiliaus vyriausybės vykdomas politika. Ekonomikos skatinimo planas neveikia, bedarbystė auga geometrine progresija, emigracijos mastai jau seniai pranoko visus įmanomus rekordus, o čia dar žiūrėk ir korupcijos skandalai. Viskas, kas galėjo šioje situacijoje pakenkti Andriui Kubiliui ir jo vyriausybės įvaizdžiui bei politinių pozicijų tvirtumui, išsipildė su kaupu. Todėl nereikėjo didelės premjero patarėjų išminties suvokiant, jog bet kuris premjero ir jo komandos mėginimas Lietuvoje ieškoti asmeninio ir vyriausybės įvaizdžio reabilitavimo resursų būtų patyręs, o ir dabar patiria, absoliutų fiasko. Kalbant be užuolankų, vyriausybės vadovas yra ištiktas politinės/įvaizdinės komos, kuri po savivaldos rinkimų gali baigtis premjero politine mirtimi.

Norint išvengti tokio liūdno Andriaus Kubiliaus politinio/įvaizdinio finalo, jo komandai reikėjo situaciją keisti radikaliai. Tačiau radikaliam situacijos perlaužimui premjerui naudinga linkme maišė/o šie faktoriai:

-         Andriaus Kubiliaus asmeninis charakteris nėra pati geriausia faktūra modeliuojant įspūdingą ir įtikinamą PR rūbą (įsitempęs, baikštus, tiesioginio kontakto vengiantis, intravertiškas, biurokratinis, sausas ir t.t);

-         Andrius Kubilius, būdamas premjeru, taip ir nesugebėjo proaktyviai formuoti savo premjerinio įvaizdžio. Ne jis, o jam įvaizdį suformavo krizė, valdinga prezidentė (jos fone Kubilius atrodo baikščiu mokinuku), dėmesinga ir diplomatiška Seimo pirmininkė (jos fone Kubilius atrodo sausu „kirvuku”);

-         Premjero įvaizdį formavo/ja ir atskiri ministrų pasisakymai bei sprendimai, kurių premjeras sąmoningai „nepastebėdavo” taip tik dar labiau gilindamas politinę ir įvaizdinę savo ir visos vyriausybės keterą (Dagys - „bambaliai”, Kreivys - „mistinis ekonomikos skatinimo planas”, Vilkaitis „visi galai veda į Vilnių” ir t.t);

-         Chaotiška ir stabilumo stokojanti koalicija Seime ir Vyriausybėje, bei politinių naujokų tyčiojimasis iš Andriaus Kubiliaus ir jo nesugebėjimas „nuleisti” jų ant žemės, politikams ir visuomenei tapo visiškai „neįgalaus” politikos paveikslą;

-         Chaotiški santykiai su paties partija (frakcija Seime) tapo papildomu argumentu prieš Andrių Kubilių, kaip partijos vadovą;

Sąrašą būtų galima tęsti. Tačiau ir šio užtenka, jog suprastumėme, kokioje nepavydėtinoje situacijoje atsidūrė Andrius Kubilius ir jo patarėjų komanda. Nacionalinių lyderių plejadoje Andriui Kubiliui paliktas tik statisto vaidmuo. Prezidentė Dalia Grybauskaitė sumaniai tvarkosi vidaus ir užsienio politikos baruose, Seimo pirmininkė Irena Degutienė profesionaliai vairuoja Seimo laivą, o ir puikiai stiprina savo pozicijas konservatorių partijoje, kitaip tariant, Andriui Kubiliui savo politinės reikšmės ivaizdiniam sustiprinimui Lietuvoje neesama vietos ir erdvės, jis tiesiog išstumtas iš lietuviško erdvėlaikio. Todėl amerikietiškasis premjero politinio ir įvaizdinio gaivinimo projektas buvo ne galimybė, o atvirkščiai būtinybė.

Reikia manyti, kad filosofinį išsilavinimą turintis premjero patarėjas Virgis Valentinavičius puikiai išmano graikiško mito logiką, o ypač kruopščiai išstudijavęs Homero „Odisėją” ir joje aprašomą Odisėjo žygio simbolinę reikšmę didvyrio ir tautos (piliečių bendruomenės) santykio psichologijai. Nes kitu atveju visa ši premjero ir jo kariaunos užjūrio viešųjų ryšių epopėja taps ne graikiško herojaus triumfo, o tragedijos istorija. Statyti už pirmąjį (triumfo) variantą išmoningai vilioja ministro pirmininko preciziškas mėginimas kartoti šio mito psichologinę logiką ir istorinę chronologiją. Į užjūrį vykstama užkariauti JAV investuotojų bendruomenės simpatijų (Troja). Visus stebinčius šią narsią kovą už papildomą investuotojų dolerį mėginama įtikinti, kad pergalė pasiekta (Troja užimta). Tokiai žiniai sustiprinti iš užjūrio skrieja kvapą gniaužiantys pranešimai apie premjero susitikimus su kompanijų “Faceboook”, “Oracle”, “IBM”, “Cisco”, HP atstovais bei JAV prezidento kabineto nariais. Lietuva ruošiama pergalingam savo „didvyrio” sugrįžimui iš už Atlanto. Triumfo sugrįžimas negali būti užtemdytas ir iš Lietuvos atskriejančių skeptiškų mintijimų, jog vizitas nedavė jokių apčiuopiamesnių rezultatų ir iš principo buvo bevertis. Vyriausybės vadovas paklūsta homeriško mito vidinei logikai - Odisėjo (Kubiliaus) triumfuojantis grįžimas į Itakę (Lietuvą) negali būti paprastas ir trumpas. Dešimt metų Odisėjas privalėjo grumtis su įvairiomis gamtos stichijoms ir dievų siųstais išbandymais, kol pasiekė savo gimtąją šalį. Andrius Kubilius tiek laukti negali, todėl bevelija mito dramaturginę laiko liniją trumpinti. Tą jam leidžia padaryti puiki oro linijų infrastruktūra ir modernios orlaivių navigacinės technologijos, kurios neleis premjerui ir jo komandai pasiklysti grįžinėjant į savąją Įtake (Lietuvą). Iš visos Odisėją lydėjusios gamtos ir dievų išbandymo plejados premjerui beliks patirti tik politinių vietos dievų (parlamente) ir dievukų (partijoje) išbandymus ir rūstį. Tačiau neverta nuogąstauti, nes prie to premjeras jau pripratęs. Kaip pats sako, turi tam imunitetą. Todėl tikėtina, jog vyriausybės vadovo apsireiškimas triumfuojančio herojaus amplua, kurį per šias kelias užatlantėje praleistas savaites tauta privalėjo naujai „atrasti”, „suprasti” ir „įvertinti” (to tikisi premjero PR komanda), taps vienu pagrindinių media įvykių, kuriuos su pasimėgavimu aptarinės lojalūs premjerui ir jo aplinkai orakulai (žurnalistai). Kitaip tariant, planas „Atgaivinkime politinį/įvaizdinį paliegėlį” su kaupu būtų išpildytas.

Toksai scenarijus įmanomas ir labai tikėtinas, jei ne vienas „bet”… Graikiško mito logika yra tragiško herojaus logika. Herojaus, kurio lemtis yra pražūtis - sunaikinimas (Achilas, Prometėjas, Odisėjas ir t.t). Šios vidinės graikiško mito dinamikos neturėtų pamiršti ir optimizmu trykštantys premjero patarėjai. O susirūpinimui esama pagrindo. Odisėjo sugrįžimas į Itakę virsta skaudžia tragedija, kurios centre nepripažinto, atstumo, nesuprasto žmogaus vienatvė, pasibaigianti žūtimi nuo mylimo sūnaus rankų.  Odisėjo triumfas tapo jo mirties pranašu. Šis Andriaus Kubiliaus virtualizuotas „politinio svorio” auginimo projektas, kuriam pasirinkta gerokai nuo lietuviškų politinių batalijų nutolusi geografinė erdvė, yra perdėm rizikingas, o ir su visam mažai teikiantis vilties pasiekti užsibrėžtų tikslų.

Kelia nuostabą faktas, kad žinią, kurią premjero komanda pasirinko pasiųsti Lietuvai, visiškai neaktuali ir stokojanti politinio ir socialinio konteksto. Nejau premjero komandos strategai nesuvokia, kad kalbos ir svaičiojimai apie aukštąsias technologijas ir šio sektoriaus įmonių investicijas Lietuvoje, tradicinių ūkio šakų drebėjimo prieš bankroto šmėklą fone, skamba, kaip siurrealistiniai kliedesiai. Bedarbių armija ir iš įsiūčio springstantys vos galą su galu suduriantys piliečiai netiki, nesupranta ir nenori girdėti sofistikuotų ir miglotų premjero ir jo komandos „strategų” kalbų apie technologinį ir inovatyvų Lietuvos ekonomikos šuolį. Netiki šiais premjero burtais ir tie, kurie išmano šią sritį ir suvokia jos teikiamą naudą. Netiki todėl, kad nuo premjero kalbų - dar būnant 2004-2008 m. Seimo opozicijos lyderiu - apie jo pasiryžimą aktyviai siekti Lietuvos modernizacijos įvairiose ekonomikos šakose - niekas nepasikeitė ir beveik nepasistūmėjo į priekį. Prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžiais tariant, turime tauškiančių, o ne dirbančių premjerų tradiciją tęsiantį vyriausybės vadovą. Tokiu „vizionizmu” premjeras save atskleidžia kaip žmogų, kuris su Lietuvos realybe turi tik tiek bendro, kad žmonos rankomis sumoka mokesčius ir savo pase turi įrašą „Lietuvos respublikos pilietis”. Tik tiek. Jei šis užjūrio investuotojų medžiojimo safaris premjero komandai teikia vilčių atlikti jo, kaip „politinio sunkiasvorio” įvaizdinę reabilitaciją visuomenės ir konservatorių elektorato akyse, tai tokia su tikrove prasilenkianti politinės komunikacijos strategija ministrų kabineto galvą ne reabilituoja, o laidoja kaip groteskišką ir realybėje nesigaudantį politinį anachronizmą.

Skubotos išvados - pasakytų tas negausus simpatikų būrelis, kuris dar nepraranda vilties dėl premjero. Ir iš dalies su jais sutikčiau. Didelė tikimybė, kad šiuo užjūrio vojažu Andrius Kubilius pradeda savo titanišką kovą dėl partijos pirmininko posto, o ne dėl „širdžių” premjero titulo. Toks šio vizito interpretavimas būtų logiškas. Nors Irenos Degutienės pirmininkavimo klausimas partijai jau išspręstas, belieka sulaukti savivaldos rinkimų rezultatų, kurie taptų formalia priežastimi Andrių Kubilių patraukti į šoną, tačiau premjeras ir jo komanda dar nepraranda vilties. Nepraranda vilties, nes Irena Degutienė yra silpna vienu reikšmingu aspektu. Ji neturi aplink save sutelkusi patikimos ir gebančios strateguoti žmonių komandos, kuri prie visų teigiamų Seimo pirmininkės asmeninių savybių sugebėtų ją parodyti kaip lyderę, turinčią ilgalaikę viziją ir strategiją. Čia Andrius Kubilius ir jo „strategai/vizionistai” kaip niekad stiprūs ir kupini fantastiškiausių „idėjų”. Todėl artėjant savivaldos rinkimams turime būti pasiruošę išgirsti dar ne vieną „įdomią” premjero ir jo komandos mintį. Žaidimas prasideda va bank, nes Andriaus Kubiliaus partinė mirtis būtų skausminga ne tik šiam politikui, bet ir už dabartinio konservatorių lyderio nugaros stovinčioms verslo grupuotėms. Vyriausybės vadovo pralaimėjimas partinėse grumtynėse reikštų ir bet kokio reikšmingesnio politinio vaidmens praradimą iki artimiausių parlamento rinkimų, o opozicijos sėkmės atveju ir po jų. To kol kas nenori nei pats premjeras, nei jį remiantis verslas, nei jo asmeninių patarėjų kariauna. Ši Homero „Odisėjos” herojaus reminiscencija, kurią savo užjūrio „investicijų paieškos” žygiu mėgina atlikti Andrius Kubilius ir jo komanda, gali būti traktuojama, kaip premjero žinia partijai apie tai, kad premjeras „dar turi parako” ir yra pasiruošęs pakovoti dėl savo pozicijų partijos viduje, o ir Lietuvos politinėje padangėje.

Nors premjero komanda taptų jo stipriąja puse galimose grumtynėse su Irena Degutiene ir partijos opozicija, tačiau paradoksaliai ši komanda yra ir labiausiai premjerui kenkiantis veiksnys. Apstatęs save nepartiniais patarėjais ir ministrais dabartinis partijos pirmininkas net didžiausius simpatikus pastūmėjo į partinę opoziciją sau. Vyraujančias įtampas ir jų mastą paryškino viešas dviejų Andriaus Kubiliaus „ištikimųjų” susikirtimas. Mantas Adomėnas užsipuolė Vilniaus merą Vilių Navicką dėl jo perdėto prielankumo homoseksualių žmonių eitynėms Vilniuje. Abu priklauso tam pačiam partijos Vilniaus skyriui. Visiems bent kiek politika besidomintiems aišku, jog šis viešas partijos „bičiulių” susikirtimas ne kas kita, kaip į paviršių kylančios konservatorių partijos lyderio komandos kautynės. Kautynės dėl įtakų ir sąrašo vietos prieš artėjančius savivaldos rinkimus. Vieši premjero bičiulių svaidymaisi kaltinimais esamoje situacijoje jam ypač nepatogūs ir nenaudingi. Jie siunčia signalą partijai, kad Andrius Kubilius nesugeba susitvarkyti su savo artimiausia aplinka. Žmogui, kuris nesusitvarko su vieno partijos skyriaus problemomis ir vėl patikėti partijos vairą…daugelis prieš spręsdami labai gerai pagalvotų. Ir ne paslaptis, Andrius Kubilius jaučia, kad šis sprendimas būtų ne jo naudai.

Gaila konstatuoti niūrų faktą (esu konservatorių simpatikas), tačiau premjero užjūrio odisėja ir vėl patvirtino jau ne kartą viešai svarstytą mintį, kad Andrius Kubilius nėra politinis lyderis, kuris gebėtų kurti, valdyti ir sau naudinga linkme kreipti politinį procesą. Ši užjūrio kelionė ir galimai jos pagalba mėgintos spręsti įvaizdinės ir politinės premjero problemos, mano nuomone, patyrė visišką fiasko. Norint būti herojumi nereikia sėkmingos istorijos, reikia būti herojumi, kuris nesėkmingą istoriją paverčia legenda apie save ir savo šlovę. Jei atvirai, truputį nuvylė ir Andriaus Kubiliaus komunikaciją kuruojanti komanda. Puikiai premjero vaidmenyje mėginę rekonstruoti graikiško mito herojaus prototipą visiškai prašovė su mano jau minėto politinio, ekonominio ir socialinio konteksto interpretavimu. Šis konteksto nesuvokimas ne tik neleido tikėtis sėkmės, bet ir dar labiau pagilino premjero politines/įvaizdines problemas. Premjerui ir jo komandai norėčiau palinkėti suvokti vieną esminę tiesą: aurea praxis, sterilis theoria.

Rodyk draugams

2008 m. įmonių investicijos į inovacijas

2008 m pasaulio ekonomikai buvo sunkūs. Tačiau Europos Komisijos (EK) atlikti tyrimai parodė, kad didžiosios verslo korporacijos nemažino savo investicijų dalies į inovacijas ir gamybinių proceso modernizavimą. Tyrimas atskleidė, jog daugiausia į inovacijas investuoja automobilių, farmacijos, IT sektoriaus įmonės.  Beveik visos įmonės per 2008 m. savo investicinę dalį inovacijų srityje padidino vidutiniškai 8%.

Informacija The Economist

Deja analogiškos informacijos apie Lietuvos įmones ar verslo sektorius neradau. Jei kas tokios turite, būtų įdomu susipažinti:)

Rodyk draugams