BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Trisdešimt minučių tarp Kauno ir Elektrėnų arba kodėl verkia demokratija

Penktadienį grįždamas iš Kauno degalinėje sutikau pakeleivingą močiutę (85 metų), kuri po anūkų priežiūros (minėjo turinti visus tris) traukė namo Elektrėnų pusėn. Pasiprašė pavežama. Sutikau. Tai buvo bene antras kartas gyvenime, kai į savo skardomis ir plastmasėmis sudurstytą ratuotą mikro kosmosą įsileidau pašalietį. Nenoriai tai darau, nes bet kuris pakeleivis įpareigoja tapti maloniu ir dėmesingu pašnekovu, o aš, neslėpsiu, bodžiuosi tokiu būti.

Tomis retomis akimirkomis, kuomet esu vienu du su kelio linija ir muzikos garsais, jas stengiuosi išnaudoti (ne)galvojimui. Mintis, jog kažkas čiauškės apie savo įdomų(?) arba atvirkščiai nenusisekusį(?) gyvenimą niekad nebuvo patraukli perspektyva, ypač man, kuris tokiomis istorijomis pradeda ir baigia savo darbo dieną. Tačiau primygtinai senolės (jos žvilgsnis ir intonacija neleido nė minutei suabejoti jos pasiryžimu keliauti su manimi) klausiamas, „Ar neprieštarausiu”, ištariau: „Taip, neprieštarausiu”, tokiu būdu geram pusvalandžiui save pasmerkdamas bendrakeleivystės istorijai, privertusiai vienas kitą laikyti įdomiais pašnekovais.

Akimirka, kai pajudėjo automobilis, man tapo įpareigojimu inicijuoti pokalbį. Bet apie ką galima kalbėti su nepažįstamu žmogumi, kurį sutikai prieš keletą sekundžių? Žiūrėdamas į kelią ir spausdamas akseleratorių lyg tarp kitko močiutės paklausiau apie artėjančius savivaldos rinkimus. Smalsavau, ar garbaus amžiaus senolė eis balsuoti ir kam savo balsą atiduosianti?

Po trumpos pauzės sulaukiau atsakymo, jog balsuoti eisianti, tačiau nežinanti, kas taps tąja laimingąja partija ar judėjimu, kurie galėsiantys tikėtis jos palaikymo. Neapsisprendimas neturėtų stebinti, bent ji taip patikino, nes visur žulikai, melagiai ir kombinatoriai, to, anot močiutės, nebuvo nei smetoniniais, nei gūdžiais sovietiniais laikais. Klausiu, ar iš tiesų jau taip blogai? Sako, kad ne, gyventi galima, tik labai liūdna, kad tenka gyventi vienai, vyras miręs, žentas prispaustas kreditinių įsipareigojimų nugarą lenkia Norvegijoje, dukra, įsisukusi į darbus, motinos „ilgisi” tik ieškodama žmogaus, kuris galėtų pagloboti jos vaikus.

Asmeninio dekadanso retorika? Galbūt, tačiau šiuose asmeniniuose godojimuose išgirdau ir pamačiau ne tik subjektyvias ir emocionalias nuoskaudas, bet ir dažno iš mūsų nusivylimo demokratija (tokio nusivylimo ir netgi priešiškumo šiai politinei sistemai įrodymų esama daugiau nei reikia (žiūrėti čia), motyvus ir priežastis. Gyvenimo išblukinti prasminiai orientyrai tampa pagrindiniu ingredientu demokratiją(?) keiksnojančiųjų servelate, kuris pagardintas pagiežos ir pykčio retorikos prieskoniais sklindančiais iš politinio elito(?) ir analitinio(?) avangardo lūpų, juo misti leidžia ištisiems Lietuvos kaimams ir miesteliams, o šie už šį „delikatesą” rinkimų metu atsilygina galingu atraugėjimu į valdžią rinkdami bukus ir dar bukesnius politinio teatro klounus. Pamaniau, ačiū, aš nenoriu būti šio absurdo teatro suokalbininku, kuris demokratijos muliažu - minios egzaltacijoje bręstantis totalitarizmas - slepia pačią jos esmę - ŽMOGŲ.

Mūsų su senole pokalbio fone visą laiką iš radijo imtuvo sklido raginimai eiti balsuoti. Ne, nebuvo siūloma daryt konkrečių pasirinkimų. Raginantieji kvietė „iš principo” rinktis balsavimo galimybę, t.y. balsuoti už patį balsavimą, o jei jau būti iki galo sąžiningiems, tai buvo spaudžiama dalyvavimu rinkimuose patvirtinti mūsų politinio isteblišmento tezę, kad žmonėms rinkimai, kaip demokratinio veikimo įrankis, iš principo aktualūs, o juo - įrankiu, galima disponuoti tik demokratinėje sistemoje, tiesa, tokioje, kokią ją įsivaizduoja jau dešimtmečius nekintantys politinio spektaklio personažai. Laidos dalyviai politikai(?) ir politikos analitikai(?) desperatiškai ieškojo argumentų, kodėl po eilės nuviliančių rinkimų ir vėl reikėtų patikėti lietuvišką demokratija visiems draugiškai patraukiant prie balsadėžių. Ieškant argumentų kas kart į viršų lįsdavo elementarios non - sequitur tipo loginės klaidos. Suprask, neisi balsuoti - pasisakysi prieš demokratiją, neišsakysi savo nuomonės, suteiksi galimybę tavo likimu „pasirūpinti” kitiems ir t.t. Elementarios loginės spragos diskusijos dalyvius darė apgailėtinais trūnijančios sistemos apologetais.

Akivaizdžiai buvo justi, kad skambanti radijinė retorika mano bendrakeleivę ne kaip nuteikusi. Jos burna staiga užsirakino palikdama mane vienu du su radijo personažais. Supratau, jog čiauškėjimas sklidęs iš radijo imtuvo apie būtinybę balsuoti pačios demokratijos vardan, viso labo tik liūdnas prologas lietuviškos šizofreniškos politinės realybės absurdo dramaturgijai, kurios gylio ir pločio negalėtų aprėpti netgi geneali šio žanro klasiko Albero Kamiu vaizduotė, o ką jau bekalbėti apie senolę. Siaubas apėmė kai pagalvojau, jog visas šis absurdo klondaikas atsakomybe gula ant pavargusių nuo neteisingumo ir melo piliečio pečių. Atskiros interesų ir verslo grupės nusavinusios demokratinio veikimo įrankius tyčiojasi iš žmonių ir barstydamos trupinius nuo sotaus stalo mėgina įtikinti, kad dėl šių trupinių verta pasistengti. Pastangų „rimtumas” vertinamas paklusnumo laipsniu didėjančių kainų ir vieno už kitą kvailesnio politinio ar ekonominio sprendimo fone. Gal jau pakaks? Regis dar ne. Entuziastų, norinčių savo krūtinėmis pridengti degraduojančią politinę sistemą, kol kas apstu.

Sustojus automobiliui į rankas mano pakeleivė pamėgino įbrukti keletą litų. Susimąsčiau, kam jai to reikia, juk žino, kad neimsiu. Bereikšmis mandagumo gestas, padėka už drąsą įsileidžiant nepažįstamąją į savo kosmosą ant ratų? Nustojau spėlioti, kai po mano primygtinio raginimo pinigus pasilikti sau, ši moterėlė pasakė, jog už mane sukalbės poterių, nes tokių žmonių, suprask, pavėžėjančių kaip aš, nebe daug ir likę. Susigėdau pagalvojęs, koks nepasitenkinimas virė mano galvoje, kai ramią ir jau standartine tapusią kelionę iš Kauno į Vilnių sudrumstė šios moterėlės prašymas. Lengva sąžinės graužatis neapleido iki tos akimirkos, kol grįžau namo, o dar tie savivaldos rinkimai, į kuriuos buvau nusprendęs neiti nors mūsų „demokratų” iš visų pusių buvau protinamas pasielgti priešingai.

Grįžus namo kaltės jausmas ir su visam apleido. Padėjo šuns stebėjimas - keistas padaras. Visą savo energiją sueikvoja guminių žaislų kandžiojimui ir tąsymui po kambarius. Energijos likučius, kuriais dar šnopuoja po siautulingo blaškymosi mitriai sumerkia į ėdalo dubenį, o tada užsnūsta. Užsnūsta ten, kur man mažiausiai norėtųsi. Apsipykstame. Tačiau Saros (toks šuns vardas) gailus žvilgsnis nuginkluoja mano šeimininkišką EGO ir su savo didaktiniais pamokymais lieku nieko nepešęs. Tiesa, už Michailo Bulgakovo Šarikovą maniškė paklusnesnė - šiokių tokių taisyklių paiso, nors tenka dėl tvarkos pakovoti, tačiau reikšmingos šarikoviškos protesto dvasios dar neteko patirti. Skardus skalijimas - štai ir viskas su kuo tenka taikstytis.

Prieš užsnūstant į rankas paėmiau Roberto Muzilio romaną „Žmogus be savybių”. Skaitau romano herojaus Meingasto žodžius: Tai viena iš šiuolaikiškiausių idėjų. Mes nepajėgūs išvaduoti savęs pačių, dėl to negali būti abejonių; mes vadiname tai demokratija, tačiau tai tik politinis apibūdinimas tos dvasinės būsenos, kai „galima taip, bet galima ir kitaip”. Esame balsavimo biuletenio epocha. Juk kasmet balsuodami renkame savo sekso idealą, grožio karalienę, o tas faktas, kad dvasinių idealu padarėme pozityvųjį žinojimą, reiškia ne ką kitą kaip atiduoti balsavimo biuletenį vadinamiesiems faktams, kad jie pabalsuotų vietoj mūsų. Epocha nefilosofiška ir baili: ji neturi drąsos nuspręsti, kas yra vertinga ir kas ne, ir demokratija, trumpai tariant, reiškia: „Daryk, kas išeina!” Tarp kitko, tai vienas gėdingiausių ydos ratų per visą mūsų rasės istoriją!

Rodyk draugams

Žemė žvėrių planeta

Britų studentai nuniokojo Londono centrą. Veiksmas rutuliojosi kur kas įspūdingiau nei mūsų Seimo langinių ir palangių šturmas. Norėjosi ir man ką nors sudaužyti ar primušti, perdėm jau daug visko susikaupė, bet pagalvojau, jog nesu visiškai sužvėrėjęs. Susilaikiau.

Antra vertus, o kodėl turėjau, juk brutalų ir sadistinį žmogaus elgesį išimtinai, nors ir metaforos pasaulyje, sieti su žvėrimi nėra tikslu. Atvirkščiai, brolžudiškų karų, genocido, pogromų ir savo artimo siuntimo, kur kelią paprastai randa tik tam tikri organai intymumo akimirką, braižas yra būdingas TIK žmogaus minties ir vaizduotės pasauliui. Niekur neteko girdėti, kad šimpanzės organizuotų koncentracijos stovyklas goriloms ir jas metodiškai naikintų, asmeniškai nežinau (gal klystu), ar kada nors Bengalijos tigrai skelbė karą drambliams, kitaip tariant, žmogaus brutalaus elgesio tapatinimas su žvėriškumu skamba kaip didžiulis netaktas, o ir tam tikros rūšies diskriminacija, nukreipta prieš primates. Tenka sutikti su sau nemalonia išvada, jog maniškis susilaikymas nuo brutalaus elgesio laikytinas ne žvėriškumo suspendavimu, o paties žmogiškumo per excellence eliminavimu.

Painiojimasis žmogiškumo ir žvėriškumo metaforų pasaulyje nėra jau toks netikėtas, o juo labiau nereikšmingas lingvistinės semantikos erreur. Šioje painiavoje esama reikšmingos simptomatikos, mūsų žvilgsnį nukreipiančios į patį žmogų ir jame išsiskleidžiančią tam tikros rūšies valios galiai ontologiją, ji esti predikatas, kuris aiškiai nužymi žmogaus, kaip sistemingai niokojimo aistrai pasiduodančio άνθρωπος prigimtį… (retorinė pauzė)… tikrasis žmogaus AŠ (?) - naikinti… Neduoda ramybės Fiodoro Dostojevskio Demonuose Lembkės tariami žodžiai: Viską padegė! Tai nihilizmas! Jeigu kas dega, tai jau nihilizmas! Mums malonu stebėti liepsną…?!

———-//————————//——

Leidykla „Kitos knygos” ir Laisvasis universitetas (LUNI) surengė Jeano Baudrillard‘o knygos „Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros” pristatymą. Kalbėjo filosofai Gintautas Mažeikis ir Nida Vasiliauskaitė, diskusiją moderavo ekonomistas Darius Pocevičius. Bendras įspūdis - nyku. Ne, ne Jeano Baudrillard‘o knyga tokia pasirodė, vakaras nykus.

Kadangi knygą esu perskaitęs, kiek supratau didžiuma auditorijos nelaikė to didele būtinybe, norėjosi vakaro metu išgirsti platesniame tematiniame kontekste aptariamus Jeano Baudrillard‘o tekstus. Deja, infantilokas į ironišką (toks savotiškas estetinis konsiumerizmo kritikos žanras) vakaro pradžios akcentą pretenduojantis videoklipas regėjosi liūdna šio vakaro reziumė dar jam neprasidėjus. Ironija - sveikintinas ir pagedautinas bet kurios intelektualios draugijos atributas, o štai autoironija - būtinybė, kurios stygius tam tikros rūšies diagnozė, ypač šiame renginyje…

Slogų įspūdį paliko kai kurių vakaro prelegentų, ypač moteriškosios dalies, tonas. Renginiui įsibėgėjant kalbančiųjų retorika kartkartėmis panašėdavo į visos (lietuviškos) filosofų bendruomenės revoliucingą kritiką in corpore ir ypatingai atskirų (Arvydo Šliogerio) mąstytojų neadekvataus/neobjektyvaus santykio su Jeano Baudrillard‘o kūryba demaskavimą(?). Čia beliko padaryti išvadą, kad lietuviškame postmodernybės diskurse sektantiška ir partikuliarinė retorika nėra joks nesusipratimas, o atvirkščiai, griežtas reikalavimas siekiant bent kiek reikšmingesnio vaidmens šios temos ekspertų(?) būrelyje. Truputį koktu, kad Sokrato duobkasiais tampa…

Ačiū Vytautui Rubavičiui, monotonišką ir painų monologinio žanro vakarą praskaidrinusį artikuliuotu ir tonuojančiu klausimynu.

Tiesa, renginio metu sėdėjau gale, todėl imu manyti, kad įspūdžio slogumas galėjo būti padiktuotas per menko žodinės ekvilibristikos garso banginio srauto santykio su mano ausies būgneliu, o gal vaizduotei pristigo fantazijos. Nežinau…

———–//————————//——–

Stebiu sniegą… Viso šio balto pakloto grožio paslaptis, kad jis turi aiškią nykimo chronologiją…

————//————————-//——

Wikileaks - Pinokio ir Karabaso Barabaso „drama”. Pinokis buvo drąsus (?) ir lėlėms atskleidė tikruosius teatro direktoriaus kėslus. Gaila, kad lėlės mąsto tik pasakose…

————-//————————//——–

Sulaukiau priekaišto, jog esu nenuoseklus, t.y. tuo pačiu metu mėgaujuosi Gianni Vattimo ir Jeano Baudrillard‘o draugija. Paklausus kodėl, išgirdau ilgą tiradą argumentų apie pirmojo ir antrojo konceptualiai skirtingas filosofines pozicijas. Atsakiau, jog man svarbu jų sutarimas vienu ir esminiu klausimu - mūsų kartai trūksta autoironijos….

————//————————//——-

Holokausto tema tapo TV reitingų ir išvietlaikrasčių tiražų įkaite nieko bendro su teisingumu, humanizmu neturinčių popkorno spragėsiu.

Rodyk draugams

Apie mitus, gimstančius virtuvėje. Heraklito vėlinių ironija

Heraklitas (Dailininkas Johannes Moreelse)

Heraklitas pokštaudamas - šis pastebėjimas tik kuklus mano spėjimas, veikiausiai būta priešingai - mėgdavo kartoti, jog ir virtuvėje esama dievų - mitologinės sąmonės pamėklių. Užsiimtume tuščiu burnos aušinimu ir bereikalingu prakaito liejimu mėgindami įminti vieno paslaptingiausių ikisokratinio periodo išminčių ištaros konotacinę mįslę. Viena aišku, kad graikams dievai (mitas), kaip religinės/prietaringos zeal savivokos forma, buvo tapę kertiniu egzistencinės tapatybės sandu, giliai įsismelkusiu į to meto visuomeninę struktūrą, apimančią didžiumą viešo ir privataus gyvenimo sferų. Mitas dominavo: aiškino ir tuo pačiu konstravo graikiško sociumo „realybę”, todėl Heraklito ironiškas (priminsiu, tai tik mano spėjimas) tarstelėjimas, jog mitologinė psichozė savo prietaringumo ir simuliakrizuotos tikrovės įvaizdžiais persmelkusi ir tas sferas, kur dominuoja skrandžio, t.y. instinkto, o ne dvasios  ἐπιστήμη poreikiai, gali būti suvokiama ne tik, kaip subtilus efeziečio humoro jausmas, bet ir nuoširdus nuogąstavimas. Heraklitas nujautė, ką reiškia dievai graiko virtuvėje - suprimityvinta, supaprastinta, suminkyta į patogią tešlos formą, su patogiu raugo kiekiu pašaunant ant patogios liepsnos pasaulėvaizdinė bandelė. Mąstytojas jautė, jog šios pasaulėvaizdinės bandelės „receptūros” akumuliacija gali tapti reikšmingu sociumo motolograminės struktūros elementu, kuris ilgainiui pradeda dominuoti, kaip tiesos, teisingumo, tikrovės, esmės sąvokas fetišizuojantis naratyvas, užgožiantis bet kokią kritinę arba, kaip dabar populiaru sakyti, sveiko proto pastangą, o ir iš principo, jos radimosi galimybę.

Net ir paviršutiniškas atožvilgsnis į istorijos Buvo(?) mūsų sąmonės horizonte išsiskleidžia, kaip neįveikta maratono distancija, tokio maratono, kuris privalėjo būti įveiktas likimiškai, t.y. egzistenciškai atsiveriant pasauliui ne jį aiškinant(?), o haidegeriškąja prasme savo žvilgsnį išstatant pasaulio horizontui ir jame sutelktai galimybei. Šuoliuodami per Vakarų pasaulio istorijos epochas regime, kaip netoli nubėgome nuo Efezo miestelėnų virtuvėse besitvenkusių prietaringumo garų, nuo jų žudančio tvaiko, kuris jau kitoje graikiškojo pasaulio vietoje, Atėnuose, nuodų taurėje užtroškino Sokratą, deja, ne tik jį. Šis įvykis tapo pirmąja, tačiau tikrai nepaskutiniąja, Vakarų kultūros mitologeminės ir racionaliosios arba būtį skaidrinančios sąmonės priešstata, išaugusia į collision tarp μύθος ir γνῶσις. Sokrato mirtis tapo iš mitų prieblandos ir agresyvaus bei suprimityvinto galios diskurso trokštančios išsivaduoti žmogaus metafora. Reikia pripažinti, kad šioje priešstatoje mitas akumuliavo didžiulę galią ir gan sėkmingai traiškė(o) ir slopino(a) mėginančią skaidrėti sąmonę. Mito galia šviesėjančią žmogaus savivokos dinamiką kaip niekad sėkmingai traiško ir slopina mūsų dienų simuliakrizuotos „tikrovės” mitagirnapusėmis, kurios pasitelkia technologiją - TV ekrano volą ir mito struktūros pagrindu audžiamą progresyvaus(?) žmogaus retorinę paklotę, šį  šviesėjančios žmogaus sąmonės judesį palieka atskirų intelektualų ir kultūrininkų neurotiško ir frustruojančio tekstažodžio ir žodžiateksčio žaidybinės kombinotorikos erdvėje, t.y. kalbinės moduliacijos sraute be jokio ἠθική φιλοσοφία turinio. Tai vis dar modernybės (apšvietos) proto galios idealo savosios tapatybės ieškojimo keliai ir klystkeliai.

Tikime - kultūrologinė ir idėjų istoriografinė paradigma tarsi tai ir patvirtina - jog esame apšvietos epochos vaikai, kurių protėviai nesidrovėdami uždaviniu ir tikslu sau kėlė „žmogaus perkeitimą” arba jo paskutinių prietaringumo ir mitologeminės sąmonės rudimentų įveiką, taip tarsi mėgindami išpirkti sokratiškosios mirties kaltę ir gėdą. Deja, su liūdesiu tenka konstatuoti - mūsų epochos patirtis tą ypač skaudžiai paliudijo - jog šios pretenzijos buvo bevaisės ir bergždžios. Nors žmogaus rekonstravimui ir perkonstravimui (Švietimo epochos idealas) buvo skiriama daug laiko ir pastangų, tačiau tenka konstatuoti, jog visa apšvietos patetika pasiliko tik siaurame intelektualų ratelyje kultivuojama humanistinė retorika nesugebėjusi esmingai paveikti destruktyvumo ir savidestrukcijos keliu žengusios modernybės epochos. Dar daugiau patys primityviausi ir brutaliausi nacionalistiniai ir antihumanistiniai sąjūdžiai (komunizmas, nacizmas, fašizmas, maoizmas) savo galutinę formuotę, politinės ideologijos ir struktūros požiūriu, įgijo technologinio žmonijos progreso priešaušryje, t.y. apšvietos idealo apoteoziniame topose - modernybėje.

Modernybės technologinio progreso priešaušris turėjo žymėti žmogaus: (de)mitologizuotos, (de)religizuotos, (be)iliuzinės, (be)metafizinės (pabrėžiu ne (ne)metafizinės, o (be)metafizinės) sąmonės triumfą. Deja, jis žymėjo pačių brutaliausių ir technologine prasme rafinuočiausių bei ciniškiausių totalitarinių sistemų radimąsi, kurios slėpdamosis po Trečiojo reicho (Vokietija), Spalio revoliucijos (Rusija), Kultūrinės revoliucijos (Kinija) ir kt. vėliavomis į pasaulį paleido eschatologinius blogio angelus, kurie su pasimėgavimu gulaguose, koncentracijos stovyklose ir kitose darbo ir perauklėjimo zonose naikino ištisas tautas ir socialines grupes. Žvelgiant į šį istorinį „paveldą”, o ir dabarties negebėjimą jį įsisąmoninti, kaip mūsų kartos, o ir ateities kartų atsakomybės besišaukiančią blogio realybę, dažnai kyla pagunda tokio masto blogį ir neteisingumą įpinti į įvairias metafizines, t.y. abstrakčias, blogio ir kaltės metaforų struktūras taip mėginant, galbūt nesąmoningai, retušuoti konkretaus blogio ir konkrečios kaltės bei atsakomybės šaltinį ir priežastis, kurios dažnai slepiasi kiekvieno iš mūsų virtuvėje. Iš abstraktybės ūkuose paskendusio mito apie Kitą kaip blogį atsiradusią tragizmo sąmonę mūsų epocha mėgina įveikti nemažiau abstrakčia ir ūkanota meta etinę ir kalbine struktūra, kurios dažnam dėl savo sofistikuotos diskurso formos regisi įspūdinga istorine galimybe. Asmeninė patirtis leidžia teigti, jog dažnai tai viso labo eklektiška politinio ir akademinio monologiškumo forma, pasireiškianti narciziška retorika. Tik tiek.

Tokiai kaltės suabstraktinimo rizikai, o ir iš jos kylančiam pavojui personalizuotą kaltės sąvoką eliminuoti apskritai, aiškia opozicija skamba Heraklito ištaros parafrazė, jog XX a. naikinimo ir susinaikinimo sąmonė brendo ir radosi ne sofistikuotuose politiniuose ir filosofiniuose diskursuose, o virtuvėje audžiamuose mituose ir tikėjimuose. Tėvų ir senelių virtuvėse „sužinojome” apie žydų ir masonų pasaulinį sąmokslą, apie vienos ar kitos kaimyninės tautos ar religinės grupės „savaiminį blogį”, kuris graso mūsų tautos ar religinės praktikos sakralumui ir dar daug mitų ir mitelių, su kuriais iš savo virtuvių πόλις žengėme į pasaulį κόσμος.

Kodėl kalbu apie mitą ir kaltę dabar? Nežinau, gal Vėlinių nuotaika tokia. Kita vertus sunku nuslėpti ir tą faktą, jog aplinkoje pradeda ryškėti gan keistos, nesiimu jų vertinti pavojingumo kategorijomis, nuotaikos, kurios atskiras žmonių grupes, o ir ištisas valstybes ir tautas pradeda regėti priešais ir tai vyksta Lietuvoje, šalyje kuri pati gali tapti gan lengvu grobiu, bet kokiam panslavizmui, pangermanizmui ir t.t.

Tenka konstatuoti ir kitą gan liūdną faktą, jog esame apsiblausę politiškai ir pilietiškai. Su apmaudu stebiu, kaip įvairūs praėjusios dienos politikieriai mėgina save reabilituoti PLAYBOY puslapiuose ar silpnaprotyste kvepiančiuose televiziniuose šou, tai daro gardžiuodamiesi savo prašvinkėliška politine retorika, taip visiškai griaudami paskutinius politikos idealybės likučius.

Liūdna dėl savo kartos, kurios konformizmas ir cinizmas (tam skirsiu atskirą įrašą) pasiekė tokį mastelį, kad mūsų tėvų ir senelių alkis geresniam gyvenimui, leidęs kartai retušuoti moralinių verčių turinius, prieš dabartinį beprasmybės ir bukumo diktuojamą narcisizmą, atrodo tik kukliu ir vaikišku žulikavimu. Taps be galo liūdna, jei istorijos vadovėliuose mūsų karta bus vardijama didžiausia šios epochos gėda.

Tiesa, daug vilties teikia mūsų kultūrininkų bendruomenė, bent ta jos dalis, kuri skendi egzistencinėse įtampose ir nesivelia į pilvažmogių stumdymąsi prie pono su skatiku kišenėje. Ateis laikas ir jie tikrai prabils sąžinės balsu mūsų ir ateities kartoms, aš tuo esu įsitikinęs. Jie veikiausiai vieninteliai sugebės pateisinti mūsų veltėdžiavimą ateities kartų akivaizdoje.

Visa ši teksto žosmė radosi galvojant apie mitą, kuris subręstą ne Gamtos, ne Dievo, ne Kito nežinomybės prieblandoje, o virtuvės estetikoje, jos kvapuose, aprūkusiose sienose, riebalų blizgyje ir toje keistoje maisto adoracijoje, kuri kaip niekas kitas šaukte šaukiasi teksto: Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.

Rodyk draugams

Harvardo universitetas laidoja Dievą. Kodėl?

Harvardo universitetas yra seniausia aukštojo mokslo įstaiga Jungtinėse Valstijose, įsteigta piligrimų. Harvardo Kolegija buvo įkurta 1636 m. Masačusetso įlankos Kolonijos Didžiojo ir Vyriausiojo Teismo balsavimu ir buvo pavadinta jos pirmojo geradario Džono Harvardo iš Čarlstauno garbei. Jaunas dvasininkas po savo mirties 1638 m. paliko savo biblioteką ir pusę turto naujajai įstaigai.

Tokiu trumpu įrašu būtų galima pradėti vieno prestižiškiausių pasaulio universitetų istoriją. Nuo to laikotarpio aukštoji mokykla pasikeitė neatpažįstamai. Dabar universitetas yra 35.6 mlrd. JAV dolerių metinį biudžetą valdanti institucija, kuri rengia JAV verslo, politikos ir teisės elitą. Baigti Harvardą, reiškia gauti sėkmingos ateities bilietą. Tačiau apie tai kitą kartą.

Amerikiečių savaitraštis NEWSWEEK išspausdino straipsnį pavadinimu “Tikėjimo krizė Harvarde”, kuriame pamėgino pažvelgti į kylančius “tikėjimo ir žinojimo” ginčus tarp progresyvų edukacinį avangardą atstovaujančių scientistinio požiūrio atstovų ir šios Alma Mater fideistų, kuriems “Tikėjimo” klausimas nemažiau opus nei “Žinojimo” problemos. Žurnalistė Lisa Miller pamėgino įdėmiau pažvelgti į šios diskusijos užkulisius ir turinį. Faktas, kad diskusija kilo XXI a. pradžioje vienoje seniausių ir turtingiausias akademines tradicijas turinčių mokslo institucijų JAV, jau pats savaime vertas dėmesio.

Diskusija kilo visiškai nekaltai, svarstant institucinio pobūdžio klausimą. Nors aukštoji mokykla prisistato “pačia geriausia”, tačiau situacija, susiklosčiusi studentų tarpe, kurie papildoma disciplina pasirinko “religijos mokslus”, labai jau keista. Pasirodo, Harvardas neturi aiškiai šią discipliną atstovaujančios ir už jos akademinius, profesinius ir kompetencijos klausimus atsakingos administracinės/akademinės struktūros. Analogas mūsiškei katedrai, fakultetui. Studentas, pasirinkęs religijos studijas, auditorijoje paprastai prieš savo akis išvysta ne teologą, religijotyrininką, o religijos klausimais “besidomintį” antropologą, sociologą ar psichologą. Švelniai tariant, keista situacija.

Tačiau NEWSWEEK žurnalistei ji nepasirodė jau tokia keista. Bendraudama su Harvardo administracijos atstovais ir profesūra Lisa Miller atliko preliminarius tyrimus, kurie atskleidė faktą, jog daugiau nei trečdalis Harvardo dėstytojų nepraktikuoja jokios religijos, o administracijoje tokių žmonių skaičius ir su visam perkopia penkiasdešimties procentų ribą. Kitaip tariant, universitete dominuoja sekuliarizuota akademinė kultūra, todėl žurnalistės nuomone, nieko stebėtino, jog tokioje aplinkoje būti tikinčiu/profesionaliu teologu ar praktikuojančiu tikėjimą religijotyrininku nėra lengva, o tai savo ruožtu, apsunkina ir religijos tematiką gvildenančios akademinės disciplinos institucionalizavimo klausimą. Patvirtindamas tokius žurnalistės spėliojimus, Harvardo kapelionas ir šio universiteto Krikščionybės istorijos profesorius Peter Gomes prisipažįsta, jog jam dažnai tenka atlaikyti nepagrįstus kolegų priekaištus, jog religija - visų pasaulio blogybių priežastis. Nors tokie teiginiai profesoriui kvepia senu marksistinės ideologijos anachronizmu, tačiau tai Harvarde vyraujančių nuotaikų atspindys, kurių nepastebėti neina. Pašnekovo teigia, jog neverta stebėtis, kad tokių nuotaikų paskatinti šią Alma Mater paliko ir paskutinieji religinės tematikos ekspertai.

Tai, kas diskusijos pradžioje turėjo tapti administracinio pobūdžio klausimo svarstymu - išvirto į diskusiją dėl religinės savimonės turinio ir jos daromos “žalos” visuomenei ir universiteto bendruomenei. XVIII a. pradžios volteriško tipo polemiką primenančios diskusijos pirmosiose gretose atsidūrė lingvistikos profesorius Steven Pinker. Universitete ponas Pinker laikomas “žvaigžde”, nes dėl savo įtaigaus ir šmaikštaus kalbėjimo stiliaus į paskaitas surenka iki 400 studentų. Jei tiksliai supratau, o kitaip suprasti ir neina, tai profesoriui pastarasis faktas leidžia manyti, kad jo esama visų akademinių disciplinų “žinovo”, kuris gali ir turi teisę “kompetetingai” dėstyti savo nuomonę religijos studijų klausimais. Asmeniškai, nežinau, ar tai labai reikšmingas rodiklis (studentais gausios auditorijos), žymintis žmogaus akademinę brandą ir minties genijų, tačiau šioje diskusijoje jis, regis, tapo vos ne lemiamu argumentu.

Profesorius Steven Pinker sukritikavo visus tuos, kurie universitete skleidžia “įvairias iracionalias ir erzinančias idėjas” (priminsiu, kad klausimas buvo apie kokybišką religijos studijų disciplinos dėstymą ir niekaip nesusijęs su asmeninių įsitikinimų aptarimu). Ypatingo jo dėmesio nusipelno “ypač erzinanti religija ir jos iracionali prigimtis”. Žurnalistės kalbinama universiteto “žvaigždė” leidosi svarstyti religijos temą - aiškiai leisdamas suprasti, kad šioji (jo ir daugelio kolegų nuomone) yra tik per klaidą modernioje visuomenėje užsilikusi nereikšminga senojo prietaringo pasaulio atgyvena. Religija ir jos tema, profesoriaus nuomone, greitu laiku taps tik religijos istorijos studijų objektu ir nustos būti bent kiek reikšmingesniu kasdienį, o juo labiau, akademinį gyvenimą veikiančiu faktoriumi. Reikia pasakyti, kad profesorius atlieka labai įdomų posūkį: nuo klausimo apie studentų teisę į kvalifikuotas religijos mokslų studijas, į pačią religijos ir ją išpažįstančiųjų kritiką. Tiek to, palikime šio nenuoseklaus diskursiškumo ydą profesoriaus sąžinei.

Reikia pasakyti, kad gerbiamam Steven Pinker nė motais, kad jį ir skeptiškai religijos adresu nusiteikusius jo kolegas, supa vienai ar kitai religinei konfesijai priklausantys studentai, kuriems profesoriaus ar jo kolegų “savaime suprantamas” religinės tematikos santykis su moksline problematika, t.y. šio santykio apskritai negali būti, nėra jau toks aiškus  ir suprantamas. Atvirkščiai, keliantis daug klausimų ir reikalaujantis profesionalaus ir šią sritį išmanančio žmogaus vertinimo. Tik ne Harvardo universitete. Universitetas religijos mokslų disciplinos dėstymui ieško ne profesionalų, o tų, kurie turi nuomonę apie religiją “apskritai”. Kitaip tariant, jei tau religija yra “mėšlas”, o tai jau irgi nuomonė, tai tu turi pilną teisę būdamas Harvardo profesoriumi aplikuoti ir gauti teisę dėstyti paskaitas, na tarkim “Mėšlinos religinės savimonės” tema. Groteskiška ir mažai tikėtina situacija - pasakys skeptikas. Galbūt, bet ir ne tokia jau nereali. Jei nėra institucijos, kuri puoselėtų disciplinarinę tradiciją ir jos paradigminę struktūrą, tai tarpdisciplininiuose (viskas yra vienis ir vienis yra viskas) apžavuose paskendęs intelektualus pižonas gali sugalvoti bet ką.

Mano nuomone, šie profesoriaus pasisakymai, tapo puikia iliustracija to primityvaus ir dažnai paviršutiniškai religinę tematiką suvokiančio akademinio elito pavyzdžiu. Švietimo epochai priklausančios klišinės frazės “apie išlaisvinantį nuo prietarų mokslą ” ir “mokslą, kaip žmonijos progreso ir gerovės” garantą, Harvarde tapo vos ne normatyvaus turinio scientistinės ideologijos mantra, kurią noriai kartoja tie, kurie apie vadinamuosius “prietarus” žino tik tiek, kiek yra skaitę iliustruotą Bibliją vaikams, o apie islamą yra girdėję iš kanalo CNN pranešimų. Tokią išvadą darau ne tik aš, bet ir NEWSWEEK žurnalistė.

Kuo viskas baigsis Harvardo universitete, ar studentai turės galimybę religijos mokslus studijuoti kvalifikuotai, parodys laikas. O man ši diskusija pasirodė įdomi tuo aspektu, jog ji galimai nurodo libertalistinės ideologijos prigimtinę gravitaciją į ad absurdum argumento lauką. Absoliučios laisvės, niekieno nevaržomo viešo ir privataus veikimo idėja yra šios ideologijos šerdis, kuri dažnai nesiskaito su kitokia nuomone ir visus abejojančius šios ideologijos teisumu nurašo į “tamsuolių” ir “neišmanančių” gretas. Šios “harvardiškos-libertalistinės” retorikos pamėkles galime atpažinti ir Lietuvoje. Jas ir jų keliamą grėsmę labai taikliai apibūdino filosofas Alvydas Jokubaitis, kuris teigia, kad

Jeigu pasauly liktų tik liberalus požiūris į žmogų ir visuomenę, kokiam atstovauja liberalai, neliktų to, kas labiausiai domina rašytojus ir filosofus: neliktų Dievo, neliktų metafizikos, sudėtingesnius reikalavimus keliančių moralinių hierarchijų. Jeigu liktų tik liberalus mąstymas, liktų tik negatyvi laisvė, toks nesudėtingas politinis principas - nedaryti žalos kitiems, gerbti kitų žmonių teises, o visos filosofinės problemos, kurios tiek amžių kankino žmones, būtų neišspręstos”.

Galima daryti iki skausmo žinomą, suprantamą ir, manau, teisingą išvadą. Žmogus, rėkiantis apie jo varžomas laisves ir kitus laikantis tamsuoliais, paprastai kitų atžvilgiu yra didžiausias despotas, savo despotizmą dažnai pateisinantis lėkštais ir naiviais argumentais.

Rodyk draugams

Apie kryžius ir Europą. Man patiko.

Savaitraštyje Atgimimas perskaičiau Rasos Navickaitės straipsnį Lietuva neša savo „kryželį”.

Norintiems detaliau susipažinti su kryžių kabinimo mokyklose ir “europinių” vertybių problemine polemika privalo perskaityti straipsnį. Na jei neprivalo, tai laikyčiau prasminga rekomendaciją su juo susipažinti:)

Skaitant straipsnį įstrigo filosofo Alvydo Jokūbaičio paneuropinės idėjos eklektiškumą charakterizuojanti ištara:

Pažiūrėkite į euro banknotus, - sako filosofas. - Ant litų matome mums brangius ir pažįstamus dalykus, ant eurų - abstrakčių figūrų rinkinius. Turime dviejų filosofijų susidūrimą. Viena iš jų teigia abstraktaus, kosmopolitinio, laiko ir vietos skirtumų nepaisančio principo prioritetą. Kita gina konkrečioms bendruomenėms svarbias, jų išgyventas, istoriškai paveldėtas, lokalias prasmes. ES yra konstrukcija be dvasios. Tai ekonominė pagonybė, kurią šiandien rodo užrašai prie kelio - „Šis kelias suremontuotas už Europos Sąjungos pinigus”. Labai primena sovietmetį - „ačiū partijai ir vyriausybei”.

Gerbiamo Jokūbaičio neapkaltinsi klerikalizmu ir kitu totalizmu, kiek žinau jam tai svetima. Todėl jo pastabos ir mintys man pasirodė įtikinamos. Klausimas, Quo vadis Europa, išlieka atviras.

Rodyk draugams

Avataras, savižudybė, patriotizmas, terorizmas, pedofilija, ar visa tai palenda po prasmės tema?

Nespėjus įpusėti Naujųjų metų pirmajam mėnesiui įspūdžių, emocijų ir įvairių patirčių nors vežimu vežk. Ir kiekviena iš jų savaip įdomi bei priverčianti trumpai sustoti bei susimąstyti.
Tačiau apie viską nuo pradžių.

Prieš gerą mėnesį per pasaulį nuvilnijo žinia, kad tik atsitiktinumo dėka pavyko išvengti teroristinio akto lėktuve, skrendančiame iš Nyderlandų į JAV. Iš turtingo Nigerijos bankininko šeimos kilęs 23 m. juodaodis Umaras Farukas Abdulmutalabas (Umar Faruk Abdulmutallab) buvo pasiruošęs ore susprogdinti „Airbus A330-300″, kuriuo skrido 278 keleiviai ir 11 įgulos narių. Tik pastabaus ir drąsaus keleivio Džaspero Šuringos dėka pavyko išvengti kraupios nelaimės. Nutilus šių laikų didvyrio liaupsėms esminiu neįvykusios tragedijos klausimu, tapo noras suprasti ir suvokti jaunojo nigeriečio elgesio motyvus. Nesiplečiant ir per daug nesigilinant į peripetijas bei kilusios diskusijos turinį, reziumuojant galima teigti, kad visos ekspertų nuomonės ir išvados perdėm padrikos ir paviršutiniškos. Dominuoja senos froidistinės psichoanalizės kontūrai. Nepritapo visuomenėje, buvo neurotiškas, kupinas vidinių konfliktų ir t.t. Visi teiginiai ir mintys tarsi traukti iš XIX a. pabaigos ar XX a. pradžios psichoanalizės pradžiamokslio. Problema ta, kad psichoanalitikės Karen Horney žodžiais tariant, „nėra idealių sąlygų psichoanalizei” ir visi teoriniai žmogaus psichinės struktūros ir elgesio modeliai privalo būti vertinami - suvokiant antropologinę šios problemos sudedamąją. O teroristo, konkrečiai Umaro Faruko Abdulmutalabo, atvejis kaip tik toks. Ta antropologinė sudedamoji, apie kurią čia kalbu - islamo radikali religinė, kultūrinė sąmonė, turinti labai stipriai išreikštą egzistencinio prasmingumo jausmą. Iš čia dažnai kyla naiviai suvedžiojamų teroristų romantinis idealas savo mesianistine misija. Tokiems žmonėms, kurių pamatinis buvimo šiame pasaulyje tikslas tiesos ir prasmės paieška bei kitų konversija į tai, kuo pirmieji tiki, padėti susivokti gali tik alternatyvi prasminė leksika ir kultūra. Vakarų pasaulis ir jo klasikinė prasminė leksika (helenistė/judokrikčioniška), F.Nyčės žodžiais tariant, jau senai mirusi. Kylą klausimas, kuo atsakyti tokiems žmonėms į jų nerimą ir iškreiptą norą žudyti vardan prasmės ir tiesos? Atkreipkite dėmesį, jog dauguma teroristų vienaip ar kitaip susiję su Vakarų kultūra. Dažnas iš jų puikiai žinojo Vakarietiškos kultūros teikiamas „vertes” ir „pranašumus”. Nepaisant to, prisidengdami Islamo skraiste metė šiai kultūrai iššūkį. Pamatinis prasmės klausimas šį mėnesį iškilo pirmą kartą! (Terorizmas)

Nežinau, ar visuomet gerai kalbėti apie skaudžius savižudybės faktus net ir pačių kilniausių prevencinių tikslų vedinam, tačiau perskaitęs apie jauno abituriento savižudybę, kurios pagrindiniu motyvu tapo „nesėkminga meilė”, nesuturėjau. Pagalvojau, jog jaunojo teroristo ir jaunojo savižudžio istorija turi vieną esminę jas jungiančią fabulą. Tiek pirmasis, tiek antrasis savo radikaliu pasirinkimu mirti pamėgino spręsti ar išrišti gyvenimo prasmingumo rebusą. Vienas mirtį (susisprogdinimą) pasirinko kaip gyvenimą įprasminantį gestą, o antrasis, reikia suprasti, mirė (pasikorė) norėdamas išsivaduoti iš (be)prasmės egzistencijos gniaužtų. Paradoksalu, jog abiejų pasiryžusių mirti (teroristui per neapdairumą „nepasisekė”) motyvas identiškas ir metodas visiškai identiškas - mėgindami atsakyti į savo egzistencinio prasmingumo klausimą jie pasirinko savęs išeliminavimo iš dialogo su gyvenimu strategiją. Kitaip tariant, abudu geidė, kad gyvenimas su jais kalbėtų ir jiems atsakytų, tačiau save pasmerkęs teroristas „pervargo” nuo dialogo su mirtingaisiais ir pasirinko Alacho prieglobstį, o antrasis - tiesiog neturėjo jėgų klausti ir klausyti, ką jam kalba gyvenimas. Tiek vienas, tiek kitas savo apsisprendimą mirti buvo subrandinęs Vakarų kultūros kloduose, kuriuose prasmės ir mirties temą gražiai reziumavo A.Camiu. Jo nuomone, vienintelė likusi pamatinė filosofijos problema - savižudybė. Dostojevskio romano „Idiotas” personažo Terentjevo žodžiais, šią savižudybės psichologiją aprašo kaip begalinio maišto prieš savo lemtį „būti” psichologinę dramą. Terentjevas susirinkusiems pas kunigaikštį Miškiną nuosekliai ir šaltai dėsto savo argumentus už savižudybę, kuri kaip galimybė jam iškilo sužinojus, jog jis serga džiova ir greitai mirs. Jis kreipiasi į susirinkusiuosius „Aš mirsiu žiūrėdamas tiesiog į jėgos ir gyvybės šaltinį ir nepanorėsiu tos gyvybės! Jeigu aš būčiau turėjęs valią negimti, tai tikriausiai nebūčiau sutikęs gyventi tokiomis pajuokiamomis sąlygomis. Bet aš dar turiu galią mirti, nors atiduodu jau suskaitytas dienas. Nedidelė galia, nedidelis nė maištas”. Šie žodžiai radikali - teroristinės savimonės verta reakcija į mūsų kultūroje ir filosofinėje sąmonėje stipriai šaknis suleidusio nihilizmo ir jo šūkio „Kas mus nesužlugdo, tas sustiprina” mėginimą tarti esant galimybės pačiam žmogui save sukurti ar perkurti iš naujo. Tokia savižudybės ir savęs žudymo logika jau nebėra mūsų Vakarietiškos kultūros anomalija, ji tampa pačios kultūros šerdimi. Nyčiškas antžmogio (graikiško mito herojus) projektas tapo tik butaforija žvelgiant į tą „naujojo žmogaus” projektą, kurį mes regime nūdien. Besižudantys dėl „islamo” ar „nelaimingos meilės” etiniu požiūriu verti užuojautos. Todėl tokių akimirkų akivaizdoje nereikia drovėtis ir klausti savęs, ar mes esame tie, kurie M.Buberio žodžiais tariant, savo prasmingumo karkasą statome ant santykio AŠ-TU. Ir ar tokiomis nevilties ir skausmo minutėmis išlaikome pareigos (pabrėžiu) egzaminą - greta esančiam ištarti AŠ esu TU, o TU esi AŠ. Tada kai šalia mūsų esama sutrikusio ir mūsų pagalbos besišaukiančio žmogaus, o ir atvirkščiai, ar mes drįstame prašyti pagalbos savo giliausioje neviltyje. Juk gyvenime nereikia jokios rafinuotos psichoanalitinės išmonės, kad kitame žmoguje pažadintum smalsumą ir žingeidumą į gyvenimą žvelgti ne kančios ir nusivylimo akimis, o prasmės ir noro gyvenimui tarti TAIP pasiryžimu. Egzistencinės psichoterapijos pradininkas V.Frankl kalbėdamas apie egzistencinės nevilties diktuojamą norą viską spręsti radikaliai siūlo elgesio maksimą, kuri tokius žmones iš nevilties trauktų: „Gyvenk taip, tarsi gyventum antrą kartą ir pirmą kartą būtum pasielgęs taip blogai, kaip ketini elgtis dabar” . Pamatinis prasmės klausimas šį mėnesį iškilo antrą kartą! (Savižudybė)

Manau, jog vadinamasis pedofilijos skandalas, čia tik mano subjektyviu įsitikinimu, galutinai apnuogino mūsų visuomenės opažaizdes. Didžiulė neapykanta vienas kito atžvilgiu, vieši televiziniai teismai ir linčo akcijos neturint įrodymų ir faktų, fariziejiškas teisingumas ir sadukiejiškas moralumas plūste plūsta iš tų lūpų, kurių sąžinę slegia ne mažesnės blogybės nei tų, kurie yra kaltinami. Ir tik kažkur kukliai savo vidiniame pasaulyje pasislėpusi mergaitė, ar kiti panašaus likimo vaikai, baikščiai žvalgosi į šonus klausdami, kada gi viskas baigsis. Nereikėtų apsigauti, čia nėra kovojama už mergaitės ar vaikų interesus. Suaugusių pasaulis su jam būdinga grobuoniška aistra gina savo „reputacijas”, „postus”, o veikiausiai tik paprastą ir nuzulintą skatiką. Šios visos pedofilijos istorijos atomazga ne dvi žmogžudystės Kaune, o paskutinės tikėjimo teisingumu ir žmogaus moralumu gėlės dedamos prie Lietuvos valstybės kapo. Tos valstybės, kurią šią akimirką išties verta palaidoti. Ir pamėginti pagalvoti apie naujos Respublikos kūrimą, juk šiai dvidešimtmetei (20 m. Lietuva nepriklausoma) laikas apsispręsti, kuo norima būti. Pamatinis prasmės klausimas šį mėnesį iškilo trečią kartą! (Pedofilija)

Buvau maloniai nustebintas savo bičiulio, kuris diskusijos metu prie vyno taurės (aš, reikia pasakyti, negeriu jau keleta mėnesių) aistringai ir įtikinamai pasakė katalikiškas, tautines ir pilietines vertybes ginančią kalbą. Nuostaba buvo tokia stipri (bičiulio mat būta prisiekusio laisvamanio ir tvirto liberalo), kad nelabai turėjau ką ir pridėti. Prisipažinsiu, giliai širdyje pasidžiaugiau, jog visos šios slogios ir dažnai į neviltį ir beprasmiškumą orientuotos nuotaikos fone, atsiranda tokių nuoširdžių idėjinių ir vertybinių konvertų. Tokie maži bičiuliški pasisėdėjimai kartais leidžia mėgautis akimirkos žavesiu ir tikrumu par excellence. Pamatinis prasmės klausimas šį mėnesį iškilo ketvirtą kartą! (Patriotizmas)

Jameso Camerono kino filmas “Avataras” kaitina aistras. Kiek uždirbs, ar bus tęsinys, o kas toliau? Turiu pasakyti, kad pagrindo tokiai lengvai isterijai esama. Būtų stebėtina, jei psichozė masių neapimtų žvelgiant į vaizdus, kurie su 350 mln. JAV dolerių kūrybiniu biudžetu ir krūva programinės technikos, buvo sukurti kaip tik tam, kad sukeltų lengvą isterijos formą. Objektyvumo dėlei reikia pasakyti, kad asmeniškai man filmas pasirodė nuobodus, bet čia emocijos. Žvelgiant ne emociškai, o technologiškai - filmas tobulas.
Jei atvirai, tai apie šį kino filmą prašnekau ne dėl jo išskirtinės vietos kinematografinės tradicijos paveldo archyvuose, bet dėl naujienos, kurią šiandieną perskaičiau. Naujiena skelbia, kad JAV kino teatrų lankytojai išgyvena depresiją po „Avataro” peržiūrų. To priežastis - iškylantys sunkumai sugrįžti į realybę ir žvelgti į šį „niūrų” pasaulį blaiviomis akimis. Geidžiama ir toliau likti tame palaimingame rojuje. Pamaniau pirmas kuklus žingsnis į realaus pasaulio pakeitimą virtualiu. Jei atvirai, pirmą kartą susimąsčiau apie tai, kas mūsų laukia, apie embrionizuoto/izoliuoto tipo sąmonės (žmogumi to jau nebevadins) egzistavimą žemėje, kuris išeliminuos pamatinį buvimo čia ir dabar prasmės klausimą. Tiesiog liks hedonistinės sąmonės srautų valdymo tinklas, kuris bus palaikomas dirbtinio intelekto sistemų, su išvystyta organų regeneracine infrastruktūra. Tokiai „gyvybės” ir egzistavimo formai terpti šioje žemėje yra ruošiamos visos sąlygos. Manau, kad žmogus ir pats nelabai supranta, ką gali vaizduotės ir technologijos simbiozė. Ką gali technologijos ir proto simbiozė, mes jau tai patyrėme Hirosimoje ir Nagasakyje. „Avataras” ir ši vaizduotės kontrolės ir valdymo ideologija, paremta technologiniais sprendimais, kaip tik ir bus tai, ką vadindami Pandora mes džiūgaujam. Prieš mirtį leidžiama ištarti paskutinį norą, kai kas pasirenka mirtį. Pamatinis prasmės klausimas šį mėnesį iškilo penktą kartą! (Avataras)

“Prasmės ieškojimas - svarbiausia motyvacija žmogaus gyvenime, o ne instinktyvių potraukių “antrinis racionalizavimas”. Ši prasmė yra unikali ir ypatinga tuo, kad ją privalo ir gali rasti jis pats; tik tada ji taps tokia reikšminga, kad patenkins jo paties prasmės siekimą.”
Viktor E. Frankl. Žmogus ieško prasmės. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai, 2008.

P.s Čia naktinėjančio žmogaus mintys. Nieko rimto!

Rodyk draugams