BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Trisdešimt minučių tarp Kauno ir Elektrėnų arba kodėl verkia demokratija

Penktadienį grįždamas iš Kauno degalinėje sutikau pakeleivingą močiutę (85 metų), kuri po anūkų priežiūros (minėjo turinti visus tris) traukė namo Elektrėnų pusėn. Pasiprašė pavežama. Sutikau. Tai buvo bene antras kartas gyvenime, kai į savo skardomis ir plastmasėmis sudurstytą ratuotą mikro kosmosą įsileidau pašalietį. Nenoriai tai darau, nes bet kuris pakeleivis įpareigoja tapti maloniu ir dėmesingu pašnekovu, o aš, neslėpsiu, bodžiuosi tokiu būti.

Tomis retomis akimirkomis, kuomet esu vienu du su kelio linija ir muzikos garsais, jas stengiuosi išnaudoti (ne)galvojimui. Mintis, jog kažkas čiauškės apie savo įdomų(?) arba atvirkščiai nenusisekusį(?) gyvenimą niekad nebuvo patraukli perspektyva, ypač man, kuris tokiomis istorijomis pradeda ir baigia savo darbo dieną. Tačiau primygtinai senolės (jos žvilgsnis ir intonacija neleido nė minutei suabejoti jos pasiryžimu keliauti su manimi) klausiamas, „Ar neprieštarausiu”, ištariau: „Taip, neprieštarausiu”, tokiu būdu geram pusvalandžiui save pasmerkdamas bendrakeleivystės istorijai, privertusiai vienas kitą laikyti įdomiais pašnekovais.

Akimirka, kai pajudėjo automobilis, man tapo įpareigojimu inicijuoti pokalbį. Bet apie ką galima kalbėti su nepažįstamu žmogumi, kurį sutikai prieš keletą sekundžių? Žiūrėdamas į kelią ir spausdamas akseleratorių lyg tarp kitko močiutės paklausiau apie artėjančius savivaldos rinkimus. Smalsavau, ar garbaus amžiaus senolė eis balsuoti ir kam savo balsą atiduosianti?

Po trumpos pauzės sulaukiau atsakymo, jog balsuoti eisianti, tačiau nežinanti, kas taps tąja laimingąja partija ar judėjimu, kurie galėsiantys tikėtis jos palaikymo. Neapsisprendimas neturėtų stebinti, bent ji taip patikino, nes visur žulikai, melagiai ir kombinatoriai, to, anot močiutės, nebuvo nei smetoniniais, nei gūdžiais sovietiniais laikais. Klausiu, ar iš tiesų jau taip blogai? Sako, kad ne, gyventi galima, tik labai liūdna, kad tenka gyventi vienai, vyras miręs, žentas prispaustas kreditinių įsipareigojimų nugarą lenkia Norvegijoje, dukra, įsisukusi į darbus, motinos „ilgisi” tik ieškodama žmogaus, kuris galėtų pagloboti jos vaikus.

Asmeninio dekadanso retorika? Galbūt, tačiau šiuose asmeniniuose godojimuose išgirdau ir pamačiau ne tik subjektyvias ir emocionalias nuoskaudas, bet ir dažno iš mūsų nusivylimo demokratija (tokio nusivylimo ir netgi priešiškumo šiai politinei sistemai įrodymų esama daugiau nei reikia (žiūrėti čia), motyvus ir priežastis. Gyvenimo išblukinti prasminiai orientyrai tampa pagrindiniu ingredientu demokratiją(?) keiksnojančiųjų servelate, kuris pagardintas pagiežos ir pykčio retorikos prieskoniais sklindančiais iš politinio elito(?) ir analitinio(?) avangardo lūpų, juo misti leidžia ištisiems Lietuvos kaimams ir miesteliams, o šie už šį „delikatesą” rinkimų metu atsilygina galingu atraugėjimu į valdžią rinkdami bukus ir dar bukesnius politinio teatro klounus. Pamaniau, ačiū, aš nenoriu būti šio absurdo teatro suokalbininku, kuris demokratijos muliažu - minios egzaltacijoje bręstantis totalitarizmas - slepia pačią jos esmę - ŽMOGŲ.

Mūsų su senole pokalbio fone visą laiką iš radijo imtuvo sklido raginimai eiti balsuoti. Ne, nebuvo siūloma daryt konkrečių pasirinkimų. Raginantieji kvietė „iš principo” rinktis balsavimo galimybę, t.y. balsuoti už patį balsavimą, o jei jau būti iki galo sąžiningiems, tai buvo spaudžiama dalyvavimu rinkimuose patvirtinti mūsų politinio isteblišmento tezę, kad žmonėms rinkimai, kaip demokratinio veikimo įrankis, iš principo aktualūs, o juo - įrankiu, galima disponuoti tik demokratinėje sistemoje, tiesa, tokioje, kokią ją įsivaizduoja jau dešimtmečius nekintantys politinio spektaklio personažai. Laidos dalyviai politikai(?) ir politikos analitikai(?) desperatiškai ieškojo argumentų, kodėl po eilės nuviliančių rinkimų ir vėl reikėtų patikėti lietuvišką demokratija visiems draugiškai patraukiant prie balsadėžių. Ieškant argumentų kas kart į viršų lįsdavo elementarios non - sequitur tipo loginės klaidos. Suprask, neisi balsuoti - pasisakysi prieš demokratiją, neišsakysi savo nuomonės, suteiksi galimybę tavo likimu „pasirūpinti” kitiems ir t.t. Elementarios loginės spragos diskusijos dalyvius darė apgailėtinais trūnijančios sistemos apologetais.

Akivaizdžiai buvo justi, kad skambanti radijinė retorika mano bendrakeleivę ne kaip nuteikusi. Jos burna staiga užsirakino palikdama mane vienu du su radijo personažais. Supratau, jog čiauškėjimas sklidęs iš radijo imtuvo apie būtinybę balsuoti pačios demokratijos vardan, viso labo tik liūdnas prologas lietuviškos šizofreniškos politinės realybės absurdo dramaturgijai, kurios gylio ir pločio negalėtų aprėpti netgi geneali šio žanro klasiko Albero Kamiu vaizduotė, o ką jau bekalbėti apie senolę. Siaubas apėmė kai pagalvojau, jog visas šis absurdo klondaikas atsakomybe gula ant pavargusių nuo neteisingumo ir melo piliečio pečių. Atskiros interesų ir verslo grupės nusavinusios demokratinio veikimo įrankius tyčiojasi iš žmonių ir barstydamos trupinius nuo sotaus stalo mėgina įtikinti, kad dėl šių trupinių verta pasistengti. Pastangų „rimtumas” vertinamas paklusnumo laipsniu didėjančių kainų ir vieno už kitą kvailesnio politinio ar ekonominio sprendimo fone. Gal jau pakaks? Regis dar ne. Entuziastų, norinčių savo krūtinėmis pridengti degraduojančią politinę sistemą, kol kas apstu.

Sustojus automobiliui į rankas mano pakeleivė pamėgino įbrukti keletą litų. Susimąsčiau, kam jai to reikia, juk žino, kad neimsiu. Bereikšmis mandagumo gestas, padėka už drąsą įsileidžiant nepažįstamąją į savo kosmosą ant ratų? Nustojau spėlioti, kai po mano primygtinio raginimo pinigus pasilikti sau, ši moterėlė pasakė, jog už mane sukalbės poterių, nes tokių žmonių, suprask, pavėžėjančių kaip aš, nebe daug ir likę. Susigėdau pagalvojęs, koks nepasitenkinimas virė mano galvoje, kai ramią ir jau standartine tapusią kelionę iš Kauno į Vilnių sudrumstė šios moterėlės prašymas. Lengva sąžinės graužatis neapleido iki tos akimirkos, kol grįžau namo, o dar tie savivaldos rinkimai, į kuriuos buvau nusprendęs neiti nors mūsų „demokratų” iš visų pusių buvau protinamas pasielgti priešingai.

Grįžus namo kaltės jausmas ir su visam apleido. Padėjo šuns stebėjimas - keistas padaras. Visą savo energiją sueikvoja guminių žaislų kandžiojimui ir tąsymui po kambarius. Energijos likučius, kuriais dar šnopuoja po siautulingo blaškymosi mitriai sumerkia į ėdalo dubenį, o tada užsnūsta. Užsnūsta ten, kur man mažiausiai norėtųsi. Apsipykstame. Tačiau Saros (toks šuns vardas) gailus žvilgsnis nuginkluoja mano šeimininkišką EGO ir su savo didaktiniais pamokymais lieku nieko nepešęs. Tiesa, už Michailo Bulgakovo Šarikovą maniškė paklusnesnė - šiokių tokių taisyklių paiso, nors tenka dėl tvarkos pakovoti, tačiau reikšmingos šarikoviškos protesto dvasios dar neteko patirti. Skardus skalijimas - štai ir viskas su kuo tenka taikstytis.

Prieš užsnūstant į rankas paėmiau Roberto Muzilio romaną „Žmogus be savybių”. Skaitau romano herojaus Meingasto žodžius: Tai viena iš šiuolaikiškiausių idėjų. Mes nepajėgūs išvaduoti savęs pačių, dėl to negali būti abejonių; mes vadiname tai demokratija, tačiau tai tik politinis apibūdinimas tos dvasinės būsenos, kai „galima taip, bet galima ir kitaip”. Esame balsavimo biuletenio epocha. Juk kasmet balsuodami renkame savo sekso idealą, grožio karalienę, o tas faktas, kad dvasinių idealu padarėme pozityvųjį žinojimą, reiškia ne ką kitą kaip atiduoti balsavimo biuletenį vadinamiesiems faktams, kad jie pabalsuotų vietoj mūsų. Epocha nefilosofiška ir baili: ji neturi drąsos nuspręsti, kas yra vertinga ir kas ne, ir demokratija, trumpai tariant, reiškia: „Daryk, kas išeina!” Tarp kitko, tai vienas gėdingiausių ydos ratų per visą mūsų rasės istoriją!

Rodyk draugams

Žemė žvėrių planeta

Britų studentai nuniokojo Londono centrą. Veiksmas rutuliojosi kur kas įspūdingiau nei mūsų Seimo langinių ir palangių šturmas. Norėjosi ir man ką nors sudaužyti ar primušti, perdėm jau daug visko susikaupė, bet pagalvojau, jog nesu visiškai sužvėrėjęs. Susilaikiau.

Antra vertus, o kodėl turėjau, juk brutalų ir sadistinį žmogaus elgesį išimtinai, nors ir metaforos pasaulyje, sieti su žvėrimi nėra tikslu. Atvirkščiai, brolžudiškų karų, genocido, pogromų ir savo artimo siuntimo, kur kelią paprastai randa tik tam tikri organai intymumo akimirką, braižas yra būdingas TIK žmogaus minties ir vaizduotės pasauliui. Niekur neteko girdėti, kad šimpanzės organizuotų koncentracijos stovyklas goriloms ir jas metodiškai naikintų, asmeniškai nežinau (gal klystu), ar kada nors Bengalijos tigrai skelbė karą drambliams, kitaip tariant, žmogaus brutalaus elgesio tapatinimas su žvėriškumu skamba kaip didžiulis netaktas, o ir tam tikros rūšies diskriminacija, nukreipta prieš primates. Tenka sutikti su sau nemalonia išvada, jog maniškis susilaikymas nuo brutalaus elgesio laikytinas ne žvėriškumo suspendavimu, o paties žmogiškumo per excellence eliminavimu.

Painiojimasis žmogiškumo ir žvėriškumo metaforų pasaulyje nėra jau toks netikėtas, o juo labiau nereikšmingas lingvistinės semantikos erreur. Šioje painiavoje esama reikšmingos simptomatikos, mūsų žvilgsnį nukreipiančios į patį žmogų ir jame išsiskleidžiančią tam tikros rūšies valios galiai ontologiją, ji esti predikatas, kuris aiškiai nužymi žmogaus, kaip sistemingai niokojimo aistrai pasiduodančio άνθρωπος prigimtį… (retorinė pauzė)… tikrasis žmogaus AŠ (?) - naikinti… Neduoda ramybės Fiodoro Dostojevskio Demonuose Lembkės tariami žodžiai: Viską padegė! Tai nihilizmas! Jeigu kas dega, tai jau nihilizmas! Mums malonu stebėti liepsną…?!

———-//————————//——

Leidykla „Kitos knygos” ir Laisvasis universitetas (LUNI) surengė Jeano Baudrillard‘o knygos „Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros” pristatymą. Kalbėjo filosofai Gintautas Mažeikis ir Nida Vasiliauskaitė, diskusiją moderavo ekonomistas Darius Pocevičius. Bendras įspūdis - nyku. Ne, ne Jeano Baudrillard‘o knyga tokia pasirodė, vakaras nykus.

Kadangi knygą esu perskaitęs, kiek supratau didžiuma auditorijos nelaikė to didele būtinybe, norėjosi vakaro metu išgirsti platesniame tematiniame kontekste aptariamus Jeano Baudrillard‘o tekstus. Deja, infantilokas į ironišką (toks savotiškas estetinis konsiumerizmo kritikos žanras) vakaro pradžios akcentą pretenduojantis videoklipas regėjosi liūdna šio vakaro reziumė dar jam neprasidėjus. Ironija - sveikintinas ir pagedautinas bet kurios intelektualios draugijos atributas, o štai autoironija - būtinybė, kurios stygius tam tikros rūšies diagnozė, ypač šiame renginyje…

Slogų įspūdį paliko kai kurių vakaro prelegentų, ypač moteriškosios dalies, tonas. Renginiui įsibėgėjant kalbančiųjų retorika kartkartėmis panašėdavo į visos (lietuviškos) filosofų bendruomenės revoliucingą kritiką in corpore ir ypatingai atskirų (Arvydo Šliogerio) mąstytojų neadekvataus/neobjektyvaus santykio su Jeano Baudrillard‘o kūryba demaskavimą(?). Čia beliko padaryti išvadą, kad lietuviškame postmodernybės diskurse sektantiška ir partikuliarinė retorika nėra joks nesusipratimas, o atvirkščiai, griežtas reikalavimas siekiant bent kiek reikšmingesnio vaidmens šios temos ekspertų(?) būrelyje. Truputį koktu, kad Sokrato duobkasiais tampa…

Ačiū Vytautui Rubavičiui, monotonišką ir painų monologinio žanro vakarą praskaidrinusį artikuliuotu ir tonuojančiu klausimynu.

Tiesa, renginio metu sėdėjau gale, todėl imu manyti, kad įspūdžio slogumas galėjo būti padiktuotas per menko žodinės ekvilibristikos garso banginio srauto santykio su mano ausies būgneliu, o gal vaizduotei pristigo fantazijos. Nežinau…

———–//————————//——–

Stebiu sniegą… Viso šio balto pakloto grožio paslaptis, kad jis turi aiškią nykimo chronologiją…

————//————————-//——

Wikileaks - Pinokio ir Karabaso Barabaso „drama”. Pinokis buvo drąsus (?) ir lėlėms atskleidė tikruosius teatro direktoriaus kėslus. Gaila, kad lėlės mąsto tik pasakose…

————-//————————//——–

Sulaukiau priekaišto, jog esu nenuoseklus, t.y. tuo pačiu metu mėgaujuosi Gianni Vattimo ir Jeano Baudrillard‘o draugija. Paklausus kodėl, išgirdau ilgą tiradą argumentų apie pirmojo ir antrojo konceptualiai skirtingas filosofines pozicijas. Atsakiau, jog man svarbu jų sutarimas vienu ir esminiu klausimu - mūsų kartai trūksta autoironijos….

————//————————//——-

Holokausto tema tapo TV reitingų ir išvietlaikrasčių tiražų įkaite nieko bendro su teisingumu, humanizmu neturinčių popkorno spragėsiu.

Rodyk draugams

Apie mitus, gimstančius virtuvėje. Heraklito vėlinių ironija

Heraklitas (Dailininkas Johannes Moreelse)

Heraklitas pokštaudamas - šis pastebėjimas tik kuklus mano spėjimas, veikiausiai būta priešingai - mėgdavo kartoti, jog ir virtuvėje esama dievų - mitologinės sąmonės pamėklių. Užsiimtume tuščiu burnos aušinimu ir bereikalingu prakaito liejimu mėgindami įminti vieno paslaptingiausių ikisokratinio periodo išminčių ištaros konotacinę mįslę. Viena aišku, kad graikams dievai (mitas), kaip religinės/prietaringos zeal savivokos forma, buvo tapę kertiniu egzistencinės tapatybės sandu, giliai įsismelkusiu į to meto visuomeninę struktūrą, apimančią didžiumą viešo ir privataus gyvenimo sferų. Mitas dominavo: aiškino ir tuo pačiu konstravo graikiško sociumo „realybę”, todėl Heraklito ironiškas (priminsiu, tai tik mano spėjimas) tarstelėjimas, jog mitologinė psichozė savo prietaringumo ir simuliakrizuotos tikrovės įvaizdžiais persmelkusi ir tas sferas, kur dominuoja skrandžio, t.y. instinkto, o ne dvasios  ἐπιστήμη poreikiai, gali būti suvokiama ne tik, kaip subtilus efeziečio humoro jausmas, bet ir nuoširdus nuogąstavimas. Heraklitas nujautė, ką reiškia dievai graiko virtuvėje - suprimityvinta, supaprastinta, suminkyta į patogią tešlos formą, su patogiu raugo kiekiu pašaunant ant patogios liepsnos pasaulėvaizdinė bandelė. Mąstytojas jautė, jog šios pasaulėvaizdinės bandelės „receptūros” akumuliacija gali tapti reikšmingu sociumo motolograminės struktūros elementu, kuris ilgainiui pradeda dominuoti, kaip tiesos, teisingumo, tikrovės, esmės sąvokas fetišizuojantis naratyvas, užgožiantis bet kokią kritinę arba, kaip dabar populiaru sakyti, sveiko proto pastangą, o ir iš principo, jos radimosi galimybę.

Net ir paviršutiniškas atožvilgsnis į istorijos Buvo(?) mūsų sąmonės horizonte išsiskleidžia, kaip neįveikta maratono distancija, tokio maratono, kuris privalėjo būti įveiktas likimiškai, t.y. egzistenciškai atsiveriant pasauliui ne jį aiškinant(?), o haidegeriškąja prasme savo žvilgsnį išstatant pasaulio horizontui ir jame sutelktai galimybei. Šuoliuodami per Vakarų pasaulio istorijos epochas regime, kaip netoli nubėgome nuo Efezo miestelėnų virtuvėse besitvenkusių prietaringumo garų, nuo jų žudančio tvaiko, kuris jau kitoje graikiškojo pasaulio vietoje, Atėnuose, nuodų taurėje užtroškino Sokratą, deja, ne tik jį. Šis įvykis tapo pirmąja, tačiau tikrai nepaskutiniąja, Vakarų kultūros mitologeminės ir racionaliosios arba būtį skaidrinančios sąmonės priešstata, išaugusia į collision tarp μύθος ir γνῶσις. Sokrato mirtis tapo iš mitų prieblandos ir agresyvaus bei suprimityvinto galios diskurso trokštančios išsivaduoti žmogaus metafora. Reikia pripažinti, kad šioje priešstatoje mitas akumuliavo didžiulę galią ir gan sėkmingai traiškė(o) ir slopino(a) mėginančią skaidrėti sąmonę. Mito galia šviesėjančią žmogaus savivokos dinamiką kaip niekad sėkmingai traiško ir slopina mūsų dienų simuliakrizuotos „tikrovės” mitagirnapusėmis, kurios pasitelkia technologiją - TV ekrano volą ir mito struktūros pagrindu audžiamą progresyvaus(?) žmogaus retorinę paklotę, šį  šviesėjančios žmogaus sąmonės judesį palieka atskirų intelektualų ir kultūrininkų neurotiško ir frustruojančio tekstažodžio ir žodžiateksčio žaidybinės kombinotorikos erdvėje, t.y. kalbinės moduliacijos sraute be jokio ἠθική φιλοσοφία turinio. Tai vis dar modernybės (apšvietos) proto galios idealo savosios tapatybės ieškojimo keliai ir klystkeliai.

Tikime - kultūrologinė ir idėjų istoriografinė paradigma tarsi tai ir patvirtina - jog esame apšvietos epochos vaikai, kurių protėviai nesidrovėdami uždaviniu ir tikslu sau kėlė „žmogaus perkeitimą” arba jo paskutinių prietaringumo ir mitologeminės sąmonės rudimentų įveiką, taip tarsi mėgindami išpirkti sokratiškosios mirties kaltę ir gėdą. Deja, su liūdesiu tenka konstatuoti - mūsų epochos patirtis tą ypač skaudžiai paliudijo - jog šios pretenzijos buvo bevaisės ir bergždžios. Nors žmogaus rekonstravimui ir perkonstravimui (Švietimo epochos idealas) buvo skiriama daug laiko ir pastangų, tačiau tenka konstatuoti, jog visa apšvietos patetika pasiliko tik siaurame intelektualų ratelyje kultivuojama humanistinė retorika nesugebėjusi esmingai paveikti destruktyvumo ir savidestrukcijos keliu žengusios modernybės epochos. Dar daugiau patys primityviausi ir brutaliausi nacionalistiniai ir antihumanistiniai sąjūdžiai (komunizmas, nacizmas, fašizmas, maoizmas) savo galutinę formuotę, politinės ideologijos ir struktūros požiūriu, įgijo technologinio žmonijos progreso priešaušryje, t.y. apšvietos idealo apoteoziniame topose - modernybėje.

Modernybės technologinio progreso priešaušris turėjo žymėti žmogaus: (de)mitologizuotos, (de)religizuotos, (be)iliuzinės, (be)metafizinės (pabrėžiu ne (ne)metafizinės, o (be)metafizinės) sąmonės triumfą. Deja, jis žymėjo pačių brutaliausių ir technologine prasme rafinuočiausių bei ciniškiausių totalitarinių sistemų radimąsi, kurios slėpdamosis po Trečiojo reicho (Vokietija), Spalio revoliucijos (Rusija), Kultūrinės revoliucijos (Kinija) ir kt. vėliavomis į pasaulį paleido eschatologinius blogio angelus, kurie su pasimėgavimu gulaguose, koncentracijos stovyklose ir kitose darbo ir perauklėjimo zonose naikino ištisas tautas ir socialines grupes. Žvelgiant į šį istorinį „paveldą”, o ir dabarties negebėjimą jį įsisąmoninti, kaip mūsų kartos, o ir ateities kartų atsakomybės besišaukiančią blogio realybę, dažnai kyla pagunda tokio masto blogį ir neteisingumą įpinti į įvairias metafizines, t.y. abstrakčias, blogio ir kaltės metaforų struktūras taip mėginant, galbūt nesąmoningai, retušuoti konkretaus blogio ir konkrečios kaltės bei atsakomybės šaltinį ir priežastis, kurios dažnai slepiasi kiekvieno iš mūsų virtuvėje. Iš abstraktybės ūkuose paskendusio mito apie Kitą kaip blogį atsiradusią tragizmo sąmonę mūsų epocha mėgina įveikti nemažiau abstrakčia ir ūkanota meta etinę ir kalbine struktūra, kurios dažnam dėl savo sofistikuotos diskurso formos regisi įspūdinga istorine galimybe. Asmeninė patirtis leidžia teigti, jog dažnai tai viso labo eklektiška politinio ir akademinio monologiškumo forma, pasireiškianti narciziška retorika. Tik tiek.

Tokiai kaltės suabstraktinimo rizikai, o ir iš jos kylančiam pavojui personalizuot