BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ką švenčiam?

Foto Eric Mumford

1932 m filosofas Jose Ortega y Gasset stovėdamas prieš studentų auditoriją tarė galvojas, kad ispaniškas universitetas ir Ispanijos valstybė „lyg ne pagal instrukciją naudojamos mašinos”. Dekadanso retorika vertinant to meto Ispanijos situaciją (1931 m žlugusi monarchija ir kairiųjų politinių jėgų valdoma vyriausybė) skambėjo įtikinamai. Įtikinamai ji skambėtų ir šių dienų Lietuvoje. Viena ausimi klausiausi šiųmečio iškilmingo LR Seimo posėdžio transliacijos skirtos Kovo 11 d. progai paminėti.

Liūdna. Daug retorikos apie nieką, t.y. apie tai, kuo jau gyvename dvidešimt metų: korupcija, vagiliavimu, intrigomis ir vienas kito koneveikimu. Kiek menu, tai šių pagraudenimų dramaturgija(?) nekinta. Minėjimų metu vis raginame save ir kitus pasitaisyti tapti labiau teisingais, sąžiningais ir solidariais. Žadame ateities kartoms palikti stabilią, išpuoselėtą ir visus vienodai - tarsi tai būtų įmanoma - mylinčią Lietuvą.

Sublizgėti minėjime galėjo ir primiršti veikėjai. Įsitikinau, jog kiekviena partija turi savo „nusipelniusiųjų” sąrašą, kuriems kovo 11 d. Seimo tribūna tampa šiokia tokia kompensacija už menkesnės vertės signataro sklypą ar kuklesnes pareigas ministerijoje. Dažnai būna taip, kad egzaltacijos pagautas toks „sąžinės balsas” tarsteli keletą aštresnių žodelių vertindamas nūdienos realijas. Būna ir taip, kad įsigudrinama pakritikuoti ir saviškius, negailima riebių epitetų ir oponentams: oligarchai, diktatoriai, mankurtai. Sumanus frazeologijos parinkimas, bet kurią pilką asmenybę, kovo 11 d. skalijančią iš Seimo tribūnos, paverčia žurnalistinių kronikų herojumi.

Visi suvokia, jog tai tik spektaklis ir šios šventinės(?) mizanscenos herojai bei antiherojai užgesus rampų šviesai susėdę drauge prie bendro stalo kramsnoja vieno kąsnio sumuštinius ir giliai širdyje džiaugsis, kad Lietuvos esama tokios, kokią jie ką tik kritikavo(?) ir žadėjo taisyti(?). Kitokia Lietuva jiems būtų pavojinga ir nedraugiška. Joje reikėtų konkuruoti sumanumu, išsilavinimu darbštumu ir sąžiningumu. Deja, ne dėl tokios Lietuvos buvo kovojama. Kovojama buvo dėl tokios Lietuvos, kokioje dabar tarpsta ne vienas valdžios koridorių patriotas su apsimestiniu patosu kalbantis apie šviesią Lietuvos ateitį.

Valstybinės šventės, ypač toji dalis, kur oficiozo retorika pasiekia kulminaciją, reikšminga tuo aspektu, jog tono ir minties aistringumas išduoda bendruomenės politinio libido potencialią. Žvelgiant į šiųmečio (neabejoju, jog ir prieš tai buvusiuose vaizdo būta to paties) minėjimo dalyvių veidus ir kalbų toną tenka daryti išvadą, jog Lietuvoje kvepia politine/pilietine impotencija. Absoliutus nuobodulys išraižęs piliečių ir jų renkamų politikų veidus. Politikoje neliko flirto, liko tik retoriniai šablonai ir privilegijų pynė, tie kurie to flirto turėtų būti suvedžiojami - piliečiai, tapo pigaus elgesio mergelėmis, kurioms keletas litų čia ir dabar užtemdo akis prieš bet kokią garbingą ir orią jaunamartės ateitį.

Minėjimo renginiuose pasigedau šalies vadovės. Ir sutapk tu man šitaip, kad kovo 11 d. šventinius renginius mūsų šalies politikos prima Dalia Grybauskaitė praleido Briuselyje įnirtingai diskutuodama apie Libijos laisvę ir Šiaurės Afrikos problematiką. Keista, jog šis faktas niekam neužkliuvo, kita vertus, o kodėl turėtų? Juk apart Seimo ir jo prieigų istorinės datos Lietuvoje menkai ką reiškia ir nedaug kam berūpi. Patogiai įsitaisę prie savo personalinių kompiuterių tarstelime keletą lėkštokų patriotinių frazių veidaknygėje ir gana. Tiesa, šventės realumo jausmą kuria TV dėžutės. Kramsnoji salotos lapą ir kartu su tautos išrinktaisiais širdyje baubi tautinę giesmę. Valio! Televizija visagalė. Nebūtų jos. pamirščiau, kad Lietuvos esama. Štai jums ir atsakymas, kas vienija Lietuvą ir kokia yra lietuvybės idėja - XXI a. LIETUVA - TIKRŲ TELEVIZIJOS GURMANŲ KRAŠTAS.

Nesiskundžiu. Man net patinka. Smagu stebėti politinę realybę, kuri įsikabinusi į lingvistinius anachronizmus: patriotizmas, idealizmas ir kitus izmus, mėgina žmonėms pasakoti mitą, kurio kalba ir naratyvinės struktūros bei įvaizdžiai nebekoreliuoja su politinio mito naratorių lūkesčiais ir leksika. Tiesa, šis mėgavimasis pasiekiamas nelengvomis pastangomis. Tik vidinio egzodo sąskaita gali stebėti šio kosmio kvaitulį. Nors vaizdas to vertas, tačiau jis reikalauja neįtikėtinų pastangų slopinant niršulį ir nepasitenkinimą jaučiant šios realybės spaudimą į smegenis ir visą kūną. Tenka taikytis su tuo, jog originalaus reginio kaina aukšta.

Dar kartą grįžtų prie Jose Ortega y Gasset. Ispanas betarpiškai susiejo universiteto dekadansą su valstybės dekadansu. Sugretinimas nuspėjamas. Apšvietos epochos idealai akcentavo ir dar ilgus metus akcentuos išsilavinimo ir žinių principo svarbą visuomenės raidos turiniui ir kryptims. Intelektualus žmogus įaustas į šios pasaulėžiūros verčių struktūras negali suspenduoti savyje inteligencijos slopinant aistrą kalbėti auditorijoms, ypač jaunų žmonių, apie universitetą/akademybę ištikusią krizę. Jose Ortega y Gasset ne išimtis. Nauja čia tai, kad filosofas aiškiai leidžia suprasti, kad valstybės idėja gali, o ir privalo, būti susieta su sėkmingu universiteto projektu. Kitaip tariant, universitetas: išmintis, žinios, inteligencija, erudicija, išsilavinimas ir joms leidžiantis skleistis struktūrinis karkasas yra pirminė sąlyga formuojant palankų klimatą moderniai ir ilgalaikes perspektyvas tautų bendruomenėje galinčiai puoselėti valstybingumo idėjai. Tikiuosi, kad kada nors kovo 11 d. į Lietuvą prabils IŠMINTIS/UNIVERSITETAS ir valstybė pradės veikti pagal instrukciją.

Rodyk draugams

Buvęs JAV prezidentas nori išgelbėti pasaulį. Nuo ko ir kam?


Meacham: Kaip jūsų nuomone per pastaruosius keleta dešimtmečių pasikeitė pasaulis ir kokie esminiai iššūkiai mūsų laukia per artimiausius keleta metų?

Clinton: Norint apie tai kalbėti reikia nusibrėžti gaires - teisingas gaires. Kas liečia mane, tai griežtai asmeniškai, šių gairių ieškau ir jas atrandu mūsų dienų pasaulyje. Nepaslaptis, kad mūsų karta yra pasiekusi tokį abipusės priklausomybės lygį, kokio žmonijos istorija nėra žinojusi iki dvidešimto amžiaus pabaigos. Galime tai vadinti globalizacija. Tačiau taip sakydami suvokiame, kad kalbame ne tik apie prekybą ir laisvą bei lanksčią ekonomiką, bet apie kur kas gilesnius bei platesnius priklausomybės „vienas nuo kito” modelius. Nors ir anksčiau turtingos pasaulio šalys tarpusavyje buvo glaudžiai susiją bei darė viena kitai įtaką, tačiau interneto atsiradimas, išaugusios galimybės laisvai keliauti, auganti migracija bei mokslinės tiriamosios veiklos mainai stipriai pakeitė šio priklausomybės veidą. Šių dienų pasaulis, o tuo pačiu ir mes, vienas su kitu taip surišti, jog pasigirstančias kalbas apie galimas „skyrybas” ar „išsiskyrimus” laikyčiau beprasmiškomis. Akivaizdžiai matome, kaip įvykiai vienoje ar kitoje šalyje veikia Artimųjų Rytų procesą ar Afganistano bei Pakistano situaciją. Jei atvirai, tai lieka tik vienas klausimas, kokio pobūdžio įtaką ši tarpusavio priklausomybė daro mums: teigiamą, neigiamą ar tokią ir tokią? Mano atsakymas, jog šiuo metu patiriame dvejopą įtaką tiek teigiamą, tiek neigiamą.

Vadovaujuosi paprasta, tačiau esminė prielaida. Kalbėdami apie XXI a. perspektyvas privalome suvokti ir įsisąmoninti, kad pagrindiniu mūsų kartos uždaviniu privalo būti noras riboti neigiamas ir sustiprinti teigiamas tarpusavio priklausomybę sąlygojančias jėgas. Jei manęs pasiteirautumėte, kaip tai padaryti, prisipažinsiu, jog su atsakymais galiu suklysti ir aš. Tačiau ir šioje (klaidos) situacijoje niekam neuždrausta savęs paklausti, ką asmeniškai galiu padaryti, jog šią globalią ir įvairiose sferose besireiškiančią tarpusavio priklausomybę paversčiau galimybe, o ne mūsų potencialą ribojančiu veiksniu. Noriu labai aiškiai akcentuoti, jog asmeniškai rėmiau ir remsiu tik tokį globalios integracijos modelį, kuris jo teikiamomis vertėmis leis naudotis ne tik stambiesiems politikos ir verslo žaidėjams, bet ir paprastiems žmonėms. Mano nuomone, tai turėtų tapti pirmine sąlyga ne tik JAV, bet ir kitoms valstybėms, kurios ieško galimybių naudotis ir išnaudoti tarpusavio priklausomybės teikiamus privalumus.

Kaip jau minėjau ši globali tarpusavio priklausomybė gali būti veikiama ir neigiamų jėgų, o ir atvirkščiai, pati dažnai virsta neigiamus procesus skatinančiu veiksniu. Todėl čia matau galimai tris problemines sritis, kurios mano nuomone kelia nemažai klausimų, o ir skeptikams suteikia puikių argumentų prieš globalią integraciją.

Pirma, ką matome pažvelgią į šių dienų pasaulį, tai sparčiai išaugusias netolygaus ekonominio vystymosi sąlygas. Daug kur šlubuojančias sveikatos apsaugos ir švietimo sistemas. Nepatikėsite, tačiau šio tipo problemos yra tapę įsisenėjusiais skauduliais ne tik atsilikusioms šalims, bet ir išsivysčiusioms. Tokio spartaus socialinės nelygybės augimo, kokį matome šiame laikotarpyje, jau neteko regėti nuo 1970 metų. Pasitelksiu savo asmeninį patirtį. Mano antrosios prezidentės kadencijos metu amerikiečių pajamos buvo išaugę vidutiniškai dvidešimt procentų. Pastaruoju laikotarpiu stebim kardinaliai priešingą situaciją - pajamos ženkliai krenta. Ir taip beveik visame pasaulyje.

Antroji problemų virtinė: terorizmas, etniniai konfliktai, pandeminiai gripai, pasaulinė ekonominė krizė, visa tai žaibo greičiu gali išplisti po pasaulį, o ir dažnai taip įvyksta. Jau nekartą turėjome galimybę įsitikinti, jog tarpvalstybinės sienos nieko nereiškia.

Trečiasis sudėtingų problemų mazgas yra ekologija ir globalus atšilimas. Daugelis iš mūsų nesuvokia, o ir sąmoningai ignoruoja tą faktą, kad žemė nėra nekintanti. Ji kinta ir gana sparčiai.

Todėl negalėčiau sutikti su tais, kurie kritikuoja dabartinį JAV prezidentą Obamą dėl jo noro įvairias problemas spręsti vienu metu. Sutinku, kad kiekvienas iš mūsų turime savo galimybių ribas. Tačiau reikia nepamiršti, kad šiame sudėtingame ir sparčiai kintančiame pasaulyje dabarties lyderiui keliami labai aukšti reikalavimai. Prezidentas turi spręsti įvairias problemas ir dažnai tuo pačiu metu. Jei jūs esate motina, be abejonės jums aktualu, jog vaikas išvengtų rizikos apsikrėsti kiaulių gripu (tam reikia organizuoti operatyvią skiepų programą), arba jei jūs esate Rocky Mountain girininkas jums ekologinė problematika, kaip niekad aktuali, nes taip giliai Šiaurės Amerikoje įvairių termitų pakenkti medžiai dar niekuomet nebuvo. Taigi, prezidentas privalo imtis spręsti įvairias problemas ir vienu metu. To priežastis labai paprasta - jos visos tarpusavyje tampriai susietos.

Kartais apima neįtikėtinai pakilus ir malonus jausmas, kai suvoki kokiu tampriu ir giliu ryšiu viskas susieta. Tarkim kalbant apie dabartinę JAV sveikatos apsaugos sistemos reformą ir jos numatomą privalomą sveikatos draudimą. Kai kam atrodo, jog tai yra socialinis ir griežtai su politiniais interesais saistomas sprendimas. O aš pasakysiu, kad ne tik. Mano nuomone tai ir ekonominis sprendimas, kurio įgyvendinimas turės labai didžiules ir toli siekiančias pasekmes JAV ūkiui. Nors daugeliui atrodo, kad reformai reikalingi 900 mlrd JAV dolerių yra labai didelė suma, noriu pasakyti, jog lyginant mūsų skiriamas lėšas vienam gyventojui (17% BVP) su Šveicarija (11% BVP) ir mūsų kaimynais kanadiečiais (10 % BVP) atrodome pakankamai kukliai. Lyginamieji dydžiai leidžia matyti, jog šių šalių BVP dalis skiriama sveikatos apsaugos sistemai leidžia po šia sistema “paslėpti” beveik visus gyventojus. Kitaip tariant visiems garantuota aukštos kvalifikacijos sveikatos apsaugos sistema leidžia formuoti pakankamai aukštą gamybinį ir vartojamąjį potencialą turinčią ekonomiką. Nors mums patiems atrodo, jog pinigų skiriame nemažai, tačiau faktas tas, kad vis dar didelė dalis amerikiečių yra eliminuoti iš sveikatos apsaugos sistemos. Pirmaujančios pasaulio ekonomikos stengiasi sveikatos apsaugai skirti nemažiau nei 6% savo BVP, tai laikoma vienu iš konkurencinio pranašumo rodiklių. Atrodo, kad mes jį atitinkame ir su kaupu pranokstame, tačiau nereikia pamiršti, kad daugelis iš šių šalių už mus ženkliai mažesnės. Todėl pradėtą reformą laikau tiek ekonomine, tiek švietimo, tiek sveikatos apsaugos. Ji apima visas šias gyvenimo sritis.

Visoms mano aptartoms problemoms kilti pagrindine priežastimi laikyčiau įvairaus pobūdžio nestabilumą ir sparčiai prastėjančias gyvenimo sąlygas. Čia ypatingai atskiro aptarimo reikalauja neturtingų šalių problematika bei jos specifika. Reikia prisipažinti, jog iš pat pradžių buvau skeptikas kalbant apie tiesioginės pagalbos (pinigais) teikimą šioms šalims. Visuomet maniau, kad tokioms valstybėms ir jų piliečiams svarbiau ne tiesioginė pagalba, o galimybių kurti savo ateitį patiems užtikrinimas. Jūs aišku galite man paprieštarauti sakydami, kad tokių galimybių įgyvendinimui kelią užkerta korupcija. Tačiau ir čia manau, jog tai nėra didžiausia problema minėtosioms galimybėms plėtotis. Mano patirtis leidžia daryti išvadą, kad korupcija tarpsta ten, kur esam tam tikro pasitikėjimo ir noro keistis savo jėgomis vakuumo. Tokiame vakuume korupcija ir nesąžiningumas sparčiai veši ir tarpsta. Bernie Madoff kurį laiką niekeno nekontroliuojamas galėjo siautėti finansinėse rinkose. Tačiau JAV teisingumo sistemai ir piliečių nepasitenkinimui prispaudus prie sienos šis žmogus patyrė gėdingą pabaigą federaliniame kalėme.Vien ko vertas Pietų Korėjos spartaus ekonominio augimo fenomenas, kuris kiekvieną dieną buvo lydimas korupcijos skandalų. Sekant mano jau minėta logika visi šie pavyzdžiai leidžia matyti, kad žmonių sąžiningumas ir noras siekti aukštesnių gyvenimo standartų gali nugalėti, bet kokius korupcijos sąlygotus stabdžius ir užkardas. O tai jau ne finansinės ar pagalbos maistu klausimas. Tai yra švietimo klausimas.

Kita opi problema, kurią matau šių dienų pasaulyje - turtingų valstybių nenoras keistis ir keisti savo ekonominės veiklos modelį. Iki ekonominės krizės stipriausia ir stabiliausia pasaulio ekonomika laikyta ES (po krizės situacija pasikeitė priklausomai nuo to kaip buvo į ją reaguojama atskirų valstybių) savo tarpe turėjo tik keturias šalis ratifikavusias Kioto protokolą: Danija, Švedija, Vokietija ir Didžioji Britanija. Daugeliui atrodo, kad aplinką tausojančių ekonominių modelių diegimas stabdo ekonominę plėtrą, o tai savo ruožtu diktuoja ir sustabarėjusį požiūrį į šių modelių diegimą praktikoje. Reikia pasakyti, jog taip manantys stipriai klysta. Ekonomikos, kurios investuoja į atsinaujinančios energetikos resursus naudojančių technologijų plėtrą, kur kas sėkmingiau kopia iš krizinės duobės. Deutsche Bank (Vokietija) vargu ar būtų galima apkaltinti perdėta meile kairuoliškam žaliųjų pažiūrų flangui, tačiau jo atliktos studijos Vokietijoje parodė, jog per pastaruosius metus su atsinaujinančios energetikos projektais dirbančios bendrovės sukūrė papildomų 300,000 darbo vietų. Brėžiant analogiją su JAV, tai sudarytų 1.2 milijono papildomų darbų vietų. Ir čia tik skaičiai iš saulės ir vėjo energetikos projektus vystančios ūkio šakos.

Danija naudoja net 25 procentus vėjo jėgainių generuojamos elektros energijos. Tačiau vis dar kai kas drįsta teigti, jog tai neįmanoma. Buvusio prezidento Busho administracija atliko tyrimus, kurie parodė, kad analogiška elektros energijos kiekį galėtų generuoti ir savo reikmės naudoti JAV ūkis, tačiau tam reikia sukurti tokios energijos perdavimo infrastruktūrą ir ją integruoti su esamais ir galimais vartotojais. Prisipažinsiu, jog truputį buvau nusivylęs, kaip pinigai skirti atsinaujinančios energetikos projektams ekonominio stimulo plane buvo paskirstyti. Turbūt suprantate apie ką kalbu…

Meacham:Jūs esate žmogus, kuris įtaką darote įvairiais būdais, kaip viešas asmuo, politikas ir filantropas. Norėjau jūsų pasiteirauti, o kokios pagrindinės kliūtys maišo pasiekti jūsų įvardintų tikslų ir uždavinių? Gal pagrindinis trukdis kultūrų skirtumai ?

Clinton: Kartais taip. Tarkim vertinant mano jau minėta sveikatos apsaugos sistemos reformą manau, kad daugelis iššūkių su kuriais susiduriame yra kultūrinio pobūdžio. Mes amerikiečiai linkę manyti, kad viskas, ką mes sukuriame ar tai kas gali būti įvardinta, kaip amerikietiška yra geriausia pasaulyje. Taip mes galvojame ir apie savo sveikatos apsaugos sistemą.Tam tikra prasme toks šios sistemos vertinimas yra teisingas. Mes turime pačią geriausią vėžio diagnozavimo ir gydymo sistemą pasaulyje, širdies ligų diagnozavimo ir gydymo programą, tačiau neviska čia gražu ir tobula. Iki tobulumo dar labai toli. Opiausia šios sistemos problema - jos finansavimo modelis. Jis grįstas principu, kuris leidžia didesnę dalį sveikatos apsaugos mokesčio dengti darbdaviui. Situacija susiklostė taip, jog darbdaviui neturint griežto įpareigojimo lėšas pervedinėti į šią sistemą, daugiau nei 50 % piliečių negali efektyviai naudotis sveikatą gydančiomis paslaugomis.

Mano nuomone, opozicija sveikatos apsaugos sistemos reformai ar atsinaujinančių energetinių resursų diegimui yra tiesiogiai susijusi su informacijos ir žinių stoką, na ir aiškų su jūsų minėtomis kultūrinėmis nuostatomis. Daugelis žmoniu pripratę gyventi jau išbandytais modeliais ir nelinkę keistis bei keisti aplinką. Jei prieš eilę metų buvo matoma ir patiriama, kad spartus ekonominis augimas privalo būti siejama su sunaudojamos žalios naftos kiekiu, o asmeninė gerovė įsivaizduojama su automobilio litražu ir gebėjimu kuo didesniais kiekiais deginti kurą, tai taip mąstantys vargu ar linkę ką nors keisti.

Meacham: O ką patartumėte tiems, kurie sako, jog moderniame pasaulyje neina susikalbėti ir bendri tikslai daugiau nei sunkiai įgyvendinami? Jų nuomone, mes niekada nesusikalbėsime. Ar jums ši tema neaktuali?

Clinton: Man ji aktuali ir labai aktuali. Manau, jog pagrindinis ateities iššūkis, kurį privalės įveikti turtingos šalys - sustabarėjimas, na o skurdžiosios turės stiprinti savo kompetenciją ir įgūdžius įvairiose viešo gyvenimo sferose. Galų gale visų iššūkių ir problemų turinys ir pagrindas vienodi. Mano nuomone geriausiai “šio bendro pagrindo” klausimus aptarė filosofas Ken Wilber. Jo nuomone, visas pasaulio susikalbėjimas yra konstruojamas ant pamatinio požiūrio į save ir aplinką bei kitų požiūrio į save ir mus. Tokia nuostata turėtų būti kertinė kalbant apie mūsų galimybę susitarti įvairiais klausimais, kai pasaulyje esama tiek daug skirtingų žmonių ir kultūrų. Tiesa nereikia būti naiviais, tai ne visuomet leis išvengti karų, konfliktų ir kitų nesusikalbėjimų. Deja, pasaulis taip suręstas, kad kartais tenka imtis kraštutinių priemonių. Todėl susitarimą ir tam tikrą bendrystę bus galima pasiekti tik tuomet, kai suprasime ir imsime vertinti vienas kito indėlį į kiekvieno iš mūsų sukuriamą, kuriamą ir puoselėjamą gerovę, kai suprasime, kad dėl pralaimėtų rinkimų nereikia kelti riaušių ir žudyti opozicionierių. Naiviai galvoju? Su tokia išvada nesutinku. To galima pasiekti jei turtingos šalys atras drąsos įveikti savo sustabarėjimą, o neturtingosioms bus suteiktos galimybės tobulėti.

Tiek vienu, tiek kitu atveju ypatingą svarbą teikčiau nevyriausybinėms organizacijoms (NVO). Jos yra visų permainų viltis. Tą sakau turėdamas labai konkrečią asmeninę patirti. Tapęs JAV prezidentu skatinau aktyvų NVO įsijungimą į aktualių problemų ir klausimų svarstymą. Ir pasakysiu efektas buvo stulbinantis. Daugelis problemų pajudėjo iš mirties taško. Jei atvirai, tai esu ypač patenkintas tuo kaip NVO bendradarbiavo su mano administracija. Tokią praktiką reikėtų skatinti ir dabar. Tiesa ne kalbomis, o konkrečiomis lėšomis.

Aš visuomet atsimenu Ruandą ir jos prezidentą Paul Kagame bei tai ką jis padarė. Tie darbai, kuriuos šis žmogus nuveikė pasitelkęs NVO pagalbą, išties neįtikėtini. Bet mano nuomone svarbiausia yra tai, jog šis žmogus pastatė genocido memorialą. Tai pati didžiausia pasaulio kripta, kurioje ilsisi 300.000 genocido aukų. Man patiko Kagame mintis, kurią jis išsakė memorialo atidarymo metu, “Visa tai mes darome tam, kad patys sau pasakytume rūsčią tiesą, jog žudėme vienas kitą. Tačiau šiandien esame tam, kad susitikę su šia tiesa veidas į veidą su ja ir atsisveikintume visiems laikams”. Šie žodžiai virto konkrečiais darbais ir konkrečiomis programomis. Ruandos valdžia pradėjo steigti kaimelius, kuriuose gyventojams buvo nemokamai dalinama žemė ir trobesiai, su sąlyga, kad kaimynystėje galės apsigyventi kitos etninės grupės atstovai. Moterys iš skirtingų etninių grupių kooperuojasi pindamos krepšius ir vėliau juos pardavinėdamos visame pasaulyje. Kiekvienas suaugęs vyras - neatsižvelgiant į etninę priklausomybę - vieną dieną mėnesyje eina valyti gatves. Ir nesvarbu ar jis turtingas, ar vargšas -  tą daro visi. Jie žvelgia vienas kitam į akis ir tarsi sako, “Na mes praėjome visą genocido pragarą. Tačiau dabar esame čia ir viską pradedame iš naujo.” Norėčiau, jog ši mintis būtų to pasaulio, kokį aš norėčiau matyti, metafora.

By Jon Meacham | NEWSWEEK
Publikuota Gruodžio 21, 2009

Versta: http://nerijusramanauskas.blogas.lt

Rodyk draugams