BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Artūro Zuoko sugrįžimas…

S. ir A. Krivickų darbas

“Visiškai aišku ir akivaizdu, kad blogis žmoguje slypi giliau, negu mano gydytojai socialistai, kad jokioje visuomenės santvarkoje blogio neišvengsi, kad žmogaus siela liks ta pati, kad nenormalumas ir nuodėmė kyla iš jos pačios ir kad galų gale žmogaus sielos dėsniai dar tokie nežinomi, taip mokslui nepažįstami, tokie neapibrėžti ir tokie paslaptingi, kad nėra ir negali būti dar nei gydytojų, nei netgi paskutinių teisėjų, o yra tas, kuris sako: tas kerštas yra mano, ir aš atkeršysiu.”

Fiodoras Dostojevskis

Gyvenimas nenuspėjamas, mėgsta kartoti mano kolega. Nepasiginčysi. Antai Lietuvoje baigėsi savivaldos rinkimai. Visi rinkimų dalyviai, išskyrus keletą marginalių partijų, pareiškė, kad rinkimai jiems susiklostė puikiai. Dar daugiau, kai kurie judėjimai, kurie paknopstomis brovėsi į savivaldos rinkimus, gavę akivaizdžią mažumą, ėmėsi iniciatyvos burti koalicijas. Regis, sėkmingai. Politinė realybė? Galbūt. Tik niekaip neapleidžia jausmas, kad akistata su Lietuvos politine realybe, taip sakant, apskritai neturi nieko bendro su pačia realybe.

Nereikia būti dideliu, kaip mėgsta kartoti politologinio korporatyvo atstovai, politinio proceso ekspertu, jog suvoktum, kad Lietuvoje politikos neliko, vadinasi, ir politinės realybės. Išvaduosiu tekstą skaitantįjį nuo pagundos snūstelėti ir nesivelsiu į nuvalkiotus naratyvus apie politikos mirtį, apsiribosiu tik kuklia pastaba, kad jei visiems politinio(?) proceso dalyviams rinkimai į savivaldą tapo tenkinančiu rezultatu ir nė viena organizacija bei jų vadovai nesijaučia pralaimėję, tuomet lieka konstatuoti faktą, kad įvyko esminis lietuviškos politinės sistemos atotrūkis nuo tų vertybinės tikrovės struktūrų, kurios viešajame diskurse buvo apibrėžiamos „kairiąja” ir „dešiniąja” politikomis, „socialinio teisingumo” ar „bendruomenių politikos” kategorijomis. Jei dar prieš keletą metų šiomis sąvokomis ir jų alegorizuota retorika buvo grindžiama pamatinė politinio proceso referentinė struktūra, leidusi formuotis nors ir fragmentuotam, tačiau demokratinės ideologijos pagrindu konstruojamam naratyvui, tai šie rinkimai su paskutiniu vasario šaltuku į mūsų politinę buitį įsileido poną - PRAGMATIZMĄ.

Šis ponas PRAGMATIZMAS neturi nieko bendro su amerikiečių mąstytojo W.James pragmatizmu, kuris postuluoja esminę sąlygą pragmatiniams santykiams megztis - pasitikėjimas. Lietuvoje pasitikėjimo neliko. Todėl mūsiškis pragmatizmas renčiamas ne pasitikėjimo pagrindu, jo pastoliai giliai suleisti į specifinę pilvažmogio egzistencinę struktūrą. Tai ištisa žmogaus (be)sąmonės architektūra, savo realybės(?) kontūrus braižanti simuliakrizuotomis medija piliulėmis apkvaitusio piliečio rankomis, dieną pradedančio ir ją užbaigiančio gausos/vartojimo neurozių konvulsyviu seilėjimu pamačius naują reklaminį klipą, prikeliantį jį dar vienam prasmingam(?) (ne)gyvenimui.

Lietuviškas pragmatizmas turi vieną esminį bruožą, jis tampriai susijęs su beprotybe. Turėjau progos stebėti Jono Vaitkaus režisuotą Fiodoro Dostojevskio apsakymo „Stepančikovo dvaras ir jo gyventojai” teatrinę interpretaciją. Visą laiką neapleido jausmas, kad prieš akis šmėžuoja lietuviškos politinės ir apskritai viešojo gyvenimo dramaturgijos kontūrai. Aiškus pamišimas, manipuliatyvių ir (auto)destruktyviai veikiančių struktūrų formavimasis bei konkrečios šią beprotybės ir manipuliacijų architektoniką cementuojančios figūros(ų) Foma Fomičiaus (mūsų atveju politinio lyderio(?)) iškilimas į rampos šviesą šioje teatrinėje metaforoje leido atpažinti mūsų kasdienos dialogus bei elgesio schemas. Justi, jog mūsų visuomenėje formuojasi elgesio standartas, kuris akumuliuoja visą beprotiško pragmatizmo energetiką ją nukreipdamas į paskutinių moralumo ir padorumo likučių retušavimą politiniame kasdienos gyvenime.

Praėję savivaldos rinkimai (miesto civilizacijos tematiką analizuojantis čia galėtų rasti puikios medžiagos ryškioms ir originalioms temoms formuluoti) šio beprotiško pragmatizmo konstrukcijos cokolinėje dalyje išryškino lokalizacijas (geografiją), kurių perimetre formuojasi tvirtas korupcinės konstrukcijos sijų rezginys, šią korupcinio veikimo legalizaciją eksterpoliuojantis į likusią Lietuvą. Vilnius kaip miestas, o A.Z in personalite yra šios lokalizacijos taškai. Tai du: geografinis ir asmenybinis, beprotiško pragmatizmo toposai, tarp kurių driekiasi riebi demarkacinė linija, skirianti padorumą ir pilietinę nuovoką nuo politinio chamizmo ir totalitarinio infantilaus miesčioniško elitarizmo savimonės. A.Z žmogus, kuris geba savyje talpinti visą sostinės miesčioniško buržua žavesį. Kliedinti retorika, eklektiškos fantazijos pamėklės ir sumani reklaminė/pardaviminė technika leidžia kiekvienai narciziškai sostinės gatvių ubagasielei save atpažinti šiame REKLAMOS VEIDE. A.Z bene įspūdingiausia pastarojo dešimtmečio (jam neprilygsta nei Rolando Pakso kvazistiprumo įvaizdžiniai fantasmiai) skalbimo miltelių reklama, kurios balinantis poveikis rinkėjų sąmonei aibę kartų buvo įrodytas praktikoje. Nepadorumas, melas ir amoralumas gali tapti realybę keičiančiomis sąvokomis ir šis žmogus tai įrodė tardamas garsų TAIP dar vienai avantiūrai. A.Z fenomenalus gebėjimas nebūti kuo nors, tai jis liberalas, tai jis konservatyvus viešosios tvarkos apologetas, tai jis pragmatiškas ūkvedys, leidžia jam rastis pusfabrikačiu politinėje virtuvėje, kur sumanus(?) šefas, rinkimų atveju nesusipratęs elektoratas, na, o porinkiminėje situacijoje dominuojantis politinis patinas, iš šio žmogaus lipdo sau palankų lūkestinį (rinkėjų atveju) arba korupcinį (dominuojančio politinio patino atveju) partnerį.

Šio (anti)politiko porinkiminė retorika pasiekė naujas egzaltacijos formas - neleiskime lenkams valdyti Vilniaus, taip dabar skamba naujasis A.Z šūkis. Suprask, geriau lietuviškas vagis nei lenkiškas šlėkta. Sumanus mėginimas sukeisti moralios politikos diskurso struktūras, kurios šio personažo atveju šaukte šaukiasi būti dominuojančiomis lemiant kam bus patikėtas Vilniaus mero postas, į primityvią ir eklektišką etnocentrinę leksiką „muški lenką arba karki žydą”. Ne kitaip, kaip tik infantiloku reveransu primityviam patriotizmui šios retorikos neina priskirti. Toks a la Nikola Sarkozi tonas gainiojant romus iš Pietinės Prancūzijos. Tačiau jei Prancūzijoje ir demokratinėje Europos bendruomenėje Nikola Sarkozi šovinistinė retorika nukreipta prieš romus sukėlė nepasitenkinimą ir buvo girdimas aiškiai tariamas NE, tai Lietuvoje „teisto už gerus darbus” odei gali nuskambėti ir garsus TAIP. Veikiausiai jaučia, kad tinkamas momentas lemiamam šuoliui į sostinės vadovo krėslą, todėl beprotiško pragmatizmo centrifuga sukasi pilnu pajėgumu. Kitame jos gale, didelė tikimybė, laikui bėgant pradės byrėti litai.

Asmeniškai aš tikiu POLITIKA, kuri daro pasirinkimus remdamasis dorybėmis, o ne beprotišku pragmatizmu.

Rodyk draugams

Stotelė tarp Londono ir Talino - Vilnius su Icchoku Meru, Theo de Boeriu, Francu Kafka

Foto deviantart.net

Prireikė tik kelėtos dienų, kad karščiu alsuojantį Londoną iškeisčiau į pragariškoje kaitroje skendintį Taliną. Šis tarpas tarp lagamino iškraustymo ir naujos parengties į savo literatūrinių skaitinių kraitę leido įrašyti Icchoko Mero vardą ir pavardę. Pažintį su autoriumi pradėjau nuo bene sudėtingiausio jo veikalo - Striptizas. Be galo painus, melancholiškas ir depresyvus kūrinys. Rizikuoju apsijuokti prieš profesionalius literatūros kritikus, tačiau tenka prisipažinti, jog taip ir nesugebėjau sau atrasti kūrinio žanrinės ir stilistinės apibrėžties, tokios, kuri skambėtų įtikinamai ir autorių leistų matyti aiškiame literatūrinės tradicijos naratyve. Tuščia pretenzija? Galbūt. Nepaisant to, teigiamą įspūdį paliko tekste koduojamos sudėtingos prasminės lygtys, su matematiniu tikslumu konstruojama metaforinė kūrinio architektūra, visa tai panardinant į psichoanalitinį/fenomenologinį knygos herojaus (spėju autoriaus) sąmonės ir pasąmonės užkaborių nurenginėjimo (striptizas) aistrą. Tikiuosi, jog šis autorius taps maloniu atradimu - ilgam.

Slegiantys karščiai netapo priežastimi užleisti ir kitus skaitinius. Nyderlandų mąstytojas Theo de Boeris savo knygoje Filosofų Dievas ir Pascalio Dievas aistringai polemizuoja su filosofinio Dievo tradicija. Poleminė strategija korektiška, preciziška ir pagarbi. Šioje polemikoje jo sąjungininku tampa ne kas kitas, o vienas šviesiausių filosofinės minties protų Blasé Pasckalis ir jo credo:

UGNIS

Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas, ne filosofų ir išminčių. Tikrumas. Nuojauta. Džiaugsmas. Ramybė. Jėzaus Kristaus Dievas.

Buvo įdomų bent akies krašteliu pažvelgti į šių dienų Nyderlandų filosofinės minties diskursą. Be abejo, viena knyga tik kuklus fragmentas bendroje, tikiu, turtingomis poleminėmis kryptimis ir strategijomis pasižyminčioje olandų filosofinio diskurso mozaikoje, tačiau ir ji reikšminga.

Nyderlandai tik siaurai daliai lietuvių asocijuojasi su P. de Hocho, Rembranto, V.Hedo, J. de Hemo ar Benedikto Spinozos bei Erazmo Roterdamiečio kūryba, o ką jau bekalbėti apie šių dienų autorius ir ypač filosofinės minties. Šiuo aspektu save esame stipriai nuskriaudę. Tiesa, nors ir nefilosofinėje terpėje, tačiau esama ir šviesių išimčių. Tokia išimtimi būtų galima laikyti Vilniuje organizuojamas Olandų kino dienas ir su tuo susijusį šiokį tokį šurmulį intelektualesnių kinomanų tarpe, tačiau ir viskas. Ši šalis, nereikia to slėpti, mums kultūriškai tolima ir dažnai tik per futbolą emociškai susaistanti. Tačiau nepaisant mūsų nesidomėjimo arba domės stygiaus, viena produktyviausių ir turtingiausių Europos kultūrų, kartais ji mus pati pasiekia ir reikia pasakyti maloniai nustebina.

Theo de Boerio minties kirčiai taikliais ir koncentruotais sakiniais gebantys apimti esminius filosofinės problematikos turinius, skaitytojui leidžia mėgautis ir subtiliu bei neperkrautu autoriaus literatūrinės tradicijos išmanymu, kuris gyvais psichologinio/filosofinio romano herojų prototipais (Dostojevskis, Kafka, Kamiu) papildo kartkartėmis akademiniu nuoboduliu prabylančius knygos sakinius. Mano subjektyviu įsitikinimu Theo de Boerio atlieka reikšmingą sociologinę, filosofinę, teologinę, o ir psichologinę žmogaus religinės sąmonės ir jos santykio su postmoderniu diskursu analizę, kuri leidžia nužymėti šio diskurso galimas strategijas ir kryptis. Knyga regisi pagarbiu ir korektišku mėginimu užmegzti dialogą ne su atskiromis Vakarų minties tradicijomis, o Jean-François Lyotar žodžiais tariant, visu mūsų postmoderniu būviu. Ar pavyko, kiekvienam belieka spręsti pačiam.

Baigiau gromuliuoti visą lietuviškai išvertą F.Kafkos kūrybą. Šis žodis (gromuliuoti) pasirodė tinkamiausias. Eliminavus galimai vaizduotėje kylančias neigiamas asociacijas su atrajojimu lieka tiksli ir godų bei intensyvų valgymo procesą įvardijanti sąvoka. Šį autorių taip ir suvalgiau: godžiai ir intensyviai. Neįtikėtina minties ir sakinio meistrystė.

Stebiu lietuviško gyvenimo realybę, tiesa epizodiškai. Vaizdas gan niūrus, kolega pastebėjo, kad Lietuvą apėmusi kažkokia visuotinė ir su karščiu niekaip susijusi silpnaprotystė. Sutinku. Nesiplėsiu, kol kas neverta…

Tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno… יְהוֹשֻׁעַ

Rodyk draugams

Avataras, savižudybė, patriotizmas, terorizmas, pedofilija, ar visa tai palenda po prasmės tema?

Nespėjus įpusėti Naujųjų metų pirmajam mėnesiui įspūdžių, emocijų ir įvairių patirčių nors vežimu vežk. Ir kiekviena iš jų savaip įdomi bei priverčianti trumpai sustoti bei susimąstyti.
Tačiau apie viską nuo pradžių.

Prieš gerą mėnesį per pasaulį nuvilnijo žinia, kad tik atsitiktinumo dėka pavyko išvengti teroristinio akto lėktuve, skrendančiame iš Nyderlandų į JAV. Iš turtingo Nigerijos bankininko šeimos kilęs 23 m. juodaodis Umaras Farukas Abdulmutalabas (Umar Faruk Abdulmutallab) buvo pasiruošęs ore susprogdinti „Airbus A330-300″, kuriuo skrido 278 keleiviai ir 11 įgulos narių. Tik pastabaus ir drąsaus keleivio Džaspero Šuringos dėka pavyko išvengti kraupios nelaimės. Nutilus šių laikų didvyrio liaupsėms esminiu neįvykusios tragedijos klausimu, tapo noras suprasti ir suvokti jaunojo nigeriečio elgesio motyvus. Nesiplečiant ir per daug nesigilinant į peripetijas bei kilusios diskusijos turinį, reziumuojant galima teigti, kad visos ekspertų nuomonės ir išvados perdėm padrikos ir paviršutiniškos. Dominuoja senos froidistinės psichoanalizės kontūrai. Nepritapo visuomenėje, buvo neurotiškas, kupinas vidinių konfliktų ir t.t. Visi teiginiai ir mintys tarsi traukti iš XIX a. pabaigos ar XX a. pradžios psichoanalizės pradžiamokslio. Problema ta, kad psichoanalitikės Karen Horney žodžiais tariant, „nėra idealių sąlygų psichoanalizei” ir visi teoriniai žmogaus psichinės struktūros ir elgesio modeliai privalo būti vertinami - suvokiant antropologinę šios problemos sudedamąją. O teroristo, konkrečiai Umaro Faruko Abdulmutalabo, atvejis kaip tik toks. Ta antropologinė sudedamoji, apie kurią čia kalbu - islamo radikali religinė, kultūrinė sąmonė, turinti labai stipriai išreikštą egzistencinio prasmingumo jausmą. Iš čia dažnai kyla naiviai suvedžiojamų teroristų romantinis idealas savo mesianistine misija. Tokiems žmonėms, kurių pamatinis buvimo šiame pasaulyje tikslas tiesos ir prasmės paieška bei kitų konversija į tai, kuo pirmieji tiki, padėti susivokti gali tik alternatyvi prasminė leksika ir kultūra. Vakarų pasaulis ir jo klasikinė prasminė leksika (helenistė/judokrikčioniška), F.Nyčės žodžiais tariant, jau senai mirusi. Kylą klausimas, kuo atsakyti tokiems žmonėms į jų nerimą ir iškreiptą norą žudyti vardan prasmės ir tiesos? Atkreipkite dėmesį, jog dauguma teroristų vienaip ar kitaip susiję su Vakarų kultūra. Dažnas iš jų puikiai žinojo Vakarietiškos kultūros teikiamas „vertes” ir „pranašumus”. Nepaisant to, prisidengdami Islamo skraiste metė šiai kultūrai iššūkį. Pamatinis prasmės klausimas šį mėnesį iškilo pirmą kartą! (Terorizmas)

Nežinau, ar visuomet gerai kalbėti apie skaudžius savižudybės faktus net ir pačių kilniausių prevencinių tikslų vedinam, tačiau perskaitęs apie jauno abituriento savižudybę, kurios pagrindiniu motyvu tapo „nesėkminga meilė”, nesuturėjau. Pagalvojau, jog jaunojo teroristo ir jaunojo savižudžio istorija turi vieną esminę jas jungiančią fabulą. Tiek pirmasis, tiek antrasis savo radikaliu pasirinkimu mirti pamėgino spręsti ar išrišti gyvenimo prasmingumo rebusą. Vienas mirtį (susisprogdinimą) pasirinko kaip gyvenimą įprasminantį gestą, o antrasis, reikia suprasti, mirė (pasikorė) norėdamas išsivaduoti iš (be)prasmės egzistencijos gniaužtų. Paradoksalu, jog abiejų pasiryžusių mirti (teroristui per neapdairumą „nepasisekė”) motyvas identiškas ir metodas visiškai identiškas - mėgindami atsakyti į savo egzistencinio prasmingumo klausimą jie pasirinko savęs išeliminavimo iš dialogo su gyvenimu strategiją. Kitaip tariant, abudu geidė, kad gyvenimas su jais kalbėtų ir jiems atsakytų, tačiau save pasmerkęs teroristas „pervargo” nuo dialogo su mirtingaisiais ir pasirinko Alacho prieglobstį, o antrasis - tiesiog neturėjo jėgų klausti ir klausyti, ką jam kalba gyvenimas. Tiek vienas, tiek kitas savo apsisprendimą mirti buvo subrandinęs Vakarų kultūros kloduose, kuriuose prasmės ir mirties temą gražiai reziumavo A.Camiu. Jo nuomone, vienintelė likusi pamatinė filosofijos problema - savižudybė. Dostojevskio romano „Idiotas” personažo Terentjevo žodžiais, šią savižudybės psichologiją aprašo kaip begalinio maišto prieš savo lemtį „būti” psichologinę dramą. Terentjevas susirinkusiems pas kunigaikštį Miškiną nuosekliai ir šaltai dėsto savo argumentus už savižudybę, kuri kaip galimybė jam iškilo sužinojus, jog jis serga džiova ir greitai mirs. Jis kreipiasi į susirinkusiuosius „Aš mirsiu žiūrėdamas tiesiog į jėgos ir gyvybės šaltinį ir nepanorėsiu tos gyvybės! Jeigu aš būčiau turėjęs valią negimti, tai tikriausiai nebūčiau sutikęs gyventi tokiomis pajuokiamomis sąlygomis. Bet aš dar turiu galią mirti, nors atiduodu jau suskaitytas dienas. Nedidelė galia, nedidelis nė maištas”. Šie žodžiai radikali - teroristinės savimonės verta reakcija į mūsų kultūroje ir filosofinėje sąmonėje stipriai šaknis suleidusio nihilizmo ir jo šūkio „Kas mus nesužlugdo, tas sustiprina” mėginimą tarti esant galimybės pačiam žmogui save sukurti ar perkurti iš naujo. Tokia savižudybės ir savęs žudymo logika jau nebėra mūsų Vakarietiškos kultūros anomalija, ji tampa pačios kultūros šerdimi. Nyčiškas antžmogio (graikiško mito herojus) projektas tapo tik butaforija žvelgiant į tą „naujojo žmogaus” projektą, kurį mes regime nūdien. Besižudantys dėl „islamo” ar „nelaimingos meilės” etiniu požiūriu verti užuojautos. Todėl tokių akimirkų akivaizdoje nereikia drovėtis ir klausti savęs, ar mes esame tie, kurie M.Buberio žodžiais tariant, savo prasmingumo karkasą statome ant santykio AŠ-TU. Ir ar tokiomis nevilties ir skausmo minutėmis išlaikome pareigos (pabrėžiu) egzaminą - greta esančiam ištarti AŠ esu TU, o TU esi AŠ. Tada kai šalia mūsų esama sutrikusio ir mūsų pagalbos besišaukiančio žmogaus, o ir atvirkščiai, ar mes drįstame prašyti pagalbos savo giliausioje neviltyje. Juk gyvenime nereikia jokios rafinuotos psichoanalitinės išmonės, kad kitame žmoguje pažadintum smalsumą ir žingeidumą į gyvenimą žvelgti ne kančios ir nusivylimo akimis, o prasmės ir noro gyvenimui tarti TAIP pasiryžimu. Egzistencinės psichoterapijos pradininkas V.Frankl kalbėdamas apie egzistencinės nevilties diktuojamą norą viską spręsti radikaliai siūlo elgesio maksimą, kuri tokius žmones iš nevilties trauktų: „Gyvenk taip, tarsi gyventum antrą kartą ir pirmą kartą būtum pasielgęs taip blogai, kaip ketini elgtis dabar” . Pamatinis prasmės klausimas šį mėnesį iškilo antrą kartą! (Savižudybė)

Manau, jog vadinamasis pedofilijos skandalas, čia tik mano subjektyviu įsitikinimu, galutinai apnuogino mūsų visuomenės opažaizdes. Didžiulė neapykanta vienas kito atžvilgiu, vieši televiziniai teismai ir linčo akcijos neturint įrodymų ir faktų, fariziejiškas teisingumas ir sadukiejiškas moralumas plūste plūsta iš tų lūpų, kurių sąžinę slegia ne mažesnės blogybės nei tų, kurie yra kaltinami. Ir tik kažkur kukliai savo vidiniame pasaulyje pasislėpusi mergaitė, ar kiti panašaus likimo vaikai, baikščiai žvalgosi į šonus klausdami, kada gi viskas baigsis. Nereikėtų apsigauti, čia nėra kovojama už mergaitės ar vaikų interesus. Suaugusių pasaulis su jam būdinga grobuoniška aistra gina savo „reputacijas”, „postus”, o veikiausiai tik paprastą ir nuzulintą skatiką. Šios visos pedofilijos istorijos atomazga ne dvi žmogžudystės Kaune, o paskutinės tikėjimo teisingumu ir žmogaus moralumu gėlės dedamos prie Lietuvos valstybės kapo. Tos valstybės, kurią šią akimirką išties verta palaidoti. Ir pamėginti pagalvoti apie naujos Respublikos kūrimą, juk šiai dvidešimtmetei (20 m. Lietuva nepriklausoma) laikas apsispręsti, kuo norima būti. Pamatinis prasmės klausimas šį mėnesį iškilo trečią kartą! (Pedofilija)

Buvau maloniai nustebintas savo bičiulio, kuris diskusijos metu prie vyno taurės (aš, reikia pasakyti, negeriu jau keleta mėnesių) aistringai ir įtikinamai pasakė katalikiškas, tautines ir pilietines vertybes ginančią kalbą. Nuostaba buvo tokia stipri (bičiulio mat būta prisiekusio laisvamanio ir tvirto liberalo), kad nelabai turėjau ką ir pridėti. Prisipažinsiu, giliai širdyje pasidžiaugiau, jog visos šios slogios ir dažnai į neviltį ir beprasmiškumą orientuotos nuotaikos fone, atsiranda tokių nuoširdžių idėjinių ir vertybinių konvertų. Tokie maži bičiuliški pasisėdėjimai kartais leidžia mėgautis akimirkos žavesiu ir tikrumu par excellence. Pamatinis prasmės klausimas šį mėnesį iškilo ketvirtą kartą! (Patriotizmas)

Jameso Camerono kino filmas “Avataras” kaitina aistras. Kiek uždirbs, ar bus tęsinys, o kas toliau? Turiu pasakyti, kad pagrindo tokiai lengvai isterijai esama. Būtų stebėtina, jei psichozė masių neapimtų žvelgiant į vaizdus, kurie su 350 mln. JAV dolerių kūrybiniu biudžetu ir krūva programinės technikos, buvo sukurti kaip tik tam, kad sukeltų lengvą isterijos formą. Objektyvumo dėlei reikia pasakyti, kad asmeniškai man filmas pasirodė nuobodus, bet čia emocijos. Žvelgiant ne emociškai, o technologiškai - filmas tobulas.
Jei atvirai, tai apie šį kino filmą prašnekau ne dėl jo išskirtinės vietos kinematografinės tradicijos paveldo archyvuose, bet dėl naujienos, kurią šiandieną perskaičiau. Naujiena skelbia, kad JAV kino teatrų lankytojai išgyvena depresiją po „Avataro” peržiūrų. To priežastis - iškylantys sunkumai sugrįžti į realybę ir žvelgti į šį „niūrų” pasaulį blaiviomis akimis. Geidžiama ir toliau likti tame palaimingame rojuje. Pamaniau pirmas kuklus žingsnis į realaus pasaulio pakeitimą virtualiu. Jei atvirai, pirmą kartą susimąsčiau apie tai, kas mūsų laukia, apie embrionizuoto/izoliuoto tipo sąmonės (žmogumi to jau nebevadins) egzistavimą žemėje, kuris išeliminuos pamatinį buvimo čia ir dabar prasmės klausimą. Tiesiog liks hedonistinės sąmonės srautų valdymo tinklas, kuris bus palaikomas dirbtinio intelekto sistemų, su išvystyta organų regeneracine infrastruktūra. Tokiai „gyvybės” ir egzistavimo formai terpti šioje žemėje yra ruošiamos visos sąlygos. Manau, kad žmogus ir pats nelabai supranta, ką gali vaizduotės ir technologijos simbiozė. Ką gali technologijos ir proto simbiozė, mes jau tai patyrėme Hirosimoje ir Nagasakyje. „Avataras” ir ši vaizduotės kontrolės ir valdymo ideologija, paremta technologiniais sprendimais, kaip tik ir bus tai, ką vadindami Pandora mes džiūgaujam. Prieš mirtį leidžiama ištarti paskutinį norą, kai kas pasirenka mirtį. Pamatinis prasmės klausimas šį mėnesį iškilo penktą kartą! (Avataras)

“Prasmės ieškojimas - svarbiausia motyvacija žmogaus gyvenime, o ne instinktyvių potraukių “antrinis racionalizavimas”. Ši prasmė yra unikali ir ypatinga tuo, kad ją privalo ir gali rasti jis pats; tik tada ji taps tokia reikšminga, kad patenkins jo paties prasmės siekimą.”
Viktor E. Frankl. Žmogus ieško prasmės. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai, 2008.

P.s Čia naktinėjančio žmogaus mintys. Nieko rimto!

Rodyk draugams