BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Keletas minčių apie Prancūziją Europoje. Romų klausimu.

Foto boston.com

Stileiva ir Prancūzijos politinis dendis Nikolia Sarkozi sugalvojo įspūdingą medija spektaklį, kuris prie TV ekranų prikaustė viso civilizuoto pasaulio dėmesį. Nespėjęs pakeisti kurortinio apdaro į solidžią eilutę Prancūzijos prezidentas iš aistringo Karlos Bruni - Sarkozi glėbio, tik su šiam politikui būdinga exalté, pasinėrė į kitą aistrą - politinio proceso imitavimą. Sugalvojo į „tėviškę” deportuoti romų etninės grupės atstovus. Suprask, jog keletas palapinių ar namelių ant ratų - dabartinės Prancūzijos problema numeris vienas. Ne ekonomikos gaivinimo planai, ne asmeninės korupcijos skandalas, ne pašlijusi Prancūzijos reputacija užsienio partnerių akyse po Mistralio sandėrio su Rusija - visa tai niekai, kurie neverti prezidento dėmesio.

Romų problematika jokia naujiena Europai, o ypač Prancūzijai, Jungtinei Karalystei, Ispanijai, Italijai. Šalys atskirai, o ir padedamos Europos Sąjungos institucijų, yra sukūrusios ištisas romų integracijos į vietos bendruomenes programas, kuriomis siekiama efektyvaus problemų sprendimo. Tiesa,  šalims tenka sutikti su kritika, jog pasitelkiami būdai ir metodai dažnai neefektyvūs, gremėzdiški ir trumpalaikio efekto siekiantys, todėl permainų reikėjo imtis seniai. Didžiųjų Europos valstybių, kaip ir apskritai Europos Sąjungos migracijos politika, išgyvena gilią krizę. Romai čia yra tik labai kuklus vis dar efektyvumo stokojančios migracijos politikos pavyzdys beje, kaip rodo Prancūzijos  situacija, puikiai tinkantis didelėms problemoms maskuoti.

Nikolia nusiteikęs ryžtingai ir nesiruošia trauktis. Dar daugiau, jis nesidrovėdamas pareiškė, kad menkiausias prancūzo policininko ar kito tvarkos prižiūrėtojo įžeidimas ar užgauliojimas bus baudžiamas pilietybės atėmimu iš tų, kurie ją įgijo per pastaruosius dešimt metų, tiesa, pamiršo pridėti, kad dauguma šių piliečių - imigrantų bendruomenės atstovai (buvę Prancūzijos kolonijos), kurie susiduria su didžiule diskriminacija darbo rinkoje ir išgyvendami nemenką socialinės atskirties kompleksą dažnai prieš savo valią genami į gatves protestuoti. Prancūzijos prezidentas šią teisę, nors to nenori pripažinti, nusprendė riboti. Nerimą kelia tai, jog iš šio ribojimo gali rastis ir kiti nemažiau reikšmingi ir demokratijai grasantys nusižengimai. Nepaisant nuogąstavimų, Prancūzijos vadovas nusprendė, jog ekonominis sunkmetis ir akivaizdus visuomenės nuotaikų radikalėjimas puiki proga išspręsti „Romų klausimą” ir sutvarkyti vis daugiau „problemų” keliančią imigrantų bendruomenę. Kodėl dabar?

Artėja šalies vadovo rinkimai. Dabartinio Eliziejaus rūmų šeimininko padėtis labai kebli, o ir su visam beviltiška. Smunkantys reitingai, skurdus nuveiktų darbų sąrašas ir akivaizdus idėjinis vakuumas verčia imtis keistų iniciatyvų. Visa ši medija akcija, kuri prieš pasaulio akis išstatė verkšlenančią romų mergaitę ir nevilties ašaromis paplūdusius tėvus, pasibjaurėjimo vertas prancūziškosios politique dviveidystės ir suprimityvėjimo pavyzdys, kurio vienintelis tikslas - mėginimas rekonstruoti Nikolia „kieto vyruko” įvaizdį. Nueita taip toli, jog šiai bravūrai pateisinti Prancūzija Europoje pajungė savo galingą diplomatinę mašineriją. Rezultatų nereikėjo ilgai laukti. Regis, šiam vėjavaikiškam Prancūzijos pajaco elgesiui Europos Komisija neturi jokių priekaištų, jai užteko tų „argumentų”, kuriuos dėl neproporcingos jėgos naudojimo pateikė Prancūzijos pusė. Tuo tarpu Europos sostinės apskritai suignoravo šį Prancūzijos elgesį, apsiribodamos kukliais komentarais, jog tai šalies vidaus reikalas. Tik Europos Parlamentas, pasmerkdamas primityvų ir neproporcingą galios demonstravimą, pamėgino gelbėti Europos reputaciją.

Viliuosi, neperdėsiu teigdamas, jog Nikolia Sarkozi retorika ir veiksmai sprendžiant „Romų klausimą” primena 1938 m. Jozefo Gebelso Vokietijoje inicijuotus žydų pogromus. Istorija liudija, jog nacistinė retorika ir veiklos metodai nors ir amoralūs, tačiau trumpose politinio sprinto distancijose labai efektyvūs. Tiek nacių vadams, tiek dabartiniam Prancūzijos vadovui reikėjo(ia) priešo savo kieme, kuris sugertų destruktyvias visuomenės nuotaikas ir retušuotų politinių lyderių neįgalumą sprendžiant praktines problemas. Pasirinkti silpniausi. Nacių atveju - žydai, šiuo atveju - romai ir imigrantų bendruomenės. Aušvicas tapo logišku 1938 m. nacistų pradėto smurto prieš žydus ir kitas etnines grupes finalu, kuris ištisas vokiečių ateities kartas pasmerkė neurotiškai savigraužai dėl praeities klaidų. Nikolia Sarkozi elgesys ne išimtis. Prancūzijos politinio elito front atvėrė Pandoros skrynią, kuri legalizuoja primityviausią politinės veiklos praktiką mūsų dienų demokratijoje ir tai vyksta Žano Polio Sartro, Albero Kamiu, Emanuelio Levino, Michelio Foucault, Jacques Derrida, Jeano Baudrillardo kūrybinio paveldo pašonėje.

Prancūzijos vadovo „dėka” demokratinio konsensuso ribos, kuriose formavosi žmogaus ir piliečių teisių neliečiamumo doktrina, ramstoma paneuropinės tapatybės idėja, susiaurėjo iki bereikšmių ir didesnės įtakos politinei diskurso struktūrai nedarančių intelektualų diskusijų. Nikolia Sarkozi, žmogaus ir piliečių teisių klausimą ištrynė iš politinės darbotvarkės. Ištrynė pačiu radikaliausius būdu, taip padarydamas esminę žalą Europos politinei/moralinei galiai. Po šios keistos bravūros žmogaus ir piliečių laisvių klausimas struktūriškai nebederės ne tik su Prancūzijos vidaus politine darbotvarke, bet ir apskritai pakibs virš politinės galios vakuumo prarajos, kuri Europai neleis tokioms šalims kaip Rusija ir Baltarusija priminti apie žmogaus ir piliečių teisių pažeidimus, bet kada bus baksnojama į pačios Europos pusę. Ši ideograminė skirtis (Rytai - Vakarai, demokratija - autokratija), esmiškai reikšminga nenutrūkstamam europinės savimonės identifikacijos procesui, tapo retušuotu ir išblukusiu Europos POLITIKOS antkapiu.

Prancūzų politiniam elitui ateityje teks graužtis nagus dėl savo veiksmų. Užsiiminėdami lokaliu genocidu „be kraujo”, šios šalies vadovai tampa pirmeiviais tokios neslepiamai ciniškos ir barbariškos politikos, kuri eliminuoja, bet kokią konstruktyvaus politinio diskurso struktūros formavimosi galimybę Europos viduje ir ypač santykiuose su nedemokratiniais režimais. Demokratijos ir piliečių teisių apologetika buvo reikšmingas Europos politinės galios įrankis, tuo tarpu Prancūzijos lyderis silpnina šį įrankį, kurio susilpnėjimas esmingai paveiks Europos geopolitinę savirealizaciją ir savimonę. Ačiū tau Nikolia.

Vivat sagesse!

Rodyk draugams

Vladimir Bukovskij apie “toleranciją”, “feminizmą” ir neomarksistinio avangardo meilę anarchistiniams demonams! (Pilnas tekstas)

Bičiulis teiravosi ar būtų galima surasti elektroninį Vladimiro Bukovskio tekstą. Radau su bernardinai.lt pagalba:)

Vladimir Bukovskij. Politinis korektiškumas - blogiau už leninizmą?

Vladimiras Bukovskis (g. 1942) - vienas disidentinio sąjūdžio SSRS pradininkų, neurofiziologas, rašytojas. Nuo paauglystės užsiėmęs antisovietine veikla, už tai šalintas iš mokyklos ir universiteto, jau 1963 m. jis suimamas, pripažįstamas nepakaltinamu ir prievarta gydomas sovietinės psichiatrijos metodais. Vieno iš daugybės savo kalinimų metu jis su nelaimės bičiuliu Semionu Gluzmanu parašė ir savilaidoje paskelbė Пособие по психиатрии для инакомыслящих - vadovą tiems, kuriuos komunistai mėgino paskelbti/padaryti nepakaltinamus.

Bukovskiui tapus plačiai žinomam visoje Sovietijoje ir Vakaruose, buvo ryžtasi jį ištremti: 1976 m. šis sovietų valdžiai iki gyvo kaulo įkyrėjęs „chuliganas” Šveicarijoje buvo iškeistas į turbūt žinomiausią Vakarų pasaulio politinį kalinį - Čilės komunistų lyderį Luisą Corvalaną. Po to apsigyveno Didžiojoje Britanijoje, baigė Kembridžo universitetą, toliau aktyviai kovojo su komunizmu, buvo vienas 1980 m. Maskvos olimpiados boikoto organizatorių.1978 m. pasirodė vėliau į daugybę kalbų išversta autobiografija To Build a Castle. My life as a Dissenter. Po SSRS žlugimo Bukovskis lankosi Rusijoje, naujosios valdžios kvietimu dalyvauja vadinamajame „SSKP bylos” procese (1992 liepa-spalis) kaip Rusijos Federacijos Konstitucinio Teismo oficialusis ekspertas. Rengdamasis procesui Bukovskis gavo galimybę susipažinti su daugybe ypač įslaptintų SSKP CK, KGB dokumentų iš vadinamojo Rusijos prezidento archyvo (vėliau „specialistų” nuodugniai „išvalyto”). Jų pagrindu jis parengė iki šiol vieną įdomiausių sovietinių dokumentų rinkinių (http://bukovsky-archives.net), o apie patį (nevykusį) komunizmo teismą parašė vėlgi daug vertimų susilaukusią knygą Московский процесс (1995).

Kad ir negyvendamas Rusijoje, Bukovskis lieka vienu Rusijos demokratinio sąjūdžio lyderių, 2007 m. gruodį jis buvo iškeltas kandidatu į prezidentus, bet liko neįregistruotas. Būdamas nenuilstantis kovotojas už laisvę, jis priklauso daugeliui šios krypties organizacijų (Human Rights Foundation, The Freedom Association), yra vienas iš Didžiosios Britanijos Nepriklausomybės partijos (UKIP, atstovaujamos ir Europarlamente), greta kitko reikalaujančios išstojimo iš ES, idėjinių globėjų. 2009 m. rugsėjį lankydamasis Bulgarijoje, Bukovskis Sofijoje skaitė paskaitą apie politinį korektiškumą. Į paskaitą atkreipė dėmesį Radio Svoboda laidos „Laiko skirtumai” vedėjas Vladimiras Tolcas, savo lapkričio 24 d. laidą skirdamas aptarti Bukovskio politinio korektiškumo klausimo tezes. Šios laidos įrašas susilaukė ir lietuvių žiniasklaidos dėmesio: jį savo ruožtu sutrumpintai gruodžio 19 d. aptarė Atgimimas.

Petrui Kimbriui ir kun. Robertui Grigui tarpininkaujant, NŽ-A redakcija susisiekė su Vladimiru Bukovskiu ir gavo iš jo visos jo paskaitos stenogramos išrašą, kurį tebuvo publikavęs tik vienas Estijos elektroninis žurnalas. Autoriui maloniai sutikus, siūlome skaitytojams jo paskaitos tekstą, kurį iš rusų kalbos vertė Nerijus Šepetys.

 ***

Žinote ką - man didžiausią nuostabą kelia įvykiai ir procesai, prasidėję pasaulyje iškart po Sovietų Sąjungos žlugimo. Mes visi žinojome, kad Sovietų Sąjunga suirs, ir suirs neišvengiamai. Mano bičiulis Andrejus Amalrikas dar 1969 m. parašė knygą pavadinimu Ar išsilaikys Sovietų Sąjunga iki 1984-ųjų? Žinoma, jis turėjo galvoje ne kalendorinius 1984-uosius, o Orwellą, bet beveik atspėjo, su kelerių metų paklaida. Ir scenarijus, kurį jis ten aprašo, iš esmės pasirodė teisingas: subyrėjimas į nacionalines sudedamąsias dalis, respublikomis.

Taigi jo prognozė buvo visiškai realistinė, ir tai buvo ne tik jo nuomonė, o mūsų visų bendras požiūris, - tik jis mokėjo tiksliau formuluoti, dėstyti, argumentuoti. Tad man SSRS žlugimas nieku gyvu nebuvo netikėtas. Juoba kad ir aš pats dar 1989-1990 m. suspėjau Vakaruose išleisti knygelę, kurioje nuodugniai aiškinau, kodėl komunizmą turi ištikti griūtis. Knyga nesusilaukė visiškai jokio pasisekimo dėl žaismingos priežasties. Prancūzijoje ji pasirodė, regis, 1989 m., ir visi sakė: „Na, čia jis ir užlenkė! Kaipgi taip? Sovietų Sąjunga kaip tik dabar, su perestrojka, su viešumu ima stiprėti, o jis ją laidoja… Ne, jis pernelyg įsijautė”. O štai Vokietijoje knyga pasirodė 1991-aisiais, ir tada visi pasakė: „Na, ir ką - jau sugriuvo Sovietų Sąjunga, tai kam čia dabar apie tai rašyti”? Taip knygelė nesusilaukė pasisekimo nei ten, nei čia, nes tiesiog buvo sunku nuspėti, kur ir kada ją publikuoti.

Visi tie įvykiai, kurių dvidešimtmetį mes šiemet minime, daugeliui mūsų tikrai nebuvo netikėti. Užtat tai, kas vyko po to, tapo netikėtumu daugeliui. Ir kas gi vyko? Ogi pirmiausia nevyko: tiesiog neprasidėjo šio baisaus XX a. fenomeno, unikalaus žmonijos istorijoje, pražudžiusio šimtus milijonų žmonių visame pasaulyje, apmąstymas, mėginimai filosofiškai apsvarstyti šį reiškinį, padaryti kokias nors išvadas, suprasti priežastis, kaip tai galėjo nutikti su mumis, gana civilizuotais žmonėmis, - viso to nebuvo. Maža to, vyko dalykai, kuriuos galima pavadinti visiškai nelogiškais.

Juk pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, žlugus nacizmui regėjosi, kad politinis spektras pasaulyje pasislinko į kairę (juk galima šiaip taip suprasti, kad fašizmas ar nacizmas tapatinami su dešiniąja ideologija- tegul ir visiškai klaidingai, bet tai jau atskira kalba). Taigi žmonių reakcija, visuomenės nuomonė krypo į kairę, bet žlugus komunizmui - kai regėjosi, jog politinės nuostatos turėjo pasistūmėti į dešinę - nieko panašaus neįvyko.

Visame pasaulyje, ypač Europoje, pradedant 1992 m., į valdžią pradeda ateiti kairieji politikai ir partijos, taigi vėl pasukama į kairę, kas man atrodo nelogiška. Maža to, jokios 1989-ųjų viltys (o jų būta itin plačių) neišsipildė. Komunizmas išliko. Francisas Fukuyama galėjo tarti, kad tai istorijos pabaiga, bet istorija tarė kitaip - liko Kinija, Kuba, Vietnamas, Šiaurės Korėja. Ir pačiose buvusiose komunistinėse šalyse procesas toli nepažengė: iš tikrųjų įvyko veikiau kosmetiniai, išoriniai pokyčiai: vienas personalijas pakeitė kitos, taip pat atėjusios iš komunistinio isteblišmento. Šios šalys pasirodė esančios ne laisvos, o tankiai apraizgytos nomenklatūros likučių. Tačiau tai, kas man kėlė didžiausią nuostabą, vyko Vakaruose. Juk kaip tik tuo metu Vakaruose pasirodė naujos utopinės ideologijos. Tad jeigu prireiktų nustatyti, kada tiksliai Vakaruose atsirado politinis korektiškumas, tai pasakyčiau aiškiai - kaip tarptautinis reiškinys jis pasirodė dešimto dešimtmečio pradžioje.

 Kaip fenomenas, sąjūdis, nukrypimas nuo normos politinis korektiškumas egzistavo ir anksčiau. Pirmąsyk su juo susidūriau dirbdamas Stenfordo universitete - veikiausiai 1984 m. Eidamas savo laboratorijos link priėjau duris, o priešais laiptais leidosi dvi merginos. Aš atidariau duris ir jas prilaikiau, kaip tai būčiau daręs bet kam: vyrui, moteriai, jaunam, senam. Paprastas mandagumas. O jos į mane pažvelgė su neslepiama panieka ir ištarė: male chauvinist pig. Nežinau, ar vertimas „vyriška šovinistinė kiaulė” aiškesnis, manau, jog pakankamai mokate angliškai, jog suprastumėte, kas tuo pasakoma. Aš baisiai nustebau, nieko nesupratau ir atėjęs į laboratoriją papasakojau vaikinams, sakydamas: „Ir kas gi čia…” Jie pradėjo kvatoti ir paaiškino: „Matai, čia netoliese Berklio universitetas, kurį Kalifornijos paprastuomenė vadina People’s Republic of Berkeley, nes ten užgimsta visi kairieji radikalūs sąjūdžiai, idėjos.

Ten formavosi visa 1968-ųjų studentiškosios revoliucijos filosofija, ir štai dabar ten plinta naujas feminisčių sąjūdis. Pasak jų, mes visi jas engiame tuo, kad kreipiamės kaip į moteris, elgiamės kaip su moterimis. Jos netgi turi tokią koncepciją: moteris esanti socialinis konstruktas, tad jei antai visi vyrai pradėtų elgtis su moterimis kaip su vyrais, tai ir moterys būtų ne moterys, o vyrai. Mūsų elgesys jų atžvilgiu ir padaro moteris tokias, kokios jos yra”. Ir, kas stebėtina, XX a. pabaigoje viename pirmaujančių universitetų jos netgi vykdė eksperimentą (man keista, kas gi leido jį vykdyti): imdamos abiejų lyčių kūdikius nuo pirmųjų dienų, jos augino, auklėjo juos visiškai vienodomis sąlygomis - tas pats maistas, tie patys žaidimai, ta pati apranga.

Suprantama, šis eksperimentas nedavė lauktų teigiamų rezultatų: berniukai jokių kūno dalių neprarado, mergaitės - neįgavo, ir apskritai, nei berniukų polinkis ginklams, nei mergaičių - lėlėms niekur nedingo. Nors eksperimentas ir nepavyko, bet anų moterų tai nesustabdė, priešingai, jos dar labiau į tai įsitraukė, skirdamos šiam eksperimentui ypatingą dėmesį. Ir štai ši tarp Berklio universiteto sienų užgimusi koncepcija, - jog mūsų stereotipinis elgesys su moterimis jas daro tokias, kokios jos yra, taigi visos vyrijos aukomis, - sukrečiamai sparčiai išplito visur.

Mano draugai Stenfordo laboratorijoje dar juokėsi iš to 1984-aisiais, bet jau po 10 metų visa ši beprotiška, neturinti jokio mokslinio pagrindo koncepcija tapo dominuojanti pasaulyje. Visuose universitetuose buvo įsteigti gender studies padaliniai, rusiškai turbūt tiksliausia sakyti исследования половых отношений, - tik štai ką čia tyrinėti, jūs jau man atleiskite? Būdamas fiziologas, aš šito nesuprantu, nes lytiniai santykiai egzistuoja milijonus metų, ir nieko nauja juose neįvyko, tad kodėl šitai reikia tyrinėti būtent šiandien ir ką tai duos, kur čia akademinės disciplinos požymiai? Bet kuriuo atveju tai plito neįtikėtinai sparčiai, ir pirmiausia jie ėmė tyrinėti mūsų nuodėmes. Vyrų nuodėmes. Juk mes ne taip elgiamės, netinkamai žiūrime į moteris…

Radosi nesuskaičiuojama daugybė teorijų, pirmiausia kalbinių, - kaip pamename iš Orwello, kairieji visuomet pirmiausia nori laimėti terminologinį karą. Ir štai prasidėjo: negalima jų vadinti Miss ir Missis, nes taip mes apibrėžiame jų santuokinį statusą, o tai neleistina. Atsirado anglų kalbai neįtikėtina forma Mis, kurią sunku ištarti, bet tai buvo tik pradžia. Toliau mums buvo sakoma, kad nevalia sakyti history, nes tai - his story (vyro istorija), reikia - her story. Pasipylė gausybė kalbinių naujovių: mums pranešė, kad neleistina seminaro vadinti seminary, nes jis kyla iš žodžio „sėkla”, tad reikia sakyti ovary (iš moteriškos kiaušidės). O kaip apskritai vadinti moteris? - naujiesiems akademikams iškilo didžiulis klausimas. Juk žodyje woman glūdi man - o taip negalima, žodyje female matome male - o tai neleistina. Taigi buvo sugalvotas naujas terminas moterims įvardyti: wofe (wo nuo woman ir fe nuo female), sujungiant du grynai moteriškus elementus. Ir dabar mes jas turime vadinti taip, o jei ne: male chauvinist pig!

Atrodytų, niekai. Juk argi mažai pamišėlių pasaulyje? Kadaise esu sėdėjęs su daugybe pamišėlių ir prie to visiškai pripratau. Tačiau reikalas tas, kad šiandienė visuomenė, ypač amerikiečių, yra primityvi. Ji įtraukia, įsisavina bet kokią naują kvailystę ir tuoj pat paverčia ją visiems privaloma. Ypač amerikiečių visuomenė, nors ir Europoje visuomenės galbūt ne mažiau konformistinės. Tai yra esą mums reikia priimti viską, ką mums primeta dėl sėkmės. Idant tau tavo reikaluose sektųsi, nieku gyvu nevalia būti neprisitaikėliu.

Šitoks amerikietiškas šablonas labai greitai išplito kaip privalomas. Tai privaloma paradigma, nes ji jau stebėtinai įtraukta į įstatymų leidybą. Antai šių naujųjų feministinių sąjūdžių moterys apkaltino vyrus visuotiniu seksizmu: esą visi jie seksistai, žiūrintys į moterį tik kaip į sekso objektą, todėl viską, kas susiję su moterimi ir seksu, reikią eliminuoti. Bet koks flirtas tarp vyro ir moters buvo pavadintas „opresyviu veiksmu” (turimas galvoje engimas), todėl jei jūs darbe pajuokausite su savo bendradarbe ar dar blogiau - su pavaldine, neišvengsite bėdos: jums tuojau pateiks ieškinį ir jūs prarasite darbą.

Toliau - dar gražiau. Įsisiūbavo kaip reikiant! Juk šitie žmonės nesustoja. Utopistai apskritai niekada nesustoja, jie vis eina tolyn. Vienintelė išeitis - juos nušauti, o jei to nepadarysite, tai viską plėtos ir vystys be galo. Imame vyro stereotipą: vyras - tai engėjas, todėl jam ne vieta valdžioje, reikia, kad visur būtų moterų. Vyras - prievartautojas, gundytojas. Prasidėjo didžiulė kampanija child abuse, ir isterija dėl „seksualinio vaikų išnaudojimo” Amerikoje kilo neįtikėtina. Tuo metu kaip tik rengiausi išvykti iš Amerikos, taigi persižegnojęs pagalvojau: „Ačiū Dievui, nebenoriu čia sugrįžti!..” Užsidarydavo ištisi vaikų darželiai, personalą kaltinant seksualiniu tvirkinimu, nors tai būdavo visiška nesąmonė.

Greitai viskas buvo išsiaiškinta, galiausiai buvo išlaisvinti visi, kurie jau spėjo atsidurti už grotų. Tačiau pasipylė visa lavina atsiminimų: pagyvenę žmonės sriūbaudami pasakojo, kaip juos seksualiai tvirkindavo vaikystėje, nors tas amžius, apie kurį jie kalbėjo, atmintyje negalėjo būti užsilikęs. Suaugęs žmogus negali adekvačiai atsiminti, kas su juo vyko jam esant dvejų ar trejų metų - tai melagystė. Nepaisant to, ir kongresmenai, ir senatoriai… Kilo tokia (psichologų vadinamoji) „dirbtinės atminties” banga, kai staiga būdavo prisimenami vaikystėje patirti tvirkinimai. Tačiau visa tai grindė paprasta feministinė idėja: vyras esąs grobuonis iš prigimties, todėl jam niekada ir niekur negalima leisti valdyti. Kartu kilo kampanija, kad svarbius postus užimtų bent jau vienodai vyrų ir moterų.

Didžiulis triukšmas buvo sukeltas dėl teisės tarnauti armijoje. Ne kokiose nors pagalbinėse srityse, o ten, kur tai labiausiai nepatogu - kariniuose daliniuose, tai yra ten, kur žmonės gyvena lauko sąlygomis, kur nusirengia, kartu eina praustis ir pan., - kur tiesiog klaikiai nepatogu. Ir ko tada stebėtis, kai po kelių tokios tarnybos mėnesių moterys ėjo į teismus ir teikė ieškinius dėl „seksualinio priekabiavimo”: kažkas pažvelgė iš nugaros, sušvilpė, ir tai jau sexual harrassment.

Beje, šiandien JAV jau nė vienas vadovas su savo pavaldine niekada nekalbės akis į akį, jis būtinai pasikvies liudytoją, nes gali būti paduotas į teismą dėl seksualinio priekabiavimo, ir jo karjerai - galas.

Tuo viskas nesibaigia: tapo nebegalima garsiai sakyti, kad moterys yra mažiau linkusios į tam tikras profesijas. Pavyzdžiui, Harvardo universiteto prezidentas privačiame susitikime pasakė, kad moterys dėl tam tikrų priežasčių, galbūt nenoro, retai pasuka į tiksliuosius mokslus, ypač matematiką, - ir jis neteko posto, nes kilo tiesiog laukinė isterijos banga, ir jam teko rašyti pareiškimą, prašant atleisti iš darbo. Ir tai visuotinis reiškinys, tarytum 1937-ųjų teroras.

Pamenu, 1991 m. atvykau į JAV skaityti paskaitų (vieną, du kartus per metus aš važiuodavau užsidirbti skaitydamas paskaitas universitetuose). Ir štai pagrindinė naujiena, kaip bent jau Europoje visi supranta - netrukus žlugs komunizmas, Sovietų Sąjungą ištiks griūtis, viskas kabo ant plauko. O kas tą dieną pirmoji naujiena Amerikoje pagal CNN? Tai istorija mergaitės, kurios nepriėmė į boiskautus, nes ji - ne boy. Todėl reikia viską keisti, kad ir mergaitės galėtų stoti į boiskautus. Ir tai svarbiausioji žinia. Taigi skaitau aš paskaitą, aiškinu, kas vyksta Sovietų Sąjungoje. Po paskaitos - klausimai, atsistoja kažkokia ponia, aiškiai ne studentiškos išvaizdos, matyt, iš profesorių, ir klausia: „Pasakykite, o kada gi pagaliau sovietiniame Politbiure atsiras moterų?” Aš atsakiau: „Kaip tik šito jiems dabar ir tetrūksta. Taip, būtent to jiems reikia, aš su Jumis sutinku!”

Suprantate, kilo kažkokia beprotybės banga, užliejusi jau egzistuojančios beprotybės sluoksnį: pas juos jau buvo įsisiūbavusi nesveika visuomeninė rasinės lygybės kampanija. Pati kampanija prasidėjo visai sveikai, šešto dešimtmečio pabaigoje, septintame dešimtmetyje, kai tikrai buvo juntamos rasizmo liekanos, ypač Pietuose, - Šiaurėje to niekada nebuvo. Tai buvo iš tikrųjų nepriimtini ir beprasmiai reiškiniai, todėl pirminė kampanija už rasinę lygybę buvo visiškai pagrįsta. Tačiau, kaip ir visos tokio tipo kampanijos, greitai pasiekusi savo tikslą, ji tęsėsi toliau ir pasiekė absurdo ribą, kai pradėta reikalauti „pozityvios diskriminacijos”, kadangi šioje kampanijoje dalyvaujantys aktyvistai buvo apakinti utopijos: jie netikėjo, kad nelygybė yra normali būklė, kad mes gimstame nelygūs. Jie tiki, kad lygybę galima sukurti. Tai tarsi tokie Rousseau sekėjai, tikintys, kad žmogus esąs tarsi molis, iš kurio galima numinkyti, ką tik reikia.

Todėl faktą, jog nusistovėjusi rasinė lygybė Amerikoje akimirksniu nepagausino juodųjų - nežinau ko, profesorių, milijonierių, - jie palaikė savo kampanijos nesėkme, suvokė kaip paskatą toliau lyginti: siekti nebe lygių galimybių, o lygių rezultatų. Jie pradėjo diegti tai, kas vadinta „pozityviąja diskriminacija” ir galiausiai viskas atvedė į kvotas. Jos neoficialios, bet veikia: kiekvienas universitetas turi priimti tam tikrą procentą juodųjų. Tai niekur neužrašyta, bet visi žino, kad jei to nebus, tai jiems išdraskys akis, užtampys po teismus ir niekur čia nesidėsi. Kvotos darbuose - štai privati firma, ir staiga kyla visuomeninis protestas: o kodėl jos direktorių taryboje tik viena moteris? Juk moterys sudaro mažiausiai pusę visų gyventojų, taigi ir direktorių taryboje jų turi būti ne mažiau 50%. Ir taip toliau. Ar tai ne beprotybė - žmones pagal jų odos spalvą ar lytį stumti į tas pareigas ar postus, į kuriuos jie pagal savo asmeninius duomenis iš esmės nė nebūtų galėję pretenduoti?

Grįžtant prie armijos - iškovojusios teisę tarnauti kariniuose daliniuose, moterys aptiko nuostabią landą: jos eina į armiją, ištarnauja tris mėnesius, pateikia ieškinį dėl seksualinio priekabiavimo, prisiteisia ar sulygsta keletą milijonų dolerių ir pasitraukia. Tai nuostabus būdas praturtėti per porą trejetą metų. Ir į tai įsitraukė tūkstančiai moterų. JAV kariuomenėje atsirado „nėščiojo kareivio uniforma” - niekada nebūčiau pagalvojęs, kad tokį dalyką pamatysiu! Juk pati „nėščiojo kareivio” idėja - terminologinis prieštaravimas. Kareivis tarsi tam ir yra, kad gintų nėščiąsias moteris. Ši mįslė - ne mano protui. Bet yra tokia uniforma.

Kitas žingsnis - dvasininkai. Juk dvasininkas - autoritetinga figūra; nevalia, kad dvasininkai būtų vyrai! Turi būti moterys. Kilo siautulingas vajus - ir galiausiai dabar jau esama moterų dvasininkių, kurios netruko perrašyti Bibliją. Jau esama dabar ir naujos, feministinės Biblijos, kur Viešpats Dievas - moteris. Turiu draugą, Churchillio anūką, Winstoną. Pasimirė jo motina - tai Pamela Harriman, ilgai buvusi JAV ambasadore Prancūzijoje, mirė tebeidama tas pareigas, tad jai priderėjo JAV valstybinės laidotuvės. Taigi Winstonas atvyko į JAV ir, kaip jis pasakojo vėliau, atėjęs į Arlingtono katedrą mato, kad viskam vadovauja dvasininkė. Jis jai ir sako: „Ponia, pagal labai seną mūsų šeimos tradiciją per tėvų laidotuves vyriausiasis sūnus turi skaityti skaitinius iš šeimos Biblijos. Tokia ilgaamžė Churchillių giminės tradicija.” Ji pavartė jo atsineštąją Bibliją ir atsakė: „Ne, šito skaityti negalima, tai netiksli Biblija.” Bet ji ne ant tokio pataikė, tai vis dėlto Churchillis. Jis pažvelgė į ją ir tarė: „Ponia, jei Jums nepatinka mūsų šeimos Biblija, tai Jūsų reikalas, bet savo motinos laidotuvėse aš skaitysiu tai, ką manau esant reikalinga ir tada, kai norėsiu. Jei Jums tai nepatinka, aš apsisuku ir išvažiuoju!” Kadangi tai buvo valstybinės laidotuvės, dvasininkė nusileido ir viską atliko kaip pridera. Bet tik pagalvokite - koks įžūlumas, koks akiplėšiškumas sakyti sūnui, ką jis turi ir ko neturi skaityti iš savo šeimos Biblijos per savo motinos laidotuves. Pasiekta tokia bjaurastis!

Ir jeigu viskas tik baigtųsi feminizmu ar rasiniais santykiais! Ne, viskas žengia tolyn, apimant vis naujas mažumas. Invalidai - neįgalieji. Jie dabar reikalauja, kad kiekvienas statinys būtų pritaikytas jiems įeiti. Žinoma, visuomeniniai pastatai - tai galima suprasti, čia esama prasmės, tačiau kai atsigręžiama į privačias krautuvėles ir sakoma, kad jei jos nebus pritaikytos įvažiuoti invalido vežimėliui, tai jas uždarys, tada jau rimta: smulkusis verslas nepajėgia sau leisti tokių išlaidų. Tokiais atvejais mažiems verslams tenka užsidaryti.

Visų šių gender studies kalbiniai eksperimentai baigėsi visiškai anekdotiškai: mums dabar tvirtinama, kad nevalia sakyti „neūžauga”, šis žodis uždraustas. Reikia sakyti - vertically challenged, nė nežinau, kaip tai pasakyti rusiškai. „Turintys vertikalumo sutrikimą”? „Problemų”? Storulis - jis dabar jau, pažodžiui, „turintis gabaritinių problemų”. Stojo tarsi orveliškoji era, kuri visai nejuokinga, nes galiausiai mums pradėjo leisti įstatymus. Visa tai kodifikuojančius įstatymus, - ir tai jau nebe kai kurių pusiau pamišusių žmonių ideologiniai reikalavimai, tai dabar jau įstatymai! Antai įstatymiškai reglamentuojama vadinamoji hate speech („neapykantos kalba”), kuri man šiaip jau labai primena abejotinos šlovės sovietinio Baudžiamojo kodekso 70-ąjį straipsnį, pagal kurį aš kadaise sėdėjau.

Juk visi šie apibrėžimai - labai išsklidę, ideologiją apskritai itin sunku kodifikuoti. Jei pamėginsite tai daryti, išeis paistalai. Tą pačią „neapykantos kalbą” dabar jau galima pritaikyti praktiškai visiems rasinių skirtumų ar seksualinės orientacijos pripažinimams. Jūs apskritai neturite teisės tokių dalykų pripažinti, o jeigu viešai tai padarote, tai jūs nusikalstate tuo, kas vadinama hate speech. Štai pavyzdys: pas mus Anglijoje pernai eliminavo bet kokias visuomenines Kalėdų apraiškas. Viešojoje erdvėje Kalėdos pas mus uždraustos: jei nori savo namuose, prašau, švęsk, o štai statyti kalėdinį spektaklį viešoje vietoje - draudžiama, nes tai bus įžeidžiama musulmonams. Anglijos nacionalinė vėliava (nepainioti su Britanijos) - Šv. Jurgio kryžius (raudonas baltame fone) - uždrausti! Kodėl? Ogi todėl, kad musulmonams tai bus skaudu, tai primins jiems Kryžiaus žygius. Įdomu tai, kad patys musulmonai tam visiškai nepritaria, ne jie reikalauja tokių pokyčių. Netoli mano namų esančioje krautuvėlėje savininkas pakistanietis, visiškai ortodoksinis musulmonas, tyčia iškabino savo vitrinoje Šv. Jurgio vėliavą, taip tarsi sakydamas savo klientams: „Aš ne prieš, tai ne aš, tai jūsų kairieji, baltieji kretinai sugalvojo, aš niekuo dėtas, aš neturiu nieko prieš nei prieš Kalėdas, nei prieš Šv. Jurgio vėliavą…”

 Kas tai? Iš kur tai? Dabar cenzūra pasiekė tokią ribą, kad, manau, Shakespeare’as mūsų laikais nebegalėtų rašyti. Daugelio jo kūrinių nūnai statyti nevalia: „Venecijos pirklys” - antisemitizmas, „Otelas” - rasizmas, „Užsispyrėlės sutramdymas” - seksizmas… Netgi į „Romeo ir Džuljetą” viena mokytoja atsisakė vesti savo mokinius, pareikšdama, jog tai „šlykštus heteroseksualinis šou” ir ji ten mokinių nevesianti! Taigi cenzūra dabar jau masinė ir netgi palaikoma baudžiamosios teisės. Prancūzijoje vienas Nacionalinio susirinkimo deputatas neseniai viešai pajuokavo homoseksualizmo klausimu - ir jam priteisė sumokėti baudą, jei neklystu, 20 000 eurų. Dabar tai dar tik bauda, o vėliau pradės sodinti į kalėjimą: mes žinome, kaip tokie dalykai vyksta, matėme, kaip greitai viskas evoliucionuoja represijų linkme. Štai apie ką mes!

Todėl aš ir pradedu nuo klausimo: kas tai yra? Ar tai tik padriki epizodai, keisti žmonės, rėksmingai, įkyriai besireiškiantys ir verčiantys visus gyventi pagal jų pasibjaurėtinas idėjas? Deja, viskas daug sudėtingiau. Daugelis jūsų turėtumėte būti girdėję tokį filosofą Herbertą Marcuse iš Frankfurto mokyklos. Štai būtent jo idėjos realizuojasi šiandien pasaulyje. Jo idėjų būta labai paprastų: jis buvo marksistas revizionistas, ir Marxui jis nepritarė tik dėl to, kad anas revoliucine klase laikė proletariatą, o Marcuse’s nuomone proletariatas nyksta, tad tikroji revoliucinė klasė - tai visokios mažumos, atskalūnai, patologinės asmenybės, - visa tai ir sudarą revoliucinį visuomenės elementą. Vienas Marcuse’s veikalas vadinasi Repressive Tolerance, ir ten jis aiškina, kad būtina bet kokią patologiją paskelbti norma, o visas normas - patologija, ir tik tada, rašo jis, mes pagaliau sugriausime buržuazinę visuomenę. Tai štai visi šie žmonės - mažumų, homoseksualų, feminisčių teises ginantys aktyvistai - visiškai nesirūpina savo mažumomis. Jie, kaip ir Leninas, pasinaudoja jais kaip instrumentu daryti spaudimą visuomenei ir ją kontroliuoti. Ir, žinoma, savoms mažumoms jie žalos ir blogo padaro gerokai daugiau nei mums visiems.

Mano bičiulio žmona Amerikoje jau prieš kokius septynerius metus įkūrė sąjūdį „Amerikos moteris prieš feminizmą”. Pradėjo tai kaip draugių iniciatyvą, dabar sąjūdis apima apie 2 milijonus moterų. JAV moterys jau supranta, kad šis „naujasis feminizmas” - prieš jas, jis griauna jų gyvenimą, neleidžia joms laisvai rinktis to, kas joms patinka ir primeta tai, ką priskiria kažkokie aktyvistai.

Taigi mes susiduriame su rimta ideologija, kuri, prisiimdama tokio iš pažiūros kvailo ir absurdiško daikto kaip politinis korektiškumas pavidalą, baudžiasi sugriauti mūsų visuomenę. Jie nesirūpina mažumomis, jie negalvoja apie jų teises. Juo blogiau mažumoms, juo geriau jiems patiems: jie galės intensyviau mažumas ginti. Jų uždavinys - sugriauti mūsų visuomenę. Tai iš esmės tūžminga marksizmo versija.

Grįšiu prie to, nuo ko pradėjau. Kodėl visa tai taip staiga iškilo tarsi iš duonkubilio sulig komunizmo pabaiga? O labai paprastai: deja, mums neleido užbaigti šio darbo. 1991 m. aš važiavau į Rusiją ir mėginau aiškinti visiems, kam galėjau: mums nepakanka tiesiog baigti su komunizmu - komunizmas nusibaigs pats, - mums reikia jį nuteisti!

Mums reikia Niurnbergo proceso Maskvoje, kuris atskleistų visas priežastis, atidengtų visas paslaptis, nusikaltimus ir visus filosofinius pamatus šio šiurpaus reiškinio, sunaikinusio dešimtis milijonų mūsų tėvynainių ir šimtus milijonų žmonių visame pasaulyje. Mes privalome prieš istoriją tai padaryti. Mums nepavyko tuo įtikinti tuometinės Rusijos valdžios. Pirma, pati valdžios viršūnėlė suprato, kad toks teisminio nagrinėjimo procesas iš jų pačių atimtų galimybę likti politikoje, bet užvis labiausiai užsispyrė Vakarai. Savo akimis mačiau šūsnis telegramų iš viso pasaulio Jelcinui, įtikinėjančių jo nieku gyvu nerengti tokio proceso, neatverti archyvų, neatskleisti tų nusikaltimų. Ne tik todėl, kad pasaulis buvo glaudžiai susijęs su Maskva - tų sąsajų būta išties stipresnių, nei mes manėme - bet ir grynai dėl ideologinių priežasčių. Kaip vienas Vakarų kairiųjų socialistų lyderių sakė Gorbačiovui (dokumente, kurį pats mačiau): „Socializmo žlugimas Rytuose sukels pačios idėjos krizę Vakaruose, o mes to nenorime!”

Štai kodėl paskutiniais sovietų režimo agonijos metais Vakarai padėjo išlaikyti šią imperiją visomis leistinomis ir neleistinomis priemonėmis, vien per septynerius Gorbačiovo valdžios metus buvo permesta 45 milijardai dolerių, kurie niekada nebuvo sugrąžinti. Atvykdavo įvairiausi Vakarų šalių lyderiai, iki pat galo palaikydami Gorbačiovą. Kaip pamenate, Bushas vyko į Kijevą ir įkalbinėjo ukrainiečius neatsiskirti, t. y. kalbėjo visišką absurdą, kvailystę, vis dėlto laikydamas tai savo pareiga. Visi Vakarai gelbėjo Sovietų Sąjungą.

Štai kodėl, kai komunizmas, nepaisant visų jų pastangų, sugriuvo ir atsirado galimybė teisti šią sistemą, aiškintis jos nusikaltimus, atskleisti viską, jie stojosi piestu, darė spaudimą Jelcinui, ir šis nepasiryžo šiam žingsniui.

O ką gi mes būtume pasakę tame teisme? Kas būtų jo metu atsiskleidę žmonijai? Labai paprasti dalykai: visos tos inteligentijos svajonės apie aukščiausią teisingumą ir lygybę neišvengiamai baigiasi tuščiomis parduotuvių lentynomis, ilgomis eilėmis ir GULAG’u. Ir negali niekuo kitu baigtis! Arba būtų išaiškinta - ir tai taptų akivaizdu netgi ne itin įžvalgiems, - kad bet kokia utopija neįmanoma įgyvendinti ir niekada nebus įgyvendinta, kad tai visada atves į GULAG’ą, nes utopistai niekada neprisipažįsta pralaimėję.

Štai ko reikėjo: kaip Niurnbergo procesas Vokietijoje kadaise sąlygojo rasizmo, eugenikos ir pan. idėjų diskreditaciją, taip ir Maskvos procesas turėjo diskredituoti visas kolektyvizmo, socializmo idėjas kaip utopijas, - ir pirmiausia socialinės inžinerijos idėją. Primesti žmogui ideologiją be jo sutikimo turi būti pripažinta nusikaltimu šiame pasaulyje! Bet to neįvyko.

Štai už tai mes šiandien ir mokame. Ir nežinome, kuo dar turėsime mokėti.

Šiandien jau pasiektas taškas, kad išrinktas politiškai korektiškas prezidentas. Ne todėl, kad jis turėjo kokių nors ypatingų idėjų, o todėl, kad jis juodasis. Amerika turėjo parodyti visam pasauliui, kokia ji pažangi, nerasistinė, kaip jie štai ėmė ir išrinko mums prezidentą juodąjį. Ir kas, kad jis nieko nesupranta nei politikoje, nei ekonomikoje, kad jis priskaldys malkų ir jau priskaldė, - visa tai amerikiečiams nesvarbu, kad tik jie nesiliautų atrodę pažangūs.

Štai kokį rezultatą mes turime, - rezultatą to, kad mūsų istorijos lūžio momentu mes nesurengėme Niurnbergo proceso Maskvoje.

* * *

Klausiate apie diskusiją - jie nekreipia į mus dėmesio. Aš mielai ginčyčiausi - ką jūs galvojate? Mano liežuvis aštrus, bet kurį iš tų politiškai korektiškųjų aš sudoročiau per keletą minučių. Tiesiog sumalčiau. Bet jie nesileidžia į tai. Jie neįsileidžia mūsų į žiniasklaidos priemones. Aš negaliu - būdamas visateisis Jungtinės Karalystės pilietis - parašyti šia tema straipsnio, paskelbti knygos, manęs nepakvies į viešuosius debatus šia tema. Todėl kad viešieji debatai šia tema nevyksta. Jūs nepasieksite, kad televizijos laida būtų skirta klausimui, galima ar negalima pateisinti politinį korektiškumą. Mums primetama ideologija. Aš neturiu nieko prieš jokius pamišėlius. Kartoju, esu pakantus žmogus, nemažai metų praleidau pamišėlių namuose ir gerai susigyvenau su jais. Vienintelė mano sąlyga - nereikia man primesti svetimų idėjų.

Prisimenu pirmąjį savo ginčą su KGB tardytoju. Man tada buvo 16 metų. Jis paklausė: „Kodėl jūs mūsų taip nekenčiate?” Aš atsakiau: „Gink Dieve, nėra taip, kad jūsų nekęsčiau, aš tiesiog netikiu tuo, ką jūs norite daryti. Norite statyti komunizmą - prašom, statykite, bet aš nenoriu. Padarykime taip, kad aš turėčiau du kvadratinius metrus, kuriuose galėčiau nestatyti komunizmo. Jūs statykite jį aplink mane, aš netrukdysiu, o štai čia aš jo nestatysiu.” - „Kaip tu drįsti taip kalbėti, visa tarybinė liaudis entuziastingai stato komunizmą”. - „Na, visa tarybinė liaudis testato, bet aš juk nesu tarybinė liaudis.”

Štai šito utopistai ir negali: negali priimti paprasto dalyko, kad negalima, nusikalstama primesti žmogui ideologiją, kuria jis netiki. Nesvarbu, ar tai komunistai, ar politkorektikai: tu tuojau tapsi žmonijos priešu. Tu nesiginčiji dėl jų santykių ir seksualinės orientacijos, bet tu vis tiek nepakantusis, tu homofobas. Kodėl? Todėl, kad nesutinki su jų konkrečia politika šiuo klausimu. Štai ką jie - šitie sukčiai, apgavikai - daro: jie sukeičia sąvokas.

Kadaise karalienė Viktorija labai taikliai atsakė paklausta, ką ji galvojanti šiuo klausimu: „Man nerūpi, ką jie daro, kol jie to nedaro gatvėje ir negąsdina žirgų.” Mano požiūris į šį klausimą maždaug toks pat. Bet tik pamėgink pasakyti, kad tu nesutinki su tais aktyvistais… Žinote, čia susiklostė tokia nomenklatūra, - aktyvistams tai jų karjera, gyvenimas, padėtis, įtaka, valdžia, pinigai. Jie įgyja valdžią savo mažumoms, kaip ir Leninas - proletariatui, ir pradeda tai naudoti kaip įrankį kovai už valdžią.

Tai nėra filosofinė problema - kaip visuomenėje atsirandantis reiškinys. Jei taip būtų, tai mes sėdėtume kaip Sokratas po kaštonu ir ginčytumės šia tema - tie, kuriems tai rūpi. Betgi ne: šitai tuojau užgriūva teismais. O kam tuoj - iškart teismai? Kam toji hate speech? Juk mes turime pakankamą įstatymų bazę ginčams dėl įžeidimo spręsti. Jeigu aš savo juokeliu ką nors įžeidžiau, tepaduoda mane į teismą civiline tvarka, kam reikia specialių baudžiamųjų įstatymų dėl neteisingos kalbos? O reikia tam, kad visi būtų įbauginti ir nesiryžtų kalbėti, štai kam. Mes su jumis - patyrę žmonės, gyvenome totalitarizmo sąlygomis, žinome, kaip šie dalykai funkcionuoja. Ir nereikia sakyti - „tai ideologija, ilgainiui pasitaisys”. Komunizmas taip ir nepasitaisė, kol jo nenuvertė.

* * *

Sakote, kad Bulgarijoje viso to kol kas nejaučiate, kad laukiate iš tų dalykų pozityvumo. Žinote, man tai labai primena Vakarų reakciją į sovietinį komunizmą. Jie taip pat sakė, jog tame esama šio to pozityvaus, ir apskritai visos kalbos apie tai, kas ten, perdėtos, juk pas mus to nėra. Nesuprantu, kodėl mes dabar turime kartoti klaidas, kurias Vakaruose darė visus 70 Šaltojo karo metų. Pas jus irgi bus politinis korektiškumas, leiskite patikinti. Juk jūs - Europos Sąjungoje, o politinis korektiškumas ir yra ES ideologija. Ji pasieks jus iš Briuselio ir taps privaloma. Ir niekur jūs nesidėsite, nes Briuselio sprendimai turi pirmenybę prieš nacionalinių parlamentų sprendimus. Juk problema ne ta, kad yra idėja, kurią galime apsvarstyti - apsvarstyti neleidžiama. Už šios problemos svarstymą tuoj pradės sodinti. Patikėkite, aš - senas zekas, žinau, kada pakvimpa kalėjimu. O Vakaruose tas kvapas atsiranda. Štai koks reikalas - ir tai ne diskusijų objektas. Tai jus pasieks, deja, taip pat, kaip ir su rūkymo draudimu - šiandien jums atrodo, kad jūsų tai neliečia. Palies. Ir Vakaruose visada galvota, kad komunizmas jų neliečia. Palietė. Todėl geriau būti tam pasirengus iš anksto. O kas pozityvaus? Ką gi - pozityvių dalykų galima rasti kur tik nori. Komunizme irgi buvo pozityvių dalykų - ten jei jau mes buvome draugai, tai rimti, amžiams, rizikuojantys vienas už kitą gyvybe. O tai jau šį tą reiškia. Ten dėl ateizmo, siekio įsiviešpatauti pasaulyje audringai plėtojosi mokslas. Pas mus buvo puikių fizikų, matematikų - tai juk pozityvu, negi ginčysimės? Bet tai nereiškia, kad pats reiškinys kaip toks buvo pozityvus. Juk galima to paties pasiekti ir kur kas vegetariškesniais būdais nei komunizmas, argi ne?

 ”Naujasis Židinys- Aidai” 2010 Nr. 3-4.

Rodyk draugams

Apie kryžius ir Europą. Man patiko.

Savaitraštyje Atgimimas perskaičiau Rasos Navickaitės straipsnį Lietuva neša savo „kryželį”.

Norintiems detaliau susipažinti su kryžių kabinimo mokyklose ir “europinių” vertybių problemine polemika privalo perskaityti straipsnį. Na jei neprivalo, tai laikyčiau prasminga rekomendaciją su juo susipažinti:)

Skaitant straipsnį įstrigo filosofo Alvydo Jokūbaičio paneuropinės idėjos eklektiškumą charakterizuojanti ištara:

Pažiūrėkite į euro banknotus, - sako filosofas. - Ant litų matome mums brangius ir pažįstamus dalykus, ant eurų - abstrakčių figūrų rinkinius. Turime dviejų filosofijų susidūrimą. Viena iš jų teigia abstraktaus, kosmopolitinio, laiko ir vietos skirtumų nepaisančio principo prioritetą. Kita gina konkrečioms bendruomenėms svarbias, jų išgyventas, istoriškai paveldėtas, lokalias prasmes. ES yra konstrukcija be dvasios. Tai ekonominė pagonybė, kurią šiandien rodo užrašai prie kelio - „Šis kelias suremontuotas už Europos Sąjungos pinigus”. Labai primena sovietmetį - „ačiū partijai ir vyriausybei”.

Gerbiamo Jokūbaičio neapkaltinsi klerikalizmu ir kitu totalizmu, kiek žinau jam tai svetima. Todėl jo pastabos ir mintys man pasirodė įtikinamos. Klausimas, Quo vadis Europa, išlieka atviras.

Rodyk draugams

Dalia Grybauskaitė ir Vygaudas Ušackas. Kodėl Ji nepasitiki Juo?

Užsienio reikalų ministras (dabar jau buvęs) Vygaudas Ušackas kraunasi daiktus, o jam nepasitikėjimą išreiškusi prezidentė Dalia Grybauskaitė smagiai užkandžiauja šviežių daržovių salotomis savo kabinete, kurias, anot prezidentės aplinkos, valstybės vadovė labai mėgsta. Du žmonės su vienodai didelėmis ambicijomis ir užmojais per neapdairų likimo pokštą susidūrė kaktomuša anksčiau nei buvo planuota. Visiems parūpo klausimas, kodėl Ušackas neįtiko Grybauskaitei? Atvirai sakant, taip klausiantys (reikia pastebėti, jog tokių dauguma) arba apsimeta, kad nesupranta, kas vyksta, arba nenori suprasti, arba jų „nesupratimas” kažkam naudingas.

Lietuvos diplomatija - dykaduoniaujantis vaikas

Nesu didelis Lietuvos užsienio politikos ekspertas, tačiau vertinimai, kuriuos vis dažniau girdžiu iš šią sritį išmanančių žmonių lūpų, mane verčia suabejoti šios politikos koncepcijos egzistavimu apskritai, ypač Lietuvai pasiekus savo taip geistą narystę ES ir NATO. Kai kurie ekspertai teigia, jog Lietuvos užsienio politika jau seniai tapusi vidaus intrigų ir kovų metafora, kuri mūsų partneriams Rytuose ir Vakaruose kelia šypseną arba užuojautą, o ir visi „didieji” pastarojo laiko užsienio politikos projektai buvo ir kol kas yra tik noras save „parduoti” vietiniame politiniame turguje. Tik tiek.

Ne paslaptis, jog nuo tokios kritikos mėginama dangstytis Lietuvos naryste NATO ir ES. Visuomenę mėginama įtikinti, jog tai yra faktai, įrodantys Lietuvos diplomatijos kompetenciją ir tam tikrą jos logiškos raidos apateozę, kuri abejojančius diplomatinio korpuso efektyvumu turėtų pritildyti. Galbūt. Bet tikintys lietuviškos diplomatijos „genijaus” teorija privalo nepamiršti, kad skirtingai nuo lenkų ar estų, kurie ES vertinami kaip kūrybingi, lankstūs ir dinamiški, mūsų vertinimai viso labo „geresni” už kaimynus latvius.

Daliai Grybauskaitei palikus EK komisarės postą mūsų įvaizdis bei reputacija ir su visam pašlijo. Algirdas Šemeta ir jo skyrimo į EK komisarus epopėja puikus to pavyzdys. Buvęs tylusis Lietuvos buhalteris Nr.1 Briuselio elitui sukėlė gailestį ir ironiškas šypsenas. Kas mums atrodė įspūdinga šio kandidato kompetencija, Briuselyje išprovokavo irzlių ir nepatenkintų komentarų audrą. Todėl netenka stebėtis, jog kandidatas į EK komisarus buvo patvirtintas tik „per sukąstus dantis”. Klausimas, ar iš tiesų esame daug prastesni už regiono kaimynus? Jei ne, tai kodėl nuolatos velkamės vertinimų lentelės gale? Ar ne todėl, kad šį garbingų organizacijų klubą Lietuvos diplomatija išnaudoja savo neveiklumui maskuoti ir įvairioms nesuprantamoms iniciatyvoms kelti? Klausimas lieka atviras.

Tiesa, kaip paskutinio šiaudo savo garbei apginti, Lietuvos diplomatai griebiasi mūsų narystės NATO ir Lietuvos „svaraus” vaidmens joje akcentavimo. Gaila tik, kad besipuikuodami pamiršta pridėti, jog mūsiškis „svarumas” viso labo meistriškas unisonas buvusio JAV prezidento administracijos užsienio politikos strategijai, o ir nuolatinis mūsų mėginimas save pateikti kaip JAV užsienio politikos partnerius, Europos diplomatų lūpose jau skamba kaip anekdotas. Bent kiek nuovokesnis supranta, kad partnerystės čia nesama, o ir būti negali - ne tos svorio kategorijos. Logiškiau būtų save suvokti, kaip JAV užsienio politikos objektą, o ne kaip partnerį. Objektą, kuris galių žaidime stumdomas taip, kaip to reikia Vašingtonui, Briuseliui ar Maskvai. Ir vienintelis racionalus, o ir produktyvus, kelias šioje geopolitinėje partijoje ką nors išlošti, tai sumanus manevravimas tarp didžiųjų interesų.

Rastis tokiam suvokimui stačiai maišo kai kurių Lietuvos diplomatijai kertinių asmenų vaizduotė, kuri veikia kaip mažo vaiko sąmonė žaidžiant prie automobilio vairo išjungtu varikliu.Vaikui atrodo, jog jis lekia neįtikėtinu „greičiu” ir atlieka įspūdingus „viražus”, tačiau tampa piktu ir irzliu kai jam primenama, jog tai viso labo vaizduotė, o visas jo „važinėjimas” tėra stovėjimas vietoje. Lietuvos užsienio politikos vandenis išmanančių nuomone, mūsų perdėtas noras padėti skleisti „demokratines” idėjas ir vertybes Gruzijoje ir Ukrainoje, yra simptomiškas šio „mažo vaiko” elgesio pavyzdys.

Tačiau net ir pačios lakiausios vaizduotės diplomatams pavažinėjus virtualiais užsienio politikos kalnų serpantinais, tenka nusileisti ant žemės. Kur paaiškėja, jog šios „demokratinės” ir į jas panašios geopolitinės iniciatyvos tampa tikru Lietuvos užsienio politikos nesusipratimu, neatnešančiu jokios apčiuopiamos naudos ir vertės.

Reziumuojant reikia pasakyti, kad Lietuvos diplomatinis korpusas, o konkrečiai Užsienio reikalų ministerija, yra intelektualiausia įvairių sąmokslų ir strategijų perykla, kuri realiai po Lietuvos narystės NATO ir ES nelabai ką turi veikti, o jos darbuotojai, esami ar buvę, sėkmingai apraizgę įvairius valstybės valdymo sektorius. Todėl nieko nuostabaus, kad žmogus, sugebantis priversti šią intelektualią dykaduonę dirbti sau, turi labai daug pagundų tapti Lietuvos strategu Nr.1.

Kodėl Vygaudas Ušackas?

Tokiam dykaduoniaujančiam ir „strateguojančiam” diplomatiniam korpusui atėjo vadovauti Vygaudas Ušackas: jaunas, gabus, iniciatyvus ir turtingą diplomatinę patirtį turintis žmogus. Atėjo su trenksmu ir neslepiama ambicija Lietuvoje būti matomu ir reikšmingu žmogumi. Pasiraitojęs rankoves kibo į darbą. Pradėjo nuo ministerijos personalo sustygavimo. Logiška. Ministerijos klerkai, paskendę vidinių intrigų ir nesibaigiančio fantazavimo apie Lietuvą, kaip regiono lyderę, apžavuose, jau seniai buvo atpratę nuo konkretaus darbo. Naujasis žinybos vadovas situaciją pakeitė radikaliai - darbai pajudėjo. O tai, kaip sakoma, davė ministro geidžiamų rezultatų. Media kanaluose ministerija ir ministras tapo matomi dažniau nei kiti, ypač sunkmetį, „populiarių” žinybų vadovai. Ir tai buvo tik pradžia.

Ministro politinio užmojo mastas išryškėjo jam metus iššūkį valstybininkų klanui. Žinantys Ušacko aplinką žmonės teigia, kad ministerijos vadovas asmeniškai pasirūpino, jog ponui Albinui Januškai ir jo aplinkai gyvenimas taptų labai nemielas. Stebina tik tai, kad ši politika buvo pradėta VSD ir prezidentūrai dar esant valstybininkų rankose. Tokia akivaizdi Ušacko ir valstybininkų klano kaktomuša vertė kelti klausimą, ar ministras suvokia Lietuvos politines realijas (ilgą laiką ambasadoriavo Vašingtone ir Londone) ir jei suvokia, tai kam tąso kraujuojantį liūtą už ūsų? Atsakymų reikėtų ieškoti premjero Andriaus Kubiliaus sprendime pakviesti Vygaudą Ušacką užimti užsienio reikalų ministro kėdę ir paties jau buvusio ministro iki šiol neslėptose politinėse ambicijose.

Reikia pasakyti, kad dar prieš tampant užsienio reikalų ministru, Vygaudo Ušacko situacija buvo kaip niekad palanki. Gedimino Kirkilo Vyriausybei gyvuojant paskutiniąsias dienas, Lietuva ūžte ūžė nuo LEO LT sandorio vertinimų. Valstybininkų ir dalies oligarchų siautėjimas tapo toks akivaizdus, kad buvo tik laiko klausimas, kas paims šią antioligarchinę retoriką į savo rankas ir ims mušti valstybininkų klaną bei pačias oligarchines grupes. Artėjant Seimo rinkimams konservatoriams nebuvo kitos alternatyvos, kaip tik čiupti šią kovos su korumpuoto ir vergvaldiško verslo vėliavą ir iškilmingai pareikšti apie LEO LT panaikinimą bei tvarkos įvedimą VSD ir kitose valstybės institucijose, dirbusiose ranka rankon su valstybininkais. Jei LEO LT ardymą ir antioligarchinę retoriką konservatoriams palengvino prezidento rinkimų favoritės Dalios Grybauskaitės autoritetas ir reputacija, tai kovai su valstybininkais partinių jėgų buvo ryškiai maža, o ir Andriui Kubiliui aiškiai stigo drąsos ir svarių asmeninių argumentų veltis į atvirą kovą su valstybininkais.

Pripratę postringauti apie partijos išskirtinį gebėjimą strateguoti Lietuvos užsienio politikos ir saugumo frontuose, prireikus parodyti šių sričių „didžiuosius” strategus, konservatoriai tapdavo labai nekalbūs. Kitaip tariant, žmonių, gebančių perlaužti valstybininkų stuburkaulį - Užsienio reikalų ministeriją ir VSD, konservatoriai jei ir turėjo, tai jie buvo arba per menkai išmanantys institucinės intrigos meistrystę arba stokojantys „diplomatinio svorio”. Konservatorių kadrų stoka ir asmeninis Kubiliaus politinis baikštumas reikalavo surasti tokį žmogų, kuris partiečius, turėjusius ambicijų į URM vadovo postą, bet jo negavusius, įtikintų pasirinktos kandidatūros kompetencija vadovauti šiai žinybai, tuo pačiu iš akių nepaleidžiant nemažiau svarbaus uždavinio - valstybininkų klano šermenų. Ponas Vygaudas Ušackas šiam vaidmeniui puikiai tiko. Pasirinkdamas jį Kubilius manė, jog Ušacko vaidmenyje įgijo tvirtą ir jam absoliučiai lojalų partnerį, kuris burbančius partiečius turėjo nuraminti ant stalo tėkšdamas savo turtingą diplomatinės praktikos gyvenimo aprašymą ir asmeninį premjero laidavimą, na o būsimai prezidentei ministras turėjo tapti puikiu ir gerai pažįstamu pagalbininku užsienio politikos baruose - buvęs prezidentės kolega darbuojantis URM.

Tačiau taip spėliodamas Kubilius stipriai prašovė pro šalį. Premjerui koją pakišo jo perdėtas pasitikėjimas savo asmeniniais strategavimo įgūdžiais ir nesugebėjimas įvertinti realios situacijos. Siūlydamas Ušackui užimti užsienio reikalų ministro kėdę, Kubilius manėsi darąs gražų reveransą būsimos prezidentės adresu. Suprask, kartu darbavosi Užsienio reikalų ministerijoje, kuravo aktualias ir panašias sritis, dirbo bemaž vienodai kompetetingai. Bendra prezidentę bei buvusį ministrą siejanti patirtis Kubiliui regėjosi kaip tvirtas ir patikimas pagrindas gražiam ir vaisingam vyriausybės ir prezidentūros bendradarbiavimui užsienio politikos srityje. Reikia manyti, kad atlikdamas šį reveransą Andrius Kubilius tikėjosi ministrą palaikančios prezidentės laikysenos, kuri jam buvo ypač svarbi ginant savo pasirinkimą kai kurių nepatenkintų partiečių akyse.

Ušacko atsiradimas ministrų kabinete premjerui leido tikėtis už trumpo pavadžio laikyti ir valstybininkų klaną, o jei to nebūtų pavykę, tai bent jau būtų buvę galima mėginti su jais kalbėtis jiems suprantama ir įtikinama kalba. Toks „mediatorius” Kubiliui buvo ypač reikalingas po jo neformalaus ir draugiško bendradarbiavimo su Gedimino Kirkilo vyriausybe - bendradarbiavimo, kuris buvo grįstas sudėtingomis ir painiomis Albino Januškos schemomis bei didžiuliais „Vilniaus Prekybos” pinigais. Vygaudas Ušackas tam puikiai tiko, o ir buvo pasiruošęs dirbti negailint asmeninės ir savo pavaldinių sveikatos. Kadangi užsienio politika premjerui nelabai įdomi ir aktuali, tai kviesdamas jai vadovauti stiprų diplomatą, kurį remia (ministro ir paties premjero įsivaizdavimu) prezidentė, Kubilius tikėjosi komfortabiliai ir nekvaršinant sau galvos darbuotis prie vidaus ūkio problemų, visa kitą (URM ir valstybininkai) paliekant asmeniškai vyriausybės vadovui lojaliam ministrui. Tas kubiliškas naivumas, pasakysite. Deja, deja jo būta, o gal ir vis dar esama.

Maskva, Minskas, oligarchai, energetika…

Tautos išmintis sako, kad įleisk kiaulę į bažnyčią, tai ir ant altoriaus pri….. Vygaudas Ušackas nors ir ne kiaulė, tačiau diplomatijos šventovėje turėjo savų planų, kurie nuo rožinių premjero svajonių buvo nutolę per gerą šviesmetį. Prabangūs Lietuvos elito vakarėliai Londono ambasadoje, pabrėžtinas bičiuliavimasis su stambaus verslo organizacijų atstovais - visas „Diplomatija pagal Ušacką” spektaklis vyko kruopščiai režisuojant pačiam pagrindinio vaidmens atlikėjui, o ir pinigų tam nebuvo gailima tiek valstybės, tiek privačių aukotojų. Pastarieji, šioje Grybauskaitės-Ušacko santykių istorijoje - nemažiau svarbūs veikėjai, o ir su viskam daug ką paaiškina.

Mėginantys prezidentės nepasitikėjimą Vygaudu Ušacku aiškinti, kaip populiarumo įsikibusios šalies vadovės ir nemažiau jo siekiančio ministro konfliktą - giliai klysta. Klysta todėl, kad tiek prezidentės, tiek buvusio ministro ambicijos yra antraeilis, o gal ir trečiaeilis šios istorijos faktorius. Esminis ir lemiamas vaidmuo šiame konflikte tenka Rusijai, energetikai ir vietinių oligarchinių struktūrų stumdymuisi dėl įtakos.

Nereikėtų stebėtis, jog prieš paskiriant užsienio reikalų ministru Vygaudą Ušacką, Andrius Kubilius ministrui suformulavo konkrečią užduotį - užsienio politiką „imti į savo rankas”. Tai buvo aiškus raginimas susitvarkyti su valstybininkų klanu. Kaip tą padaryti, buvo nuspręsta palikti ministro fantazijai ir išmonei. Jo garbei, reikia pasakyti, jog snaudžiama nebuvo. Suprasdamas, kad „valstybininkų klano” stiprioji pusė - Lietuvos ir Rusijos santykių geopolitinė korta - dosniai ramstoma Dujotekanos (Rusijos) pinigais, Ušackas iš karto kirto per šią jautrią ir svarbią vietą. Draugiški vizitai į Maskvą, kolegiškas bendradarbiavimas su Kaliningrado gubernatoriumi (bendri skrydžiai gubernatoriaus lėktuvu), švelnėjanti Lietuvos retorika Rusijos atžvilgiu. Visa tai tapo Lietuvos užsienio politikos norma per vieną dieną. Sutikite, jog imtis tokių užmojų reikia ne tik tvirtos premjero ar valdančiosios daugumo bei prezidentės paramos, bet ir verslo grupių, kurios tiesiogiai suinteresuotos „draugiškais” santykiais su Rusija. Tokios šių grupių paramos buvo sulaukta. Ypač tų, kurios turėjo savų verslo interesų.

Užsienio reikalų ministro pozityvūs judesiai Rusijos pusėn buvo visokeriopai palaikomi. Šioje vietoje sutapo prezidentūros, Seimo daugumos ir stambiųjų oligarchinių grupių interesai. Parlamentinei daugumai, kaip ir prezidentūrai bei daliai oligarchų, buvo svarbu eliminuoti valstybininkų įtaką užsienio politikoje, ypač Rusijos klausimuose, o „tyras ir naivokas” Ušacko veidas tam puikiai tiko. Baimė valdančiuosius kaustė ir dėl suvokimo, kad Lietuvai uždarius Ignalinos Atominę Elektrinę valstybė liks absoliučiai priklausoma nuo Rusijos malonės. Buvo baiminamasi, kad Rusija šią progą išnaudos „nuleisdama” Lietuvos geopolitines ambicijas ant žemės. Baimintasi ne be pagrindo. Todėl verkiant reikėjo siųsti signalą Maskvai, jog Lietuvos užsienio politika Rytų kaimynės adresu tampa konstruktyvi ir pragmatiška.

Su kuo ir kaip kalbėtis gerinant santykius Maskvoje visiems buvo žinoma, tačiau kas iš Lietuvos pusės imsis šio „malonumo”, o ypač iš konservatorių partijos (vienas iš motyvų, kodėl konservatoriai nesiryžo stipriau rėkauti dėl nepartinio URM vadovo), buvo daugiau nei klaustukas, o ir prezidento Valdo Adamkaus kadencijai artėjant į pabaigą šalies vadovo mintys sukosi apie asmeninius memuarus, o ne valstybės užsienio politiką. Neką galėjo gelbėti ir Dalia Grybauskaitė, kuri dar tik matavosi prezidentines ambrazūras. Todėl ponas Vygaudas Ušackas tapo kertine ir bene reikšmingiausia: santykių gerinimo su Rusija, Lietuvos energetinio ūkio stabilumo ir neparankių vietinių oligarchų bei valstybininkų marinimo plano figūra.

Štai čia ir išmušė Vygaudo Ušacko žvaigdžių valanda. Absoliučios energetinės priklausomybės nuo Rusijos fone ministras tapo žmogumi, nuo kurio sėkmingos politikos priklausė Lietuvos, o ypač kai kurių oligarchinių grupių, likimas ir perspektyvos. Tarpuvaldyje, tarp prezidento Valdo Adamkaus kadencijos pabaigos ir naujai išrinktos prezidentės Dalios Grybauskaitės inauguracijos, užsienio reikalų ministras tapo vienvaldžiu užsienio politikos flagmanu. Apetitas bevalgant ima augti. Ne išimtis tapo ir gerbiamo Vygaudo Ušacko noras savo poziciją ir situaciją įtvirtinti ilgam ir nepajudinamai.

Konstruktyvūs ir dalykiški santykiai su Rusija - pono Ušacko nuopelnas. Baltarusijos prezidento vizitas į Vilnių - pono Ušacko nuopelnas. Ne, aš nesuklydau - visa tai pono Ušacko nuopelnas, na bent jau taip mąstė ministras ir to neslėpė. Kalbėdamas viename iš televizijos kanalų jis guodėsi, jog prezidentei stinga dėkingumo. Jo nuomone, tik jis ir tik jis sugebėjo pakviesti į Vilnių Aleksandrą Lukašenką, taip „nupirkdamas” prezidentei didelį kiekį dėmesio Europoje ir tą dieną Vilnių paversdamas europinės diplomatijos sostine. Ech ta mūsų nesusipratėlė prezidentė. Tiek pastangų, tiek pinigų, o jai nė motais, kad bent kokį padėkos žodelį būtų tarusi, jei ne ponui Ušackui, tai bent ponui Vladimirui Romanovui ir jo Ūkio bankui. Taip taip, ponui Romanovui ir jo verslo imperijai, kurios interesai Baltarusijoje ir Rusijoje seniai žinomi. Aukštų Kremliaus pareigūnų vizitai į Kauno sporto halę ir bičiuliški jų pokalbiai su Vygaudu Ušacku jau tapo vieša paslaptimi, o ir čia ministras įsigudrino darytis asmeninį PR. Kitaip tariant Lietuvoje pradėjo formuotis nauja valstybininkų klano struktūra, kurią ramstė ne Dujotekanos, o Ūkio banko ir su juo susijusių organizacijų pinigai.

Šiltiems ir bičiuliškiems santykiams su Ūkio banko savininku kurti, gerbiamas Ušackas skyrė nemažai laiko ir pastangų. Romanovas tapo nuolatiniu svečiu Londono ambasados banketuose. Tuo pačiu atsakydamas ministrui verslininkas jį kviesdavo į visus savo kompanijos balius ir šventes. Šiems kvietimams ministras nebuvo abejingas ir su malonumu dalyvaudavo. Kaip sakoma, mezgėsi tvirta ir naudinga draugystė, kuri išvirto į pono Romanovo draugišką pagalbą Lietuvos užsienio reikalų ministrui. Turėdamas įtakingų pažinčių aukščiausiuose Rusijos ir Baltarusijos valdžios sluoksniuose Romanovas tapo neįkainuojamu pono Ušacko pagalbininku derinant neformalius ministro ir šių šalių pareigūnų susitikimus. Žinant kokie neprognozuojami Rusijos ir Baltarusijos santykiai pastaruoju metu bei suvokiant kokiu mastu Lietuvos energetikos ūkis priklauso nuo Rusijos, o ir Baltarusijos (elektros energijos tranzitas), ministro ir Romanovo tandemo įtaka bei reikšmė augo ne dienomis, o valandomis.

Nors pono Romanovo tiesioginiai interesai energetikos sektoriuje buvo labai kuklūs, tačiau jų buvo kitur ir jie tiesiogiai buvo susiję su Rusija ir Baltarusija. Sutikite, jog toks mediatoriaus vaidmuo tarp Lietuvos, Rusijos bei Baltarusijos pareigūnų yra ypač naudingas ponui Vladimirui ir jo Ūkio banko grupei. Ne vienas mūsų įtakingas verslininkas dėl draugystės su Kremliumi Lietuvoje tapo labai reikšmingu ne tik verslo, bet ir politikos žaidimuose (Antanas Bosas, Viktoras Uspaskich, Rimantas Stonys, Bronislovas Lubys ir t.t). Tiesa, pats Kremlius, o ir dabar batiuška Minske, sprendžia su kuo kalbėti ir kam rodyti prielankumą. Išvada peršasi viena, Romanovas norėjo/i tapti išskirtiniu Lietuvos verslo ambasadoriumi Rusijoje ir Baltarusijoje. Pasitelkdamas savo banką ir jo kreditinius resursus jis ir suviskam galėjo/i tapti vieninteliu sėkmingo investavimo į Rusiją ir Baltarusiją garantu. Sutikite, kad riebios ir masinančios mūsų verslą Rusijos ir Baltarusijos rinkos ne vieną verslininką dėl sėkmės garantijų būtų privertę nuolankiai nulenkus galvą kreiptis į poną Romanovą, na o šis su savo bičiuliu Ušacku būtų radęs kaip padėti.

Maskvai ir Minksui ponas Vladimiras Romanovas taip pat palanki figūra. Neturi jokio aiškaus verslo intereso Lietuvai jautriose energetinio ūkio šakose, daug investuojantis Vakaruose ir tikras filantropas. Niekam nekeliantis įtarimo ir esantis puiki priedanga vystyti neformalius diplomatinius santykius. Klausimas, ar prezidentė ir jos komanda šių tendencijų ir lūkesčių nematė? Drįstų spėti, jog gerbiamos Dalios Grybauskaitės nepasitikėjimas Ušacku, kaip tik šios situacijos suvokimo padiktuotas veiksmas, leidęs operatyviai sureaguoti į pono ministro ir jo aplinkos valstybininkėjimo tendencijas ir jų grėsmę Lietuvos užsienio politikai, o ir suvisam valstybės nacionaliniam saugumui.


Post scriptum. Diktatūra, baimė ir antidemokratiškumas

Visiems, bent kiek sekantiems Lietuvos politinio gyvenimo aktualijas, buvo aišku, jog tik laiko klausimas, kada naujai išrinktosios prezidentės Dalios Grybauskaitės ryžtingas ir bekompromisis charakteris bus pakrikštytas epitetu - diktatoriškas. Išreikštas nepasitikėjimas Užsienio reikalų ministru tarsi atvėrė Pandoros skrynią.

Visos įmanomos nelaimės, grasančios Lietuvos demokratijai, rodos, susitelkė Daukanto aikštėje. Prezidentė kaip kerštingoji graikų deivė Hera visus jai neištikimus ir neįtinkančius puola su neslepiamu įniršiu. Tokį vaizdą galima susidaryti skaitant mūsų dienraščių vedamuosius ir klausantis politikos analitikų komentarų. Suprask, jog demokratijos citadele laikomoje Europoje vieną aukščiausių postų užėmusi pareigūnė buvo sumani ir klastinga diktatorė, kuri grįžusi į rūtų darželiais ir gintarais nusagstytą, laimingų ir sąžiningų žmonių šalį, pasėjo chaosą, baimę ir netikrumą. Suprasčiau ir nekreipčiau dėmesio, jei tai būtų pavienių suinteresuotų politinių/verslo ruporų kliedesiai, bet tai jau tampa isteriška ir nesveika viešų nusišnekėjimų tirada.

Kaltinimas, skambantis prezidentės adresu, po jos pareikšto nepasitikėjimo Užsienio reikalų ministru, daugiau nei keistas. Suprask, prezidentė turėjo organizuoti spaudos konferenciją, kad pasiaiškintų, kodėl ir už ką pareiškė nepasitikinti ministru. Kai kuriems apžvalgininkams ir jų atstovaujamoms žiniasklaidos priemonėms ir su visam atrodė, jog prezidentė turėjo juos pakviesti į Turniškes ir prie kavos puodelio pasiteirauti, ar jie ir jų atstovaujamos oligarchinės struktūros neprieštaraus, jei valstybės vadovė pasinaudos savo konstitucine teise. Tiesa, dar neprošal būtų buvę su savimi turėti profesionalų psichoanalitiką, kuris nustatytų, ar prezidentės motyvai buvo padiktuoti asmeninių kompleksų, ar objektyvaus situacijos vertinimo. Toks prezidentės ir kai kurių oligarchinių/žiniasklaidos grupių bendradarbiavimo modelis būtų artimas jų įsivaizduojamam idealui. O jei šis įsivaizdavimas prezidentei nepriimtinas, tuomet spjaunant į bet kokius moralės ir žurnalistinės etikos principus iš savo politinių fantazijų maišelio traukiama labai keistos ir su realybe prasilenkiančios istorijos.

Dalia Grybauskaitė kandidatuodama į prezidentus ne kartą kartojo, jog ji galbūt nėra pati geriausia, tačiau tinkamiausia kandidatė, šiame sunkmečio laikotarpyje. Piliečiai šiuo jos nuoširdumu patikėjo. Atvirai sakant, nežinau, kaip istorija įvertins Dalios Grybauskaitės prezidentavimą, tačiau pirmieji jos žingsniai teikia vilties, kad valstybė, kurioje politinis elitas palikęs tėvų noragus kaimuose ir persėdęs į limuzinus, supras, kad laikas atėjo dirbti ne draugams ir verslo klanams, o paprastam piliečiui.

Rodyk draugams

Diplomatų susitikimas: Hillary Clinton ir Henry Kissinger. Ką mąsto JAV diplomatai?

Hillary Clinton ir Henry Kissinger kalbasi apie prezidentus, diplomatiją ir iššūkius užsitęsusio karo metu.

Norėjau jūsų paklausti, kas labiausiai nustebino tapus valstybės sekretoriumi?

Clinton: Labiausiai nustebino darbų gausa ir intensyvumas. Neperdėsiu sakydama, kad mano darbas trunka dvidešimt keturias valandas per parą ir taip septynias dienas dienas per savaitę. Nors daugeliui mano teiginys, jog JAV interesai apima visą pasaulį, nuskambės banaliai, tačiau tai faktas, o tai savo ruožtu diktuoja ir darbų gausą bei intensyvumą. Iššūkiai su kuriais tenka dorotis mūsų valstybei ir jos diplomatiniam korpusui nėra tik dvišalių santykių tarp JAV ir jos partnerių palaikymas ir plėtojimas, dažnai tai būna painių bei komplikuotų daugiašalių diplomatinių manevrų laukas. Tapus valstybės sekretore supratau, kad reikės savyje surasti tiek vidinių jėgų, kad visuomet galėčiau būti priekyje su savo darbotvarke. Nes, patikėkit, dirbant šį darbą gali labai greitai pavirsti žmogumi, kuris kiekvieną minutę į savo galvą kemšą kažkieno primestas problemas ar klausimus. Gali tapti tiesiog „reaguojančiu”, o ne aktyviai „veikiančiu” valstybės sekretoriumi.

Kissinger : Sutinku su savo kolege. Panašiai mąstau ir aš. Prieš tapdamas valstybės sekretoriumi aš dar turėjau garbės patarinėti JAV prezidentui nacionalinio saugumo klausimais. Todėl turėjau galimybę stebėti, kokio turinio informacija ir kokie darbiniai klausimai gula ant prezidento ir valstybės sekretoriaus stalo. Turiu pasakyti, kad prezidentas, kaip ir pridera, gvildena strateginio pobūdžio problemas, tuo tarpu - Hillary čia teisingai pastebėjo - ant valstybės sekretoriaus darbastalio nugula aibė popierių, kurie susiję su einamaisiais darbais. Todėl kiekvieną dieną tau tenka priimti sprendimą, „kam būti nemielu šiandieną”. Kitos išeities nėra. Nes dirbant 24 valandas per parą negali sau leisti prabangos būti visiems geras ir patenkinti visų lūkesčius.
Valstybės sekretorius turi vieną pagrindinių užduočių JAV administracijoje - identifikuoti strateginio pobūdžio veiklos kryptis bei formuluoti esminius klausimus ir atsakymus. Tuo pačiu ši pozicija reikalauja aiškaus suvokimo, kokie klausimai bei veiklos kryptys yra nereikšmingi arba reikšmingais tampa dėl kažkieno interesų.
Kitas ne mažiau reikšmingas iššūkis, su kuriuo tenka dorotis valstybės sekretoriui, tai komanda. Nors Valstybės departamentas Vašingtone turti patį talentingiausią ir gabiausią personalą, tačiau, mano nuomone, jis dažnai per daug individualistiškas…

Clinton: Mm-hmm.

Kissinger: Jei norite, kad šie talentingi ir gabūs žmonės dirbtų kaip komanda - vienam tikslui, būkit pasiruošę įdėti daug pastangų.

Clinton: Tas tiesa.

Kissinger: Netgi dirbant Baltuosiuose rūmuose, o ten teko darbuotis keturis metus, negalėjau įsivaizduoti darbų apimties ir mąsto, kuris laukė persikėlus į septintąjį aukštą [JAV Valstybės departamento vadovo darbo vieta].

Clinton: Prie to, ką pasakė Henry, dar norėčiau pridėti, jog kalbant apie takoskyros brėžimą tarp to, kas yra mažiau reikšminga, ir to, kas laikytina strateginio pobūdžio klausimais, nereikia apsigauti galvojant, kad valstybės sekretorius vienašališkai ir subjektyviai sprendžia. Pasakysiu dar daugiau, asmeniškai esu įsitikinusi, kad daugelis klausimų, kurie šią akimirką mums gali atrodyti, kaip mažiau reikšmingi arba einamieji, rytoj ar po poros metų gali tapti strateginiais ir labai reikšmingais. Todėl sudarinėjant Valstybės departamento darbotvarkę reikia būti maksimaliai precizišku ir gebėti įžvelgti tai, ko galbūt kiti nepastebi. Aš visuomet savo darbuotojams pabrėžiu, kad energetinės nepriklausomybės ir saugumo, mūsų santykių su ES ir kiti klausimai, kurie įtraukti į mūsų strateginės veiklos darbotvarkę, tokiais tapo tik laikui bėgant. Jie iki strategiškumo tiesiog priaugo. Apie tai tenka kalbėti, kai išgirsti skeptiškas pastabas dėl Valstybės departamento padidinto dėmesio įvairioms maisto programoms, klimato kaitos, pandeminio gripo problematikai. Visa tai kas atrodo reikšminga tik „sočiai” gyvenančiai JAV greitu laiku taps aktualu visam pasauliui, tam turime būti pasiruošę. Galų gale, kas galėjo pagalvoti, kad tirpstantys Arkties ledynai taps dar vienu reikšmingu tarptautinės diplomatijos klausimu. Niekam ne paslaptis, kad Rusija reiškia pretenzijas į dalį Šiaurinio ašigalio. Vis dažniau iš savo kolegų girdime apie planus siųsti savo ekspediciją ir dalį teritorijos paskelbti Rusijos Federacijos nuosavybe. Nors Šiaurės ašigalis yra tik ledyninė struktūra, kuri palaipsniui tirpsta ir palieka atvirų vandenyno plotų, tačiau Rusijai atrodo, kad čia esama teritorijos, į kurią ji gali pretenduoti. Su savo kolega iš Kanados griežtai užprotestavom tokį Rusijos elgesį ir nesutikom su jokių tarptautinių bazių steigimų Šiaurės ašigalyje.
Dirbant Valstybės departamento vadovu labai greitai įsitikini, jog visi klausimai ir problemos tarpusavyje tampriai susiję ir persipynę. Todėl pasikartosiu, jog su darbotvarkės sudarinėjimu reikia būti labai preciziškam.

O kiek reikšmingi santykiai tarp prezidento ir valstybės sekretoriaus?

Clinton: Asmeniškai manau, jog glaudūs ir konstruktyvūs santykiai tarp prezidento ir valstybės sekretoriaus kritiškai svarbūs. Visų pirma valstybės sekretorius prezidentui padeda formuluoti kertinius užsienio politikos prioritetus, pataria šių prioritetų įgyvendinimo klausimais bei rengia visą aktualią bei reikšmingą informaciją prieš prezidentui priimant esminius sprendimus. Iš savo patirties žinau, tą paliudijo ir kolegos, darbavęsi Valstybės departamente, kad investuoti į glaudų tarpžinybinį darbą, reikia ne tik asmeninių ir prezidento patarėjų santykių lygiu, bet ir išnaudojant galimybes, kurias teikia reguliarūs susitikimai su pačiu prezidentu. Su prezidentu reguliariai susitinkame vieną kartą per savaitę. Vienu du aptariame aktualius ir reikšmingus užsienio politikos klausimus. Tiesa, čia reikia pasakyti, kad susitikimai su prezidentu nėra tokie reti (juokiasi) dažnai susitinkame nacionalinio saugumo ir gynybos grupės posėdžiuose.

Kissinger: Visiškai pritariu tam, ką pasakė Hillary. Konstruktyvūs ir dalykiški santykiai tarp prezidento ir valstybės sekretoriaus yra fundamentaliai reikšmingi. Aš visuomet maniau, kad Valstybės departamentas privalo nuosekliai ir tvirtai ginti savo pozicijas užsienio politikos formavimo frontuose. Tam kritiškai svarbu glaudus ir dalykiškas prezidento ir valstybės sekretoriaus bendradarbiavimas. Iš savo patirties žinau, kad jei atsiranda trintis tarp prezidento ir valstybės sekretoriaus, galima dėti kryžių ant darnios ir efektyvios užsienio politikos. Galiausiai toks valstybės sekretorius pralaimi ir biurokratinę kovą - siauriems ir ne visuomet reikšmingiems, valstybės požiūriu, interesams.

Clinton: Čia norėčiau įsiterpti ir truputį nukrypti nuo temos (juokiasi). Nepatikėsite, tačiau pats sunkiausias iššūkis, su kuriuo tenka dorotis - nuolatinės kelionės. Labai sunku atrasti racionalų balansą tarp išvykų ir galimybės klausimus spręsti naudojant modernias komunikacijos priemones. Daugelis manęs klausia, kam šiame amžiuje, kai viską galima spręsti telefonu ar e-pašto pagalba, reikia nuolatinių skrydžių ir derybų akis į akį.

Kissinger: Taip klausiantys arba apsimeta, arba išties nesupranta, kad emocijos kabeliu neperteiksi. O tai derybose ypač reikšminga.

Clinton: Iš ties neperteiksi. Nors ypač gerbiu mūsų spaudos korpuso atstovus už jų sunkų ir nuoseklų darbą, tačiau negaliu nepastebėti dažnai jų komentaruose praslystančių teiginių, kurie mane glumina. Aš suprantu, kad įtemptose ir sudėtingose derybose norisi greito, efektyvaus ir visuomenės lūkesčius tenkinančio sprendimo. Tačiau diplomatijoje tokie sprendimai nėra lengvai pasiekiami. Todėl dienraščių ar žinių tarnybų vedamieji apie neefektyvų, nekokybišką ir iki begalybės išsitęsiantį diplomatų darbą, kaip jau minėjau, mane stebina ir trikdo. Daugeliui sunku įsivaizduoti, koks sunkus ir nelengvas organizacinis darbas gula ant diplomatijos vadovo pečių. Tu privalai susipažinti su pačiomis smulkiausiomis derybinėmis detalėmis. Esi priverstas matyti, suprasti ir suvokti pačius subtiliausius emocinius derybų niuansus. Telefonu ar kitu virtualiu būdu to negalima padaryti. Todėl dažnai derybos tampa varginančiomis, sudėtingomis ir ištęstomis. Pratęsdama mintį apie prezidento ir valstybės sekretoriaus konstruktyvų bendradarbiavimą noriu pabrėžti, jog tokiose situacijose prezidento palaikymas ir supratimas yra labai svarbūs. Esant abipusiam pasitikėjimui gali koncentruotis į pagrindinį darbą nenuogąstaujant, kad tavimi kažkas nepatenkintas ar nepasitiki. Skraidyti tampa paprasčiau (Juokiasi).
O jei rimtai, tai reikia suprasti, kad kiekvienos valstybės atstovas, su kuriuo tenka bendrauti JAV valstybės sekretoriui, atstovauja savo šalies interesus. Kiekvienas į problemą žvelgiame per savo valstybės interesų prizmę. Todėl labai svarbu, kad susitikimas būtų išnaudojamas dialogo užmezgimui ir bendrų sąlyčio taškų suradimui. Šis betarpiškas bendravimas yra puiki galimybė tiek mano kolegoms, tiek man, vienas kitą geriau pažinti asmeniškai. Giliau perprantant asmenines charakterio savybes, vertybes, kuriomis grindžiama viena ar kita derybinė pozicija, galų gale, tai leidžia susiklostyti puikiems asmeniniams santykiams. Dažnai jie tampa sėkmingų derybų pagrindu.

Kissinger: Noriu atkreipti dėmesį, jog dažnai problemos, kurios kyla derybinio proceso metu, yra iracionalios arba stokojančios „nacionalinio intereso” sudedamosios. Derybų metu teko stebėti, jog lemiamam persilaužimui sutrukdydavo ne kas kita, o mano vadinamieji 2 procentai asmeninio netikrumo. Kodėl du procentai? Nes mano nuomone, visame procese emocijos turėtų užimti tik tokią procentinę dalį. Nepaisant to, šie procentai tapdavo lemiamais derybų sėkmei. Todėl nuolatinis valstybės sekretoriaus skraidymas iš kontinento į kontinentą, iš šalies į šalį yra ne kas kita, kaip galimybė, o ir būtinybė, megzti asmeninius bei draugiškus santykius su savo kolegomis. Sutinku su Hillary, kad būnant valstybės sekretoriumi paskui save „trauki” ir didžiulį žiniasklaidos dėmesį, kuris ne visuomet malonus. Tačiau suprantu ir žurnalistus bei jų norą nuvykus į kitą pasaulio kraštą sulaukti gerų naujienų. Juk niekas nenori skraidyti per Atlanto ar Ramųjį vandenyną tris kartus per savaitę ir aprašinėti „nesibaigiantį” derybų maratoną. Tačiau reikia suvokti ir tai, jog deramasi ne dėl žurnalistų patogumo. (Juokiasi)
Kartais sėkmingu susitikimu laikoma ir tai, kas neduoda apčiuopiamo ir konkretaus rezultato. Tokie susitikimai leidžia geriau pažinti savo derybų partnerius, užmegzti draugiškus kontaktus ir geriau pasiruošti pagrindiniams derybiniams raundams.

Clinton: Būtent. Čia pritariu Henriui.

Doktrina, kokį vaidmenį derybose vaidina ji?

Clinton: Manau, jog to reikėtų klausti Henrio, jis pas mus doktrinos ir teorijos ekspertas. Asmeniškai manau, jog tam tikra doktrina arba vertybės gali pasitarnauti nustatant aiškesnius derybinius rėmus, o ir dažnai tai būna puikus būdas pažvelgti į istoriją ir tai ko jinai moko. Be to, tai (doktrina) gali tapti puikiu ir tvirtu orientyru iššūkių kupiname pasaulyje. Kita vertus manau, jog lankstumas, dinamiškumas ir instinktas užčiuopti pokyčius bei galimybes yra tai, kas privalo ir turėtų papildyti doktriną (Juokiasi).

Kissinger: Kadangi mano asmeninė karjera buvo tampriai susijusi su akademine veikla (profesorius), tai turiu pasakyti, kad doktrinos ar teoriniams klausimams skyriau nemažai laiko. Kaip žinote, mokslininkai daug laiko praleidžia svarstydami, kokiu būdu teorines prielaidas susieti su realia praktika. Mėginama išgrynintą teorinį modelį paversti universaliu atsakymais į diplomatinėje praktikoje iškylančius klausimus. Tokia viltį turėjau ir aš. Tapus valstybės sekretoriumi teko suvokti, kad universalių teorijų, kurios leistų spręsti sudėtingus diplomatinius uždavinius nėra ir negali būti.

Jūs abu turite patirties vadovauti užsienio politikai karo metu. Nors situacijos skirtingos, tačiau norėjau paklausti, kokią įtaką diplomatijai daro karas?

Clinton: Reikia pasakyti, kad šiuo klausimu galiu kalbėti tik žvelgdama į tą laiką (vieneri metai), kuris prabėgo po prezidento Obamos inauguracijos. Dabar vykstantys karai yra buvusios administracijos palikimas. Nepaisant to, prezidentas ėmėsi ryžtingų ir jau seniai pribrendusių sprendimų. Jo garbei reikia pasakyti, jog jau pirmosiomis darbo dienomis Baltieji rūmai kėlė aštrius ir skausmingus klausimus liečiančius Irako ir Afganistano karą, ypatingai pabrėžiant poreikį kuo greičiau išvesti karines pajėgas iš Irako teritorijos. Nesunku pastebėti, kad karo žaizdras Irake blėsta. Ir kariuomenės kontingento mažinimas Irako teritorijoje tik laiko klausimas. Tai reiškia, kad Valstybės departamentas kartu su USAID [United States Agency for International Development] privalės prisiimti ženklesnę atsakomybę dėl šios šalies ateities. Dalis įsipareigojimų irakiečiams bus perimta iš mūsų karinių pajėgų ir bus vykdoma mano vadovaujamo departamento.
Noriu pateikti vieną, tačiau reikšmingą pavyzdį, kuris detaliau iliustruotų Valstybės departamento reikšmę Irako atstatymo procese. JAV karinės pajėgos Irake rengia civilines policijos pajėgas. Vykdo įvairaus pobūdžio mokymus. Tam mūsų kariškiai turi užtektinai personalo, techninę infrastruktūrą ir kompetencijos. Dabar šiuos mokymus privalės vykdyti mano vadovaujamas departamentas. Jei atvirai, užduočių mastas ir sudėtingumas truputį gąsdina.
Afganistane situacija kitokia. Ten Valstybės departamentas glaudžiai bendradarbiauja su Gynybos departamentu, todėl problemų ir klausimų, į kuriuos reikia atsakymų, mažiau. Reziumuojant noriu pasakyti, kad vadovauti Valstybės departamentui karo metu reiškia metinį biudžetą dalinti: Irakui, Afganistanui ir Pakistanui. Dažnai pamirštant kitus nemažiau svarius probleminius taškus. Ir didžiulė didžiulė psichologinė įtampa. Juk negali būti abejingas žmogaus likimui, kuris po karinės operacijos yra siunčiamas į regioną konsultuoti vietinius agronomijos klausimais. Jis yra mūsų departamento darbuotojas ir jo likimas bei saugumas yra mano rūpestis.

Kissinger: Na aš turiu pasakyti, kad per pastaruosius keturiasdešimt metų, kai Amerika buvo ne vieno karinio konflikto dalyvė, pradedant Vietnamu ir baigiant Iraku, aš supratau vieną ir esminį dalyką, kad karinis konfliktas visuomet kels aibę klausimų ir taps vidaus politinės darbotvarkės klausimu numeris vienas. Tačiau reikia nepamiršti, kad vidaus politiniai debatai turi apimti ne karo teisėtumo klausimo svarstymą, o privalo koncentruotis į diskusiją dėl pačios karo eigos taktikos. Mes turime aiškiai suvokti, kad ir kokie motyvai paskatino karinį konfliktą, jis privalo ir tikrai turės pabaigą.

Clinton: Teisingai.

Kissinger: Ir patikėkit, kad niekas labiau už pačią prezidento administraciją taip nuoširdžiai karo pabaigos nelaukia. Tačiau ir čia reikia visiems išlaikyti sveiką protą ir šaltą logiką. Jei atkreiptumėte dėmesį į debatus, kurie virė Vietnamo konflikto metu, ir juos pamėgintumėte sugretinti su debatais, kurie kyla aptarinėjant karą Irake - situacija labai panaši. Toks vaizdas, kad tiek pirmuoju, tiek antruoju atveju pagrindinis karinio konflikto tikslas buvo „garbingas” atsitraukimas. Tačiau kokia kaina?
Mano nuomone garbingai pasitraukti galima trimis būdais. Geriausias iš jų pergalė. Jos nepasiekus visuomet lieka alternatyva diplomatijai, o jei ir ji nesuveikia, tada tenka kentėti ilgą ir varginantį konfliktą, kuris abi puses nualina ir verčia tartis. Tačiau, noriu pasikartoti, kad pajėgų išvedimas neturi būti traktuojamas, kaip „garbingas” atsitraukimas. Suteikdami tokią prasmę savo karinių veiksmų logikos finalinei stadijai paspendžiame sau spąstus. Žmonės niekuomet mums neatleis jei karos aukos bus teisinamos „garbingu” atsitraukimu. Niekuomet…

Visuomenėje vyrauja stereotipas, kad diplomatija yra opozicija karinei jėgai ir atvirkščiai, toks taikos balandžio ir karo vanago konfliktas. Ką galėtumėte pasakyti amerikiečiams ir pasaulio bendruomenei, kurie dažnai neigiamai vertina Afganistano ir Irako karinius konfliktus bei su įtarumu žiuri į niekaip nepasistūmėjantį dialogą su Iranu?

Clinton: Norėčiau, jog žmonės žinotų, jog siųsdami naujus kovinius dalinius į Afganistaną mes tuo pačiu stipriname ir savo diplomatines bei politines pastangas ir stengiamės, jog paprasti Afganistano žmonės kuo greičiau pamatytų šio darbo vaisius, tai yra mūsų strateginis uždavinys. Norime derinti efektyvų karinį veikimą su ne mažiau efektyviu civilių gyventojų problemų sprendimu. Norime nepraleisti progos galutinai palaužti Talibano rėžimą nesuteikiant jam jokių iliuzijų dėl antro šanso.

Kissinger: Nesvarbu kada ir kur bus mėginimas megzti diplomatinį dialogą esminiai reikalavimai jam visur ir visada išliks tie patys. Jis galės būti mezgamas tik ten ir tik tada, kai galimos derybų pusės supranta, ką jų metu įgyja ir ką praranda. Derybos turi būti atlygių ir bausmių (sankcijų) sistema. Sunku tikėtis pasiekti kompromiso derantis su šalimi, kuri neturi ką prarasti ir tiesiog neturi iš ko „daryti” kompromisus. Todėl derantis su tokiomis valstybėmis yra klaidinga taikyti strategiją, kuri joms siunčia viltingus signalus dėl galimai ilgų ir detalių derybų. Jos tai supranta paprastai - galimybe derybas vilkinti. Tokios neefektyvios strategijos pavyzdžiu laikyčiau jau dešimt metų besitęsiantį Šiaurės Korėjos branduolinės programos problemos sprendimą. Nėra čia ką slėpti - strategija patyrė fiasko.Visuomet sakiau ir sakysiu, kad efektyvus ir kokybiškas diplomato darbas yra susijęs su gebėjimu vertinti įvairią informaciją ir ją sugebėti gretinti su sparčiai kintančia politine, diplomatine ar kita aplinka. Galiu tik pasakyti, kad Hillary turi patį įdomiausią darbą JAV vyriausybėje.

Clinton: Tik priminsiu, jog tai nėra solisto, o veikiau dirigento pozicija.

Autorius Jon Meacham | NEWSWEEK
Gruodžio 21, 2009

Versta http://nerijusramanauskas.blogas.lt

Rodyk draugams

Nicola Sarkozy šou. O prie ko čia „Sodra“ ir VSD?

Dideliems žmonėms - didelės problemos, mažiems žmonėms - mažos, tokia ta tautos išmintis, dažnai neklystanti ir perdėm tautologiška. Bet čia ne apie tai. Šiandien atsistatydino „Sodros” ir VSD vadovai. Įvykis? Sutinku, kad Lietuvoje, tai naujiena Nr.1. Šioje krizinėje, pencijų mažinimo, griausmingų pensininkų protestų bei nesibaigiančio politinio melo ir avantiūrizmo persunktoje aplinkoje reikėjo keleto viešų sočiaveidės biurokratijos karachirių. Ypač to reikėjo keliems politiniams žonglieriams, kurie daug kalbėjo apie visokeriopą tvarką valstybėje, bet dėl to nieko nepadarė, tiksliau nebuvo pasiruošę apskritai ką nors daryti.

Paklusdami demokratinio veikimo logikai, šie politinio cirko žonglieriai privalėjo atsistatydinti. Tačiau mūsiškių politikų sugebėjimas išsisukinėti nuo atsakomybės ir netvarkos valstybėje jau seniai pranoko, bet kurio fantastinio romano autoriaus vaizduotę. Todėl ir šią dviejų aukojamųjų/pasiaukojančių valdininkijos teliukių mizansceną reikėtų vertinti kaip ir viską, kas įvyko ar gali įvykti Lietuvoje - siurealistiškai.

Jei atvirai, tai įdomu stebėti kokią magišką galią riebus aukojamos valdininkijos kraujas turi visuomeniniams procesams. Kartais atrodo, kad tik valdininkiškas (politikas retai kada aukojamas/pasiaukojantis) kraujas sugeba numalšinti psichiškai nestabilaus visuomeninio kūno konvulsijas ir šį kūną bent kiek „harmonizuoti”. Užuodusi šviežią aukojamo valdininko kraują dauguma žiniasklaidos pradeda springti destruktyvia ir antagonistine retorika (profano bruožas), paprasti piliečiai prie televizijos ekranų mėgaujasi virtualia giljotinuojamo kančia (sadisto bruožas), na o politikos turgelininkai jaučiasi „valdą” valstybę (narcizo bruožas). Nors ši destruktyvi ir autodestruktyvi veiksmo ir nuotaikos kakofonija, iškylanti niūraus vaizdo pavidalu, vargina mūsų žvilgsnius ir slopina bet kokią jautrą, nuo to atjungti niekaip nepavyksta. Kodėl? Nes po kiekvienos valdininkiško kraujo dozės visuomeninio kūno konvulsijos aprimsta ir jis pasineria į trumpalaikę potrauminę ramybę. Toks kūnas tampa apatiškas ir nebeveiksnus. „Aprimusiam”, o iš principo vegetuojančiam kūnui išlieka tik vienas rūpestis - kaip nors pražiemoti. Jokios politikos ir atsakomybės dėl ar ateitį, tik kasdienė buitis. Ši būseną tarsi užbaigia graikiško polio piliečio širdies virsmo į bulgakovišką šuns širdį istorinę logiką.

Sakote perdėm niūrus vaizdas valstybei, kuri jau šešerius metus didžiuojasi priklausanti Europos Sąjungai ir NATO? Nė velnio, tokia ta lietuviška realybė ir tokie artimiausi šios valstybės „iššūkiai” bei planai - kaip pražiemoti žiemą ir nebankrutuoti. Visi kiti politinių kvarkvabalių kalbėjimai apie kažkokius ambicingesnius pokrizinius planus, tik žvangantis varis ir skambantys cimbolai.

Man asmeniškai visa 20 metų nepriklausomos Lietuvos realybė primena ilgesingą laukimą stabilaus ir sotaus gyvenimo, bei nuolatinį klupinėjimą ties atsakymu, kaip tai pasiekti. Pastaruoju metu ši realybė skleidžiasi dar niūresniu pavidalu. Asmeniškai dažnai ją regiu kaip Franz Kafka romano „Pilis” dramaturginės linijos hiperbolę. Slogus, niūrus pastatas, matomas kažkur prie horizonto. Ta pilis nėra čia, o ten, kažkur, kur tolstanti mintis patiria nuolatinį netikrumo jausmą. Ši pilis (Lietuva) nerodo į jokį aiškesnį uolos kontūrą, į kurį turėtų remtis pilies pamatas.

Kodėl toks ilgas ir lyriškas prologas šios dienos Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy sprendimui skirti 35 mlrd eurų (visas ekonomikos stimuliavimo paketas 60 mlrd eurų) šalies pasiruošimui ateities iššūkiams? Nes norisi palyginti tuos sprendimus, iššūkius ir realybės turinius, kuriais gyvena valstybės norinčios lyderiauti regione, pasaulyje, ūkio šakoje ar kitoje reikšmingoje globalios politinės/socialinės struktūros architektonikoje, su tomis valstybėmis, kurios renkasi skambią ir patosišką ateities retoriką, tačiau nieko dėl to nedaro arba atvirkščiai veikia kaip regresuojantys ir parazituojantys politiniai, ekonominiai subjektai. O ir svarbu pajausti tą emocinį foną, kurio kontekste imamasi arba galima imtis ryškesnių visuomeninių permainų. Todėl man pasirodė prasminga ir produktyvu aptarti tai ir tuos, kuriuos geriausiai pažįsti, t.y Lietuvą ir jos realybę, bei pamėginti šią realybę sugretinti su tais, kurie neslepia informacijos apie save ir linkę dalintis konkrečiais ateities planais, šiuo atveju tai yra Prancūzija.

Kaip jau minėjau, šiandieną Prancūzijos prezidentas anonsavo, jog 35 mlrd eurų bus skirta skambiai pavadintai programai - „Prancūzijos investicija į ateitį”. Tai programa, kuri remiasi prezidento ir jo administracijos nustatytais „investavimo į ateitį” prioritetais. Šių prioritetų jungiamoji idėja - švietimas, inovacijos ir pažanga. Čia norėtųsi skaitančiajam truputį detaliau praskleisti Prancūzijos prezidento užmojo mąstą bei sritis ir joms tenkančius pinigų kiekius.

Taigi šios programos rėmuose 11 mlrd eurų skiriama aukštajam mokslui ir tyrimams, 1.3 mlrd eurų atiteks netoli Paryžiaus steigiamam inovacijų ir modernių technologijų vystymo slėniui, 500 mln eurų bus investuota į universitetų administravimo kompetencijų stiprinimą, 2.5 mlrd. bus skiriama vystyti mokslo ir verslo projektus biotechnologijų srityje, 850 mln eurų pasieks penkias universitetines klinikas, 6.5 mlrd eurų galės įsisavinti kosmoso, geležinkelių, automobilių pramonė ir jos inovatyvūs projektai, 5 mlrd eurų skiriama atsinaujinančių energetinių išteklių tyrimams (1 mlrd eurų 4 kartos atominių reaktorių vystymo programai) ir galiausiai 4.5 mlrd eurų skiriama skaitmeniniams infrastruktūros ir turinio projektams, t.y plačiajuosčio interneto infrastruktūros plėtojimui visoje Prancūzijoje. Iš šios sumos 750 mln eurų atiteks programai remti, kuri šiuo metu pradeda skaitmenizuoti visą Prancūzijos kultūrinio paveldo archyvą.

Įspūdingi skaičiai ir įspūdingas prancūzų lyderio gestas ateities kartoms. Šis žmogus mėgsta ir sugeba efektingus ir efektyvius politinius ėjimus, kurie turėtų bent kiek istorinės reikšmės sudedamąją. Tačiau Nicola nebūtų Nicola, jei iš šios puikios ir aplodismentų nusipelniusios programos neišspaustų papildomų politinių dividendų. Pasigirdus politinių oponentų priekaištams, jog tokias plačiais ir dosniais gestais lyderis praskolins šalį, Nicola pareiškė, jog 22 mlrd. eurų pavyko pasiskolinti už labai kuklias palūkanas tarptautinėse rinkose, o likusių 13 mlrd eurų nepašykštėjo vietos bankai, kurie, suprasdami (ne be Nicola Sarkozy pagalbos) prezidento ir Prancūzijos norą iš šio sunkmečio išeiti viena lyderiaujančių ir stipriausių Europos ir pasaulio valstybių, maloniai sutiko prisidėti beprocentiniais kreditais. Po tokios informacijos šurmulys, kylantis politinių oponentų tarpe, kaip mat prislopo. Liko tik atviras klausimas, kaip Prancūzijos lyderiui visa tai pavyko? Nesvarbu kaip, rezultatas pasiektas.

Dabar grįžkime į lietuvišką realybę, o ji kaip diena ir naktis skiriasi nuo Eliziejaus laukuose sklandančio švelnaus išminties ir politinės nuovokos vėjelio. Visi, kurių sąskaita nebuvo galima taupyti sunkmetyje, patyrė grubaus ir bekompromisio taupymo volo naštą. Pradėta buvo nuo jaunųjų mokslininkų ir jų stipendijų. Taupymo smagračiai godžiai prarijo kuklų 120 tūkst lt metinį stipendijų biudžetą. Nepasibodėjo šis taupymo vajus įsukti ir įvairių nacionalinių meno premijų fondų. Karpymas, karpymas ir dar kartą karpymas, tokia ta mokslo ir kultūros pažangos valstybė, regiono „lyderė”. Sako kiekvieno sėkmingo projekto esmė - sugebėjimas sudėlioti tinkamai prioritetus, o po to ieškoti lėšų šiam projektui įgyvendinti. Kartais regis, kad tai, ką patiria tūkstantmečio vardo Lietuvos valstybė (projektas), yra tas hėgeliškasis istorinio tragizmo ir farso Babelis, iš kurio išsiveržti niekad nepavyks. Nes ieškodami išeičių kalbame skirtingomis kalbomis. Ech tas nesusikalbėjimas - amžina problema ir visų nesėkmių alfa.

Bet nėra ko nuogąstauti, viskas bus gerai bent trumpam. Per Šv.Kalėdas vienas skandinaviškų bankų prisidės prie „šviesios” Lietuvos ateities su savo „Išsipildymo akcija”. Ir be jokių mūsiškių prezidentinių ar premjerinių paraginimų, kokių prireikė prancūzų bankininkams, Baltijos jūros baseine tarpstanti pliklietuviukų gentis gaus naujų pliušinių kuokų, su kuriomis po Šv.Kalėdų ir vėl pakils į sunkų mūšį dėl regioninės lyderės teisių. Tiesa, labiau nuskurdusi, suskaldžiusi ir išalkusi. Ne protas ir išmintis progreso variklis, o alkio jausmas po daugelio metų bylos tautos išmintis.

O dabar, kodėl pradėjau nuo VSD ir „Sodros” vadovų atleidimo ir vėliau mintims leidau nusekti Prancūzijos prezidento įspūdingos investicinės programos keliais. Priežastis paprasta. Kartais norint išgyventi momento absurdą ir banalumą, užtenka perskaityti dienraščių vedamuosius. Visas pasaulis žavisi Prancūzijos prezidento planais ir skiria tam vedamuosius, tuo tarpu mūsų žiniasklaida nė mur mur. Tokiose situacijose imi suprasti, kas yra didelio žmogaus mažos problemos, o kas yra mažo žmogaus didelės problemos. Ech tas supratimas…

Rodyk draugams