BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ko Andrius Kubilius gali pasimokyti iš Davido Kamerono? Apie Didžiąją Britaniją po krizės.

Paklausus tūlo lietuvio, kokiam politiniam flangui priklauso premjeras A.Kubilius, retas, kuris suklystų atsakydamas - konservatoriams, o ir teiginiui, jog tai svarbus žmogus Lietuvoje nekiltų noras prieštarauti. Tačiau lietuviams esama ir kito nemažiau svarbaus konservatyvių pažiūrų politiko. Tiesa dar ne premjero, bet greitai juo tapsenčio - Davido Kamerono (43). Daugelis jo vadovaujamai konservatorių partijai pranašauja triumfą pavasarį vyksiančiuose Britanijos parlamento rinkimuose. Regis savo sėkme neabejoja ir pats Kameronas. Reikia pripažinti, kad mūsų emigrantams, o ir čia likusioms jų šeimoms, šis politikas, kur kas reikšmingesnis nei mūsų besiblaškantis premjeras. Artimiausiu metu tik nuo charizmatiškojo brito politikos efektyvumo priklausys ar emigracijai save pasmerkusių ir jų šeimų artimųjų piniginės pilnės tokiais pačiais tempais, kaip iki krizės. Į šiuos ir dar daugelį kitų klausimų Davidas Kameronas atsakinėjo amerikiečių savaitraščio NEWSWEEK apžvalgininkui Stryker McGuire.

Jūs esate labai populiarus Britanijoje. Rinkėjams jūs patinkate. Tačiau apklausos rodo, kad jūsų partijos populiarumas nėra jau toks įtikinamas. Daugelis apklaustųjų teigia, kad konservatorius renkasi ne todėl, kad jiems patinka partija, o todėl, kad nepatinka leiboristai. Ar prieš rinkimus šios nuotaikos jums nekelia nerimo?

Klausykit, aš pers savo gyvenimą dar nė karto nesu sutikęs politiko, kuris būtų patenkintas savo reitingais. Nesu aš jokia išimtis. Ir sau, ir partijai nuolatos kartoju, kad mes privalome stengtis būti geresni. Tačiau vargu ar atsiras prieštaraujančių teiginiui, kad partijos populiarumas ir įdirbis tikrinami rinkimuose. Šiuo aspektu mums metai buvo pavykę. Jei prisiminsime savivaldos rinkimus ir rezultatus, kurių pasiekė partija mums ypač svarbiose apygardose, tai turėtumėte sutikti, jog metai mums buvo sėkmingi. Nereikia slėpti ir to fakto, kad žmonės labai nepatenkinti leiboristų vyriausybe, tai mums išėjo į naudą. Nepaisant to mums reikėtų labiau pasistengti, jog rinkėjai balsuoti ne „prieš”, o „už”. Tvirtas ir aiškus pasitikėjimas būsima vyriausybe ypač svarbus. Šalis yra apimta recesijos. Žmonių palaikymas ir supratimas ypač reikšmingi kalbant apie sprendimus, kurių reikės imtis. Todėl partijai sakau, kad prieš musų akis atsiveria labai sudėtingų darbų ir iššūkių metas.

Ar galėtume įvardinti tris darbus, kuriuos padarysite tapęs premjerus per pirmąsias keleta darbo dienų. Darbus, kurie aiškiai parodytų jūsų kitoniškos politikos kryptį, neleisiančią jūsų tapatinti su leiboristų trylikos metų valdymo stiliumi?

Pirmasis darbas, tai pergalė Afganistano kare. Nuo pirmųjų dienų kibsiu į šį reikalą. Tarnaujantiems Afganistane išmokas padidinsime dvigubai. Antras, nemažiau opus klausimas - valstybės biudžeto deficitas. Susipažinę su biudžeto planu kitiems metams, kurį pristatė Alistair Darling, mes likome priblokšti. Tokio neatsakingo, nenuovokaus ir neprofesionalaus biudžeto projekto dar nesu matęs. Todėl pirmas darbas, kurį atliksime su kabinetu, tai biudžeto peržiūrėjimas išlaidų mažinimo ir pajamų didinimo linkme. Trečia ir labai svarbi darbų kryptis - valstybinio/biurokratinio aparato mažinimas. Šalyje esama tiek daug kontroliuojančių institucijų, kad žmogus norintis dirbti savo tiesioginį darbą to negali normaliai daryti. Daugiau laiko sugaištama įvairių deklaracijų pildymui ir tikslinimui nei tiesioginei veiklai.

Po rinkimų paveldėtumėte vieną labiausiai praskolintų Europos Sąjungos valstybių. Kai kurie ekonomistai Britaniją lygina su ant finansinės katastrofos ribos balansuojančia Graikija. Biudžeto deficitas stulbinantis, ką planuojate daryti, kad sumažintumėte šį deficitą ir tuo pačiu neblogintumėte viešojo sektoriaus paslaugų kokybės (ligoninės, mokyklos)?

Aš nesutinku su nuostata, kad kokybiškoms paslaugoms reikia išimtinai didelių pinigų. Pasižiūrėkite į verslo pasaulį. Šią sunkią ekonominę akimirką verslas mažina išlaidas, tačiau nuo to paslaugų kokybė nenukenčia. Atvirkščiai, kai kur ji net gerėja. Tačiau tenka pripažinti, kad daliai paprastų britų, tokie teiginiai atrodo neįtikėtini ir beveik iš stebuklų sferos. Aš kartojau ir kartosiu, kad aukščiausios grandies biurokratai švietimo ar sveikatos apsaugos sektoriuje gauna per didelius atlyginimus, o ir jų skaičius yra išpūstas. Atlyginimus, kaip ir šių pareigybių skaičių, privalu mažinti, o sutaupytas lėšas reikia nukreipti tiesiai moksleiviams ir jų mokytojams ar medicinos įstaigoms ir medikams. Viešojo sektoriaus atlyginimai, išskyrus mažiausias pajamas gaunančius, privalės būti mažinami, pensijinis amžius prailgintas. Sutinku, kad tokias mintis keista girdėti iš opozicijos lyderio, tačiau realybė yra tokia.

Ar nesibaiminate, jog daugelio Europos valstybių palaikytas griežtesnės finansų sistemos kontrolės modelis taps apynasriu Sičio finansinėms institucijoms ir jų dinamizmui, kuriuo taip didžiuojamasis jau gerus du dešimtmečius?

Ne griežtesnis reguliavimas, o efektyviai veikianti sistema ir struktūra turėtų būti prioritetas. Todėl mes patys planuojame Anglijos bankui suteikti didesnius įgaliojimus reguliuoti finansines institucijas ir jų veiklą šalies teritorijoje. Be abejo, čia reikia ir tam tikros bendra-europinės koordinacijos ir aš nesu prieš. Tačiau privalu atsiminti, jog pagarba kiekvienos valstybės interesui išlaikyti didesnę ar mažesnę kontrolę savo institucinei sąrangai turi būti puoselėjama.

Jūs nuolatos pabrėžiate, kad norite „solidžių bet ne vergiškų” santykių su Amerika. Kai kas šį jūsų pasakymą interpretuoja, kaip lengvą spyrį Toni Bleirui. Kas jūsų nuomone Blairo-Busho santykiuose buvo ne taip ir kaip tai galėjo pakenkti Britanijos interesams?

Didžiausia šių santykių problema - Toni Bleiro nenoras formuluoti aiškius nors ir nevisai malonius klausimus. Na pavyzdžiui: Irako karo eiga, šalies atkūrimo planai ir jo kontrolė. Dabar visa ši situacija kelia labai daug klausimų. Deja, jie nebuvo užduoti, kai to labiausiai reikėjo. Turiu pasakyti, kad situaciją tokioje perspektyvoje matau ne tik aš. Bendraujant su kolegomis iš Respublikonų partijos sulaukių tų pačių pastebėjimų. Jų nuomone, kai būdavo tinkamas laikas ir vieta kelti klausimus iš pono Bleiro jie jų neišgirsdavo. Tai ir yra problema. Manau, kad nei Margarit Thatcher, nei John Majoras, o juo labiau Winston Churchill nebūtų taip pasielgę. Nors mes nepamirštame, kad šiuose santykiuose esame jaunesnieji partneriai, tačiau žinome, kad galime ir nemažai pasiūlyti.

Jūsų pirmtakai Tony Blair ir Gordonas Brownas savo partnerystę su JAV administracija mezgė nelengvais periodais. Karas Irake, pasaulinė ekonominė krizė, kaip galvojate, kokią perspektyvą ir kokius bendrus tikslus galėtumėte formuluoti ir jais pasidalinti su prezidentu Obama?

Esminę mano ir prezidentu Obamos tikslų bei planų bendrystę įžvelgiu užsienio politikos sferoje. Izraelio-Palestinos konfliktas, Irano klausimas, kova su terorizmu ir dar aibė kitų sričių, kurios mūsų šalis ir mane asmeniškai su prezidentu suartina. Ypatingą svarbą teikčiau sutampančiam mūsų požiūriui į klimato kaitos problemas. Būtų puiku, jog mano ir partijos pergalės atveju turėčiau galimybę prie klimato kaitos problemos darbuotis kartu su prezidentu Obama. Be abejo, negalime pamiršti Afganistano. Tai bus pirmasis ir opiausias klausimas, kurį turėsime aptarti su prezidentu Obama. Afganistano darbų, kuriuos reikės nuveikti, sąrašas labai ilgas, todėl veiklos tikrai užteks.

Imigracija, ekonominis klestėjimas ir galiausiai gili recesija. Britanija labai stipriai pasikeitė nuo jūsų jaunystės dienų, ką jums reiškia būti britu 21a.?

Mano nuomone, tai vis dar didi šalis. Būti britu - priklausyti multikultūrinei, sėkmingų ir tradicijas puoselėjančių, bei asmenines laisves mylinčių žmonių bendruomenei. Bendruomenei, kuri yra ambicinga ir stengiasi būti pavyzdžiu kitiems. Nors dabar išgyvename sudėtingą laikotarpį, tačiau mes jį įveiksime ir tapsime tik dar labiau sustiprėjusiais.

Daugelis ekspertų teigia, kad ekonominio atsigavimo pagrindu turėtų būti naujos ekologiškos ir inovatyvios technologijos. Jūsų nuomone, ar Britanija turėtų pasekti šiomis rekomendacijomis ir tapti naujųjų technologijų ir inovacijų centru?

Manau, kad taip. Nors reikia prisipažinti, kad geriausias laikas ir proga jau praleisti. Buvusioms vyriausybėms šie klausimai menkai rūpėjo. Todėl ir matome paradoksalią situaciją, kai Vokietijos Freiburgo miestas generuoja tiek saulės energijos, kiek visa Didžioji Britanija kartu paėmus. Esu optimistas ir manau, kad net ir šioje situacijoje galime atsigriebti. Turime planų pasitelkus agresyvią „žaliosios politikos” strategiją populiarinti hibridinius ir elektrinius automobilius, saulės ir vėjo energiją.

Britanija gali pasigirti pačia geriausia aukštojo mokslo sistema pasaulyje. Jūsų nuomone, ar ši sistema išnaudoja visas savo galimybes?

Tikrai ne. Mūsų mainų ir studentų atvykimo iš užsienio programos labai silpnos. Dažnai gabūs studentai iš Kinijos, Indijos, Brazilijos negali pas mus atvykti dėl sistemos netobulumo. Sistema reikalauja ženklių patobulinimų nes tie žmonės, kuriuos mes prarandame dėl jos netobulumo - mūsų ateities gerbūvio kūrėjai.

Versta: nerijusramanauskas.blogas.lt

Rodyk draugams

Buvęs JAV prezidentas nori išgelbėti pasaulį. Nuo ko ir kam?


Meacham: Kaip jūsų nuomone per pastaruosius keleta dešimtmečių pasikeitė pasaulis ir kokie esminiai iššūkiai mūsų laukia per artimiausius keleta metų?

Clinton: Norint apie tai kalbėti reikia nusibrėžti gaires - teisingas gaires. Kas liečia mane, tai griežtai asmeniškai, šių gairių ieškau ir jas atrandu mūsų dienų pasaulyje. Nepaslaptis, kad mūsų karta yra pasiekusi tokį abipusės priklausomybės lygį, kokio žmonijos istorija nėra žinojusi iki dvidešimto amžiaus pabaigos. Galime tai vadinti globalizacija. Tačiau taip sakydami suvokiame, kad kalbame ne tik apie prekybą ir laisvą bei lanksčią ekonomiką, bet apie kur kas gilesnius bei platesnius priklausomybės „vienas nuo kito” modelius. Nors ir anksčiau turtingos pasaulio šalys tarpusavyje buvo glaudžiai susiją bei darė viena kitai įtaką, tačiau interneto atsiradimas, išaugusios galimybės laisvai keliauti, auganti migracija bei mokslinės tiriamosios veiklos mainai stipriai pakeitė šio priklausomybės veidą. Šių dienų pasaulis, o tuo pačiu ir mes, vienas su kitu taip surišti, jog pasigirstančias kalbas apie galimas „skyrybas” ar „išsiskyrimus” laikyčiau beprasmiškomis. Akivaizdžiai matome, kaip įvykiai vienoje ar kitoje šalyje veikia Artimųjų Rytų procesą ar Afganistano bei Pakistano situaciją. Jei atvirai, tai lieka tik vienas klausimas, kokio pobūdžio įtaką ši tarpusavio priklausomybė daro mums: teigiamą, neigiamą ar tokią ir tokią? Mano atsakymas, jog šiuo metu patiriame dvejopą įtaką tiek teigiamą, tiek neigiamą.

Vadovaujuosi paprasta, tačiau esminė prielaida. Kalbėdami apie XXI a. perspektyvas privalome suvokti ir įsisąmoninti, kad pagrindiniu mūsų kartos uždaviniu privalo būti noras riboti neigiamas ir sustiprinti teigiamas tarpusavio priklausomybę sąlygojančias jėgas. Jei manęs pasiteirautumėte, kaip tai padaryti, prisipažinsiu, jog su atsakymais galiu suklysti ir aš. Tačiau ir šioje (klaidos) situacijoje niekam neuždrausta savęs paklausti, ką asmeniškai galiu padaryti, jog šią globalią ir įvairiose sferose besireiškiančią tarpusavio priklausomybę paversčiau galimybe, o ne mūsų potencialą ribojančiu veiksniu. Noriu labai aiškiai akcentuoti, jog asmeniškai rėmiau ir remsiu tik tokį globalios integracijos modelį, kuris jo teikiamomis vertėmis leis naudotis ne tik stambiesiems politikos ir verslo žaidėjams, bet ir paprastiems žmonėms. Mano nuomone, tai turėtų tapti pirmine sąlyga ne tik JAV, bet ir kitoms valstybėms, kurios ieško galimybių naudotis ir išnaudoti tarpusavio priklausomybės teikiamus privalumus.

Kaip jau minėjau ši globali tarpusavio priklausomybė gali būti veikiama ir neigiamų jėgų, o ir atvirkščiai, pati dažnai virsta neigiamus procesus skatinančiu veiksniu. Todėl čia matau galimai tris problemines sritis, kurios mano nuomone kelia nemažai klausimų, o ir skeptikams suteikia puikių argumentų prieš globalią integraciją.

Pirma, ką matome pažvelgią į šių dienų pasaulį, tai sparčiai išaugusias netolygaus ekonominio vystymosi sąlygas. Daug kur šlubuojančias sveikatos apsaugos ir švietimo sistemas. Nepatikėsite, tačiau šio tipo problemos yra tapę įsisenėjusiais skauduliais ne tik atsilikusioms šalims, bet ir išsivysčiusioms. Tokio spartaus socialinės nelygybės augimo, kokį matome šiame laikotarpyje, jau neteko regėti nuo 1970 metų. Pasitelksiu savo asmeninį patirtį. Mano antrosios prezidentės kadencijos metu amerikiečių pajamos buvo išaugę vidutiniškai dvidešimt procentų. Pastaruoju laikotarpiu stebim kardinaliai priešingą situaciją - pajamos ženkliai krenta. Ir taip beveik visame pasaulyje.

Antroji problemų virtinė: terorizmas, etniniai konfliktai, pandeminiai gripai, pasaulinė ekonominė krizė, visa tai žaibo greičiu gali išplisti po pasaulį, o ir dažnai taip įvyksta. Jau nekartą turėjome galimybę įsitikinti, jog tarpvalstybinės sienos nieko nereiškia.

Trečiasis sudėtingų problemų mazgas yra ekologija ir globalus atšilimas. Daugelis iš mūsų nesuvokia, o ir sąmoningai ignoruoja tą faktą, kad žemė nėra nekintanti. Ji kinta ir gana sparčiai.

Todėl negalėčiau sutikti su tais, kurie kritikuoja dabartinį JAV prezidentą Obamą dėl jo noro įvairias problemas spręsti vienu metu. Sutinku, kad kiekvienas iš mūsų turime savo galimybių ribas. Tačiau reikia nepamiršti, kad šiame sudėtingame ir sparčiai kintančiame pasaulyje dabarties lyderiui keliami labai aukšti reikalavimai. Prezidentas turi spręsti įvairias problemas ir dažnai tuo pačiu metu. Jei jūs esate motina, be abejonės jums aktualu, jog vaikas išvengtų rizikos apsikrėsti kiaulių gripu (tam reikia organizuoti operatyvią skiepų programą), arba jei jūs esate Rocky Mountain girininkas jums ekologinė problematika, kaip niekad aktuali, nes taip giliai Šiaurės Amerikoje įvairių termitų pakenkti medžiai dar niekuomet nebuvo. Taigi, prezidentas privalo imtis spręsti įvairias problemas ir vienu metu. To priežastis labai paprasta - jos visos tarpusavyje tampriai susietos.

Kartais apima neįtikėtinai pakilus ir malonus jausmas, kai suvoki kokiu tampriu ir giliu ryšiu viskas susieta. Tarkim kalbant apie dabartinę JAV sveikatos apsaugos sistemos reformą ir jos numatomą privalomą sveikatos draudimą. Kai kam atrodo, jog tai yra socialinis ir griežtai su politiniais interesais saistomas sprendimas. O aš pasakysiu, kad ne tik. Mano nuomone tai ir ekonominis sprendimas, kurio įgyvendinimas turės labai didžiules ir toli siekiančias pasekmes JAV ūkiui. Nors daugeliui atrodo, kad reformai reikalingi 900 mlrd JAV dolerių yra labai didelė suma, noriu pasakyti, jog lyginant mūsų skiriamas lėšas vienam gyventojui (17% BVP) su Šveicarija (11% BVP) ir mūsų kaimynais kanadiečiais (10 % BVP) atrodome pakankamai kukliai. Lyginamieji dydžiai leidžia matyti, jog šių šalių BVP dalis skiriama sveikatos apsaugos sistemai leidžia po šia sistema “paslėpti” beveik visus gyventojus. Kitaip tariant visiems garantuota aukštos kvalifikacijos sveikatos apsaugos sistema leidžia formuoti pakankamai aukštą gamybinį ir vartojamąjį potencialą turinčią ekonomiką. Nors mums patiems atrodo, jog pinigų skiriame nemažai, tačiau faktas tas, kad vis dar didelė dalis amerikiečių yra eliminuoti iš sveikatos apsaugos sistemos. Pirmaujančios pasaulio ekonomikos stengiasi sveikatos apsaugai skirti nemažiau nei 6% savo BVP, tai laikoma vienu iš konkurencinio pranašumo rodiklių. Atrodo, kad mes jį atitinkame ir su kaupu pranokstame, tačiau nereikia pamiršti, kad daugelis iš šių šalių už mus ženkliai mažesnės. Todėl pradėtą reformą laikau tiek ekonomine, tiek švietimo, tiek sveikatos apsaugos. Ji apima visas šias gyvenimo sritis.

Visoms mano aptartoms problemoms kilti pagrindine priežastimi laikyčiau įvairaus pobūdžio nestabilumą ir sparčiai prastėjančias gyvenimo sąlygas. Čia ypatingai atskiro aptarimo reikalauja neturtingų šalių problematika bei jos specifika. Reikia prisipažinti, jog iš pat pradžių buvau skeptikas kalbant apie tiesioginės pagalbos (pinigais) teikimą šioms šalims. Visuomet maniau, kad tokioms valstybėms ir jų piliečiams svarbiau ne tiesioginė pagalba, o galimybių kurti savo ateitį patiems užtikrinimas. Jūs aišku galite man paprieštarauti sakydami, kad tokių galimybių įgyvendinimui kelią užkerta korupcija. Tačiau ir čia manau, jog tai nėra didžiausia problema minėtosioms galimybėms plėtotis. Mano patirtis leidžia daryti išvadą, kad korupcija tarpsta ten, kur esam tam tikro pasitikėjimo ir noro keistis savo jėgomis vakuumo. Tokiame vakuume korupcija ir nesąžiningumas sparčiai veši ir tarpsta. Bernie Madoff kurį laiką niekeno nekontroliuojamas galėjo siautėti finansinėse rinkose. Tačiau JAV teisingumo sistemai ir piliečių nepasitenkinimui prispaudus prie sienos šis žmogus patyrė gėdingą pabaigą federaliniame kalėme.Vien ko vertas Pietų Korėjos spartaus ekonominio augimo fenomenas, kuris kiekvieną dieną buvo lydimas korupcijos skandalų. Sekant mano jau minėta logika visi šie pavyzdžiai leidžia matyti, kad žmonių sąžiningumas ir noras siekti aukštesnių gyvenimo standartų gali nugalėti, bet kokius korupcijos sąlygotus stabdžius ir užkardas. O tai jau ne finansinės ar pagalbos maistu klausimas. Tai yra švietimo klausimas.

Kita opi problema, kurią matau šių dienų pasaulyje - turtingų valstybių nenoras keistis ir keisti savo ekonominės veiklos modelį. Iki ekonominės krizės stipriausia ir stabiliausia pasaulio ekonomika laikyta ES (po krizės situacija pasikeitė priklausomai nuo to kaip buvo į ją reaguojama atskirų valstybių) savo tarpe turėjo tik keturias šalis ratifikavusias Kioto protokolą: Danija, Švedija, Vokietija ir Didžioji Britanija. Daugeliui atrodo, kad aplinką tausojančių ekonominių modelių diegimas stabdo ekonominę plėtrą, o tai savo ruožtu diktuoja ir sustabarėjusį požiūrį į šių modelių diegimą praktikoje. Reikia pasakyti, jog taip manantys stipriai klysta. Ekonomikos, kurios investuoja į atsinaujinančios energetikos resursus naudojančių technologijų plėtrą, kur kas sėkmingiau kopia iš krizinės duobės. Deutsche Bank (Vokietija) vargu ar būtų galima apkaltinti perdėta meile kairuoliškam žaliųjų pažiūrų flangui, tačiau jo atliktos studijos Vokietijoje parodė, jog per pastaruosius metus su atsinaujinančios energetikos projektais dirbančios bendrovės sukūrė papildomų 300,000 darbo vietų. Brėžiant analogiją su JAV, tai sudarytų 1.2 milijono papildomų darbų vietų. Ir čia tik skaičiai iš saulės ir vėjo energetikos projektus vystančios ūkio šakos.

Danija naudoja net 25 procentus vėjo jėgainių generuojamos elektros energijos. Tačiau vis dar kai kas drįsta teigti, jog tai neįmanoma. Buvusio prezidento Busho administracija atliko tyrimus, kurie parodė, kad analogiška elektros energijos kiekį galėtų generuoti ir savo reikmės naudoti JAV ūkis, tačiau tam reikia sukurti tokios energijos perdavimo infrastruktūrą ir ją integruoti su esamais ir galimais vartotojais. Prisipažinsiu, jog truputį buvau nusivylęs, kaip pinigai skirti atsinaujinančios energetikos projektams ekonominio stimulo plane buvo paskirstyti. Turbūt suprantate apie ką kalbu…

Meacham:Jūs esate žmogus, kuris įtaką darote įvairiais būdais, kaip viešas asmuo, politikas ir filantropas. Norėjau jūsų pasiteirauti, o kokios pagrindinės kliūtys maišo pasiekti jūsų įvardintų tikslų ir uždavinių? Gal pagrindinis trukdis kultūrų skirtumai ?

Clinton: Kartais taip. Tarkim vertinant mano jau minėta sveikatos apsaugos sistemos reformą manau, kad daugelis iššūkių su kuriais susiduriame yra kultūrinio pobūdžio. Mes amerikiečiai linkę manyti, kad viskas, ką mes sukuriame ar tai kas gali būti įvardinta, kaip amerikietiška yra geriausia pasaulyje. Taip mes galvojame ir apie savo sveikatos apsaugos sistemą.Tam tikra prasme toks šios sistemos vertinimas yra teisingas. Mes turime pačią geriausią vėžio diagnozavimo ir gydymo sistemą pasaulyje, širdies ligų diagnozavimo ir gydymo programą, tačiau neviska čia gražu ir tobula. Iki tobulumo dar labai toli. Opiausia šios sistemos problema - jos finansavimo modelis. Jis grįstas principu, kuris leidžia didesnę dalį sveikatos apsaugos mokesčio dengti darbdaviui. Situacija susiklostė taip, jog darbdaviui neturint griežto įpareigojimo lėšas pervedinėti į šią sistemą, daugiau nei 50 % piliečių negali efektyviai naudotis sveikatą gydančiomis paslaugomis.

Mano nuomone, opozicija sveikatos apsaugos sistemos reformai ar atsinaujinančių energetinių resursų diegimui yra tiesiogiai susijusi su informacijos ir žinių stoką, na ir aiškų su jūsų minėtomis kultūrinėmis nuostatomis. Daugelis žmoniu pripratę gyventi jau išbandytais modeliais ir nelinkę keistis bei keisti aplinką. Jei prieš eilę metų buvo matoma ir patiriama, kad spartus ekonominis augimas privalo būti siejama su sunaudojamos žalios naftos kiekiu, o asmeninė gerovė įsivaizduojama su automobilio litražu ir gebėjimu kuo didesniais kiekiais deginti kurą, tai taip mąstantys vargu ar linkę ką nors keisti.

Meacham: O ką patartumėte tiems, kurie sako, jog moderniame pasaulyje neina susikalbėti ir bendri tikslai daugiau nei sunkiai įgyvendinami? Jų nuomone, mes niekada nesusikalbėsime. Ar jums ši tema neaktuali?

Clinton: Man ji aktuali ir labai aktuali. Manau, jog pagrindinis ateities iššūkis, kurį privalės įveikti turtingos šalys - sustabarėjimas, na o skurdžiosios turės stiprinti savo kompetenciją ir įgūdžius įvairiose viešo gyvenimo sferose. Galų gale visų iššūkių ir problemų turinys ir pagrindas vienodi. Mano nuomone geriausiai “šio bendro pagrindo” klausimus aptarė filosofas Ken Wilber. Jo nuomone, visas pasaulio susikalbėjimas yra konstruojamas ant pamatinio požiūrio į save ir aplinką bei kitų požiūrio į save ir mus. Tokia nuostata turėtų būti kertinė kalbant apie mūsų galimybę susitarti įvairiais klausimais, kai pasaulyje esama tiek daug skirtingų žmonių ir kultūrų. Tiesa nereikia būti naiviais, tai ne visuomet leis išvengti karų, konfliktų ir kitų nesusikalbėjimų. Deja, pasaulis taip suręstas, kad kartais tenka imtis kraštutinių priemonių. Todėl susitarimą ir tam tikrą bendrystę bus galima pasiekti tik tuomet, kai suprasime ir imsime vertinti vienas kito indėlį į kiekvieno iš mūsų sukuriamą, kuriamą ir puoselėjamą gerovę, kai suprasime, kad dėl pralaimėtų rinkimų nereikia kelti riaušių ir žudyti opozicionierių. Naiviai galvoju? Su tokia išvada nesutinku. To galima pasiekti jei turtingos šalys atras drąsos įveikti savo sustabarėjimą, o neturtingosioms bus suteiktos galimybės tobulėti.

Tiek vienu, tiek kitu atveju ypatingą svarbą teikčiau nevyriausybinėms organizacijoms (NVO). Jos yra visų permainų viltis. Tą sakau turėdamas labai konkrečią asmeninę patirti. Tapęs JAV prezidentu skatinau aktyvų NVO įsijungimą į aktualių problemų ir klausimų svarstymą. Ir pasakysiu efektas buvo stulbinantis. Daugelis problemų pajudėjo iš mirties taško. Jei atvirai, tai esu ypač patenkintas tuo kaip NVO bendradarbiavo su mano administracija. Tokią praktiką reikėtų skatinti ir dabar. Tiesa ne kalbomis, o konkrečiomis lėšomis.

Aš visuomet atsimenu Ruandą ir jos prezidentą Paul Kagame bei tai ką jis padarė. Tie darbai, kuriuos šis žmogus nuveikė pasitelkęs NVO pagalbą, išties neįtikėtini. Bet mano nuomone svarbiausia yra tai, jog šis žmogus pastatė genocido memorialą. Tai pati didžiausia pasaulio kripta, kurioje ilsisi 300.000 genocido aukų. Man patiko Kagame mintis, kurią jis išsakė memorialo atidarymo metu, “Visa tai mes darome tam, kad patys sau pasakytume rūsčią tiesą, jog žudėme vienas kitą. Tačiau šiandien esame tam, kad susitikę su šia tiesa veidas į veidą su ja ir atsisveikintume visiems laikams”. Šie žodžiai virto konkrečiais darbais ir konkrečiomis programomis. Ruandos valdžia pradėjo steigti kaimelius, kuriuose gyventojams buvo nemokamai dalinama žemė ir trobesiai, su sąlyga, kad kaimynystėje galės apsigyventi kitos etninės grupės atstovai. Moterys iš skirtingų etninių grupių kooperuojasi pindamos krepšius ir vėliau juos pardavinėdamos visame pasaulyje. Kiekvienas suaugęs vyras - neatsižvelgiant į etninę priklausomybę - vieną dieną mėnesyje eina valyti gatves. Ir nesvarbu ar jis turtingas, ar vargšas -  tą daro visi. Jie žvelgia vienas kitam į akis ir tarsi sako, “Na mes praėjome visą genocido pragarą. Tačiau dabar esame čia ir viską pradedame iš naujo.” Norėčiau, jog ši mintis būtų to pasaulio, kokį aš norėčiau matyti, metafora.

By Jon Meacham | NEWSWEEK
Publikuota Gruodžio 21, 2009

Versta: http://nerijusramanauskas.blogas.lt

Rodyk draugams

Nicola Sarkozy šou. O prie ko čia „Sodra“ ir VSD?

Dideliems žmonėms - didelės problemos, mažiems žmonėms - mažos, tokia ta tautos išmintis, dažnai neklystanti ir perdėm tautologiška. Bet čia ne apie tai. Šiandien atsistatydino „Sodros” ir VSD vadovai. Įvykis? Sutinku, kad Lietuvoje, tai naujiena Nr.1. Šioje krizinėje, pencijų mažinimo, griausmingų pensininkų protestų bei nesibaigiančio politinio melo ir avantiūrizmo persunktoje aplinkoje reikėjo keleto viešų sočiaveidės biurokratijos karachirių. Ypač to reikėjo keliems politiniams žonglieriams, kurie daug kalbėjo apie visokeriopą tvarką valstybėje, bet dėl to nieko nepadarė, tiksliau nebuvo pasiruošę apskritai ką nors daryti.

Paklusdami demokratinio veikimo logikai, šie politinio cirko žonglieriai privalėjo atsistatydinti. Tačiau mūsiškių politikų sugebėjimas išsisukinėti nuo atsakomybės ir netvarkos valstybėje jau seniai pranoko, bet kurio fantastinio romano autoriaus vaizduotę. Todėl ir šią dviejų aukojamųjų/pasiaukojančių valdininkijos teliukių mizansceną reikėtų vertinti kaip ir viską, kas įvyko ar gali įvykti Lietuvoje - siurealistiškai.

Jei atvirai, tai įdomu stebėti kokią magišką galią riebus aukojamos valdininkijos kraujas turi visuomeniniams procesams. Kartais atrodo, kad tik valdininkiškas (politikas retai kada aukojamas/pasiaukojantis) kraujas sugeba numalšinti psichiškai nestabilaus visuomeninio kūno konvulsijas ir šį kūną bent kiek „harmonizuoti”. Užuodusi šviežią aukojamo valdininko kraują dauguma žiniasklaidos pradeda springti destruktyvia ir antagonistine retorika (profano bruožas), paprasti piliečiai prie televizijos ekranų mėgaujasi virtualia giljotinuojamo kančia (sadisto bruožas), na o politikos turgelininkai jaučiasi „valdą” valstybę (narcizo bruožas). Nors ši destruktyvi ir autodestruktyvi veiksmo ir nuotaikos kakofonija, iškylanti niūraus vaizdo pavidalu, vargina mūsų žvilgsnius ir slopina bet kokią jautrą, nuo to atjungti niekaip nepavyksta. Kodėl? Nes po kiekvienos valdininkiško kraujo dozės visuomeninio kūno konvulsijos aprimsta ir jis pasineria į trumpalaikę potrauminę ramybę. Toks kūnas tampa apatiškas ir nebeveiksnus. „Aprimusiam”, o iš principo vegetuojančiam kūnui išlieka tik vienas rūpestis - kaip nors pražiemoti. Jokios politikos ir atsakomybės dėl ar ateitį, tik kasdienė buitis. Ši būseną tarsi užbaigia graikiško polio piliečio širdies virsmo į bulgakovišką šuns širdį istorinę logiką.

Sakote perdėm niūrus vaizdas valstybei, kuri jau šešerius metus didžiuojasi priklausanti Europos Sąjungai ir NATO? Nė velnio, tokia ta lietuviška realybė ir tokie artimiausi šios valstybės „iššūkiai” bei planai - kaip pražiemoti žiemą ir nebankrutuoti. Visi kiti politinių kvarkvabalių kalbėjimai apie kažkokius ambicingesnius pokrizinius planus, tik žvangantis varis ir skambantys cimbolai.

Man asmeniškai visa 20 metų nepriklausomos Lietuvos realybė primena ilgesingą laukimą stabilaus ir sotaus gyvenimo, bei nuolatinį klupinėjimą ties atsakymu, kaip tai pasiekti. Pastaruoju metu ši realybė skleidžiasi dar niūresniu pavidalu. Asmeniškai dažnai ją regiu kaip Franz Kafka romano „Pilis” dramaturginės linijos hiperbolę. Slogus, niūrus pastatas, matomas kažkur prie horizonto. Ta pilis nėra čia, o ten, kažkur, kur tolstanti mintis patiria nuolatinį netikrumo jausmą. Ši pilis (Lietuva) nerodo į jokį aiškesnį uolos kontūrą, į kurį turėtų remtis pilies pamatas.

Kodėl toks ilgas ir lyriškas prologas šios dienos Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy sprendimui skirti 35 mlrd eurų (visas ekonomikos stimuliavimo paketas 60 mlrd eurų) šalies pasiruošimui ateities iššūkiams? Nes norisi palyginti tuos sprendimus, iššūkius ir realybės turinius, kuriais gyvena valstybės norinčios lyderiauti regione, pasaulyje, ūkio šakoje ar kitoje reikšmingoje globalios politinės/socialinės struktūros architektonikoje, su tomis valstybėmis, kurios renkasi skambią ir patosišką ateities retoriką, tačiau nieko dėl to nedaro arba atvirkščiai veikia kaip regresuojantys ir parazituojantys politiniai, ekonominiai subjektai. O ir svarbu pajausti tą emocinį foną, kurio kontekste imamasi arba galima imtis ryškesnių visuomeninių permainų. Todėl man pasirodė prasminga ir produktyvu aptarti tai ir tuos, kuriuos geriausiai pažįsti, t.y Lietuvą ir jos realybę, bei pamėginti šią realybę sugretinti su tais, kurie neslepia informacijos apie save ir linkę dalintis konkrečiais ateities planais, šiuo atveju tai yra Prancūzija.

Kaip jau minėjau, šiandieną Prancūzijos prezidentas anonsavo, jog 35 mlrd eurų bus skirta skambiai pavadintai programai - „Prancūzijos investicija į ateitį”. Tai programa, kuri remiasi prezidento ir jo administracijos nustatytais „investavimo į ateitį” prioritetais. Šių prioritetų jungiamoji idėja - švietimas, inovacijos ir pažanga. Čia norėtųsi skaitančiajam truputį detaliau praskleisti Prancūzijos prezidento užmojo mąstą bei sritis ir joms tenkančius pinigų kiekius.

Taigi šios programos rėmuose 11 mlrd eurų skiriama aukštajam mokslui ir tyrimams, 1.3 mlrd eurų atiteks netoli Paryžiaus steigiamam inovacijų ir modernių technologijų vystymo slėniui, 500 mln eurų bus investuota į universitetų administravimo kompetencijų stiprinimą, 2.5 mlrd. bus skiriama vystyti mokslo ir verslo projektus biotechnologijų srityje, 850 mln eurų pasieks penkias universitetines klinikas, 6.5 mlrd eurų galės įsisavinti kosmoso, geležinkelių, automobilių pramonė ir jos inovatyvūs projektai, 5 mlrd eurų skiriama atsinaujinančių energetinių išteklių tyrimams (1 mlrd eurų 4 kartos atominių reaktorių vystymo programai) ir galiausiai 4.5 mlrd eurų skiriama skaitmeniniams infrastruktūros ir turinio projektams, t.y plačiajuosčio interneto infrastruktūros plėtojimui visoje Prancūzijoje. Iš šios sumos 750 mln eurų atiteks programai remti, kuri šiuo metu pradeda skaitmenizuoti visą Prancūzijos kultūrinio paveldo archyvą.

Įspūdingi skaičiai ir įspūdingas prancūzų lyderio gestas ateities kartoms. Šis žmogus mėgsta ir sugeba efektingus ir efektyvius politinius ėjimus, kurie turėtų bent kiek istorinės reikšmės sudedamąją. Tačiau Nicola nebūtų Nicola, jei iš šios puikios ir aplodismentų nusipelniusios programos neišspaustų papildomų politinių dividendų. Pasigirdus politinių oponentų priekaištams, jog tokias plačiais ir dosniais gestais lyderis praskolins šalį, Nicola pareiškė, jog 22 mlrd. eurų pavyko pasiskolinti už labai kuklias palūkanas tarptautinėse rinkose, o likusių 13 mlrd eurų nepašykštėjo vietos bankai, kurie, suprasdami (ne be Nicola Sarkozy pagalbos) prezidento ir Prancūzijos norą iš šio sunkmečio išeiti viena lyderiaujančių ir stipriausių Europos ir pasaulio valstybių, maloniai sutiko prisidėti beprocentiniais kreditais. Po tokios informacijos šurmulys, kylantis politinių oponentų tarpe, kaip mat prislopo. Liko tik atviras klausimas, kaip Prancūzijos lyderiui visa tai pavyko? Nesvarbu kaip, rezultatas pasiektas.

Dabar grįžkime į lietuvišką realybę, o ji kaip diena ir naktis skiriasi nuo Eliziejaus laukuose sklandančio švelnaus išminties ir politinės nuovokos vėjelio. Visi, kurių sąskaita nebuvo galima taupyti sunkmetyje, patyrė grubaus ir bekompromisio taupymo volo naštą. Pradėta buvo nuo jaunųjų mokslininkų ir jų stipendijų. Taupymo smagračiai godžiai prarijo kuklų 120 tūkst lt metinį stipendijų biudžetą. Nepasibodėjo šis taupymo vajus įsukti ir įvairių nacionalinių meno premijų fondų. Karpymas, karpymas ir dar kartą karpymas, tokia ta mokslo ir kultūros pažangos valstybė, regiono „lyderė”. Sako kiekvieno sėkmingo projekto esmė - sugebėjimas sudėlioti tinkamai prioritetus, o po to ieškoti lėšų šiam projektui įgyvendinti. Kartais regis, kad tai, ką patiria tūkstantmečio vardo Lietuvos valstybė (projektas), yra tas hėgeliškasis istorinio tragizmo ir farso Babelis, iš kurio išsiveržti niekad nepavyks. Nes ieškodami išeičių kalbame skirtingomis kalbomis. Ech tas nesusikalbėjimas - amžina problema ir visų nesėkmių alfa.

Bet nėra ko nuogąstauti, viskas bus gerai bent trumpam. Per Šv.Kalėdas vienas skandinaviškų bankų prisidės prie „šviesios” Lietuvos ateities su savo „Išsipildymo akcija”. Ir be jokių mūsiškių prezidentinių ar premjerinių paraginimų, kokių prireikė prancūzų bankininkams, Baltijos jūros baseine tarpstanti pliklietuviukų gentis gaus naujų pliušinių kuokų, su kuriomis po Šv.Kalėdų ir vėl pakils į sunkų mūšį dėl regioninės lyderės teisių. Tiesa, labiau nuskurdusi, suskaldžiusi ir išalkusi. Ne protas ir išmintis progreso variklis, o alkio jausmas po daugelio metų bylos tautos išmintis.

O dabar, kodėl pradėjau nuo VSD ir „Sodros” vadovų atleidimo ir vėliau mintims leidau nusekti Prancūzijos prezidento įspūdingos investicinės programos keliais. Priežastis paprasta. Kartais norint išgyventi momento absurdą ir banalumą, užtenka perskaityti dienraščių vedamuosius. Visas pasaulis žavisi Prancūzijos prezidento planais ir skiria tam vedamuosius, tuo tarpu mūsų žiniasklaida nė mur mur. Tokiose situacijose imi suprasti, kas yra didelio žmogaus mažos problemos, o kas yra mažo žmogaus didelės problemos. Ech tas supratimas…

Rodyk draugams

Apie Dainiaus Kreivio “vizionizmą”.

Ūkio ministras Dainius Kreivys nemano, kad Vyriausybė inicijuotų sprendimus dėl 4 dienų darbo savaitės įteisinimo. „Mes manome, kad krizės metu reikia dirbti daugiau. Reikia dirbti šešias dienas, o gauti atlyginimą už penkias, tada krizę ir įveiksime”, - trečiadienį sakė D. Kreivys, dalyvavęs Seime vykusioje diskusijoje apie Nacionalinio susitarimo įgyvendinimą.

Cituoju ELTA

Kiek aš suprantu, esminiu ekonominio sveikumo kriterijumi turėtų būti laikomas produktyvumas. Tik ne p. D.Kreiviui. Priverstinis darbo dienų trumpinimas Vokietijoje, Prancūzijoje, dalyje JAV valstijų ir kitose šalyse yra tiesiogiai susijęs su krintančios ekonomikos mastais. Kitaip tariant, stengiamasi per trumpesnį laiką sukurti tiek pridėtinės vertės kiek reali ekonomika gali “suvalgyti” ir su kuo mažesniu skaičiumi darbuotojų. Tokiu būdu stengiamasi mažinti prekybinį ir perteklinės darbo jėgos disbalansą.  Tuo tarpu ministras teigia diametraliai priešingai. Nors ekonomika krenta, tai reiškia, kad sukuriamos produkcijos, o tuo pačiu ir gamybinių resursų poreikis mažėja, ministras siūlo dirbti dar daugiau t.y kurti produkciją, kurios niekam nereikia, ir ją sandėliuoti. Kažkoks keistas stachanovietiškas požiūris. Na ,o jei ministras visam pasauliui norėjo priminti kokie mes darbštus, tai galėjo nefantazuoti, o pasitelkti realesnių pavyzdžių. Juk Lietuvoje apstu žmonių, kurie dirba po du, tris mėnesius ir negauna jokio atlyginimo. Manau, jog tokie “kreiviško” darbo didvyriai galėtų būti puikiu, atsigaunančios Lietuvos ekonomikos, simboliu. Dabar suprantu, kodėl ironiškas teiginys, jog ” ir melžėja gali valdyti valstybę” šių dienų Lietuvoje jau tapo nebe folkloru, o niūria kasdienybe.

Rodyk draugams