BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ar žlugs JAV ekonomika ir doleris?

Dr. Ron Paul’s,  JAV kongresmenas iš Teksaso. Respublikonas ir kraštutinių konservatyvių pažiūrų politikas. Dalinasi savo mintimis apie FED sistemos ydas ir artėjantį JAV ekonominės bei monetarinės sistemos krachą.

Kodėl jūsų nuomone reikėtų atlikti FED auditą?

Esama aibės priežasčių. Tačiau esminė - noras nutraukti FED gaubiančią paslaptingumo skraistę. Nemanau, jog šiai institucijai reikėtų leisti pinigus spausdinti „iš oro”, atlikti savarankiškas intervencijas į rinką, o juo labiau vykdyti niekieno nekontroliuojamą ekonominio planavimo politiką. Esu įsitikinęs, jog JAV Kongresas privalo nuolatos vertinti FED darbą, nes Kongresas yra šios institucijos steigėjas. Ir man kaip kongresmenui svarbu žinoti, kokios naudos esama priėmus vienus ar kitus FED sprendimus. Galų gale, paprasti amerikiečiai taip pat privalo būti supažindinami su šios institucijos veikla.

Kodėl mes tiek mažai žinome apie FED darbą?

Ilgą laiką žmonės buvo užliūliuoti sąlyginės ramybės bei šios organizacijos paslaptingumo. 1913 m. įsteigus FED apie šią instituciją beveik niekas nieko nežinojo. O ir pats FED neturėjo didelio noro būti matomas. Karts nuo karto pasigirsdavo raginimai detaliau pažvelgti į FED veiklą, tačiau tuo viskas ir baigdavosi.
Turėjome puikią progą situaciją pakeisti septyniasdešimtaisiais. 1970 m. JAV susidūrė su didžiuliais ekonominiais iššūkiais, kuriuos lydėjo infliacija ir 21% išaugę palūkanų normos. Šios aplinkybės galėjo tapti svariu pagrindu pradėti išsamų FED sistemos auditą. Priėmus FED audito įstatymą 1978 m.daugelis manė, kad situacija ims keistis ir ši paslaptinga institucija taps skaidresnė bei labiau kontroliuojama. Tačiau situacija pakrypo priešinga linkme. Pasitelkę savo lobistus jie surašė tokį įstatymą, kuris jiems naudingas. Pasakysiu dar daugiau, remiantis šiuo įstatymu mes apskritai neturime jokios galimybės bent kiek daugiau praskleisti FED paslaptingumo šydą. Todėl ir ėmiausi inicijuoti pataisas, kurios leistų ištaisyti 1978 m. padarytą žalą.
Nepatikėsite, tačiau pradėjus domėtis šios institucijos veikla, ėmė ryškėti keisti ir daug klausimų keliantis faktai. Net šios organizacijos paslaptingumas nesukliudė išsiaiškinti faktų, jog FED savistoviai derasi su užsienio šalių vyriausybėmis, centriniais bankais, tarptautinėmis organizacijomis ir kas keisčiausia su privačiomis korporacijomis. Nieko nebūtų keisto, jei visa tai vyktų kontroliuojant Kongresui, tačiau, kai milžiniški trilijonus dolerių siekiantys kontraktai yra pasirašomi su privačiomis korporacijomis, kyla daug klausimų. Žmonės nori žinoti, kas slepiasi po FED biudžeto trilijono dolerių vertės eilute „Saugumas”.
Ši institucija iš ties galinga ir sugeba daryti bauginantį įspūdį. Gindami savo „nepriklausomybę” jie sėkmingai tuo naudojasi. Kiekvieną kartą, kai pamėgini juos pajudinti, jie pradeda visus gąsdinti pasaulio pabaiga. Suprask - jų nepriklausomybė turi būti savaime suprantamas faktas. Viskas būtų puiku, jei ne vienas „bet”… Ši FED nepriklausomybė jų pačių yra labai keistai suprantama. Kiekvieną kartą, kai įdėmiau paanalizuoji jų argumentus, supranti, kad nepriklausomybė tiesiogiai asocijuojama su slaptumu. Nenorima jokios politinės kontrolės, nes ji, jų nuomone, pakenksianti sistemos stabilumui. Tačiau tokie argumentai nesuprantami ir mažų mažiausiai nelogiški. Juk šios įstaigos vadovas yra skiriamas JAV prezidento (politiko), o ir kiti valdybos nariai privalo būti patvirtinti šalies vadovo. Tad apie kokią politinę nepriklausomybę mes kalbame.
Niekam ne paslaptis, kad šiai institucijai didelę įtaką daro ir užkulisiniai žaidimai. Tokios kompanijos kaip Goldman Sachs yra puikus to pavyzdys.

Ką turite omenyje sakydamas, jog Goldman Sachs turi įtakos FED politikai?

Aš noriu atkreipti jūsų dėmesį, jog dar neteko matyti, kad be šios kompanijos įtakos būtų skiriamas Finansų departamento ar FED vadovas. Reikia pastebėti, kad ši organizacija nemažą įtaką turi ir FED valdyboje. Puikus to pavyzdys dabartinis Finansų sekretorius Geithner. Jis buvo vienas iš Goldman Sachs direktorių vėliau sėkmingai nusėdęs Niujorko Federalinio rezervų banko vadovo kėdėje, o dabar užimantis Finansų sekretoriaus postą. Ir dar daugelis kitų jo pirmtakų buvo siejami su minėtąja kompanija. Net ir plika akimi matoma, kad ši įstaiga labai įtakinga. Atskiro aptarimo vertas ir faktas, jog krizės metu Goldman Sachs skirtingai nei Lehman Brothers buvo gelbėjamas. Kodėl….?

Jūsų nuomone, o kas galėtų pakeisti šią sistemą. Gal esama alternatyvių modelių?

Būtų puiku ir idealu, jei turėtume galimybę apskritai išvengti savęs saistymo su tokio tipo sistema. Apie tai kalbu eilę metų. Toks mano įsitikimas susijęs su 1980 m. Aukso komisijos paskelbtomis išvadomis. Mano nuomone, būtų visai protingas sprendimas leisti tarpusavyje konkuruoti įvairioms valiutoms. Savo knygoje „FED pabaiga” (End the Fed), aš kaip tik ir kalbu apie tokį modelį. Jo esmę sudarytų mokestinė sistema paremta aukso ir sidabro standartu bei lanksčiu valiutų modeliu. Jis veiktų labai paprastai. Žmonės atsiskaitydami arba mokėdami mokesčius galėtų naudotis abiem būdais.
Tarkim šiuo metu kaimyninėje Meksikoje galima atsidaryti sąskaitą ir joje kaupti sidabrą. Šiuo aspektu mūsų kaimynai, kur kas progresyvesni. Neslėpsiu, jog prieš diegiant šią sistemą, jie konsultavosi su manimi. Tai laikyčiau labai atsakingu politiniu ir ekonominiu žingsniu. Meksikiečiai kaip niekas kitas gerai žino, ką reiškia savo rankose laikyti kupiūras nuvertėjusias iki nulio. Ypatingai ši devalvacijos chimera skausminga vidurinei klasei. Noriu tikėti, kad amerikiečiams niekad neteks patirti to, ką patyrė jų kaimynai. Kita vertus, klausimas, kodėl to neturėtų atsitikti mums, išlieka atviras?

O kokios įtakos tokie pokyčiai turėtų JAV doleriui?

Be abejonės, tai dolerį sustiprintų. Tai ir yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl FED nenori keisti sistemos. Jie nenori stipraus dolerio. Logiška, jog aukso kainai augant stiprėja ir JAV doleris. Todėl taip įdėmiai FED seka aukso kainas ir visais būdais mėgina jas išlaikyti priimtiname lygyje. Jie daug tam skiria pastangų. Jiems nereikalinga mišri aukso/dolerio sistema. Nes tai, jų nuomone, taptų tiesioginiu konkurentu jų kontroliuojamai sistemai, kurioje valdo doleris. Nežinau, ko baiminasi FED. Kiek aš žinau iš istorijos, tai auksas ar sidabras pergyveno visas valiutų krizes ir popierinių pinigų nuvertėjimo cunamius.

Ar tik nenorite pasakyti, kad verta grįžti prie „aukso standarto”?

Aš noriu pasakyti, kad visus šiuos klausimus turėtų spręsti rinka. Tai būtų mano pirma išvada. Niekur mūsų konstitucijoje nesu skaitęs, kad būtų draudžiama atsiskaityti auksu ir sidabru ar atvirkščiai, jog tai yra vieninteliai atsiskaitymo šaltiniai. Šiuo klausimu mūsų konstitucija liberali. Tačiau, ką aš matau nuėjęs į parduotuvę. Duodu sidabrinį dolerį ir sulaukiu replikos, kad negaliu atsiskaityti, nes tai „realiai” yra 25 doleriai. Taigi ši sistema tau neleidžia atsiskaityti valiuta, kuri turi apčiuopiamą ir aiškią vertę.
Sutinku, kad tokioje sistemoje visuomet iškils klausimas, ar užteks aukso ar kito tauraus metalo? Tokiems nuogąstaujantiems atsakau, kad galima šioje situacijoje naudoti mišrų maišelį: auksas, sidabras, varis.
Tokia sistema galėtų puikiai riboti neslopstantį centrinių bankų norą pinigus gaminti „iš oro”.

O kaip įvertintumėte dabartinę JAV ekonomikos būklę ir kokias perspektyvas matote ateinantiems metams?

Manau, ekonomikos būklė prastėja. Dabartinėje situacijoje esama daug jovalo ir greitu metu raškysime šios situacijos vaisius. Klaidinga keinsistinė politika negali būti efektyvi. Spausdinant pinigus ir didinant valstybės biudžeto deficitą dar nė viena valstybė neišsprendė savo problemų. Kitas svarbus faktas yra tas, kad daug kompanijų palieka šią šalį. Mes daromės nekonkurencingi. Mano kaimynystėje (Teksasas) įsikūrusi Freeport korporacija. Esu įsitikinęs, kad tempai, kuriais jie perkelia savo verslą į Persijos įlankos regioną, leidžia tikėtis, jog šios kompanijos JAV žemėje mes nebematysim per artimiausius dešimt metų. Iš gamintojų ir pramoninkų šalies mes tampame skolininkų šalimi. O kur dar klausimai susiję su bedarbyste, kuri anot neoficialių šaltinių siekia ne 10%, o visus 17%. Apie tai niekas nekalba.

Norite pasakyti, kad visos optimistinės rinkų naujienos - paprasčiausias žmonių mulkinimas?

Aš taip nesakyčiau. Gal labiau tiktų apibūdinimas, kad situacija nesikeičia. Žmonės iš rinkų ir toliau godžiai vaikosi pinigų, kurie po didžiulių piniginių injekcijų pripildo rinkas naujomis dolerių kupiūromis. Pučiasi naujas burbulas. Manau, kad greitu metu rinkos pradės panikuoti. Beveik esu įsitikinęs, kad pertekliniai pinigai pradės trauktis iš rinkos. O tai sąlygos didžiulius akcijų išpardavimus ir jų verčių kritimą, kuris savo ruožtu stipriai pakoreguos visą ekonominį ciklą. Nereikia būti naiviais, realios ekonomikos įtaka akcijų rinkoms jau užmarštyje. Dabar rinkos realiai koreguoja ekonomikos tendencijas ir ciklus.
Ši ekonomika visiškai nesikeičia. Pasaulinė krizė prasidėjo nuo būsto rinkos. Logiška būtų daugiau nekartoti tų pačių klaidų. Tačiau dabartinė administracija ir vėl ploja katučių, kad būsto kainos ir pardavimai auga nors realaus ekonominio pagrindo tam nėra. Kam statomi namai ir kredituojami tokie projektai, kai aiškiai žinoma, jog namų yra daugiau nei jų reikia? Visa tai išbalansuoja ekonomiką ir rinkas. Ir prie viso to pigiais kreditais ir žemomis palūkanomis prisideda FED.

O be FED sistemos reformos, ar matote dar kokių ryškių trukdžių ekonomikos stabiliam funkcionavimui?

Tik pamėgink įveikti vieną ir jau žiūrėk rikiuojasi naujų eilutė. (Juokiasi)

Jūs esate buvęs kandidatas į JAV prezidentus. Ką galėtumėte pasakyti apie šią savo patirtį?

Per rinkiminę kompaniją sužinojau, jog Amerikoje esama labai daug austriškojo laisvos rinkos modelio šalininkų bei žmonių, kurie nėra linkęs savo globą patikėti federalinei valdžiai. Džiugina tai, jog daugiausiai tokių žmonių sutikau tarp universitetų ir koledžų studentų. Jie žino, ką mums garantuoja JAV konstitucija…

Kalbino: Alexandra Zendrian, Forbes/01.08.10

Versta: nerijusramanauskas.blogas.lt

Rodyk draugams

Barackas Obama. „Svajonės nuo mano tėvo”.

Neslėpsiu, jog esu gan skeptiškas įvairių rinkodaros triukų pagardintiems knyginiams, kino ar muzikiniams projektams. Kartu su visais ištroškusiais „neįtikėtino reginio”, „įspūdingų vaizdų” arba „nepakartojamos patirties” nepuolu skaityti „bestselerių” ir žiūrėti „blogbasterių”. Nors turėčiau, nes mano kolegosduomenimis JAV korporacijos tam skiria daug pastangų ir lėšų. Jo nurodytas šaltinis (Michael Dawson “The consumer trap: big business marketing in American life”, p.1) teigia, jog metinis JAV marketingo rinkos biudžetas - 1 trilijonas JAV dolerių. Skaičiai iš ties įspūdingi, o kai juos palygini su 2009 m. JAV federaliniu biudžetu (3,7 trilijono JAV dolerių), supranti, kad atsispirti tokių investicijų spaudimui nėra lengva.

Tenka pripažinti, jog po šiuo pinigingu ir rafinuotu rinkodaros presu savo autobiografinius faktus pakiša ir daugelis politinės bendruomenės atstovų. Turintys bent kiek ambicingesnių politinių planų, kaip taisyklė, savo rinkėją nudžiugina daugiau ar mažiau nudailintomis asmeninėmis biografinėmis knygomis. Na, o nuo to, kokią galią garantuoja realizuota politinė ambicija, priklauso ir autoriaus biografijos herojiniai tonai bei tokio leidinio apimtis. Tačiau net ir po tokiais nudailintais fasadais galima atrasti šį tą įdomaus ir aktualaus nūdienai.

Akylesni mano tinklaraščio skaitytojai turėjo pastebėti, jog nemažai vietos ir laiko skiriu lyderystės temos aptarimui. Todėl norėdamas tęsti šią tradiciją nusprendžiau pasidalinti savo įspūdžiais apie neseniai perskaitytą pirmąją JAV prezidento Baracko Obamos autobiografinę knygą „Svajonės nuo mano tėvo” („Dreams from My Father”). Priminsiu, jog šios knygos garso versija buvo apdovanota prestižiniu „Grammy” gramofonu.

Knyga, kurios apimtis bemaž 450 puslapių, išsamiai gvildena dabartinio JAV vadovo gyvenimo vingius atvedusius šį afroamerikietį į pačius aukščiausius valdžios postus. Keletas kolegų pasiteiravo, kodėl dabar pasirinkau skaityti šią knygą, mat pasibaigus JAV prezidento rinkimams asmeninė Baracko Obamos istorija prarado aktualumą ir apsisprendimui būti jo simpatikų (arba atvirkščiai) gretose lemiamos reikšmės įgavo ne jo asmeninis žavesys, o konkretūs Baltųjų Rūmų sprendimai.

Atsakymas gan paprastas. Asmeniškai esu patyręs, jog bent kiek prasmingas autobiografinės knygos skaitymas ir vertinimas įmanomas tik esant neutraliam emociniam fonui, t.y. pagrindiniam personažui prieglobstį suradus pas Šv.Petrą arba tuomet, kai biografinės knygos „grožinės” charakteristikos gali būti palyginamos su matomų ir patiriamų veiksmų turiniu - konkrečiais darbais. 2008 m JAV prezidento rinkimai ir ta sektantiško tipo isterija, supusi Baracką Obamą, man nepasirodė itin neutraliu emociniu fonu. Todėl tik prislopus obamamanijos karštligei nusprendžiau imtis šios knygos skaitymo.

Taigi, perskaičius šią autobiografiją neapleido jausmas, kad įtaigiu stiliumi papasakota istorija, kurios pagrindinis personažas patiria aibę nuotykių, nesusipratimų, netekčių ir blaškymosi, yra ne kas kita, kaip mėginimas atpasakoti dalį kiekvieno iš mūsų asmeninės gyvenimo istorijos (tiesa nevisiems tuo gyvenimu „mitusiems” teko privilegija mėgautis Ovaliniame kabinete stovinčio prezidentinio krėslo atramomis ir atlošu). Kiekvienas iš mūsų knygos herojaus prototipe gali atpažinti save. Mėgavimasis McDonalds mėsainiais šiltais vasaros vakarais, priekaištai motinai dėl jos „perdėto” dėmesio mokyklinių užduočių ruošai, paauglystės meilės ir nusivylimai - visa tai galima rasti šioje knygoje. Knygos autorius nepasibodėjo kuo detaliau ir realistiškiau pristatyti savo asmenį.

Todėl net ir pačiose menkiausiose siužetinėse detalėse Barackas Obama bando priminti apie savo žmogiškumą ir paprastumą - “I‘ m just ordinary man”. Skaitytojui ši stilistika sukuria specifinę aurą, kuri neigia bet kokias a‘priori asociacijas su anksčiau skaitytomis „lyderio kelio į pripažinimą” istorijomis. Jokios palaimintojo ar pateptojo magiško gyvenimo aptarimo nuobodybės. Stengiamasi kuo įtaigiau pavaizduoti aplinkybes ir tuos emocinius fonus, kurių kontekste dabartinis JAV lyderis ugdė savo asmenybės charakterio savybes.

Baracko Obamos šeima, o ypač motina - gėlių kartos atstovai - hipiuojantys, nespjaunantys į marihuanos dūmelį ir trykštantys pacifistine retorika. Anot Obamos, jo motina tik su jos kartai būdingu entuziazmu leidosi į painų ir ilgą savojo AŠ ieškojimo kelią. Save atrasti nebuvo lengva. Šioje „ieškojimų” istorijoje buvo apstu vyrų, kurie su malonumu asistavo būsimo prezidento motinai negalvodami apie jokius rimtesnius santykius. Knygoje šis motinos gyvenimo tarpsnis labai šykščiai komentuojamas. Toks Obamos santūrumas suprantamas. JAV lyderiui nėra malonu pripažinti, jog jo atėjimas į šį pasaulį buvo studentiškas „netyčiukas”. Jis negali pasigirti kiekvieno lyderio biografijai tuo taip reikšmingu atėjimo į šį pasaulį magišku išskirtinumu, kurį daugelis JAV prezidentų savo autobiografijose apipina didingomis ar bent jau į jų istorinį išskirtinumą nurodančiomis legendomis. Tuo tarpu dabartinis JAV prezidentas šį pasaulį išvydo po audringo jo motinos ir tėvo (Kenijos pilietis) romano, kuriam pasibaigus berniukas liko be tėvo (bet koks mėginimas kurti gražesnę istoriją, kaip mat būtų išrištas). Motina ir toliau nesiliovė savęs „ieškojusi” todėl jaunasis Obama buvo priverstas kraustytis į kitą pasaulio kraštą - Indoneziją, kur jo žodžiais tariant „motina atrado naują įkvėpimo šaltinį”. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad Barackas Obama „nusėdo” Havajuose pas motinos tėvus ir iki studijų universitete buvo jų prižiūrimas ir išlaikomas.

Visiškai netipiška ir neprezidentinė biografija. Jokių aiškių aliuzijų į klasikinę amerikietišką šeimą, kurios gyvenimo būdas leistų spręsti apie vertybinius būsimo lyderio pagrindus. Jokios aiškesnės šeimos genealogijos (buvo keistų mėginimų dabartinį JAV prezidentą sieti su buvusio JAV prezidento A.Linkolno šeima, bet nepavyko), kuri suteiktų galimybę rekonstruoti tam tikrus giminės genetinius bruožus, o tuo pačiu aiškiau nuspėti asmenines ar profesines dabartinio JAV lyderio aspiracijas. Žvelgiant statistinio amerikiečio akimis Barackas Obama visiškai neprezidentinis prezidentas. Tačiau tai tik pirmas ir manau nevisiškai teisingas įspūdis.

Knygos herojus pastebi, kad į gyvenimą jis visuomet žiūrėjo labai atsakingai ir rimtai. Anksti suprato, kad pasaulis yra labai įvairus ir kupinas skirtingų nuomonių, todėl norintys šiame pasaulyje išlikti privalo pasirinkti teisingą strategiją. Šis „išlikimo” strategijos poreikis, paties Obamos žodžiais, „jam sufleravo dvi alternatyvas: brutalų mėginimą primesti savo nuomonę arba nuoširdų mėginimą įsiklausyti ir suprasti”. Obama pasirinko antrąjį.

Tai, kad daugeliui amerikiečiai, beje pagrįstai, asocijuojasi su geografinių žinių ir platesnio pasaulio pažinimo stokojančiais „jankiais”, Barackui Obamai nesutrukdė pelnyt pasaulio bendruomenės pripažinimo (Nobelio premija) ir palankių vertinimų. Klausimas kodėl? Drįstu spėti, kad toks pripažinimas ir palankus vertinimas gali būti pelnomas tik žmogaus, kuriam yra svetimos geocentristinės nuostatos ir noras dominuoti. Tokia nedominuojančios lyderystės savimonė iki išrinkimo, o ir po jo, JAV prezidentui pasaulį leidžia matyti kaip multikultūrinę struktūrą, kurią jis supranta ir su kuria geba megzti dialogą (sparčiai kintančiame pasaulyje ši lyderio savybė ypač aktuali).

Spėju, jog šią atvirumo „dovaną” galima interpretuoti psichoanalitinės tradicijos (S.Freud) rėmuose ir kildinti ją iš ankstyvųjų prezidentinių vaikystės patirčių. Beje, tokiems spėjimams argumentų randu ir paties knygos autoriaus tekstuose. Barackas Obama dažnai pabrėžia, kad jo tapatybės apibrėžtis labai komplikuota. Jis yra JAV pilietis, gimęs baltosios ir juodaodžio šeimoje, augęs Indonezijoje ir Havajuose, neturėjęs „normalaus” šeimos gyvenimo. Kas jis? Kodėl jis toks ir kaip reikėtų save tokį priimti? Šie klausimai pačiam Barackui Obamai aštriausiai iškildavo susidūrus su kaskart kintančia pasaulio įvairove, kurios kaitą paaugliška sąmonė sunkiai priimdavo.

Besikeičiant gyvenamosioms vietoms ir žmonėms jis kiekvieną kartą išgyvendavo adaptacijos stresą, jo žodžiais tariant, „nežinojau, kada galėsiu turėti savo augintinį. Kraustantis jis galėjo tapti našta, o kad kraustytis reikės, tą žinojau ir tai mane labai erzindavo.” Tokiose stresinėse situacijose vaiko sąmonės reakcijos pakankamai nuspėjamos. Jis mėgina racionalizuoti ir suobjektinti savo stresinį nerimastingumą ir jį koncentruoti į kokį nors artimą žmogų ar daiktą (paprastai tai būna tėvas, motina, broliai, seserys). Toks racionalizavimo judesys leidžia žengti kitą svarbų žingsnį - pamėginti įveikti savo baimę. Paprastai vaiko sąmonėje tokio įveikimo judesio sėkmė asocijuojama su palankumo ir pripažinimo įgijimu tų asmenų tarpe, į kuriuos buvo nukreiptos baimės akys.

Kaip jau buvo minėta, tokiais baimės/nerimastingumo objektais tampa artimiausios aplinkos žmonės. Obamos atveju tokių nebuvo arba beveik nebuvo. Tėvui išvykus į Keniją, o motinai likus Indonezijoje, jaunasis Obama apsigyveno pas senelius Havajuose. Todėl, spėju, kad minėtasis suobjektinimas Obamos atveju buvo ne individualizuotas (tėvas, motina), o išplėstas, t.y. nukreiptas į atskiras socialines grupes (odos spalva, išsilavinimas ir t.t). Manau, jog tokia pamatinė Baltųjų rūmų šeimininko vaikystės/paauglystės patirtis suformavo kertines jo asmenybės savybes: diskursiškumą, lankstumą ir analitiškumą. Jaunystėje ir paauglystėje šios savybės būsimajam JAV lyderiui leido sėkmingai dorotis su „buvimo kitokiu” baimėmis ir nuolatos patiriamu stresu, o tapus prezidentu - sėkmingai adaptuotis prie sparčiai kintančių vidaus ir užsienio politikos iššūkių.

Ne paslaptis, jog diskursiškumo dovana jam leidžia puikiai bendrauti su įvairiomis auditorijomis (populiariausias media veidas pasaulyje). Gan lengvas ir neskausmingas savo klaidų pripažinimas ir politinis lankstumas suteikia galimybę siekti politinio proceso efektyvumo. Analitiškumas JAV prezidentui suteikia tikslesnio ir aiškesnio situacijos vertinimo pranašumą.

Skaitant knygą aiškiai juntama, kad Barackas Obama nori pabrėžti, jog jo asmenybę formavo nelengvi gyvenimo išbandymai ir nuolatinis, gal kiek filosofinis, savęs ieškojimo kelias. Šiame kelyje pasitaikė įvairių situacijų, kurios vertė klupti ir vėl keltis, verkti ir vėl šypsotis, tačiau tai nė kiek nesumenkino noro pažinti pasaulį ir jį keisti. Kartais kasdienėje kalboje ironiškai nuskambanti mintis, jog geriausias išsilavinimas yra „gyvenimo universitetas”, šioje knygoje įgauna labai konkretų sėkmingą pavyzdį, t.y Baracko Obamos, pavidalą.

Reziumuojant reikia pasakyti, jog knyga gan lengvai skaitoma. Pakankamai išsamus ir detalus prezidento Obamos psichologinis paveikslas. Nesama jokios pakilios ir pagražintos retorikos. Tiems, kurie analizuoja lyderio psichologijos istorijas, ši knyga galėtų būti įdomi medžiaga. Objektyvumo dėlei reikia pasakyti, kad gilesnė teksto ir siužetinių peripetijų analizė leidžia matyti ir probleminius prezidento charakteristikos taškus, bet apie tai jau kitą kartą. Rekomenduoju, įdomi knyga.

Barack Obama „Dreams from My Father”. Išleista Canongate Books Ltd. 2007 m.

Rodyk draugams

Kaip ugdomi ateities lyderiai? Tęsiant lyderystės temą…

Ugdydamos ateities lyderius garsiausios pasaulio kompanijos skatina darbuotojus siekti naujų - globalių iššūkių.

John Tolva, Čikagoje veikiančio IBM kompanijos technologijų padalinio vadovas. Prieš metus kompanija Johną išsiuntė keturių savaičių stažuotėms į Ganą.
Šios stažuotės metu John pirmą kartą susitiko su savo kolegomis iš Indijos, Vokietijos, Brazilijos bei kitų šalių, kurie darbuojasi IBM korporacijoje. Amerikiečiui jau programos pradžioje teko įsitikinti, kad šiai margaspalviai publikai bendrauti nebus lengva. Pirmasis rebusas, kūrį teko narplioti šiai grupei - komunikacija. Stažuotės dalyviams reikėjo surasti sprendimą - pasirenkant bendravimo kalbą - kuris užtikrintų sklandžią komunikaciją visos stažuotės metu. O tai nebuvo lengva. Visi dalyviai iš skirtingų šalių ir kiekvienas degė noru šį išskirtinumą pabrėžti. Geriausias būdas šiam tikslui pasiekti - kalba. Sprendžiant šį komunikacijos klausimą buvo galima tikėtis pirmųjų nuomonių išsiskyrimų grupėje. Tačiau nesusipratimų ir trinties pavyko išvengti, kai buvo priimtas saliamoniškas sprendimas. Grupė sutarė, jog bendraus visomis kalbomis, kurias žino ir supranta atskiri stažuotės dalyviai bei vietos bendruomenės atstovai. Nors sprendimas buvo kompromisinis ir apsunkino bendravimą, tačiau jis leido išvengti konflikto, kuris grėsė jau pirmosiomis stažuočių dienomis. John nuomone, ši patirtis jam leido suvokti reikšmingą ir svarbų dalyką: „girdėdamas šią kalbų maišalynę supratau, jog darbuojuosi bendrovėje, kuri veikia globaliai ir savo strategijas konstruoja labai įvairiose kultūrinėse ir kalbinėse terpėse. Tokio mąsto suvokimas mane lengvai pribloškė.”
John buvo aišku, jog stažuočių metu IBM kompanija stengėsi sukurti aplinką, kurioje kiekvienas iš dalyvių galėtų savęs paklausti apie kertines vertybes, vienijančias šios didžiulės korporacijos darbuotojus. Laikas, praleistas su kolegomis iš viso pasaulio, amerikiečiui leido įsitikinti, jog tai nebuvo kalba, tradicijos ar religija. Jis suprato, jog visus vienijantis pagrindas - IBM korporacijos vertybės, kurios kaip nebylus profesinis kodas buvo diegiamas jų organizacijoje.
IBM korporacijoje vykdomos stažuotės - jau antruosius metus organizuojamas vidinis įmonės projektas skambiu pavadinimu „Korporatyvinės pagalbos pajėgos”. Šio projekto esmė, tai dalyvių išsiuntimas į įvairias pasaulio šalis, kuriose jau veikia arba planuoja steigtis IBM kompanijos padaliniai. Tokiomis išvykomis (kompanija jas vadina stažuotėmis) IBM siekia darbuotojams suteikti galimybę prisidėti prie vietos bendruomenės kultūrinių ir socialinių iniciatyvių padedant jas įgyvendinti vietiniu arba tarptautiniu mastu. O tai, pačių IBM atstovų nuomone, korporacijai leidžia išmėginti potencialius ateities lyderius nestandartinėse situacijose ir aplinkose.
Jau minėtojo John Tolva ir jo grupės užduotis buvo kartu su vietos atstovais parengti Ganos globalią rankdarbinės tradicijos pristatymo strategiją. Pirmas įspūdis - nesusipratimas? Galima būtų su šia nuomone sutikti. Tolimos Afrikos valstybės rankdarbiai ir vieni stipriausių IT bendruomenės talentų. Iš ties mažai tikėtina. Tačiau darbas, kurį turėjo atlikti amerikietis su kolegomis, jo paties nuomone, „buvo puikus savęs ir savo galimybių patikrinimas nestandartinėje aplinkoje. Be to, projekto metu supratau, jog savo organizacijoje turiu kolegas, kuriais nuo šiol galiu visiškai pasitikėti.”
Daygeliui kyla natūralus klausimas, kam tokio pobūdžio projektai reikalingi IBM ar kitoms globaliai veikiančioms kompanijoms? Kompanijų atstovai kalbėdami apie tokius projektus, kurie darbuotojus ištraukia iš jiems žinomos ir suprantamos aplinkos ir pastato prieš virtinę asmeninių iššūkių, traktuoja kaip vieną svarbiausių sudedamųjų ugdant ateities lyderius. Todėl mūsų leidinys (Fortune) pasitelkęs personalo strategijų valdymo įmonės Hewitt Associates ir perslonalo atrankos kompanijos RBL Group ekspertus pamėgino sudaryti geriausiai ateities lyderių ugdymui pasiruošusių ir toje srityje aktyviai besidarbuojančių kompanijų sąrašą bei iliustruoti šį sąrašą keletu ryškiausių jo sėkmingos lyderystės pavyzdžių.

Kaip tampama Jeffu Immeltu?

Nieko stebėtino, kad sunkmečio fone daugelis didžiausių pasaulio kompanijų po ilgų ir nuolatinių kartojimų, kad žmonės ir jų asmeninės savybės yra kertiniai verslo sėkmės faktoriai šią populiarią ir kiek teorinę nuostatą ima apmąstyti iš naujo.
J. Randall MacDonald, IBM korporacijos personalo vadovas teigia, kad „kompanijos direktorių taryba šiuo metu, kaip niekad daug laiko praleidžia ieškodama sprendimų, kurie leistų ugdyti naujus lyderius kompanijoje”. Nors įmonė įvariems personalo mokymams per metus išleidžia 700 mln JAV dolerių, tačiau pašnekovo nuomone tai dar nieko nesakantys skaičiai. Norint būti sėkmingu reikia būti nuolatinėje „bėgimo” būsenoje ir tai dar negarantuoja sėkmės.
MacDonald nuomone, jog šiais laikais “kalbėti apie ženklų kompanijų personalų kompetencijų pranašumą viena kitos atvžvilgiu beprasmiška. Šis menamas pranašumas sunkiai įžiūrimas. Viską lemia detalės.”
Pasaulinė krizė šiuos teiginius tik patvirtino. Daugelį kompanijų buvo priverstos naujai pažvelgti į diegiamas lyderystės ugdymo programas, o jų neturėjusios privalėjo apsispręsti kokias geriausias praktikas galėtų pritaikyti pas save įmonėse.
Lyderystės ugdymo programos, kurias diegia IBM kompanija yra brangus malonumas ir su tuo visi sutinka, tačiau korporacija ar bent kiek į perspektyvą žvelgiantys suvokia, kad tokio tipo programos yra ilgalaikė investija į ateitį. Įmonės formuluodamos darbuotojams iššukius sferose, kurios su jų tiesioginiu darbu neturi nieko bendro, gauna labai aiškią ateities naudą - stiprų ir patikimą lyderį. Nors tą akimirką galbūt atrodo, kad tokia ilgalaikė investicija - nelogiška ir neracionali.
Be abejo ieškantiems greitos naudos ir nelabai besirūpinantiem savo perspektyva šios programos, o ir argumentai, kodėl jos turėtų būti diegiamos ir vystomos kompanijose, atrodo neitikinamos. Tačiau tokio tipo skeptikams, kurie netiki idėja, jog žmogus, kuris siekia savo kompetencija tobulinti srityje nesusijusioje su jo tiesiogine profesine veikla, puikiu pavyzdžiu galėtų būti General Electric (GE) kompanijos patirtis jei ypač kritišku momentu. Nors aprašytoje istorijoje nerasite sofistikuotos ir sudėtingos IBM taikomos ateities lyderių ugdymo programos gairių, tačiau savo esme GM pavyzdys leidžia suvokti nestandartinių lydersytės ugdymo programų ar sprendimų naudą ir vertę kasdienėje verslo praktikoje.
1989 m buitine įranga prekiaujantis GE padalinys išsiaiškino, jog į rinką pateko milijonai šaldytuvų turinčių esminių gamybinių defektų, kuriuos įsigiją vartotojai rizikuoja savo sveikata. Kompanija privalėjo operatyviai išspręsti šių šaldymo įrenginių atšaukimo iš rinkos klausimą. Turbūt daugelis pamanytų, jog šioje situacijoje logiškas sprendimas būtų pasamdyti patį geriausią ir efektyviausią tokių situacijų sprendimo profesionalą pasaulyje. To buvo galima tikėtis iš GE vadovų. Tačiau sprendimas buvo kardinaliai priešingas.
Kompanijos valdybos pirmininkas Jack Welch ir personalo vadovas Bill Conaty nusprendė, jog su šia krize dorotis turėtų 33 metų kompanijos vadybininkas Jeff Immelt. Nesunku nuspėti, jog su tokio mąsto problema ir jos sprendimu vadybininkas gyvenime susidurė pirmą kartą. Turbūt daugeliui kirba klausimas, ką tą akimirką galvojo Welch ir Conaty skirdami šį žmogų tokios problemos sprendimui? Atsakymo niekas nežino. Tačiau didelė tikimybė, jog Jeff Immelt jie matė ateities lyderį. Visų nuostabai jų spėjimas pasitvirtino. Jeff sėkmingai išsrėbė košę, kuri sunkia našta gulė ant jo nepatyrusių pečių. Ir tik po ilgų metų, kai ši velniška patirtis liko užmarštyje, tik tada Immeltas prisipažino, jog jis nebūtų tapes GE korporacijos valdybos pirmininkų jei neturėtų šios velniškai sunkios patirties ir jei būtų pabūgęs to meto iššūkių.
Jeff Immelt pavyzdys leidžia geriau suvokti ilgalaikių lyderystės ugdymo strategijų logiką. Sėkmingos kompanijos jau senai suprato, jog esminis jų turtas yra žmonės gebantys mąstyti ir spręsti vadovaudamiesi strateginėmis kategorijomis. Globalėjanti verslo dimensija verčia ugdyti globaliai mąstančius ir sugebančius veikti lyderius. Daugelis tokių kompanijų kaip P&G, GE, Colgate-Palmolive ir PepsiCo jau dabar savo didžiausias verslo pajamas generuoja ne vietinėse, o užsienio rinkose. Todėl nieko stebėtino, kad Jeffo Immelto tipo lyderiai yra kaip niekad reikšmingi sėkmingam kompanijų verslui ateityje.
Iš keliauninko į lyderius?
Raj Kalathur Indijoje gimęs JAV pilietis šiuo metu darbuojasi JAV kompanijos Deere atstovybėje Singapūre. Kalathur prisipažįsta, jog tai nėra lengvas darbas. Jam pavesta kuruoti kompanijos pardavimų ir marketingo klausimus dalyje Azijos ir Afrikos rinkų - ten kur kompanija beveik nežinoma.
Nors Raj Kalathur bendrovė dominuoja JAV žemės ūkio technikos pardavimų rinkoje (valdo beveik 50 % rinkos dalies), tačiau Kalathur tai mažai guodžia. Jo nuomone apie 60% naujų kompanijos klientų yra ne kur nors kitur,o Indijoje - pasaulyje didžiausiausia traktorių rinka - tačiau Indijoje apie šį prekės ženklą ir jo atstovaujamą įmonę niekas nėra girdėją. Visiems abejojantiems Raj Kalathur galimybėmis reikia pasakyti, jog didelė tikimybė, kad šiam žmogui pavyks susidoroti su jo laukiančiais iššūkiais - Deere ženklą padaryti matomu ir padidinti produkcijos pardavimus.Taip manyti leidžia tas faktas, kad tai nėra situacija, su kuria Kalathur nebūtų susiduręs anksčiau.
1996 m baigęs savo magistro studijas jis pasiprašė priimamas nemokamos praktikos į Deere kompaniją. Čia jaunas magistrantas neturėjo progos ilgai apšilinėti kojas. Kompanija jau pirmąją darbo savaitę nusprenė, jog jaunas praktikantas privalo vykti į Kiniją ir išsiaiškinti Kinijos kapitalo rinkos galimybes ir ilgalaikes perspektyvas. Kalathur prisipažįsta, jog vykdamas į šalį jis neturėjo jokio supratimo apie kapitalo rinkas, o juo labiau apie kapitalo rinkas Kinijoje. Vėliau kompanija nusprendė, kad gabus praktikantas galėtų detaliau pasidomėti Meksikos logistikos sektoriumi ir jo teikiamomis galimybėmis. Turbūt nereikia būti dideliu orakulu, jog suprastum, kad Kalathur nebuvo geriausias logistikos žinovas, o juo labiau logistikos Meksikoje. Tačiau paklaustas kaip jautėsi ir ką davė tokia „kelionių” praktika, Kalathur nedvejodamas atsako, jog „po tokių išbandymų ir patirčių jis savyje suformavo tikras lyderio charakteristikas”, kurios dabar jam leidžia esamus iššūkius pakelti žymiai lengviau. Kalathur pavyzdys tik įrodo ilgalaikės lyderystės programų efektyvumą, kurios yra diegiamas ir palaikomas didelių kompanijų.
Hewitt Associates pagrindinio partnerio Robert Gandossy nuomone “Kitas svarbus, tokios globalios lyderystės programų ugdymo aspektas - galimybė įgyti supratimą ir nuovoką, kas yra socialiai atsakingas verslas ir kokie galimi jo veiklos modeliai”. Pavyzdžiui, viena didžausių Brazilijos įmonių Natura Cosméticos savo personalą skatina aktyviai įsijungti į Nevyriausybinių Organizacijų (NVO) veiklą ir ne tik skatina, bet ir kelia uždavinį aktyviai prisidėti prie šių organizacijų strategijos kūrimo ir jos įgyvendinimo. Amerikiečių kompanija General Mills taip pat neslepia, jog jos lūkesčiai susiją su būsimais kompanijos verslo lyderiais tiesiogiai sietini ir su jų aktyviu dalyvavimu NVO veikloje.
Grįžtant prie IBM Korporatyvinės pagalbos grupės programos. Ši programa kurta pagal JTO taikos palaikymo pajėgų veiklos modelį. Kompanijos atstovų nuomone programa leidžia ne tik ukdyti lyderiui svarbias savybes ir įgūdžius, bet ir kurti pasitikėjimo atmosferą tarp kompanijos ir vietos bendruomenių. Programa kiekvienais metais į stažuotes iššsiunčia tik 500 darbuotojų (400 tūkst darbuotojų). IBM net neslepia, kad norinčių papulti į šią stažuočių programą labai daug. Tačiau atrankos kriterijai čia yra griežtesnis nei stojant į bet kurį elitini JAV universitetą, todėl darbuotojas gavęs galimybę pasinaudoti šia programa vertina tai kaip išskirtinį pripažinimą.
Harvardo Verslo Mokylos profesorius Chris Marquis IBM užsakymų atlikęs programos efektyvumo analizę pateikė išvadą, jog “visi programos dalyviai, su kuriais man teko bendrauti, prisipažino, kad dalyvavimas šioje programoje jiems dar labiau sustiprino jausmą, jog jų pasirinkta darbovietė yra kaip tik tai ko jiems reikėjo.” Profesoriaus nuomone tokie darbuotojų atsakymai ypač reikšmingi bendrovėms. Juk daugelis apklaustųjų buvo kompanijoje išdirbę nuo septynių iki penkiolikos metų, tai laikas kuomet daugelis perspektyvių ir galimų verslo lyderių palieka savo įmones.
Tenka apgailestauti, jog daugelis kompanijų vengia taikyti tokias lyderių ugdymo programas. Korporatyvinėje kultūroje dominuoja požiūris, kad kalbėti apie ilgalaikę perspektyvą ir į ją investuoti, kai reikia dolerį uždirbti čia ir dabar, nėra visai prasminga.
Tačiau taip manantiems norisi priminti, jog perspektyva ir jos matymas yra sėkmingo verslo esmė. Daugelis iš sėkmingiausiai ateities lyderius ugdančių kompanijų sąrašo čia jau nepirmuosius metus. Vienas iš įkvepenčio vizionizmo pavyzdžių galėtų būti sąrašo senbuvė Infosys. Jos vadovų nuomone, lyderio ugdymas yra ilgas ir nenutrūkstantis žaidimas, kuris kupinas intrigos.
Kompanijos Deere’s vadovas McAnally kalbėdamas apie savo įmonė primena, jog jie negali sau leisti prabangos negalvoti apie ateities lyderius “Rinkoje mes jau 178 metus. Savo versle mes negalvojame apie tai kas mūsų laukia po metų. Mes galvojame apie tai kas mūsų laukia po dvidešimties metų.”

Versta iš Fortune

P.s Visas sąrašas įmonių, kurios leidinio nuomone geriausiai ugdo ateities lyderius:

http://money.cnn.com/2009/11/19/news/companies/top_leadership_companies.fortune/index.htm?postversion=2009111916

Rodyk draugams

Ar kapitalizmas yra moralus?


Versta iš knygos „Kaip kapitalizmas išgelbės mus: kodėl laisvi žmonės ir laisvoji rinka yra geriausias atsakas į šiandieninę ekonominę krizę’
Autorius Steve Forbes ir Elizabeth Ames (2009)

Klausimas: Jei kapitalizmas yra ne godus ekonominės veiklos modelis, tai kodėl kai kurios bendrovės siekia pernelyg didelio pelno? Ypač tos, kurios prekiauja pirmo būtinumo produktais, tokiais kaip benzinas ar vaistai? Ar nėra jų tikslas pasinaudojant išskirtine situacija rinkoje gauti kuo didesnį pelną?

Atsakymas: Pelnas yra kritinis rodiklis, leidžiantis spręsti apie rinkos paklausą ir vienintelis motyvas, lemiantis bet kokio produkto atsiradimą rinkoje apskritai. Beje, kalbant apie pelnus naftos ir vaistų pramonėje reikia atkreipti dėmesį, jog pelningumas šioms ekonominėms veikloms daro mažiausią įtaką.

Stebėdami augančias benzino kainas 2004 m. ir 2008 m., buvome įniršę, nes paraleliai augo ir naftos sektoriaus įmonių pelnas. „Gallup” apklausa parodė, kad didžioji dalis amerikiečių manė, jog aukštas degalų kainas lemia naftos kompanijų godumas, o ne kiti, labiau racionalūs veiksniai, tokie kaip Artimųjų Rytų konfliktas. Kalifornijos senatorė Barbara Boxer ir tuometinė Niujorko senatorė Hillary Clinton ragino federalinę valdžią imtis priemonių prieš stambiasias naftos versloves, kurių pelnai pastaruoju laikotarpiu buvo patys didžiausi šios pramonės istorijoje. Panašūs pasipiktinimai ir priekaištai skriejo farmacijos pramonės adresu.

Ši kritika nėra visiškai klaidinga. Barbara Boxer ir Hillary Clinton yra teisios, sakydamos, kad naftos kompanijų pelnai buvo didžiausi per visą istoriją. Sunku būtų prieštarauti ir teiginiui, jog farmacijos įmonių pelnai buvo ženkliai didesni nei rinkos vidurkis. Todėl neverta stebėtis, kad daugeliui kyla klausimas, kodėl kraujyje cholesterolio kiekį mažinančio vaisto Lipitor piliulė Paryžiuje kainuoja 60 Euro centų, o Filadelfijoje 4 dolerius.

Kalbant apie naftos pramonę, reikia pastebėti, kad anksčiau paminėti argumentai dėl viršpelnių yra emocinio turinio. Šis emocionalus tonas tik įrodo, kad daugelis taip kalbančių nelabai supranta šio sektoriaus kainos ir pelno santykiui įtakos turinčius veiksnius. Žmonės, kurie viešai piktinasi naftos kompanijų pelnais, pamiršta, kad pagrindinis kainas ir pelningumą auginantis veiksnys yra krintanti JAV dolerio vertė tarptautinėje valiutų rinkoje ir nekontroliuojamas Federalinio Rezervų Banko (FRB) dolerių spausdinimo procesas. O šie du reiškiniai tarpusavyje tampriai susiję. Nemažiau svarbiu veiksniu reikėtų laikyti nuolatos augančią šios žaliavos paklausą Indijoje, Kinijoje bei Rytų ir Vidurio Europoje.
Mėginant palyginti naftos sektoriaus pelningumą (pelno maržą) su kitais verslo sektoriai, matome, kad vienas pajamų doleris šiam sektoriui sukuria 8 proc pelno maržos. Tai gerokai mažiau nei pelno marža gaunama bankiniame sektoriuje (virš 19 procentų), programinės įrangos kompanijose (17 procentų), ir net maisto perdirbamojoje pramonėje (daugiau nei 9 proc.) Ir tai tik šiek tiek didesnis pelnas už Starbucks, kurio pelningumas yra maždaug 7 proc.
Kalbant apie farmacijos sektoriaus įmones - situacija truputį skiriasi. Analizuojant vaistų gamintojų pelno maržų struktūrą matome, jog šios maržos vidutiniškai svyruoja tarp 18 proc ir 19 proc, tačiau jos tik formaliai atrodo didesnės, nei, tarkim, programinės įrangos pramonės įmonių. Tokia sąlygiškai aukšta pelningumo marža šio sektoriaus įmonių tarpe nėra atsitiktinė ir ji pagrįsta gan aiškiais argumentais. Atsižvelgiant į tai, kad iš šimto naujai sukurtų vaistų sąrašo tik vienas patenka į rinką, tokia pelno marža neatrodo bauginanti. Kiekvienas naujo pavadinimo vaistas atsidūręs rinkoje, privalo generuoti tokį pelningumą, kad padengtų išlaidas, susijusias su tyrimais, gamyba ir investicijomis į sudėtingą gamybinę infrastruktūrą. Be to. čia reikia įskaičiuoti ir išlaidas, kurias bendrovė patirs išradinėdama ir gamindama naujus vaistus. Šio sektoriaus patiriamos išlaidos naujo produkto „paleidimui į rinką” svyruoja nuo 800 mln JAV dolerių iki 1,5 mlrd JAV dolerių.

Farmacijos bendrovėms itin svarbu rinkai pasiūlyti naujus produktus. Nes nesugebėjimas pasiūlyti tokių produktų skaudžiai atsiliepia bendrovių vertei. Tą ypač pajuto tarptautinis farmacijos gigantas Pfizer, kuris dėl savo „santūraus” dalyvavimo naujų produktų pateikimo rinkai lenktynėse nuo 1999 m. iki 2008 m prarado net 70 procentų įmonės vertės.

Nepaisant šių argmentų, kai kurie žmonės mano, kad vaistų gamintojams ir naftos bendrovėms neturėtų būti leidžiama siekti natūralaus pelningumo ir šis procesas privalo būti reguliuojamas per mokesčius ar kainų kontrolę. Tačiau taip kalbantys nelabai suvokia pelno funkcijos ir jos įtakos realiai ekonomikai.

Dažnas iš mūsų pelną suvokia kaip esamo turto vertės didinimą, kuris dividentų forma, šio turto savininkui, leidžia didinti savo pajamas. Tačiau tai tik dalinė tiesa kalbant apie pelną ir jo reikšmę ekonomikoje. Pelnas tai ir indikatorius, kuris rinkos dalyviams leidžia spręsti apie efektyviausios ekonominės veiklos modelius bei yra pagrindinis kriterijus koreguojantis investicinių srautus bei jų kryptis.

Pavyzdžiui, jei auga kavos paklausa, logiška, jog jos gamintojai didina kainas. Ir kodėl gi ne? Be to, auganti paklausa turi tiesioginį efektą gamybos apimčių didėjimui, kuris savo ruožtu didina kavos gamintojų pelningumą. Kas tokioje situacijoje atsitinka? Augantis kavos rinkos pelningumas, gamintojus skatina kurti naujas darbo vietas ir investuoti į naujus gamybinius procesus. Tokiems rinkos pokyčiams abejingi negali likti ir tie, kurie nori dalį šios rinkos pelningumo atsiriekti. Rinkoje atsiranda nauji žaidėjai. Rezultatas: pasiūlos didėjimas.

Šis pasiūlos didėjimas, siekiant atsiriekti savo pelno dalį, yra pirminis konkurencijos variklis. Kuo didesnis vienos ar kitos rinkos segmento pelningumas, tuo daugiau žaidėjų šiame segmente sutinkame. Gamintojų konkurencija ilgainiui pradeda mažinti ir pelningumą, kuris tiesiogiai susijęs su krentančiomis produkcijos kainomis. Laimi vartotojas.
Pavyzdžiui, “Xerox”, išradę modernų kopijavimo aparatą, galėjo džiaugtis savo konkurenciniu pranašumu rinkoje ir neįtikėtinais tempais didinti pelningumą. Tačiau toks aukštas pelningumas neliko nepastebėtas kitų rinkos žaidėjų, kurie netrukus pateikė analogišką produktą. Jei pradžioje kopijavimo aparatai dėl jų didelės kainos buvo „įkandami” tik kompanijoms, tai dėl konkurencinio spaudimo nukritus kainai, ilgainiui šiuo įrenginiu mes jau galėjome naudoti savo namuose.

Dešimtys kitų elektronikos pramonės pavyzdžių šią tendenciją tik patvirtina. Prieš keletą metų plokčiaekranių televizorių kaina buvo dešimt tūkstančių dolerių ar daugiau. Dabar tokį televizorių galime įsigyti už penkis tūkstančius dolerių.
Tačiau kas atsitinka, kai bendrovės negali gauti pelno ar jų pelno maržos dirbtinai ribojamos? Iš principo tai sąlygoja rinkos pasiūlos ir paklauso santykio išsikraipymus. Mūsų politikai mėgsta galvoti, kad bausdami įmones už „perteklinį” pelną tarnauja visuomenės interesui. Tačiau realios pasekmės ekonomikai ir paprastiems žmonėms būna kardinaliai priešingos, nei tikimasi. Dažnai tokie „baudžiamieji” administraciniai veiksmai sąlygoja tam tikros produkcjos stygių arba perteklių rinkoje.
Daugelis iš mūsų šiandien yra pernelyg jauni, kad prisimintų, kas įvyko po to, kai prezidentas Richard Nixon įvedė naftos kainų kontrolę 1970aisiais. Pasekmės buvo apgailėtinos. Dėl tokių veiksmų JAV degalinėse pradėjo trūkti degalų. Susidarė didžiulės eilės norinčių pripildyti automobilių bakus kuru.

Todėl manyti, kad tokiu būdu apmokestinus bendrovių pelną jų „godumas” bus sumažintas yra klaidinga. Kadangi pelnas yra pagrindinis investicinio kapitalo šaltinis, tai tokie dirbtini pelno raižymai turi atvirkštines pasekmes, nei tikimasi „ginant” paprastų piliečių interesus. Bendrovės stabdo savo plėtrą, nediegia inovacijų bei nekuria naujų darbo vietų.

Trumparegiškas, kaip vėliau parodė istorija, buvo ir 1980 metais JAV priimtas naftos bendrovių pelno mokestis. Jimmy Carter administracijos vadovaujama šalis šiuo mokesčiu tikėjosi padidinti įplaukas į federalinį biudžetą. Tačiau mažėjant naftos bendrovių pajamoms, šio sektoriaus įmonės sustabdė savo investicijas į pramonės plėtrą. Atsirado nenatūralaus stygio diktuojama paklausa naftai ir jos produktams. Tačiau ji nebuvo tenkinama, nes naftos tiesiog stigo, o stigo jos dėl to, kad buvo sustabdytas naujų telkinių žvalgymas.
Grįžtant prie vaistų pramonės reikia pastebėti, jog amerikiečių piktinimasis, kad lyginamoji vaistų kaina jų šalyje yra aukštesnė už Kanados ar Europos kainas, nevisiškai pagrįstas. Toks kainų išsikraipymas yra tiesiogiai sąlygotas Kanados ir Europos vyriausybių „aktyvaus” dalyvavimo vaistų kainų reguliavimo procese. O tai savo ruožtu farmacijos įmonėms neleidžia objektyviai pelno maržos grąžą paskirstyti įvairiose rinkose. Ta pelno dalis, kuri kritiškai svarbi inovacijų diegimui ir naujų produktų kūrimui, negaunama Kanadoje ir Europoje, yra sumokama amerikiečių.
Tiesa, objektyvumo dėliai, reikia pastebėti, kad dėl taip susiklosčiusios situacijos, amerikiečių permokėjimas jiems leidžia naudotis didesniu skaičiumi ir efektyvesniais vaistais, nei tą gali sau leisti kanadiečiai ar Europos gyventojai.

Kritikai teigia, jog pelnas yra tik tam tikras „kyšis” verslininkams, kurį verslas gauna už savo parduodamus produktus ir paslaugas. Tiesą sakant, pelnas yra būtinas siekiant naujovių ir aukštesnio pragyvenimo lygio.
Baigiant norėčiau priminti Peter Drucker, garsaus vadybos guru, mintį apie pelną. Jo nuomone, pelnas yra raktas į ateitį, be kurio mes negalime atrakinti tų durų ir ateitį kurti avansu. Jei neturite pelno, jūs negalite keistis ir progresuoti.

Tad siekti pelno yra ne tik moralu, bet ir sveika ekonomikai.
Pelno nereikia maišyti su tariamu „gobšumo” mokesčiu, kurį sumokame mes, vartotojai, - pelnas gyvybiškai svarbus paklausos ir pasiūlos nustatymo barometras, ir galimybė sukaupti kapitalą, kuris leistų sklandžiai funkcionuoti ekonomikai.

Rodyk draugams