BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Banalybė

Uli Seit

Jau beveik susitaikiau su tąja mintimi, kad postmoderniame būvyje subjektyvumas esti vienintelė įmanoma „objektyvumo” forma, tačiau niekaip, net ir nuoširdžiai to geisdamas, nesugebu savęs įtikinti, jog šis subjektyvybės VISA gali legalizuoti bet kokią banalybę. Kas kart savęs klausiu, kas leidžia (pabrėžiu) rastis temoms, diskursams ar naratyvams, kurie savyje sutelkę visą temos dirbtinumą - silikoninio minties žavesio aistrą, išsprogsta ištisomis teksto paklodėmis ar sakymo banalybėmis: prasmių laukai fragmentiški, naratoriaus minties srautas bereferentis, modalinės struktūros absoliutus sans façon. Kas (ἐπίσταμαι) ir kur (τοπος) yra tas didis Anonimas, steigęs ištisus legionus heidegeriškų pliurpalių - pirmai progai pasitaikius in pulicis morsu Deum invocare - klausimai, privalantys virsti programiniu projektu? Galbūt…

Rodyk draugams

Nikodemas Rainys: Miręs daiktas (Poezija)

Foto Rudolph Diesel

Kai susitinka dviejų žmonių pasauliai, tu negali nieko pakeisti…
Kai susitinka dvi neviltys, tu negali į jas įsisprausti viltimi…
Kai susitinkama išsiskyrimui, tau nelemta tapti amžina stotele…
Kur juodais krankliais dvi mirtys kapoja viena kitos akiduobes, ten gyvastis neužklysta…
Kai Dievo nesama, Kristus bejėgis…
Visur yra tik buvimo svilėsiai ir nieko daugiau…
Visur tūno nevilties simetrija - tobula daikto mirties simbolika…

Erat Verbum 0 0 12

Rodyk draugams

Arvydas Šliogeris apie religiją - neįsisąmonintą ateizmą

Kai religija virsta psichologiniu fenomenu, ji jau yra religija be Dievo - vadinasi, tikrojo, iš būties išaugančio religingumo karikatūra. Šiuo požiūriu modernioji psichologizuota bei intravertuota krikščionybė yra radikalus, savo esmės nesuvokęs ateizmas.

Arvydas Šliogeris Būtis ir Pasaulis

P.s Puikus Dievo mirties interpretavimas, puikus tuo aspektu, jog koncentruotai ir esmingai charakterizuoja visos Vakarų minties Dievo laidotuvių procesijos liturgiją ir estetiką.

Rodyk draugams

Apie teisingumą, pedofiliją ir homofobiją.

Jei Dantė Aligieri Dieviškąją komediją rašytų šių dienų Lietuvoje, jam tektų devynių pragaro ratų struktūroje nusriegti papildomą - dešimtąjį. Jame pragariškų liepsnų, sieros kvapo bei kaitros maišalynėje atpažintume besiblaškančius ir dėl teisėsaugos neveiklumo širstančius kovotojus prieš pedofiliją, jiems pavymui prakeiksmais besisvaidančius homoseksualios orientacijos asmenų eitynių priešininkus , demoniškai kvatojančius valdininkijos veidus bei liuciferiška rimtimi dvelkiantį prezidentės žvilgsnį.

Šios keturios figūros galimai taptų dešimtojo pragaro rato struktūros pastoliais, ramstančiais šią gaivališką lietuviškos realybės siužeto dramaturgiją, kurioje Dantė nebaigtų savo kelionės prie Letejos upės ir neatsigertų Eunojos vandens, kitaip tariant, nepakiltų į Dangų už nugaros paliekant Apollion tėvoniją. Kodėl?

Dieviškoji komedija - teleologinis herojaus žygis, žygis per devynis pragaro ratus tolydžiai kylant į palaimingą Dangų. Komedija turi aiškią vertikalę (aliuzija į kokybinę būties skirtybę): tašką A (pradžia) ir tašką B (pabaiga). Tuo tarpu dešimtasis, lietuviškas pragaro ratas - horizontalus (aliuzija į būties kokybinę niveliaciją), kurioje autoritetai, prioritetai, tikslai ir galima struktūrizuota šalies raidos vizija - chaosas, kuris nepaliestas demiurgiškos rankos - viskas ir visa alsuoja pirmapradžiu kosminiu ūku - chaosu.

Ilgai nesiryžau dėstyti savo nuomonės apie pastaruoju metu Lietuvoje vykstančius procesus, kurie mane - kuklų ir klusnų šios valstybės pilietį, norom ar nenorom verčia daryti asmeninius pasirinkimus ir stoti į poziciją ar opoziciją tam, kas vadinama sveiku protu, nuovoka ir paskutiniais savigarbos likučiais. Tačiau apie viską iš pradžių…

Apie prezidentę ir generalinį kaltintoją…

Prezidentė jau keletą mėnesių neranda generalinio prokuroro kandidatūros. Peršasi mintis, kad prezidentė nelabai šios kandidatūros ir ieško, o jei ir ieško, tai šis ieškojimas labai jau vangus. Nenoriu spėlioti, kodėl toks santūrumas apėmęs šalies vadovę, tik atkreipsiu dėmesį, kad situacija daugiau nei absurdiška. Socialinių įtampų ir šovinistinės retorikos bei radikalėjančių politinių veiksmų ir kai kurių ant legalumo ribos balansuojančių verslo grupuočių suaktyvėjimo fone pagrindinio šalies „kaltintojo” poste matyti besiblaškantį Čipolino veido žmogų daugiau nei keista. Nevertėtų gerbiamai prezidentai šio delsimo paversti savo galvojimo „strategija”, nes nuovokesniems šio proceso stebėtojams gali kilti įtarimas, kad trūkta ne kandidatūrų šiam postui užimti, o prezidentės teisinius ir teisėtvarkos klausimus kuruojančių patarėjų korpusas, lai atleidžia jos ekscelencija, yra ne patarėjai, o padėjėjai, kurie deja, ir padėti deramai nesugeba, o ir su visam žmonės gali pradėti manyti, kad prezidentė neturi jokios aiškesnės ir nuoseklesnės šalies teisėsaugos sistemos reformos vizijos.

Kitas svarbus šio generalinio „kaltintojo” paieškos epopėjos epizodas, kuris įdėmesniam klausytojui ilgai įsirėš atmintin, tai prezidentės keistas prisipažinimas, kad prokurorų paiešką apsunkina šio korpuso atstovų baikštumas žvelgiant į Kauno pedofilijos(?) skandalo „aukų” sąrašą. Jų daug, o sąrašo viršuje puikuojasi buvusio generalinio „kaltintojo” pavardė. Oho, įdomūs argumentai. Užtenka keleto kritinių pastabų ir chaotiškų mitingų Kauno centrinėje aikštėje ir Lietuvos prokurorų koridoriuose panika, o prezidentė gebėjimai rinktis susiaurėja iki minimumo. Liūdnas vaizdelis, kuris rodo, jog prezidentinės galios/autoriteto konstruktyvas, kuris turėjo tapti esminiu naujos politinės tikrovės ramsčiu, viso labo simuliatyvus šios galios/autoriteto imitavimas, demaskuojantis absoliučią lietuviško politinio projekto „tvarka bus” virtualybę. Liūdna…

Apie mažą vaiką ir teisingumą…

Maža mergaitė laikoma virtualios dramos įkaite, verčiant ją nešti sunkią viešumo ir gniuždančio neteisingumo naštą. Mergaitė tapo manipuliatyvaus suaugusiųjų pasaulio auka. Žmonės, klūpantys ant kelių ir tariantys maldos žodžius „Ir Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams” nesuvokia, kam ir kas turi atleisti, tačiau nesitraukia nuo savo naujojo apreiškimo šventvietės Garliavoje laukdami stebuklo, t.y. daugiau „teisingumo”, „sąžiningumo”, kuris iš anapus tvoros kas kart prabyla pagiežingu įmitusios ponios balsu „Tai, ką jūs nematote, kad čia pedofilų klanas viską daro?”. Tokie keisti ir nerišlūs šios situacijos apibendrinimai, ramstomi nuolatiniais televizinio „sąžiningumo” ir „teisingumo” apaštalų monologais, šią keistą antipedofilinės kovos istoriją neleidžia vertinti kitaip, kaip tik sumaniai konstruojamą virtualybės manipuliaciją, kuri jau seniai peržengė bet kokio padorumo ribas pavojingai gravituodama masinės psichozės kryptimi, kuri bet kada gali virsti kitų ar savęs žalojimu.

Manipuliacija pasiekė tokį lygį, kad Lietuvos piliečio paso įrašas „Lietuvos Respublikos pilietis” jau nieko nebereiškia. Reikšmę įgyja kitokio tipo priesaika ir prisiekinėti jau reikia ne be Lietuvos Respublikai. Dabar svarbu prisiekti prie kovos su pedofilija aukuro ir kuo skambiau tariami priesaikos žodžiai, tuo didesnė tikimybė, kad būsi „palaimintas” ir „išteisintas” už įgimtą pedofilumo “nuodėmę”. To nepadarius esi pedofilas arba jų klanui prijaučiantis par excellence. Galima suprasti žmonių emocijas ir nepasitenkinimą, o ir pateisinti tam tikrą revoliucingą toną, besišaukiantį permainų ten, kur jos akivaizdžiai reikalingos - teisėsaugos sistemoje, tačiau  kodėl visos šios neurotiškos virtualybės ir pigios televizinės kičinės dramos žanro įkaite daryti mergaitę, eksponuoti ją prieš visą Lietuvą, „demaskuoti” jos norą ar nenorą su kažkuo būti ar versti ją pasakoti apie „sys…” ir „kremus”? Atsakymas čia peršasi vienas: cinizmas turi daug veidų. Kartais šie veidai atpažįstami „mylinčios” mamos akyse, „sąžiningos” tetos ašarose, „jautrios” senelės žvilgsnyje ar „dėmesingo” ir pasišovusio „padėti” TV prodiuserio saldafobiškame savojo EGO glostyme TV ekrane. Mūsų kartos cinizmas taip išpuoselėjo savo raiškos ir saviraiškos formas ir turinius (cinizmo estetika), jog bet kuris mėginimas juos apibendrinti nerizikuoja būti apšauktas teorinės estetikos profanu. Nužengta, taip toli, kad cinizmas tapo nebe moraliniu priekaištų objektu, o visuotinai garbstomu asmeninio ir bendruomeninio veikimo modeliu, kuris virtualiame pasaulyje pateikiamas heroiškoje šviesoje. Pavojingas nesusipratimas… 

Ši pedofilinė saga ne kas kita, kaip manipuliatyvaus ir sadistiško cinizmo įvairių estetinių formų koncentracija vienos mergaitės asmeninėje istorijoje. Istorijoje, kuria mėginta apnuoginti Lietuvos „tikrąjį” veidą, tačiau šis apnuoginimas atskleidė kitą aplinkybę, jog Lietuva neturi to vienalyčio išimtinai „gero” ar išimtinai „blogo” veido. Pigios televizinės grimasos dar nėra Lietuvos veido charakteristikos, jos viso labo falsifikatai, imitacijos, groteskas to, į ką jos turėtų būti nuoroda, t.y. į Lietuvos veidą - tikrovę. Ir ačiū Dievui…  

Visa ši istorija yra cinizmo apoteozė pačia bjauriausia, vulgariausia ir destruktyviausia virtualybės forma įsiveržusi į mažo vaiko pasaulį. Kartais pagauni save galvojant, kad ant teisiamųjų suolo, greta menamų ar tikrų pedofilų, prašyte prašosi būti susodinti visi šios virtualios valpurgijos personažai savo egocentriškais smagračiais traiškantys nekaltos mergaitės likimą. Popiežius Benediktas XVI su paskutiniu ganytojišku vizitu lankydamasis Maltoje sulaukė priekaištų, kad per santūriai reaguoja į Katalikų Bažnyčiai metamus kaltinimus dėl nekontroliuojamos pedofilijos išplitimo dvasininkų tarpe ir savo ambrazūru negina Bažnyčios. Pontifikas ramiu tonu ir tik jam būdingu stiliumi „būkštaujantiems” priminė, kad užuot ką nors kaltinus Katalikų Bažnyčiai kenkiant, svarbu patiems, t.y. Bažnyčiai atsigręžti į save ir nuoširdžiai paklausti, ar viskas buvo padaryta, kad šios situacijos būtų išvengta. Deja, deja…

To paties norėtųsi paklausti ir tų, kurie TV ekranuose spygauja apie teisingumo stygių, iškrypėlių klanų apraizgytą Lietuvą ir vargšės mergaitės sugriautą likimą, ar viskas buvo padaryta, kad to nebūtų… Kodėl tylit? Užuot nuoširdžiai prisipažinus, kad siauras merkantilistinis interesas neleido galvoti apie KITĄ, kaip mano atsakomybės ir įsipareigojimo reikalaujantį, puolate steigti politinę partiją ar rinkti lėšas abstrakčioms „teisingumo” kovoms ir valdžios vertimui? Tai yra atsakomybę ir rūpestingumą vaiku imituojantis, suvulgarinantis ir šių sąvokų turinio išdavyste kvepiantis vaiko teisių „gynėjų” elgesys. Visa ši antipedofilinių kovų epopėja perversyvios ir neurotiškos dalies visuomenės šokio apie savo vidinių demonų kapinyną mizanscena, kuri pačiu bjauriausiu ir nemažiau iškrypėlišku būdu mažą vaiką žagina visai Lietuvai matant… Ten, kur egoizmas, cinizmas ir neapykanta žengia koja kojon, kaltumo ir nekaltumo sąvokos neegzistuoja, ten visi kalti, deja aktyviausi „teisingumo” šaukliai, plakantys aštriais kritikos rimbais visus ir dėl visko, vieningai šios kaltės išsižada. Tad dar kartą klausiu, ko ir kam yra meldžiama atleidimo…?    

Apie homofobišką Lietuvą…

Lietuvoje pasikartojo režisieriaus Barry Levinson filmo Uodega vizgina šunį scenarijus. Sumanios lobistinės grupės kai kuriems europinių ambicijų turintiems politikams padėjo sumodeliuoti įtikinamą kovos prieš homofobiją Lietuvoje scenarijų. Šis scenarijus buvo toks “realistiškas”, kad žioplių minia susirinkusi abipus Neries krantų atrodė daugiau nei grėsmingai, o vedami dviejų politinių nepraustaburnių ir keleto kvailokų radikalų ir su visam tapo neatriamiamu Lietuvos homofobiškumo naudai bylojančiu argumentu. Deja, man taip nepasirodė. Atvirkščiai, aš mačiau keletą šlubuojančios psichikos Seimo narių, apšepusių ir nuo alkoholio prašvinkusių politinio srutų duobės atstovų ir negausų būrį homoseksualų teises ginančių, kurie, deja, taip ir neišdrįso prisipažinti, jog šis renginys tik sumani politinė/komercinė akcija, su homoseksualumu turinti tik tiek bendro, kad jos pirmosiose gretose ėjo keletas žmonių manančių, kad jie yra homoseksualai ir dar keletas tokių, kurių politinės darbotvarkės skurdumas leido homoseksualumo temą įrašyti Nr.1. Čia noriu pasidžiaugti tik vienu, kad kai kurie žmonės, pvz. Seimo narys Rokas Žilinskas, atsiskleidė kaip sumanus, nuovokus ir gebantis savo poziciją ginti politikas. Nesidrovėdamas savo homoseksualumo ir pasirinkdamas sumanią leksiką ginti homoseksualų teises jis buvo kur kas efektyvesnis ir įtikinamesnis komunikatorius ir lobistas nei visos homoseksualų teises ginančios organizacijos kartu sudėjus. Nuskambės keistai, bet Lietuvos homofobiškumo mitas man ir liko tik mitu…

Dar šis tas…

Į kur gali judėti žmogus? Tik ten, kur gali pamiršti savo žmogiškumą ir bent trumpam tapti angelu…, ten kur Letejos upės šaltiniuose gali atsigerti išminties vandens. Duok Dieve…

Rodyk draugams

I dalis. Katalikų bažnyčia ir pedofilija. Karas?!

 

Katalikų Bažnyčią drebina pedofilijos skandalas. Jo epicentre atsidūrė ne tik ištisos bažnytinės hierarchijos Austrijoje, Airijoje, Vokietijoje, Olandijoje, bet ir pats popiežius Benediktas XVI. Dienraštis Süddeutsche Zeitung atliko išsamų vokiečių kilmės pontifiko veiklos tyrimą, ypatingą dėmesį skirdamas dabartinio popiežiaus darbui Miuncheno arkivyskupijoje. Atliktas tyrimas parodė, jog dabartinis Katalikų Bažnyčios vadovas savo biografijoje turi gan dviprasmiškų įrašų. Žurnalisto, kuris tyrinėjo Romos vyskupo veiklą, nuomone, Josepho Ratzingerio (Benediktas XVI) 1977- 1982 m veikla, užimant Miuncheno arkivyskupo sostą, bene skaudžiausias ir jautriausias dabartinio pontifiko bažnytinės karjeros epizodas. Šis faktas kilusio pedofilijos skandalo kontekste pontifiką daro ypač pažeidžiamu, o tai savo ruožtu neigiamai veikia visą bažnytinę organizaciją.

1980 metais Miuncheno archivyskupijoje kilo pedofilijos skandalas, susijęs su vienuolikmečio berniuko seksualiniu išnaudojimu. Kaltinamuoju tapo „Tėvas H”, taip jis buvo įvardijamas tyrimo metu. Skandalui nebuvo leista išplisti, nes dabartinis popiežius „Tėvą H” perkėlė į kitą parapiją su sąlyga, kad minėtasis dvasiškis aktyviai dalyvaus „gydymosi” nuo pedofilijos programoje. Vėliau išaiškėjo, kad ši „programa” viso labo apsiribojo minėtuoju „Tėvo H” perkėlimu iš vienos parapijos į kitą, tačiau visiškai neribojant jo pastoracinės veiklos. „Gydymas” nepasiteisino ir po kelėtos metų „Tėvui H” buvo pareikšti kriminaliniai kaltinimai kito mažamečio tvirkinimu.

Pedofilijos skandalo fone šis asmeninis popiežiaus biografijos faktas tapo reikšminga priekabia ir kaltinimu tiek pačiam pontifikui, tiek Bažnyčiai dėl jos neatsakingo ir nusikalstamo požiūrio į pedofilinių polinkių turinčių dvasiškių toleravimą po bažnyčių skliautais. Priekaištas pagrįstas ir teisingas. Įvairių seksualinių perversijų turinčių žmonių, pasirinkusių dvasininko kelią, esama kur kas daugiau nei to norėtųsi. Į viešumą lendantys faktai leidžia manyti, kad pedofilijos opažaizdė išvešėjusi ir reikalaujanti skubaus chirurginio įsikišimo. Koks jis galėtų būti ir kaip reikėtų nuosekliai ir metodiškai šalinti šį nusikalstamo elgesio su vaikais recidyvą visuomenėje, o šiuo atveju dvasininkijos tarpe, atskiro aptarimo reikalaujanti tema.

Nepasaint klausimo delikatumo, kuris šioje situacijoje reikalautų maksimalios rimties ir susitelkimo analizuojant net ir pačias menkiausias detales vaikų seksualinio išnaudojimo bylose, Vakarų spauda popiežių ir Vatikaną taršo į skutelius per daug nesivargindama preciziškai ir be isteriškos patetikos atspindėti tikrą problemos mastą ir rimtumą. Medijinei vendetai nepanka nuoširdaus ir atviro Katalikų Bažnyčios žingsnio, kurį ji pirmoji žengė viešindama prasikaltusius hierarchus ir kunigus - kiekvieną dieną reikalaujama vis naujo kraujo. Kodėl? Manau, jog šioje situacijoje tam tikru simptomu, leidžiančiu nustatyti pedofilijos skandalo genezę ir jos kulminacinio taško konsekventualias implikacijas strateginiams medijų (tiksliau jas kontroliuojančių grupių) tikslams, o jie be vaikų teisių gynimo kur kas toliau siekiantys, galėtų tapti skandalo geografinio ir konfesinio arealo apibrėžtis. Akylesnis medijinio lauko stebėtojas gali gan lengvai identifikuoti minėtas geografines ir konfesines erdves, kurios eksterpoliuoja šios pedofilinės temos energetiką įvairiomis geografinėmis, politinėmis, ideologinėmis kryptimis. Popiežiaus ir Katalikų Bažnyčios linčo teismo „temidės” sostas tvirtai suręstas protestantiškų šalių žiniasklaidos imperiniame rūme, ypač britų ir vokiečių. Mano giliu įsitikinimu, geografinė ir konfesinė erdvė, kurioje sparčiausiai sukasi šio skandalo smagračiai, šioje bažnytinės pedofilijos sagoje labai reikšminga, ypač vertinant skandalo priežastis ir pasirinktąjį laiką jam siūbuoti.

Didžioji Britanija ruošiasi rugsėjo mėnesį įvyksiančiam pontifiko vizitui. Vizitas vyks gan keistoje aplinkoje. 2009 m. Benediktas XVI patvirtino dokumentą, kuris palengvina Anglikonų Bendrijos nariams, tarp jų ir vedusiems kunigams, pereiti į Katalikų Bažnyčią. Šis sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į per 70 mln. išpažinėjų visame pasaulyje turinčioje anglikonų bendruomenėje daugelį metų stiprėjusį nepasitenkinimą kai kuriomis liberaliomis šios konfesijos pažiūromis į moteris dvasininkes, homoseksualius vyskupus ir gėjų santuokas. Nors kiekviena proga Katalikų Bažnyčia pabrėžia korektiško ir broliško tarpkonfesinio dialogo būtinybę, tačiau šioje situacijoje pasirinko gan atvirą konfliktą su Anglikonų bažnytiniu elitu. Purkštaujančių anglikonų tarpe manevruodama „švelnia” prozelitiško veikimo logika, mėginant nepatenkintuosius patraukti savo pusėn, Katalikų Bažnyčia surizikavo į savo nedraugų sąrašą įrašyti britų monarchiją bei didžiumą Jungtinės Karalystės elito, kuriam visa, kas susiję su katalikiškumu, kelia paniškus baimės priepuolius. O gal jau įrašė?

Drįstu spėti, kad atsakymas būtų teigiamas. Nors apibendrinantys teiginiai apie sofistikuotas sąmokslo teorijas yra rizikingas užsėmimas, tačiau aplinkybės, kurios apraizgę pedofilijos skandalą, leidžia manyti, kad britų medija grupių revoliucingas entuziazmas, panašėjantis į zelotizmą, kietais viešosios nuomonės rimbais plakantį popiežiaus ir Katalikų bažnyčios moralinio autoriteto stuburkaulį, didele dalimi inspiruojamas Britanijos politinio, kultūrinio ir verslo elito merkantilistinio intereso. Mano subjektyviu įsitikinimu, ši mobilizacija - mėginimas neutralizuoti didėjantį Katalikų Bažnyčios moralité svorį britų salyne, o ypač konservatyviuose, t.y. politiškai aktyviausiuose britų visuomenės sluoksniuose.

Albiono piliečių savimonės karkasas suręstas ant anglikonybės ir lojalumo karūnai - dviejų neatskiriamų ir vienas kitą ramstančių socialinės organizacijos pastolių. Bet kokia katalikybės interpoliacija į šioje binarinėje priklausomybėje suformuotą politinę/religinę piliečio savimonės struktūrą britų suvokiama, kaip rizika visam karaliaus Henriko VIII 1534 metais Supremato aktu padiktuotam projektui. Projektui, kuris Britaniją išplėšė iš popiežiaus totalitarinio vieningos Europos projekto, konstruoto ant krikščioniškos ideogramos pagrindų - preferencijos absoliučiai politinei popiežiaus ir Bažnyčios valdžiai. Romos vyskupo homogeniškasis paneuropinis projektas ir britų monarchijos politinė, o vėliau ir konfesinė opozicija jam, suformavo pamatinę šios salos piliečių skepsio viskam, kas dvelkia žemynine Europa, o ypač jos vieningu politiniu projektu, dvasią. Iš šio negatyvizmo formavosi gan unikalus britiškas politinis projektas, kuris, Albero Kamiu žodžiais tariant, gebėjo suderinti dviejų skirtingų totalybių polius - absoliučios sudievintos monarchijos ir taip pat susakralintos piliečių valdžios (demokratijos) principus (vėliau šį politinį projektą sėkmingai klonavo kitos europinės ir ne tik monarchijos).

Britams jų politinė sistema buvo ir yra daugiau nei politinio veikimo techné, tai yra jų etoso šerdis, tam tikra religinio ritualo profanacija sekuliarizuotoje sąmonėje, kuri savo turiniu yra stipriai susijusi su krikščioniškosios pasaulėžiūros reikšmėmis. Viktorijos epochos puritoniškasis kultūrinis kodas yra suprimityvinta šios krikščioniškos pasaulėžiūros apoteozė britiškame stiliuje. Ir štai šioje britiškoje tapatybės šerdyje vyksta eižėjimas.

Bus daugiau…

Rodyk draugams

Kaip kuriamos indoktrinacijos schemos. Prof. Raimundo Lopatos (anti)politologija?

 

Foto MELAS

Skeptiškus ir gal kiek ironiškus pono Lauro Bielinio minčių vertinimus esu aptaręs anksčiau. Neslėpiau, o ir iki šiol neslepiu savo nuostabos, jog toks žmogus (aiškiai grafomaniškos natūros) gali užsiimti akademine veikla, o juo labiau tokioje aktualioje, griežtai politinio proceso analizavimo kokybės požiūriu, politologų rengimo srityje. Stebėjausi, stebiuosi ir stebėsiuosi tuo, kaip politinio proceso vertinimo orakulus rengia žmonės, kurių minčių formuluotės gali būti chrestomatiniais loginių klaidų pavyzdžiais. Ilgai teko save įtikinėti, jog bielinių fenomenas neišvengiamas subproduktas, kuris randasi formuojantis akademinei politologinės disciplinos tradicijai, beje, kaip ir bet kuriai kitai naujai formacijai, tačiau šis savęs įtikinėjimas patyrė visišką fiasko.

Gerbiamo Bielinio temą, beje, su jo paties pagalba, asmeniškai sau užbaigiau skaitydamas paskutines jo „analitinio” opuso “Poker face” eilutes. Turėjau vilties, jog politologų kalvės, o ir pačios disciplinos diskreditacija généralité išsikvėps sulaukusi griežto pačių politologų atkirčio vertinant šią viešą politologijos ir visko, kas su ja susiję, profanaciją. Deja, Lauro Bielinio svaičiojimai pakibo ore. Dar daugiau, pavymui šiai bieliniškai politologinės minties eklektikai į viešąją erdvę sugrįžo seniai girdėtas profesorius Raimundas Lopata. Taip taip, tas pats, kurio degtinės grameliu atskiestos mintys jau tapo ištisos politologų kartos ideologine šerdimi, ironiškai įvardijama - lopatoplogija.*

Po ilgo tylėjimo šis politologinės (lopatologinės) minties impresarijus viešojo diskurso avanscenoje išniro su „pribloškiančiu”, savo apimtimi ir pretenzija į apibendrinimą, projektu - knyga „Politikai ir istorija: Algirdo Brazausko ir Vytauto Landsbergio istorijos sampratos” . Anot knygos autoriaus, tai mėginimas aptarti Vytauto Landsbergio ir Algirdo Brazausko istoriosofines koncepcijas ir ne tik tai, pasišauta sukonstruoti naują pastarųjų dvidešimties metų politinių procesų vertinimo naratyvą, kuris, reikėtų suprasti, su šiuo knygos pasirodymu bus renčiamas ant demaskuojančių (Brazauskas - katalikas - tikras konservatorius - idealistas, Landsbergis - pagonis - politinės ideologijos požiūriu absoliutus oportunistas, o kai kuriais aspektais marginalas) R.Lopatos įžvalgų ir galingo socialdemokratų bei politiniuose paribiuose atsidūrusių kažkada įtakingų, tačiau dabar politinio mailiaus kategorijai priklausančių, V.Landsbergio ir konservatorių nedraugų pamąstymų karkaso. (Paskutinieji Mečio Laurinkaus analitikos „šedevrai” to iliustracija).     

Raimundas Lopata pradeda skambiu teiginiu:

A.Brazausko samprotavimai daug stipriau sieja katalikybę ir lietuvių kultūrinį tapatumą negu V.Landsbergis. A.Brazauskas be katalikybės negali įsivaizduoti Lietuvos įsijungimo į Vakarų civilizaciją. Savo požiūriu į krikščionybę ir religiją prezidentas yra didesnis konservatorius negu profesorius.

Katalikiškąjį solidarumą jis vertina aukščiau politinio ir socialinio solidarumo. V.Landsbergis taip pat suvokia krikščionybės ir katalikybės vaidmenį Lietuvos civilizaciniam tapatumui, tačiau jis žavisi ir pagoniška Lietuva.

Cituoju R.Lopata/Lrytas.lt

Nekomentuosiu - elementarus blūdas, tik suformuluosiu keletą klausimų menamam oponentui (dėl laiko stokos negalėjau sudalyvauti knygos pristatyme vykusiame Kovo 23 d TSPMI).

1. Kokios akademinės disciplinos perspektyvoje yra renkamasi analizuoti Algirdo Brazausko ir Vytauto Landsbergio asmeninio „religingumo” temą: psichoanalitinėje, religijotyrinėje, teologinėje, moralės filosofijos (etikos)? (Kiek žinau, tai ponas Raimundas Lopata nesti nei vienos įvardintos disciplinos ekspertu);

2. Kodėl pasirinkta strategija argumentum ad hominem, kuri diskusiją su knygos autoriumi daro beveik neįmanoma? ? (Aš asmeniškai nežinau nei prezidento, nei profesoriaus religinio jausmo turinį ir gilumą aptariančių teorinių darbų, todėl negaliu šiuo aspektu oponuoti ponui Lopatai, kas tuomet gali? Galbūt pats Brazauskas ir Landsbergis..?);

 Pvz. Kaip jūs oponuotumėte išvengdami argumentum ad hominem teiginių tokiai profesoriaus ištarai:

Stiprų asmeninį A. Brazausko ryšį su religija įrodo jo atsiminimai iš vaikystės bei neabejotinas Katalikų Bažnyčios autoriteto pripažinimas. „Jis prisimena, jog kai buvo septynerių metų Kaišiadorių bažnyčioje girdėjo sklindančią giesmę „Marija, Marija”. Tokių atsiminimų šiaip sau nesugalvosi. V. Landsbergis, priešingai, jis atvirai sako: „Manęs tėvai niekad nevedė į Bažnyčią”

Cituoju Delfi.lt

Aš nesugebėčiau…

3. Kodėl temos aptarime remiamasi žodynu, kuris yra visiškai irelevantiškas politologinei paradigmai (mėginimas sąvokas „katalikiškas solidarumas”, „religinė savimonė”, kuriomis drąsiai žongliruoja lopotologijos pradininkas, priskirti politologinei paradigmai galimas tik tuo atveju, jei kokiu nors stebuklingu būtų pavyktų skaitytoją įtikinti, jog “religinio jausmo” temą galima analizuoti politologinės metodologijos įrankiais), tokiu būdu užsiimant sąvokų turinių klastojimu ir problemos rimtumo bei gilumo imitacija?

4. Kodėl gerbiamas R.Lopata naudoja argumentum ad novitatem triuką, kuris renčiamas ant jo profesorinių regalijų autoriteto, leidžiančio jam kalbėti ex catedra tonu, taip siunčiant signalą jaunajai politologų kartai, kad ne argumentų tvirtumas ir teksto kūrėjo talentas, o institucinis ir ideologinis lojalumas yra akademinės karjeros ar “pripažinimo” garantas? Kas tai, profesoriškos fobijos, neurozės - aiškus argumentų nebuvimo ir temos ne aktualumo suvokimas - mėginant slapstytis po sofistikuota leksika ir paradigminiais “naujadarais” siekiant juos įteisinti pasitelkus institucinės indoktrinacijos magiją?

Pamaniau, jog daliniu atsakymu klausimams galėtų būti paties profesoriaus mintys:

“Kažkada vienas eruditas yra pasakęs, kad nė vienas sveikai protaujantis žmogus niekada neskaito knygos nuo pradžios iki pabaigos. Sveikai protaujantis žmogus perskaito tik jį dominančias vietas, visa kita praleidžia. Ypač sveikai protaujantys - protingiausieji - skaito ne knygas, bet ką nors apie jas, paprastai recenzijas”.

Cituoju  Delfi.lt 2008 06 11

Ironija, autoironija, diagnozė…?

Keletas išvadų:

  • Politologijos disciplina Lietuvoje stipriai ideologizuota, dar daugiau, nesama aiškesnio noro išlikti klasikinio intelektualinio maišto (opozicija, bet kokios totalybės formos) orbitoje;
  • Politologų rengimo ir ugdymo strategija didele dalimi priklauso nuo pavienių žmonių „nuotaikų” ir asmeninės motyvacijos;
  • Daug gabių politologų teoretikų patraukia į valstybės tarnybą ar politiką, taip nukraujindami šią discipliną - palikdami daug erdvės tarpti gan vidutiniškų gabumų „talentams”;
  • Besimezgančios politologinės mokyklos (V.Radžvilas, A.Jokubaitis) niekaip nevirsta naratyvia minties struktūra - institucine/ideologine organizacija su praktiniam veikimui reikalingais įrankiais;

* Trumpas ekskursas: alkoholis ir kūryba

Asmeniškai man, alkoholis ir gebėjimas mąstyti nėra binarinė opozicija, atvirkščiai daugelis mokslo ir meno šedevrų gimė jų kūrėjams pasinėrus į apdujimo būseną. Todėl alkoholio pomėgį, t.y. mėgavimąsi kūrybinių mūzų draugija a la bodleriškame stiliuje, laikyčiau tam tikra talentingų žmonių privilegija, leidžiančia jų talentui išsiskleisti pačia radikaliausia ir kūrybingiausia forma - taisyklė, kuri galioja talentingiems. Na, o talento stokojantiems alkoholis - galimybė eliminuoti, bet kokius santūrumo ir padorumo likučius, save ir tekstą prievartaujant atrasti reikšmingą bei aktualią fabulą, kuri prikaustytų aplinkinių dėmesį. Dažnai tokiems kūrėjams ” fabulą” pakanka įsprausti į skambų straipsnio ar knygos pavadinimą nesibodint iškęsti gėdinančių komentarų lavinos dėl turinio eklektiškumo. O kodėl turėtų bodėtis, jei eilinis šimtas gramų degtinaitės seklius talento ir intelektualinės intuicijos vandenis paverčia srauniomis „išminties” upėmis sabutylnikų kompanijoje. Juk jų pripažinimas svarbiausia.

Rodyk draugams