BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Keletas minčių apie politikos(!) savižudybę


Lietuviška politinė vaizduotė skurdi. Ji tokia skurdi, kad stokoja fantazijos rašant scenarijų savęs pačios galutiniam sunaikinimui, o jis neišvengiamas. Tokią susinaikinimo galimybę turėjome Lietuvą valdant prezidentui Rolandui Paksui. Gaila, bet ir tuomet neužteko minėtosios vaizduotės (drąsos) merdėjančią politinę savimonę ir sąmonę paleisti pelenais į užmaršties dausas, t.y. nužudyti save su visa patetiška biurokratinės - institucionalistinės retorikos veidmainyste. Atvirkščiai, po „sėkmingos” Rolando Pakso operacijos ši retorika tapo kodifikuota ir sakralizuota viešojo politinio diskurso norma, kuri intelektualizuotos reminesencinės pamėklės forma nūdien iškyla prezidentės Dalios Grybauskaitės personne. Ji yra aiškus priminimas mums, jog mes niekaip nesiryžtame, o gal nesugebame, išgyventi savo šizofreniškos, o ji kaip tik tokia ir yra, politinės sąmonės ir savimonės mirties. Tūpčiojame prie dūlančių demokratinio exalté naratyvo griaučių ir žaidžiame magiškų žodžių, kurių prasmės ir turinių nesuprantame, kauliukais. Save esame susaistę keistais tikėjimais, mitais, tautologijomis, kurios kasdienybę peni dar keistesne leksika ir jos valdomomis struktūromis ir jose tarpstančiais personažais. Bijome.

Rodyk draugams

Apie laidotuves ir lietuviško absurdo dramaturgiją. In Memoriam Algirdui Brazauskui

Foto zebra.lt

Šis tekstas nebūtų gimęs, jei…

Apie Algirdo Brazausko istorinį išskirtinumą…

Amžininkai rizikuoja mėgindami reiškinius ar paskiras asmenybes vertinti istorinio reikšmingumo ir išskirtinumo sąvokomis. Tokie epitetai, kaip „istorinė asmenybė”, „kertinis įvykis” ar „epochos žmogus”, kuriais mėginama aptarti paskirų įvykių ar asmenybių reikšmę visuomenės ar valstybės raidai, yra ne kas kita, kaip pavojingas žongliravimas žodžiais rizikuojant apsijuokti prieš ateities kartas.

Lietuva atsisveikino su savo politiniam gyvenimui reikšmingas asmenybe - Algirdu Mykolu Brazausku. Žmogumi, kuris Lietuvos istorijos vadovėlių rekordų skiltyje bus pažymėtas, kaip tas, kuris vienintelis Lietuvoje - o ir pasaulinėje praktikoje tai unikalus atvejis - sugebėjęs įvairias laikotarpiais užimti pačius aukščiausius valstybėje postus. Kol kas tai yra vienintelis buvusio prezidento istorinį „didingumą” liudijantis faktas. Taip rašydamas nenoriu teigti, jog to nepakanka buvusio šalies vadovo išskirtinumui pabrėžti, anaiptol. Tačiau nereikia pamiršti, o tai manau esminė detalė, jog apart sausos statistikos esama ir buvusio prezidento/premjero praktinio politinio veikimo palikimo, kuris, deja, negali būti objektyvizuojamas skaičiais, tai jau esti politinių, vertybinių vertinimų laukas, o čia, kaip žinia, „vienos tiesos” būti negali, todėl šios asmenybės istorinį išskirtinumą išskaityti nors ir iš įspūdingos, tačiau tik statistikos, būtų keblu. Rezervuotai į bet kokią istorinio išskirtinumo aliuziją vertėtų žiūrėti ir dėl kitos aplinkybės, daugelis vertinančių buvusio šalies vadovo palikimą esti tiesiogiai su šia asmenybe susiję. Draugai, partijos bičiuliai ar jo politiniai simpatikai Algirdą Mykolą Brazauską mato istorine ir iškilia asmenybe a priori, tuo tarpu neprieteliai ar politiniai oponentai net ir šiame delikačiame buvusio šalies vadovo laidotuvių fone nešykšti jam kritikos ir atviro užgauliojimo. Kitaip tariant, amžininkams savo amžininką vertinti „istorinio išskirtinumo ir didingumo” kategorijomis neproduktyvu ir beprasmiška. Kad ir kaip gailestis ir žmogiškas solidarumas šaukiasi, kuo skambesnių epitetų apibūdinti įtakingų politinių figūrų reikšmę šalies gyvenimui, šie vertinimai vis tiek išlieka dabarties politinio, o ne istorinio gyvenimo naratyvu. Apie kurį truputį plačiau žemiau sekančiame tekste…

Prezidentinės laidotuvės ir Katalikų Bažnyčia: politika ar nesusipratimas?

Nuo klaidų niekas neapdraustas, net ir Lietuvos katalikų bažnyčia. Jei tikėtume - nors ir santūrų, tačiau šiokį tokį pasitikėjimo kreditą lietuviškai spaudai galima suteikti - lietuviškų dienraščių antraštėmis, tai nepriklausomoje Lietuvoje savo politinį skrydį pradėjęs konfliktu prie Vilniaus katedros prieangių buvęs šalies vadovas jį simboliškai pratęsė į paskutinę kelionę išlydėtas fone įsiplieskusios diskusijos tarp Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchų ir buvusio prezidento aplinkos. Reikia pabrėžti, jog sąvoka diskusija čia labai sąlyginė, nes Katalikų Bažnyčios vadovams, tiksliau kardinolui A.Bačkiui nusprendus, jog Algirdo Brazausko pagerbimas, t.y. aukojamos Šv. Mišios už mirusįjį, vyks šio karstui esant ne šventovėje, o prezidentūroje, šis sprendimas nebuvo paaiškintas, iniciatyvą aiškinti tokio sprendimo motyvus perėmė spauda ir buvusio šalies vadovo simpatikai. Švelniai tariant keista situacija. Krenta į akis, tai, kad Katalikų Bažnyčia, konkrečiai kai kurie jos vadovai, nesugebėjo suvokti šios situacijos delikatumo. Tai nereiškia, kad sprendimas turėjo būti kitoks - leisti Algirdo Brazausko palaikus pagerbti Vilniaus katedroje - Bažnyčia turi teisę spręsti, kokią ritualinės apeigos dalimi velionis nusipelno būti pagerbiamas arba ne, o ir šio žmogaus trafaretinis santykis su katalikybe (jei jis ir buvo kitoks, tai esma vilties, kad Aukščiausiasis tai įvertins) leidžia suprasti Bažnyčios santūrumą. Nepaisant šių aplinkybių Katalikų Bažnyčios atstovai turėjo suvokti vieną esminę detalę, kad šalies vadovų laidojimo praktikos mūsų šalis neturi ir visa, ką mes darome dabar, tai yra precedentas ateities kartoms ir deja, Bažnyčios atstovų vaidmuo šios istorijos prologe bus daugiau nei klausimų keliantis. O galėjo būti ir kitaip.

Patinka tai kažkam ar ne, tačiau buvęs komunistų partijos vadovas yra tapęs ir nepriklausomybę atkūrusios šalies vadovu (piliečių valia išrinktas demokratiniuose rinkimuose) ir laidojamas nepriklausomoje šalyje, kuriai ilgą laiką vadovavo. Nereikia pamiršti ir tos aplinkybės, jog Algirdo Brazausko mirtis davė startą XXI a. Lietuvos vadovų laidojimo tradicijų formuotei rastis, o ji sunkiai įsivaizduojama be katalikiškos apeigos sudedamosios. Žinant katalikybės reikšmę, kad ir kokia ji asmeninės praktikos požiūriu trafaretine ar progine daugeliui lietuvių tapusi, ji išlieka reikšmingu faktoriumi mūsų kultūrinei, socialinei, o ir politinei tapatybei formuojantis. Todėl buvo galima nuspėti, jog valstybinių laidotuvių fone religinio/ritualinio pagerbimo klausimas tikrai netaps antraeiliu ar nepastebėtu. Katalikų Bažnyčios vadovai turėjo būti pasiruošę tam, jog visuomenė įdėmiai seks ir vertins tą ceremonialo dalį, kuri susijusi su buvusio prezidento bažnytiniu pagerbimu. Bažnyčios vadovybė turėjo suvokti ir suprasti tai, kad bet kuris viešas Bažnyčios gestas, susijęs su šiomis laidotuvėmis, bus vertinamas ir interpretuojamas žiniasklaidos, visuomenės ir prisiekusių buvusio prezidento simpatikų, kurių tarpe esti nemažai priešiškai Bažnyčiai nusiteikusių. Ši situacija reikalavo maksimalaus Bažnyčios atstovų preciziškumo formuluojant savo viešą poziciją ir laikyseną. Deja, dėl vidinės institucinės sąrangos ir tarpusavio bendravimo tradicijos Katalikų Bažnyčios hierarchų tarpe įvyko aiškus nesusikalbėjimas, kuris išvirto į paskirų politikų ir žiniasklaidos antausių talžymą Katalikų Bažnyčiai ir jos hierarchijai.

Vėliau Katalikų Bažnyčia suzgribo savo sprendimą paaiškinti. Tačiau Vyskupų konferencijos pirmininko archivyskupo Sigito Tamkevičiaus argumentai ir pamąstymai situaciją tik dar labiau komplikavo. Mėgindamas kritikams paaiškinti Bažnyčios sprendimo motyvus archivyskupas formulavo politinio turinio argumentus, kurie jo nuomone esti daugiau nei suprantami vertinant Katalikų Bažnyčios atsisakymą priimti prezidento kūną į Vilniaus katedrą pagerbimui. Jo nuomone ir čia jis, be abejo, teisus, keistai atrodytų situacija, kai okupacinio rėžimo klestėjimo laikotarpyje savo politinę karjerą pradėjęs ir sėkmingai ją tęsęs žmogus nusipelno išskirtinės - ignoruojant liturgines praktikas ir tradiciją - pagarbos. Tačiau nereikia pamiršti, kad Bažnyčios dispozicijoje esti labai ribotas arsenalas politinių argumentų, o ir žinant pačios organizacijos šių dienų situaciją iš esmės politinė argumentacija sunkiai įmanoma. Lieka liturginis ir kanono argumentas, kuriuo, supratęs politinio argumento neįtikinamumą, pamėgino remtis archivyskupas - antroji civilinė prezidento santuoka užkirto jo karstui kelią į Vilniaus katedrą. Tačiau XXI a. pradžioje, kuomet su bažnyčios palaiminimu leidžiami laidoti net savižudžius tokie argumentai daugeliui skamba, kaip konservatyvi ir klerikali įvykių interpretacija. Daugeliui religine mažaraštyste pasižyminčių Lietuvos piliečių regis, jog civilinės santuokos argumentas, kuris buvusio prezidento palaikams užkirto kelią į Vilniaus katedrą,  keistas ir nepriimtinas, o ir Bažnyčios dviveidiškumo naudai bylojantis. Žmonės vienas po kito prieš televizijos kameras dėstė „faktus” apie jų parapijose panašioje situacijoje atsidūrusio vieno iš sutuoktinių laidojimą su visa „bažnytine pagarba”. Ir ką tokiam skeptikui atsakyti dėl Bažnyčios nenuoseklumo? Aš kol kas nežinau. Lieka viena klausimas, kodėl Bažnyčia leidosi įveliama į šį viešą ir aiškiai politinio turinio disputą ir kodėl žinant buvusio prezidento sveikatos būklę nebuvo pasiruošta šioms laidotuvėms, na bent jau pasirinktojo bažnytinio ceremonialo išaiškinimui visiems tiems kam šis klausimas aktualus?

Ką Katalikų Bažnyčia turės išmokti žvelgdama į esamą situaciją:

1.       Tai tikrai ne pirmos ir ne paskutinės valstybinės laidotuvės, jų dar bus. Todėl Katalikų bažnyčia privalo, o ir atsakingos institucijos taip pat, glaudžiai bendradarbiauti planuojant tokio mąsto renginius. Katalikų bažnyčia turėtų paskirti atskirą žmogų, kuris susiklosčius tokiai situacijai taptų kompetentingu mediatoriumi tarp Katalikų Bažnyčios ir kitų suinteresuotų pusių.

2.       Žinant Lietuvos konstitucinę sąrangą t.y. nesama mūsų šalyje valstybinės religijos, Katalikų Bažnyčia, idant išvengtų panašių nesusipratimų, kaip autoritetinga ir įtakingiausia šalies religinė institucija gali, o ir privalo, imtis iniciatyvos ekumeninėje dvasioje pagerbti esamus ar buvusius šalies vadovus jų pagerbimo ceremonialą atliekant visiems kartu prezidentūroje, kaip neutralioje erdvėje, tuo tarpu konfesinį mirusiojo pagerbimą atliekant savo šventovėse. Tuo atveju, jei velionis išreikštų savo asmeninę valią būti griežtai laidojamam pagal vienos ar kitos religinės bendruomenės paprotį, jis turėtų būti aiškiai įspėtas apie galimai kilsiančius keblumus esant jo asmeniniams nusižengimams religinei tradicijai ar moralei.

3.       Katalikų Bažnyčia turi aiškiai suvokti, jog komunikacijos amžiuje kritiškai svarbu kokybiškai ir profesionaliai organizuoti vidinę ir išorinę institucijos komunikaciją idant būtų išvengta panašaus pobūdžio nesusipratimų, kokie įvyko buvusio prezidento laidotuvių fone. Tam Bažnyčia turi nesidrovėti kviesti į savo tarpą profesionalius komunikacijos specialistus ir aktyviai dirbti tobulinant informacijos sklaidos įrankius ir metodus.

Prezidentūra… ?

Prezidento Algirdo Brazausko laidotuves ir pagerbimą lydintys nesusipratimai atskleidė netikėtą, tačiau gan liūdną faktą (šių eilučių autorius yra nuoširdus prezidentės Dalios Grybauskaitės gerbėjas). Prezidentūra, kuri privalėjo užduoti prezidento pagerbimo ceremonialo toną ir preciziškai diriguoti laidotuvių renginiams, atskleidė absoliučią savo nekompetenciją. Nuolatos akcentuodama kompetencijos ir profesionalumo kriterijus, kaip esminius sprendžiant kadrų politiką, šį sykį šalies vadovė užsigavo už pačios pamesto grėbliakočio. Dalia Grybauskaitė padarė klaidą valstybinių laidotuvių organizavimą patikėdama pilkam ir nepatyrusiam prezidentūros kanceliarijos vadovui, kuris sprendžiant iš jo darbų ir asmeninės laikysenos veikiausiai toks baikštus ir toks neprityręs, jok prieblandoje krūpčioja išvydęs savo šešėlį. Todėl netenka stebėtis, jog valstybinių laidotuvių organizacinė strategija pačios prezidentės nuleista į tokį kuklų politinį ir administracinį rangą neužilgo tapo buvusio prezidento žmonos Kristinos Brazauskienės asmeniniu šou, kuris nepaisydamas tokiai progai deramo santūrumo išvirto į šios ponios neakivaizdų, tačiau primityvų žodinį špilkavimasi su Katalikų Bažnyčios hierarchais. Situacija savo absurdo apogėjų pasiekė tuomet, kai greta informacijos apie velionio prezidento laidotuves ir jo asmenybės politinę reikšmę tarsi iš fronto linijos skriejo pranešimai apie jaunų žmonių viešą katalikybės atsisakymą, Kristinos Brazauskienės ir dalies socialdemokratų nenorą dalyvauti Šv. Mišiose Vilniaus katedroje, finaliniu akordu nuskambėjo keistas ir prezidentės kompetencija bei sveika nuovoka verčiantis abejoti pareiškimas, kad ji nesiruošia dalyvauti politinėse ir bažnytinėse intrigose, todėl nedalyvaus velionio prezidento atminimui pagerbti skirtose Šv. Mišiose. Elementari organizacinė betvarkė virto karštu politiniu įvykiu. Kodėl?

Tokiai situacijai rastis leido prezidentės ir jos aplinkos akivaizdus nesupratimas, kad paskirtajam laidotuvių komisijos primininkui teks derinti aibę įvairių ir dažnai prasilenkiančių socialdemokratų partijos, buvusio prezidento šeimos, ir tos pačios Katalikų Bažnyčios interesų. Ar jaunam ir nepatyrusiam provincijos pedagogui užtenka tam įgūdžių? Vargu bau. Dar daugiau, jei kas ir galėjo kokybiškai bei kvalifikuotai patarti prezidentūrai, tai tik Užsienio reikalų ministerijos protokolo ekspertai. Nesiimu spėlioti, kiek šios srities profesionalai dalyvavo ar dalyvauja komisijos veikloje, tačiau žinant prezidentės požiūrį į URM netektų stebėtis, jog šis dalyvavimas buvo minimalus arba jo apskritai nebuvo.

Tenka spėti, kad nugalėjo prezidentės ambicijos ir saviveiklinis kai kurių jos komandos narių entuziazmas, kuris leido susiklostyti šiai absurdo situacijai. Prezidentės organizacinė nekompetencija ir keisti politiniai pareiškimai, nemalonu tą konstatuoti, tačiau šalies vadovę nurašė į politinių mizantropų gretas, kurie užsisklendę savo kiaute mėgina ignoruoti realybę arba mėgina ją pritempinėti prie savo siurrealistinės vaizduotės. Realybė yra ta, kad kilę skandalai ir įvairios insinuacijos susiję su buvusio šalies vadovo laidotuvėmis liudija akivaizdžias prezidentės ir dalies jos komandos klaidas. Deja, to pripažinti nenorima ir griebiamasi gan keisto mėginimo unisonu su gatvės klegesiu smerkti Bažnyčią ar jos tarnus. Sunku būtų nuneigti Bažnyčios klaidas, jas aptarėme, bet ar verta jas buvo nurodinėti iš Daukanto aikštės, kai šio absurdo teatro režisūrinis genijus sinopsius rašinėjo Daukanto rūmuose padedamas mitrių socialdemokratinių rašeivų. Juk ne kas kitas, o prezidentės paskirtas buvusio prezidento laidojimo komisijos pirmininkas turėjo valstybės vadovei atskleisti ir paaiškinti bažnytinius motyvus, kodėl yra pasirinktas toks, o ne kitoks liturginis sprendimas. Kodėl to nebuvo padaryta nežinau?

Galima tik spėlioti, kodėl ir ar iš principo prezidentė suprato valstybinių laidotuvių reikšmę, jei ne, tai būtų gaila, jog patarėjų komanda nesugebėjo šalies vadovei deramai išaiškinti, kokias galimybes (lai atleidžia man tie, kurie pasipiktins šia ciniška ištara) suteikia valstybinės laidotuvės formuojant ir įtvirtinant valstybingumo koncepcijos dėmenis piliečių sąmonėje (tiesa jas reikia turėti). Gaila, jog galėjusios tapti reikšmingu valstybiniu įvykių prezidento Algirdo Brazausko laidotuvės tapo bičiulių stumdymusi prie karsto ir visų likusiųjų koneveikimu dėl per menkai rodomos pagarbos buvusiam šalies vadovui. Koktu…

Dar keletas štrichų

Socialdemokratų partija, tiksliau kai kurie jos politrukai, elgiasi ciniškai. Nors makiaveliška dominantė politinėse kovose išlieka realija, tačiau ir čia esama tam tikro etikos standarto, kurio nepaisantys tampa prikišamais politinės mažaraštystės pėvyzdžiais. Algirdo Brazausko laidotuvių fone kai kurie šios partijos ruporai sumojo organizuoti priešrinkiminės propagandos valandėles viename iš lietuviškų dienraščių. Apsiginklavę profaniška pirmos klasės mokinio teologinių ir religijotyrinių žinių amunicija keletas socialdemokratų pasmerkė Lietuvos katalikų bažnyčios nesutikimą įsileisti buvusio jų partijos vadovo karsto į Vilniaus katedrą. Suprantu, kad daugeliui išradingesnių socialdemokratų veikėjų Brazausko mirtis regėjosi puikia galimybe asmeninės PR kampanijos startui, kuris kaip niekad aktualus artėjant savivaldos, o ir vidiniams partiniams rinkimams. Gražios nuotraukos katedros skliautų fone, rimtas ir susikaupęs veidas galėjo tapti puikia PR medžiaga, kuri sentimentaliam provincijos gyventojui, koks yra socialdemokratų elektoratas, būtų sukėlęs nemenką teigiamų ir prielankių emocijų pliūpsnį „ištikimiems” buvusio prezidento partiečiams, o čia jau žiūrėk ir papildomi rinkėjų balsai.

Nors Bažnyčios neapdairumo dėl viešo netakto neina pateisinti, tačiau atsitiktinumo dėka taip jau sutapo, kad ši „nacionalinė” tema daugeliui socialdemokratų tapo asmeniškai skaudi ne dėl paties velionio mirties fakto, o todėl, kad buvo sužlugdytas jų merkantilistinis interesas - kilstelėti savo partinį ar asmeninį reitingą gedulo metu. Daugeliui paskutinioji bažnytinė indulgencija buvusiam komunistų partijos vadovui galėjo tapti jo ir visos partijos išteisinimo procesija, bent taip ši situacija regėjosi daugeliui jo bičiulių. Galima tik įsivaizduoti, kokią parodomosios širdgėlos mizansceną būtų suvaidinusi socialdemokratų partija ir jos rėmėjai, jei valdžios vadelės būtų jų rankose. Deja, šios privilegijos nebuvo, todėl teko tenkintis santūresniu savo organizacijos vaidmeniu prezidento pagerbimo programoje ir noras nusavinti LIETUVOS prezidentą siauram partiniam interesui nepavyko.

P.s Esama tekstų, kurių nenori rašyti, bet kitaip ir negali…

Rodyk draugams

Prezidentės kalba, kurios niekas nelaukė

Foto: Kauno diena

Prezidentė Dalia Grybauskaitė perskaitė savo pirmąjį metinį pranešimą. Įspūdis:

1.       Negali apie šalies situaciją, o iš principo apie šalį, pasakyti daugiau nei tai leidžia turimi faktai arba susiklosčiusi situacija. Pranešimas buvo trumpas, koncentruotas ir lakoniškas, kaip ir lietuviška realybė: pilka, skurdi ir vizionizmui nedaug erdvės paliekanti. Todėl siūlyčiau visiems virkaujantiems, jog metiniame prezidentės pranešime stigo konceptualumo ir vizionizmo, iš savo stalčių ištraukti tas dešimtis strategijų, kurios į pasaulį buvo paleistos iš Seimo, Vyriausybės ar atskirų ministerijų kabinetų ir nuoširdžiai savęs paklausti, kokia dalis šių strategijų įgyvendinta? Bent kiek turintys padorumo atsakytų, jog beveik nulinė. Išvada peršasi viena, jog vizionistinė retorika Lietuviškos politinės kiaulidės kampuose neblizgėjo ir neblizgės perlo skaistumu, tad kam tuos perlus mėtyti kiaulėms?

2.       Daugeliui Seimo narių pranešimas pasirodė „abstraktus”.(?) Įdomu ar šiam pranešimui konkretumo būtų suteikęs kiekvienam asmeniškai perskaitytas politinis nekrologas? Galbūt ir taip, tačiau tai jau ne prezidentės, o STT agentų kompetencija ir rinkėjų prerogatyva.

3.       Kai kam šalies vadovės pranešimas panašėjo į reklaminių šūkių (slogan) rinkinį, na tarkime Arūnui Valinskui, keista girdėti tokio tipo kritiką iš politinės reklamos ir savireklamos žanro klasiko, beje, jei ir ne Valinsko kalibro niektauzų, tai bent jau jam mėginančių prilygti Seimo salėje galima atrasti gerą tuziną. Todėl Valinsko „priekaištus” šalies vadovei reikėtų laikyti bene konsoliduota daugumo Seimo narių nuomone, o štai čia ir kyla natūralus klausimas, kokio minties gilumo pasigedo šio gilumo stygiaus gyvieji klasikai, kurių kalbėjimas apie nieką galėtų būti politinių kliedesių metraščio medžiaga ilgiems metams į priekį?

4.       Daugelis apžvalgininkų netvėrė nuostaba, kad nėra ką komentuoti. Va, pagalvojau, ir jus aplankė bedarbystės šmėkla, tiesa, trumpai, bet efektingai - visai Lietuvai matant.

5.       Jei atvirai, tai prezidentė savo pranešimo dalį, kuri sekė po jos nuoširdaus ir atviro prisipažinimo, jog nesiruošiama tuščiai aušinti burnos vardijant Lietuvos negandas, jas ir taip visi gerai žino, galėjo pabaigti trim žodžiais: darbas, sąžiningumas ir nuoširdumas. Būtų sutaupiusi popieriaus ir laiko.

P.s. Ponas A.Račas Lietuvos radijuje komentuodamas prezidentės metinį pranešimą atkreipė dėmesį, jog šalies vadovė bene pirmą kartą taip aiškiai išsidavė, jog neturi aiškesnės valstybės ateities vizijos. Sutinku, dar daugiau, manau, jog skurdūs komentarai sekę prezidentės metinį pranešimą aiškiai parodė, jog šios vizijos niekam nereikia. Metinis pranešimas - konstitucinis ritualas, kuris politinį Lietuvos vidaus gyvenimą menkai veikia. Jei atvirai, mes vienas kitam esame nusibodę ir įsigrisę iki gyvo kaulo. Bėda viena - valstybė negali išeiti atostogų ir gerai pailsėti. Jos piliečiai gali emigruoti, žudytis, nusigerti, būti apatiški, bet nebūti negali. Šio negalėjimo nebūti įtampoje formuojasi neurotiška ir frustruojanti Lietuviškos realybės mozaika.Vienintelis bent kiek dėmesio vertas prezidentės kalbos komentaras, tai mano subjektyvi nuomonė, nuskambėjo iš Vladimiro Laučiaus.

Rodyk draugams

Baracko Obamos ir Dalios Grybauskaitės Prahos svingui griežti vertinimo komisijos kirčiai.

 

Gegužės mėnesį Madride turėjo vykti ES ir JAV viršūnių susitikimas. Naudos jokios, tačiau graži tradicija transatlantinių santykių svarbai pabrėžti. Deja, neįvyks. JAV prezidento Baracko Obamos administracija pareiškė, jog prezidentas nesiruošia dalyvauti susitikime su ES šalių lyderiais. Tiesiog nemato jokios reikšmingos praktinės būtinybės. O kur simbolika, emocijos, sentimentai…? Apie juos JAV lyderis pasiūlė pamiršti. Nesusipratusiems priminė, kad ir taip yra dažnas svečias Europos žemyne. Pakaks.

Toks elgesys Europos politinio elito tarpe, jau nekalbant apie ispanus, buvo sutiktas su nemažu erzeliu ir pasipiktinimu. Ir ką? Ogi nieko. Vašingtonas nematė, nemato ir greičiausiai ateityje nematys būtinybės “strateginiams” partneriams aiškinti savo sprendimų motyvus. Kitaip tariant, JAV santykius su ES suvokia ir to neslepia, tik pragmatiškoje perspektyvoje t.y. jokios patetiškos ir simbolinės retorikos - aiškus ir paprastas požiūris: reikia-nereikia, naudinga-nenaudinga ir t.t. visas emocionalus transatlantinių santykių proginis žargonas dabartinei JAV administracijai neaktualus ir neįdomus. Beje, šiam amerikietiškajam diplomatijos tonui visišku unisonu aidi Lietuvos prezidentės užsienio politikos gaida, kurią būtų galima apibendrinti, kaip pragmatišką veikimą be emocijų - just a business. Todėl nemanau, jog JAV turėtų stebėtis arba piktintis prezidentės Dalios Grybauskaitės atsisakymu vykti į Prahą vietoj savęs siunčiant premjerą Andrių Kubilių. Jei atvirai, esu tuo įsitikinęs, JAV administracija nelabai ir sureagavo į kviestinių svečių sąrašo korekciją.

Deja, racionaliųjų amerikiečių šaltumas ir gebėjimas atsiriboti nuo emocijų lietuviškiems politikos apžvalgininkams netapo pavyzdžiu. Prezidentei nusprendus nevykti į Praha kilo skandalas. Ir ne šiaip sau koks vietinės reikšmės žodinis apsistumdymas, bet ištisi politikos analitikų legionai, pradedant Tomo Vilucko retoriniais skiedaliojimais ir baigiant Kęstučio Girniaus trumpais, tačiau verksmingais raginimais “susitikti su pačiu OBAMA”, viešojoje erdvėje pradėjo intensyvų Daukanto rūmų kuorų šturmą. Ir? O ten spengianti tyla. Jokių sofistikuotų užkulisinių manevrų siekiant palenkti žinių redakcijų ar susireikšminusių politikos apžvalgininkų nuomones. Grybauskaitės sprendimo nevykti į Prahą motyvus ir jų pasekmių interpretacijas prezidentūra paliko garbių analitikų plunksnai.

Ir ką? Ogi nieko. Interpretacijos ir mintys nuslydo paviršiumi. Vieniems šis sprendimas pasirodė, kaip aiškus įkaltis prieš prezidentūrą dirbančią Rusijos carui, kitiems šis sprendimas patvirtino mintį, kad prezidentė emociškai nestabili, o čia žiūrėk ir apkaltos temą galima pradėti rutulioti, tretiesiems tai aiškiai prezidentės užsienio politikos klausimus kuruojančios komandos neįgalumą įrodantis faktas.

Nei vienas lietuviškos analitikos asas neišdrįso nei pusbalsiu užsiminti, jog Prahos susitikimo vertė yra nulinė. Šis rusiškos matrioškos ir dėdės Semo medija spektaklis - mėginimas suvaidinti globalaus užmojo mizansceną, kuri savo esme tesiekia lokalaus politinio dramaturginio efekto lygį. Mano asmeniniu įsitikinimu šis „taikos spektaklis” - kukli ir deja, nevykusi buvusių JAV ir Sovietų Sąjungos vadovų R.Reigano ir M.Garbačiovo globalaus ir reikšmingo nusiginklavimo projekto pamėklė. Šis susitikimas puikus virtualios politikos spektaklis, kuriuo bandoma dangstyti Baracko Obamos taikdariškos politikos abstraktybę (neslepiamas kuklumas atsiimant Nobelio Taikos premiją) savo ruožtu Dmitrijui Medvedevui suteikiant galimybę save kilstelėti į „solidaus” tarptautinės politikos žaidėjo rangą. Įvaizdžio prasme, tai svarbu grumiantis su vis dar populiariu Rusijos premjeru Vladimiru Putinu. Centrinės ir Rytų Europos lyderiams šiame spektaklyje buvo numatytas tik kuklus statistų ir puošiančiosios dekoracijos vaidmuo. Todėl suprantamas ir pagarbos vertas Dalios Grybauskaitės nenoras tiek šalį, tiek save asmeniškai susieti su šia tarptautinės diplomatijos imitacija vaidinant kuklaus kūlverstuko vaidmenį kitų devynių kūlverstukų draugijoje. Dar daugiau, Lietuvai ir kitoms regiono valstybėms Prahos karnavalas viso labo 2 minčių individualus pokalbis su JAV lyderiu ir vakarienė prie skanėstais nukrautų stalų JAV ambasadoje Prahoje. Tik tiek. Visa kita retorika apie JAV siunčiamą žinią regiono valstybėms, jog jos nebus paliktos Rusijos nedraugiškai geopolitinei įtakai yra noras šio susitikimo akis badantį teminį tuštumą pritempti prie bent kiek reikšmingesnio diplomatinio įvykio mitologijos. Todėl mūsiškių analitikų norą visą šį praktinės ir efektyvios tarptautinės diplomatijos profanavimą ir Lietuvos prezidentės nenorą jame dalyvauti interpretuoti, kaip praleista galimybę Lietuvai prisistatyti solidžia ir patikima JAV partnere, laikyčiau provincialaus mąstymo pelėsiais aptrauktos smegenų žievės karščiavimu, kuris kartais perauga į absoliutų analitinį kliedesį. (p. M.Laurinavičiaus pamfletai tam pavyzdys).

Realybė yra daug paprastesnė - mano bičiulis Renaldas Vaizbrodas puikiomis analitinėmis įžvalgomis ją gan išsamiai aptaria - Rusija privalo mažinti savo atominio arsenalo kiekius nepriklausomai nuo JAV pozicijos ir geranoriškumo mažinant saviškius. Tema jau nekartą aptarta, todėl kartotis nesinori tik priminsiu, jog Rusija neturi finansinių ir administracinių resursų palaikyti tą atominės ginkluotės lygį, kuriuo disponavo Sovietų Sąjunga, o ir esminių saugumo motyvų tam nesama. Visi stumdymaisi su JAV tarptautinių problemų sprendimo sferoje net kvėpėte nekvepia galimu atominiu konfliktu. Prahoje pasirašytą dokumentą lydintys protokolai apie šalių papildomus įsipareigojimus tarptautiniam saugumui yra deklaratyvi retorika, kuri susitikimo išvakarėse Rusijos užsienio reikalų ministro buvo įsprausta į labai aiškius rėmus t.y. jei Rusija (vienašališkai) suinterpretuos arba manys esant reikalinga taip interpretuoti, kad JAV geopolitiniai žaidimai jei kelia grėsmę, tai sutartis bus vienašališkai denonsuota. Perfrazuojant prancūzų mąstytoją Jean Baudrillard’ą, šis Prahos įvykis absoliuti tarptautinės darbotvarkės ir problemos simuliacija, kuri skirta CNN, FOX, BBC auditorijoms. Pasikeitus situacijai tarptautinėje arenoje Prahos pilies menės dekoracijos bus mitriai iškeistos į Maskvos Kremliaus slogų ir bauginantį interjerą, pripildytą „ryžtingo” Rusijos dvigalvio erelio (Putinas-Medvedevas) čiauškėjimo ir visas šis virtualus politinis karnavalas taps kosturicišku chaosu. Tuomet ir vėl nauja simuliacija, naujas spektaklis.   

Kokios išvados? Žvelgiant į lietuviškuosius politinės analitikos guru stebina tai, jog vertindami JAV ir Rusijos lyderių susitikimo foną ir turinį mūsiškiai su klapčiukišku entuziazmu kartoja JAV administracijos propagandinės leksikos klišes. Šios klišės jau eilę metų transliuojamos Vakarų dienraščių vedamuosiuose, kurie, tik mano subjektyviu įsitikinimu, gan miglotai suvokia šio regiono problematiką ir su savo analitika dažnai šauna pro šoną. Nepaisant to, mūsų politinės publicistikos avangardas apgrabiu ir tiesmuku stiliumi kopijuoja (kompiliuoja) šią Vakarų žiniasklaidos „ekspertinę” mintį ir nesidrovi šią intelektualinę mažaraštystę pristatyti, kaip jų genijų įrodantį faktą. Kyla paprastas klausimas jei mūsų politiniai apžvalgininkai ir analitikai pačių regioną ir jo problematiką sugeba aiškinti, tik vakarietišku publicistiniu (paviršutinišku) žargonu, tai klausimas čia vienas, ką jie geba kvalifikuotai analizuoti apskritai?     

P.S Premjeras Andrius Kubilius po susitikimo su Baracku Obama pareiškė, kad JAV prezidentas pagyrė Lietuvos krepšinį, priminė, jog žino mūsų regiono problematiką. Pamaniau, koks reikšmingas JAV ir Lietuvai „aktualių” tarpusavio santykių aptarimas. Atsiprašau, pamiršau, premjeras JAV prezidentui priminė ir jo netiesioginius ryšius su Lietuva. Dabartinis JAV vadovas, prieš išrenkant prezidentu, gyveno Čikagoje, o ten nemaža lietuvių bendruomenė. Pamaniau, koks tvirtas pagrindas megztis strateginiai partnerystei. Nesuklysiu teigdamas, kad klausimai svarstyti Kubiliaus ir Obamos 2 minučių nuomonių apsikeitimo metu: Lietuvos krepšinis ir mūsų emigrantų bendruomenės reikalai Čikagoje, verti įdėmaus ir preciziško lietuviškų politikos analitikų ir komentatorių aptarimo. Žiūrėk dar ims ir išmąstys kokį naują krepšinio diplomatijos strategijos opusą. Graudus humoras? Kodėl, gal graudi realybė, išduodanti mūsų politikos apžvalgininkų intelektualinį neįgalumą?

Rodyk draugams

Darius Mockus - gerasis oligarchas?! Tai kodėl verkia Virgis Valentinavičius?

Virgis Valentinavičius ir Andrius Kubilius

Foto/Fotobankas

Pradėkime nuo formaliosios logikos užduoties. Teiginys: Visi oligarchai* nori didinti savo galią ir įtaką kitų sąskaita. X  yra oligarchas, išvada, jis irgi nori didinti savo galią ir įtaką kitų sąskaita. Logikos pradžiamokslio vertas uždavinys? O štai ir ne, kitaip tariant ne visiems jis taip lengvai įkandamas. 

Tarkime, portalo Alfa.lt  politikos redaktorės Gabrielės Vasiliauskaitės sprendimas atrodytų štai kaip: visi oligarchai nori didinti savo galią ir įtaką kitų sąskaita, X  yra oligarchas, išvada, jis nenori didinti savo galios ir įtakos kitų sąskaita. Čia turėtų nuskambėti griežtas mokytojo “Sėskite, neteisingai, rašau du”. Deja, taisyklės galiojančios logikos ir pedagogikos pasaulyje MG Baltic koncerno valdomose žiniasklaidos priemonėse yra nežinomos, o jei ir žinomos, tai sėkmingai ignoruojamos. Kodėl?

Viskas paprasta. Pamėginkime formulėje nežinomąjį X pakeisti konkrečiu žinomuoju, tarkime MG Baltic koncerno prezidentu Dariumi Mockumi. Formulė skambėtų taip, visi oligarchai nori didinti savo galią ir įtaką kitų sąskaita, Darius Mockus  yra oligarchas, išvada, jis irgi nori didinti savo galią ir įtaką kitų sąskaita. Fe, labai jau nemaloni išvada, o ypač Dariui Mockui, kuris dar neseniai cituodamas Platoną ir Aristotelį mokė VP dešimtuką ir visą šalį sąžiningo verslavimo principų. Šis Dariaus Mockaus pedagoginis talentas sužibo tuomet, kai vyko įnirtingos grumtynės su jau minėtais ypač nesąžiningo verslavimo asais, reziduojančiais vilniškiame Akropolio prekybos centre. Tose grumtynėse Darius Mockus ir jo koncernas gavo į kailį. Gavo taip stipriai, kad Algirdui Brazauskui ir Gediminui Kirkilui pusvelčiui privatizuojant Lietuvos energetikos ūkį liko absoliučiais autsaideriais. Tiesa, dar prieš tai,su nušalinto prezidento Rolando Pakso pagalba Algirdas Brazauskas buvo priverstas MG Baltic koncernui parduotiStumbro degtinės gamyklą (tai tarsi tapo savotiška kontribucija avansu už patirta širdgėlą VST privatizavimo procese). Atsiprašau, ne parduoti, o dovanoti, nes gamykla buvo įsigyta už jos pačios pelną, kaip sakoma, Darius Mockus įmonę įsigijo už jos pačios lėšas. Tiek to, kas buvo, tas buvo, pamirškime… Juk negalima atmesti galimybės, kad žmogus pasitaisė ir visos aristotelinės ir platoniškos sąžiningo verslo PR akcijos tapo asmeniniu Dariaus Mockaus verslo etikos kodeksu. Jei taip, tai Alfa.lt  politikos redaktorės netiesinės logikos dėsnis (gali būti ir nesavanaudiškų bei visuomenei pasišventusių oligarchų) galiotų ponui Mockui.

O dabar apie realybę, kuri dažnai pranoksta formaliosios logikos dėsnius. Mano jau minėta Alfa.lt politikos redaktorė savo straipsnyje koneveikia prezidentūrą, kurioje darbuojasi intrigantai, veltėdžiai, aukštų prezidentės reitingų besivaikantys viešosios nuomonės vergai, imituojantys nuoširdų ir rimtą darbą visuomenės labui. Gerbiamai Vasiliauskaitei tokios išvados subrendo stebint jos buvusio darbdavio (Alfa.lt vyr. redaktoriaus, Alfa media direktorius), o dabar premjerui Andriui Kubiliui PR klausimais patarinėjančio, Virgio Valentinavičiaus „skriaudimą”. „Intriguojanti” prezidentūra mėgina premjerui, kuris, autorės nuomone, naivus kaip kaimo berniokas ir viskuo tiki, įteigti, jog Virgis Valentinavičius yra MG Baltic, o ne premjero  interesus ginantis žmogus. Dar daugiau, prezidentūra premjerą mėgina įtikinti visišku absurdu, neva premjeros patarėjas ne tik kad palaiko glaudžius ryšius su MG Baltic koncernu, bet dar gi ir stengiasi vyriausybės vadovui pakenkti.

Straipsnio autorės žiniomis, Virgis Valentinavičius jokių ryšių su MG Baltic koncernu ar jį atstovaujančiais asmenimis nepalaiko, todėl prezidentūros šnabždesiai Andrius Kubiliui - bjaurus melas. Suprask, Virgis Valentinavičius lojalus premjerui ir jo naktimis nekankina hamletiškos dvejonės, kam tarnauti: koncernui ar vyriausybės vadovui. Asmeniškai man kyla vienas klausimas, ar šioje situacijoje apskritai esama kokios nors Virgio Valentinavičiaus „lojalumo” dilemos ir ar iš tikrųjų prezidentūroje šnabždamasi apie tai?

Niekam ne paslaptis, kad MG Baltic koncernas ir konservatorių partija, o konkrečiai Andrius Kubilius ir jo aplinka, tampriai susiję su Dariaus Mockaus valdomu koncernu. Ne kas kitas, o Darius Mockus rinkimų į Seimą naktį rezultatus stebėjo konservatorių draugijoje ir kartu su jais kėlė šampano taurę. Todėl Vasiliauskaitės maivymaisi ir teiginiai, kad Virgis Valentinavičius svarstė dilemą, ką rinktis Andrių Kubilių ar Darių Mockų ir pasirinko pirmojo naudai - pasakaitės, kuriomis gali tikėti tik mažaraščiai. Tokia dilema net nebuvo kilusi. Lojalumo klausimas ir mėginimas provokuoti diskusiją šia tema visiška žurnalistinė fantazija. Gerbiama žurnalistė savo skaitytojams turėtų aiškiai pasakyti, kad Virgis Valentinavičius, kaip MG Baltic projektas Andriaus Kubiliaus vyriausybės kanceliarijoje yra kruopščiai apgalvotas ir sustrateguotas koncerno žmonių, o gerbiamam premjerui šio projekto užkulisiai puikiai žinomi. Todėl sakyti, kad Valentinavičius spjovė į jį maitinusią ranką, t.y. MG Baltic koncerną, ir pasirinko naują maitintoją Andrių Kubilių arba atvirkščiai premjerui nežinant už nugaros toliau kramsnoja prie koncerno lovelio, būtų toks lengvas melas, kuris visiškai nedera prie šventeiviško žurnalistės rašymo stiliaus. Andrius Kubilius ir Virgis Valentinavičius - puikiai sukonstruotas koncerno politinio veikimo įrankis, kuris dirbdamas išvien gali nuveikti labai daug „gerų” darbų ypač energetikos sektoriuje.

Būtų naivu tikėtis, jog tokio mąsto ir valdantis tokius reikšmingus finansinius, administracinius ir media resursus koncernas nesižvalgytų į riebų Lietuvos energetinio ūkio sektorių. Žvalgosi ir ne tik, buvo mėginta ir koją įkelti. Deja, jau minėjau, nesėkmingai. Tačiau, kaip parodė vėlesni įvykiai, Dariui Mockui ir jo vadovaujamam koncernui pralaimėtas mūšis dar nereiškia pralaimėto karo. Šio oligarcho gausiai remiama konservatorių kariauna laimėjo Seimo rinkimus, o po jų pirmu darbu griebėsi ne ekonomikos kritimo suvaldymo (biudžetų išlaidų mažinimas, kuris didele dalimi išsipūtė dėl pačių konservatorių kaltės, negali būti laikoma rimta strategija), o LEO LT naikinimo Lietuvos energetikos ūkį konsoliduojant valstybės rankose. Tai buvo pirmoji reikšminga šio koncerno politinė pergalė, kuri leido atlikti esminę energetinės rinkos struktūros korekciją leidusią išstumti VP grupę iš energetikos sektoriaus gražinant jį į pirminę iki privatizacijos buvusią situaciją, o čia kaip sakoma, galima viską pradėti iš naujo.

 Todėl manantys, kad LEO LT projekto laidojimas buvo antioligarchinės kovos apoteozė, kurios pergalės ambrazūrais pasidabinusi prezidentė Dalia Grybauskaitė įžengė į prezidentūrą, giliai klysta. Nors prezidentė nori galvoti, kad LEO LT pakasynos jos asmeninė pergalė, o Andrius Kubilius ir jo vyriausybė yra tik kuklūs ginklanešiai, realybė kita. LEO LT nebuvo oligarchijos laidotuvės, tai buvo naujos oligarchų grupės sustiprėjimo laikas, o Andrius Kubilius nėra tik pastumdėlis Daukanto rūmų šachmatų partijoje, bet puikus MG Baltic strategijos ambasadorius sudėtingoje politinėje/verslo partijoje. Tiesa, šis jo nuoširdus LEO LT griovimas prisidengiant MG Baltic koncerno miline gausios kritikos lietuje didele dalimi tapo jo kaip premjero ir partijos pirmininko pozicijų susilpnėjimo priežastimi. Šios pozicijos tiek susilpnėjo, kad MG Baltic nusprendė nesislapstyti ir paliegusiam premjerui pagalbos ranką ištiesti siunčiant į pagalbą pagrindinį koncerno media verslo ideologą Virgį Valentinavičių.

Nežinau, ar premjeras pats prašė. ar buvo pasiūlyta ir nebuvo atsisakyta, tačiau faktas tas, kad visos kitos oligarchinės grupės iš apmaudo gali nusigraužti nagus. Premjero Kubiliaus šešėliu tapęs Virgis Valentinavičius nesidrovėdamas ir niekuo nerizikuodamas tapo MG Baltic ausimis ir akimis ten, kur kitos verslo grupės neprisikapsto, t.y. Vyriausybės rūmų kabinetuose, o konkrečiai premjero, kur priėminėjami reikšmingi Lietuvos ekonomikai ar atskiriems verslo sektoriams sprendimai. Žinant prezidentės nuostatą oligarchų atžvilgiu, valstybės vadovės ar jos aplinkos užuominos premjerui Virgio Valentinavičiaus personalijos klausimu gali reikšti ne dvaro intrigėlių padiktuotą pliurpimą, kuo skaitytojus mėgina įtikinti gerbiama Vasiliauskaitė, o labai aiškų įspėjimą, kad premjeras per daug atvirai flirtuoja su MG Baltic koncernu ir dėl to verta susimąstyti. Kaip mėgsta juokauti buvęs LR Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas, ir arkliui aišku, kad Lietuvos energetikos sektoriaus konsolidacija buvo tik pirmas žingsnis pradedant naujas šio sektoriaus dalybas. MG Baltic vizijoje šios dalybos turėtų atkartoti VP dešimtuko įsigytų VST akcijų arba paties koncerno įsigyto Stumbro degtinės fabriko modelį, t.y. už perkamos įmonės lėšas ta pati įmonė ir įsigyjama. Schemos ir dalyvių aktyvų dydžiai gali skirtis, tačiau mintis ir modelis privalo išlikti tas pats. Todėl ir svarbu Dariui Mockui disponuoti informacija iš pirmų lūpų, o reikalui esant ir pasufleruoti koncernui naudingą informaciją sprendimų priėmėjams.

Todėl, kad ir kaip asmeniškai man patiktų Darius Mockus, jis viso labo oligarchas, kurio pagrindinis uždavinys, didinti savo turto vertę, tam pasitelkiant ne visuomet korektiškus verslo veikimo metodus. Virgis Valentinavičius simpatiškas bei gabus analitikas, tačiau ir jis puikiai supranta, kad pastate, įsikūrusiame Gedimino pr. 11 adresu bus tik laikinai, todėl ir mėgina dirbti taip, kad po savo patarėjo karjeros galėtų sugrįžti į ten, kur prieš tai šiltai ir jaukiai darbavosi (Alfa media direktorius). Tuo tarpu Andrius Kubilius sprendžia savo išlikimo klausimą, kuris tampriai susijęs su MG Baltic planais, todėl visais būdais mėgina kuo ilgiau išlikti vyriausybės vadovu. Na, o gerbiama Gabrielė Vasiliauskaitė tiesiog rašo tai, kas liepiama. Tiesa, prezidentės komandai irgi reikėtų nepamiršti, kad skambinėjimai į redakciją ir teiravimaisi pagalbos, atliekant reitingų korekcijas, garbės nedaro. Tiesa, šiuo atveju šią patirties stygiaus padiktuotą klaidą atperka nuoširdus prezidentės noras visas oligarchines grupes laikyti ant trumpo pavadžio, netgi rizikuojant vyriausybės stabilumu ar atskirų asmenų karjeromis.

 

P.S. Asmeniškai Virgį Valentinavičių laikau vienu stipriausių analitikų bei praktinės komunikacijos strategų, kuris, mano subjektyvius įsitikinimu, esti visa galva aukštesnis už daugelį kitų jo gildijos atstovų. Darius Mockus šį žmogų pakviesdamas darbuotis savo koncerne pademonstravo intelektualaus ir sumanaus vadovo potencialią, beje, ši savybė jį išskiria iš kitų kolegų tarpo. Nepaisant to, turiu išlikti objektyvus vertinant tiek pirmojo, tiek antrojo veikimo logiką ir metodus. 

* Oligarchija - valstybės valdymo forma, kai visa valdžia sutelkta nedidelės žmonių grupės rankose. Terminas kilęs iš graikiškų žodžių keletas ir valdyti.

Rodyk draugams

Vladimiras Putinas ir Dalia Grybauskaitė. Jis priminė, kad visi vamzdžiai veda į Maskvą.

Foto lrp.lt

Rusijos premjeras Vladimiras Putinas Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės paklausė (priminė):

  • Norite bendradarbiauti statant Kaliningrado AE?
  • Norite papildomo dujų kiekio, gal net „patrauklia” kaina?
  • Mes perkam Mažeikių naftą!

Išvertus Vladimiro Putino klausimus:

  • Norite bendradarbiauti statant Kaliningrado AE?

Klausimo prologas

Uždarius Ignalinos AE dujų poreikis Lietuvoje išaugo. Su visam ir Gazpromo vaidmuo, t.y. Vladimiro Putino „vanagų” komandos. Ko galime tikėtis iš tokių jėgų balanso, kuris aiškiai byloja Lietuvos nenaudai, parodys laikas.

Dalį elektros energijos Lietuva privalo importuoti. Poreikis atsirado dėl tos pačios Ignalinos AE uždarymo. Importas galimas tik iš rytinių rinkų (Ukraina, Baltarusija, Rusija). Visos įvardintos šalys yra politiškai sunkiai prognozuojamos. Ypač mums reikšminga tranzito partnerė Baltarusija.

Vladimiras Putinas šią situaciją puikiai žino. Prezidentės atsakymas (NE) į Rusijos premjero siūlymą Putinui buvo nuspėjamas, kitaip tariant, tokio ir tikėjosi. Nebuvo premjerui netikėtas ir prezidentės pasakymas apie Lietuvos tvirtą sprendimą patiems statyti savo AE. Atsakymas Vladimirą Putiną turėjo nudžiuginti. Nes klausdamas prezidentės apie Lietuvos galimybę prisijungti prie Kaliningrado Rusijos premjeras delikačiai paklausė:

Ar planuojate, ir kiek ilgai, išlikti energetiškai (politiškai)  priklausomi nuo Rusijos?

Prezidentė atsakė, jog „Ilgam”. Nes nauja AE yra tik miražas. Ir vargu, ar šis miražas taps tikrove. Tiesa, kol kas Lietuvos užsienio politikos „strategų” galvose esama manymo, jog nauja AE puikus koziris prieš Rusijos energetinę hegemoniją regione, bet čia daugiau esama saviaupgaulės nei nuoširdaus pripažinimo, kad de facto mūsų baimės seniai virtusios realybe. Vladimiras tą žino ir jo klausimas buvo tik „kuklus” pasitikslinimas, ar Lietuva ir toliau laikysis nuoseklios „nepriklausomybės” pozicijos. Jei atvirai, tai nelabai ir svarbu, ką būtų atsakiusi prezidentė, šis Vladimiro Putino klausimas buvo preliudija į kitą, kur kas reiškmingesnį ir mums svarbesnį klausimą.

  • Norite papildomo dujų kiekio, gal net „patrauklia” kaina?

Klausimo prologas

Jau susitikimo pradžioje Rusijos premjeras priminęs Lietuvai jos pačios situaciją - absoliutus energetinis Rusijos vasalas - staiga tapo „dėmesingu” ir „supratingu”. Tokiu „dėmesingu” ir „supratingu”, jog pasiūlė papildomą dujų kiekį gal net palankiomis sąlygomis Lietuvai. Kodėl toks geranoriškumas? Priežasties esama labai paprastos ir puikiai įsirašančios į šio 40 min susitikimo scenarijaus logiką, kuriam rusai pasiruošė kruopščiai. Rusijos premjeras norėjo suprasti, kiek giliai Lietuvos vadovė išmano energetinę dvišalių santykių problematiką, kiek asmeniškai yra pasiruošusi skirti laiko „galimų problemų” (dėl kainos ir tiekimo sąlygų) sprendimui ir ar prezidentės esama „tos vienintelės”, su kuria teks dirbti šiuo klausimu. Atsakymas į pastarąjį Putinui kaip niekad aktualus.

Vladimiras Putinas nėra naivus. Jis puikiai suprato, kad visa Lietuva stebi prezidentės 40 min susitikimo su Rusijos premjeru šou. Prezidentė negalėjo klysti. Ji ir nesuklydo. Pasakė tai, ko tikėjosi visi Lietuvos „patriotai” - mūsų dujomis nesuvedžiosite. Tokiu atsakymu apsidžiaugė ne tik mūsų „patriotai”, bet ir Vladimiras Putinas. Taip taip, ir Rusijos premjeras. Nors Lietuvos media bandė piešti susikrimtusio ir suirzusio Rusijos premjero reakciją, drįstu spėti, jog jos buvo priešingos. Manau, kad Vladimiras Vladimirovičius turėjo džiugauti dėl tokios Dalios Grybauskaitės reakcijos, o keletas neadekvačių Lietuvos dienraščių antraščių (beje apie jas truputį detaliau pabaigoje), greičiausiai, nuguls ant Rusijos premjero spaudos tarnybos klerko stalčiaus dugno ir netaps „gėdingu” Vladimiro Putino „pralaimėjimo” liudininku. Klausdamas apie „dujų kainą” Putinas išties klausė

Ar gerbiama Dalia esate pasiruošusi žaisti „energetinės nepriklausomybės” partiją viena ir rizikuoti savo politinėmis pozicijomis?

Putinas išgirdo labai jam svarbią naujieną, jog jo agentūrinio tinklo informacija apie Dalią Grybauskaitę, kuri greitai ir ryžtingai priima sprendimus nepaisydama vietos klanų interesų, pasitvirtino. Kaip sakoma, „dujų kainos” klausimas buvo tik mandagus reveransas, paklūstantis pirmo susitikimo logikai. Nepulsi gi pirmo susitikimo metu ir dar moters klausinėti, ar ji su „kiaušais”. Po atsakymo Vladimiras suprato, kad Dalia su „kiaušais”. Kadangi faktas tapo akivaizdus, tai ir darbo su Lietuva strategija daugiau nei aiški. Rusijos premjeras ir jo visa agentūrinė ir kriminalizuoto verslo kariauna suprato, kad jei Dalia ne blefuoja ir nuoširdžiai mėgins ginti Lietuvos energetinę nepriklausomybę, tai užtenka susitvarkyti su ja viena ir to pakaks, kad viskas būtų, kaip po senovei. Nesiplėsiu, kaip ir kodėl Rusija prezidentės Dalios Grybauskaitės personaliją, o konkrečiai jos ryžtingumą, gali nukreipti prieš ją pačią, tą nuodugniai aprašo Rūta Janutienė.

  • Mes perkam Mažeikių naftą!

Čia viskas labai paprasta. Putinas tiesiog priminė apie Lietuvos energetinę okupaciją. Lietuvos prezidentei buvo „paaiškinta”, kad jos noras kalbėti suverenios valstybės tonu per „drąsus” ir „ne vietoje”. O ir šiaip visos iliuzijos apie Lietuvos ir Lenkijos strateginę partnerystę…buvo išsprogdintos per 40 min. Lietuva liko viena. Kitaip tariant, Vladimiras Putinas Lietuvai ir jos vadovei pasakė „Jūs esate MŪSŲ”. Ir sprendimus ką ir kaip su jumi daryti priimsime mes. O pagrindiniu Lietuvos prokuratoriumi paskiriamas Igoris Sečinas.

P.s. Prezidentė yra prasitarusi, kad savo sprendimų teisingumą tikrina pagal spaudos leidinių redakcinius vedamuosius (ypač Lietuvos ryto). Jos nuomone, jei prasideda intensyvi kritika ir puolimas, prezidentė daro išvadą, jog jos sprendimas teisingas, nes aiškiai palietė kažkieno klaninius interesus. Išvada - einama teisinga linkme. Beje, logika pagrįsta.

Siūlyčiau prezidentei ir jos komandai Vladimiro Putino poziciją vertinti kontekste su Lietuvos ryto prezidentinėmis liaupsėmis. Klausimas, kodėl tonas pasikeitė? Kremliaus avansas už galimą supratingumą? Kodėl čia Lietuvos rytas (Snoro bankas savininkai), Kremlius ir energetika, atsiprašau ir Snoro bankas, o gi štai kodėl:

Šiuo metu 68,95 proc. “Snoro” akcijų valdo Rusijos verslininkas Vladimiras Antonovas, o banko prezidentas Raimondas Baranauskas - 25,10 proc. Pagrindinio “Snoro” banko savininko V.Antonovo tėvas Aleksandras Antonovas yra įtakingas Rusijos verslininkas, vadovaujantis verslo grupei “Konvers Group”. A.Antonovas Rusijos žiniasklaidos siejamas su Kremliumi ir jam ištikimais oligarchais. Beje, šį pavasarį Maskvoje į A.Antonovą buvo pasikėsinta. Į verslininką ir jo asmens sargybinį paleista 18 šūvių. Į A.Antonovą pataikė net penkios kulkos, bet per stebuklą nė viena jų nekliudė gyvybiškai svarbių organų. Verslininkas pasveiko.

Antonovų istoriją pradeda dar paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio metais. Pirmiausia tėvas ir sūnus pagarsėjo kaip “Akademchimbank” akcininkai: jų verslo partneris buvo nužudytas, o bankas įsipainiojo į pinigų plovimo skandalą. Būtent po šių įvykių Rusijos verslo padangėje sužibo “Konvers Group” vardas.

Antonovų pavardė prastame kontekste sumirgėjo netgi Australijoje, kai 2005 m. iš pašto skyriaus dingo pensijų mokėjimo čekiai. Tuomet Australijoje nuskambėjo ir “Snoro” pavadinimas, mat nemaža dalis dingusių pinigų atsirado lietuviško banko kliento sąskaitoje. Tiesa, tyrimas nieko nenustatė.

Ne ką švaresnę reputaciją Antonovai įgijo ir Didžiojoje Britanijoje. Antonovams vykdant vieno britų bankų pirkimą, prabilta apie galimus korupcinius ryšius. Įtarimų šešėlis krito ant Rusijos centrinio banko pirmininko pavaduotojo Andrejaus Kozlovo. Jis netrukus po skandalo buvo nužudytas.

Įdomu tai, kad V.Antonovo valdomas “Snoras” pernai dar kartą bandė įžengti į Didžiąją Britaniją, tačiau bankui nebuvo leista šioje šalyje steigti filialo. Didžiosios Britanijos finansų paslaugų priežiūros institucija (FPPI) ėmėsi veiksmų, neleidžiančių “Snorui” vykdyti jokios veiklos. FPPI apkaltino “Snorą” ir jo akcininkus pateikus netikslią ir ne visą informaciją. Britams taip pat užkliuvo, kad tarp “Snoro” savininkų yra V.Antonovas.

Antonovai buvo minimi ir vyno importo iš Moldovos istorijoje. Kai Rusija uždraudė vyno iš Moldovos importą, daugelis šios srities verslininkų patyrė sunkumų grąžindami bankams kreditus. Tarp jų buvo ir Igoris Vainbergas, netrukus po vyno krizės nužudytas Kišiniove. Tuomet sklido gandai, neva nužudytasis ne juokais pykosi su tėvu ir sūnumi Antonovais.

Įtartinas istorijas “Snoras” buvo įsipainiojęs ir anksčiau. 2002 m. naujai išleistų net 1,2 mlrd. litų vertės “Snoro” akcijų panoro įsigyti Monako kunigaikščių Grimaldi giminės atstovu prisistatęs Jeanas Philipas Iljesku de Grimaldi. Tačiau šioms investicijoms, kurios būtų iš pagrindų pakeitusios Lietuvos bankų sistemą, kelią užkirto Valstybės saugumo departamentas - jis nustatė, kad ponas Grimaldi su Monako kunigaikščiais neturi nieko bendra, o už jo galėjo stovėti su Rusijos nusikalstamu pasauliu susiję asmenys.

Su šiomis įtartinomis investicijomis buvo siejamas ir ankstesnis “Snoro” savininkas multimilijonierius, Izraelio ir Rusijos pilietis Aleksandras Glikladas, kuris skelbėsi esąs pažįstamas su tuomečiu Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, bendraująs su Šveicarijoje dėl pinigų plovimo nuteistu įtakingu Kremliaus veikėju Pavelu Borodinu, dainininku Josifu Kobzonu, siejamu su Rusijos mafija.
Kauno diena

Rodyk draugams