BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Artūro Zuoko sugrįžimas…

S. ir A. Krivickų darbas

“Visiškai aišku ir akivaizdu, kad blogis žmoguje slypi giliau, negu mano gydytojai socialistai, kad jokioje visuomenės santvarkoje blogio neišvengsi, kad žmogaus siela liks ta pati, kad nenormalumas ir nuodėmė kyla iš jos pačios ir kad galų gale žmogaus sielos dėsniai dar tokie nežinomi, taip mokslui nepažįstami, tokie neapibrėžti ir tokie paslaptingi, kad nėra ir negali būti dar nei gydytojų, nei netgi paskutinių teisėjų, o yra tas, kuris sako: tas kerštas yra mano, ir aš atkeršysiu.”

Fiodoras Dostojevskis

Gyvenimas nenuspėjamas, mėgsta kartoti mano kolega. Nepasiginčysi. Antai Lietuvoje baigėsi savivaldos rinkimai. Visi rinkimų dalyviai, išskyrus keletą marginalių partijų, pareiškė, kad rinkimai jiems susiklostė puikiai. Dar daugiau, kai kurie judėjimai, kurie paknopstomis brovėsi į savivaldos rinkimus, gavę akivaizdžią mažumą, ėmėsi iniciatyvos burti koalicijas. Regis, sėkmingai. Politinė realybė? Galbūt. Tik niekaip neapleidžia jausmas, kad akistata su Lietuvos politine realybe, taip sakant, apskritai neturi nieko bendro su pačia realybe.

Nereikia būti dideliu, kaip mėgsta kartoti politologinio korporatyvo atstovai, politinio proceso ekspertu, jog suvoktum, kad Lietuvoje politikos neliko, vadinasi, ir politinės realybės. Išvaduosiu tekstą skaitantįjį nuo pagundos snūstelėti ir nesivelsiu į nuvalkiotus naratyvus apie politikos mirtį, apsiribosiu tik kuklia pastaba, kad jei visiems politinio(?) proceso dalyviams rinkimai į savivaldą tapo tenkinančiu rezultatu ir nė viena organizacija bei jų vadovai nesijaučia pralaimėję, tuomet lieka konstatuoti faktą, kad įvyko esminis lietuviškos politinės sistemos atotrūkis nuo tų vertybinės tikrovės struktūrų, kurios viešajame diskurse buvo apibrėžiamos „kairiąja” ir „dešiniąja” politikomis, „socialinio teisingumo” ar „bendruomenių politikos” kategorijomis. Jei dar prieš keletą metų šiomis sąvokomis ir jų alegorizuota retorika buvo grindžiama pamatinė politinio proceso referentinė struktūra, leidusi formuotis nors ir fragmentuotam, tačiau demokratinės ideologijos pagrindu konstruojamam naratyvui, tai šie rinkimai su paskutiniu vasario šaltuku į mūsų politinę buitį įsileido poną - PRAGMATIZMĄ.

Šis ponas PRAGMATIZMAS neturi nieko bendro su amerikiečių mąstytojo W.James pragmatizmu, kuris postuluoja esminę sąlygą pragmatiniams santykiams megztis - pasitikėjimas. Lietuvoje pasitikėjimo neliko. Todėl mūsiškis pragmatizmas renčiamas ne pasitikėjimo pagrindu, jo pastoliai giliai suleisti į specifinę pilvažmogio egzistencinę struktūrą. Tai ištisa žmogaus (be)sąmonės architektūra, savo realybės(?) kontūrus braižanti simuliakrizuotomis medija piliulėmis apkvaitusio piliečio rankomis, dieną pradedančio ir ją užbaigiančio gausos/vartojimo neurozių konvulsyviu seilėjimu pamačius naują reklaminį klipą, prikeliantį jį dar vienam prasmingam(?) (ne)gyvenimui.

Lietuviškas pragmatizmas turi vieną esminį bruožą, jis tampriai susijęs su beprotybe. Turėjau progos stebėti Jono Vaitkaus režisuotą Fiodoro Dostojevskio apsakymo „Stepančikovo dvaras ir jo gyventojai” teatrinę interpretaciją. Visą laiką neapleido jausmas, kad prieš akis šmėžuoja lietuviškos politinės ir apskritai viešojo gyvenimo dramaturgijos kontūrai. Aiškus pamišimas, manipuliatyvių ir (auto)destruktyviai veikiančių struktūrų formavimasis bei konkrečios šią beprotybės ir manipuliacijų architektoniką cementuojančios figūros(ų) Foma Fomičiaus (mūsų atveju politinio lyderio(?)) iškilimas į rampos šviesą šioje teatrinėje metaforoje leido atpažinti mūsų kasdienos dialogus bei elgesio schemas. Justi, jog mūsų visuomenėje formuojasi elgesio standartas, kuris akumuliuoja visą beprotiško pragmatizmo energetiką ją nukreipdamas į paskutinių moralumo ir padorumo likučių retušavimą politiniame kasdienos gyvenime.

Praėję savivaldos rinkimai (miesto civilizacijos tematiką analizuojantis čia galėtų rasti puikios medžiagos ryškioms ir originalioms temoms formuluoti) šio beprotiško pragmatizmo konstrukcijos cokolinėje dalyje išryškino lokalizacijas (geografiją), kurių perimetre formuojasi tvirtas korupcinės konstrukcijos sijų rezginys, šią korupcinio veikimo legalizaciją eksterpoliuojantis į likusią Lietuvą. Vilnius kaip miestas, o A.Z in personalite yra šios lokalizacijos taškai. Tai du: geografinis ir asmenybinis, beprotiško pragmatizmo toposai, tarp kurių driekiasi riebi demarkacinė linija, skirianti padorumą ir pilietinę nuovoką nuo politinio chamizmo ir totalitarinio infantilaus miesčioniško elitarizmo savimonės. A.Z žmogus, kuris geba savyje talpinti visą sostinės miesčioniško buržua žavesį. Kliedinti retorika, eklektiškos fantazijos pamėklės ir sumani reklaminė/pardaviminė technika leidžia kiekvienai narciziškai sostinės gatvių ubagasielei save atpažinti šiame REKLAMOS VEIDE. A.Z bene įspūdingiausia pastarojo dešimtmečio (jam neprilygsta nei Rolando Pakso kvazistiprumo įvaizdžiniai fantasmiai) skalbimo miltelių reklama, kurios balinantis poveikis rinkėjų sąmonei aibę kartų buvo įrodytas praktikoje. Nepadorumas, melas ir amoralumas gali tapti realybę keičiančiomis sąvokomis ir šis žmogus tai įrodė tardamas garsų TAIP dar vienai avantiūrai. A.Z fenomenalus gebėjimas nebūti kuo nors, tai jis liberalas, tai jis konservatyvus viešosios tvarkos apologetas, tai jis pragmatiškas ūkvedys, leidžia jam rastis pusfabrikačiu politinėje virtuvėje, kur sumanus(?) šefas, rinkimų atveju nesusipratęs elektoratas, na, o porinkiminėje situacijoje dominuojantis politinis patinas, iš šio žmogaus lipdo sau palankų lūkestinį (rinkėjų atveju) arba korupcinį (dominuojančio politinio patino atveju) partnerį.

Šio (anti)politiko porinkiminė retorika pasiekė naujas egzaltacijos formas - neleiskime lenkams valdyti Vilniaus, taip dabar skamba naujasis A.Z šūkis. Suprask, geriau lietuviškas vagis nei lenkiškas šlėkta. Sumanus mėginimas sukeisti moralios politikos diskurso struktūras, kurios šio personažo atveju šaukte šaukiasi būti dominuojančiomis lemiant kam bus patikėtas Vilniaus mero postas, į primityvią ir eklektišką etnocentrinę leksiką „muški lenką arba karki žydą”. Ne kitaip, kaip tik infantiloku reveransu primityviam patriotizmui šios retorikos neina priskirti. Toks a la Nikola Sarkozi tonas gainiojant romus iš Pietinės Prancūzijos. Tačiau jei Prancūzijoje ir demokratinėje Europos bendruomenėje Nikola Sarkozi šovinistinė retorika nukreipta prieš romus sukėlė nepasitenkinimą ir buvo girdimas aiškiai tariamas NE, tai Lietuvoje „teisto už gerus darbus” odei gali nuskambėti ir garsus TAIP. Veikiausiai jaučia, kad tinkamas momentas lemiamam šuoliui į sostinės vadovo krėslą, todėl beprotiško pragmatizmo centrifuga sukasi pilnu pajėgumu. Kitame jos gale, didelė tikimybė, laikui bėgant pradės byrėti litai.

Asmeniškai aš tikiu POLITIKA, kuri daro pasirinkimus remdamasis dorybėmis, o ne beprotišku pragmatizmu.

Rodyk draugams

Tęsiant homofobijos, emancipacijos, liberalizmo temą. Atsakymas bičiuliui.

Gavau laišką iš bičiulio, kuris gan kritiškai įvertino mano pastabas susijuses su Birgitta Ohlsson vizitu Lietuvoje. Mintys pasirodė įdomios ir vertos detalesnio aptarimo. Tikiuosi, jog nepadarysiu didelio netakto jei man įdomiomis pasirodžiusias mintis aptarsiu čia. Taigi apačioje mano mintys ir pamąstymai atsakant bičiuliui:

“Manau, kad šiuo metu Lietuvoje neviskas yra tvarkoje šiuo (Bažnyčios ir valstybės atskyrimo. Aut past) klausimu. Kodėl?

Sielovada prasideda asmens pasirinkimu, tuo mano nuomone turėtų ir pasibaigti. Nenoriu, kad bažnyčia bandytų formuoti žmonių nuomonės ar dalyvauti politiniame procese, tai daroma ir mano požiūriu gan įžūliai. Ar tai švento Tėvo ….. apie susilaikymą kaip geriausią vaistą nuo ŽIV. Ar tai abortų įvardinimo kaip genocido… Skamba patetiškai, paskutinių žinių iš Vatikano kontekste…”
http://www.guardian.co.uk/world/2010/mar/04/vatican-gay-sex-scandal

Dėl pozicijos Bažnyčios ir valstybės atskyrimo klausimu. Nemanau, kad esama konceptualios teorinės problemos kalbant apie Bažnyčios ir valstybės atskyrimą. Mano nuomone, tai, ką teoriniu/ideologiniu požiūriu pradėjo J.Lockas ir pabaigė Volteras, o simboliškai instituciniu/politiniu lygiu įteisino Prancūzijos viva la revolución, buvo geras darbas, kuris pačiai Bažnyčiai išėjo į naudą. Aiškus institucinis dviejų organizacijų išskyrimas, kuris dėl perdėtos augustiniškosios teleologinės patetikos ilgokai leido vešėti „Dievo valstybės” idėjai (ją interpretuojant kaip absoliutų Bažnyčios prima prieš pasaulietinę valdžią), viską sustatė į savo vietas.

Todėl drįstu teigti (priminti), kad valstybės ir Bažnyčios schizma senai įvykusi, o visą diskusija apie klastingą ir godžią bažnytinę hierarchiją ir isteriškus krikščionis, kurie tik ir laukia, kam nors nuleisti kraują, yra ne kas kita, kaip žiūrėjimas į pasaulį per labai suprimityvintos ideologinės dioptrijos akinius. Ne paslaptis, to niekas nesiruošia ir neigti, jog institucinė, t.y. hierarchinė Bažnyčios organizacija, visais laikais turėjo pagundą savo autoritetą kišti ten, kur to mažiausiai reikia, naudojant jį ne visiškai kilniems, teisingiems bei teisėtiems tikslams, tačiau tai pagundai neatsispirė/ia ir valstybė, ar jos oficialūs asmenys savo asmenines ideologines klišes piršdami kaip visa apimantį pasaulėžiūrinį visuomeninių procesų vertinimo matą. Tiek pirmųjų (bažnytinė hierarchija), tiek antrųjų (politinis elitas) elgesys turi polinkį naudotis totalitarinėmis mąstymo schemomis - savyje slepia rizikas peraugti į utopinius politinius/visuomeninius projektus, griaunančius atskirų žmonių ar ištisų tautų likimus. Todėl norint išlikti visiškai nuosekliems privalu negatyvią laisvės sampratą, o šioje diskusijoje kaip tik ją ir aptariame, išplėsti iki politinių institucijų - minimalizuojant jų teises dalyvauti bet kurioje diskusijoje vykstančioje ideologiniu pagrindu.

Tai būtų conditio sine qua non norint konstruoti - liberalaus mąstymo pagrindu besiremiantį modernų Babelio bokštą. Realu? Nežinau. Laikas parodys. Tik žinau vieną, kad vaikantis tokio idealo, o jo modernusis liberalų avangardas ieško ne vienerius metus, yra priartėjama prie kraštutinės kairiųjų retorikos imant neigti bet kokią politinės organizacijos egzistavimo teisę (komunistų svajonė - beklasė visuomenė), galiausiai visą diskusiją nukreipiant į politinių institucijų dekonstravimo metodų aptarimą. Manau, jog modernus anarchistinis judėjimas yra tam tikra kraštutinio liberalaus ir socialistinio mąstymo simbiotinė perversija, kuri paradoksaliai tarpsta, t.y. institucinius bei organizacinius resursus semia iš taip stipriai kritikuojamo konservatyviosios visuomeninės politinio/organizacinio modelio. Ar tai yra liberalios minties idealas?

Grįžtant prie gerbiamos Birgitta Ohlsson, tai manau, jog jos mintys ir pasisakymai Vilniuje su liberalizmu turi tik tiek bendro, kad apgrabiu ir netaktišku būdu mėgina tęsti dar Johnas Rawlso suformuluotą teisingumo ir gėrio santykio problematiką tik jau ne teoriniame diskurse, o imituojant politinę veiklą. Tiesa bent už tai jai garbė, nes Johnas Rawlsas nėra pats silpniausias liberalios politinės filosofijos apologetas. Todėl šią filosofo reminiscenciją vertinčiau, kaip nuoseklią ir pagarbos vertą Birgitta Ohlsson adoraciją liberalios minties modernybei. Tačiau gerbiama viešnia turėtų nepamiršti, jog akcentuodamas teisingumo prioritetą prieš gėrį, Ralwsas tapo ne tik moderniosios liberalios minties frontmanu, bet ir mąstytoju žyminčiu viso modernaus politinio diskurso punktyrą, kurį būtų galima apibendrinti klausimu ar politika yra reikalinga moralės ir koks politinės praktikos santykis su etika? O čia atsiveria labai platus laukas diskusijai, kurioje, reikia pasakyti, liberalai atrodo silpniausiai. Beje, gerbiamos Birgitta Ohlsson mintijimai Vilniuje, tai tik paliudijo.

Dabar dėl Lietuvos Katalikų bažnyčios. Nesu įgaliotas ginti jų pozicijos diskurse su liberalia bendruomene, galiu tik pasakyti viena, ji gyvena tomis pačiomis problemomis, kurios apnikusios visas kitas religines bendruomenes, o jos žvelgdamos į postmodernaus diskurso iššūkius neranda suprantamos ir įtikinamos kalbos su modernios visuomenės avangardu. Kaip šią situaciją pakeisti ir ar apskritai verta keisti? Klausimas kol kas retorinis.

Dėl sielovadinių dalykų esi teisus. Asmeninis apsisprendimas turėtų nulemti tolimesnės religinės praktikos turinį ir formas. Dėl Bažnyčios kišimosi formuojant žmogaus ideologines nuostatas čia labai įdomus pastebėjimas. Tiesiog smalsu, ar taip teigiant siekiama akcentuoti specifinį norą, jog konkrečiai nesikištų Bažnyčia ar šis teiginys - apibendrinantis ir akcentuojantis bet kokį paties nusistatymą prieš indoktrinaciją? Būtų idomu išgirsti detalesnę poziciją.

Dėl popiežiaus Benedikto XVI pozicijos abortų ir kitais klausimais. Negaliu advokatauti tam, kuris neprašė. Galiu tik pasakyti, kad nuoseklumo ir pagarbos kito nuomonei jam nestinga. Gerbiu jį už tai. Taip jis kur kas pilkesnis ir stokojąs charizmos nei jo pirmtakas šviesaus atminimo Jonas Paulius II, tačiau negali iš visų reikalauti būti kaip „kažkas”.

“Suvokiu, kad jaunos ir ambicingos moters, kitos valstybės pareigūnės vertybinės nuostatos drasko akis mums patogiai besijaučiantiems homofobiškoje visuomenėje, kur taip buvo visados ir todėl turėtų tęstis toliau…”

Nekvestionuoju gerbiamos viešnios teisės į laisvą ir niekieno nevaržomą nuomonės dėstymą. Stop… Tam esama keletas sąlygų. Pirmoji, šis nuomonės dėstymas turi vykti korektiškai. Antra jis turi būti susyjąs su aptariama tema. Manau, kad ministrės noras moralizuoti vieno ar kito įstatymo redakcijos klausimais turi būti diskretiškesnis ir konkrečiai adresuotas autoriui t.y. p.P.Gražuliui. Kodėl aš turiu klausyti apibendrinančių ir su tikrove prasilenkiančių teiginių, kurie skamba, kaip įžeidinėjimas? Kitas svarbus aspektas yra ministrės nepasiruošimas diskusijai ir nesusipažinimas su realia situacija, o tai jau nepagarba realiam ar virtualiam jos pozicijos oponentui. Pirma Lietuvoje abortai nėra uždrausti, jie yra ribojami dėl tam tikrų medicininių ir teisinių motyvų. Todėl ministrės raginimai juos legalizuoti visiškai ne į temą. Laikyčiau absurdiškais ir ministrės teiginius apie investicijas. Būtų smalsu sužinoti ar Švedijos verslas yra toks pat „santūrus” investuojant į Rusiją, Kiniją ir kitas patrauklias (dėl savo ekonominio mąsto), tačiau homofobiškas, diskriminuojančias rinkas? Skaičiai rodo, kad toli gražu. Beje, maža detalė, Švedijos bankai didžiausius nuostolius patyrė investuodami į JAV fondus 2002-2007 m. kai JAV buvo valdoma užkietėjusio konservatoriaus G.W.Busho. Apie jo administracijos sprendimus liečiančius abortus, homoseksualių žmonių santuokas turbūt priminti nereikia. Drįstu spėti, kad šioje vietoje švedų investuotojams „žmogaus teisių” klausimų nekilo. Tai kodėl turėtų kilti Lietuvoje? Ir dar viena menka detalė. Jei jau ministrė pasišovė kalbėti apie Švedijos verslininkų motyvus Lietuvoje, kurių ji aiškiai nesupranta, tai galėjo pasikviesti vietinių prekybų rūmų atstovus ir jų akivaizdoje išdėstyti savo poziciją. Manau jos žemiečių vertinimai būtų labai panašūs į maniškius. Priešingu atveju, paklausius ministrės, po keleto savaičių turėtume sulaukti TEO LT, Omnitel, SEB Banko ar kitų stambių įmonių pardavimų. Manau, jog ir tūlam „homofobui” bei „tamsuoliui” aišku, kad tai mažai tikėtina.

“Ne. Žmogaus teisės yra universalios ir ar tu miegi su pliušiniu meškiuku ar su rožančiumi ar su tos pačios lyties atstovu, tai yra tavo laisvė pasirinkti. Taip ir teisė į savo kūną bei orumą.”

Žmogaus teisių klausimą sunku komentuoti, kai neaišku, kuri etinė koncepcija yra pasirinkta diskursui plėtoti. Manau miegas su meškiukais ar su rožančiumi yra tik žaisminga retorika nieko bendro neturinti su žmogaus teisiu klausimu. Man neįdomu, kas su kuo miega ir kam meldžiasi niekam negirdint, tačiau man įdomu ir aktualu, kodėl mano (kol kas hipotetinis) vaikas turėtų stebėti kaip mokyklos kieme jo mokytojas su savo „draugu” žaidžia „vyrą” ir „moterį” ir po to pamokoje aiškina, jog tai yra „šeima” tokia pati, kokia jį pasitinka namie. Čia labai plati diskusija ir tema apie ją kitą kartą ir kur kas išsamiau.

“Lietuvos URMas drąsiai rašo notas ir grūmoja už demokratinių portestų malšinimą Baltarusijoje ar Rusijoje. Ir teisingai daro. Nereikia stebėtis, kad Švedijos ministrė atkreipė mūsų dėmesį ir turiu pasakyti, gan subtiliai į tai, kad ne viskas mūsų darže tvarkoje, net po 20 metų laisvės dar galime šį tą pasitvarkyti.”

Sutinku, kad mūsų darže ne viskas gerai ir esama opių vidaus problemų. Suvokiu ir kitą svarbų dalyką, kad stokojame patirties ir supratimo, kaip operatyviau ir efektyviau problemas spręsti. Kiekvienas nuoširdus ir savailaikis pasiūlymas yra vertinamas, na bent aš jį vertinu, o ir tikiu sveika aplinkinių nuovoka vertinant jiems naudingus sprendimus teigiamai. Man tik keista, kad dažnai tam tikros politinės darbotvarkės yra kuriamos iš oro. Manau šis atvejis kaip tik toks. Man pavyzdžiui būtų aktualiau su Švedija aptarti jų bankų politikos klausimus, Rusijos ir Prancūzijos susitarimą dėl lėktuvnešių įsigijimo, dėl ko iš ties verta sunerimti ir dar daug kitų opių ir realių problemų bei klausimų.

P.s Jei atvirai, nelabai supratau, kodėl mano pozicija yra siejama su katalikybės apologetika. Mano kolegų tarpe esama nuoširdžių ateistų ar laisvamanių, kurie ministrės nuomonei nepritaria ir ją laiko skystoka.

Rodyk draugams

Dalia Grybauskaitė: dviejų klaidų istorija.

Per pastarąsias kelias savaites prezidentė Dalia Grybauskaitė padarė dvi grubias klaidas. Klaidas, kurios valstybės vadovei, jei neapsunkins, tai tikrai nepalengvins gyvenimo. Reikia pasakyti, kad abi klaidos padiktuotos prezidentinės komandos nepatirties, ypač tos jos dalies, kuri kuruoja komunikacijos klausimus. Pirmą ir bene grubiausia klaidą prezidentė ir jos komanda padarė, kai nepasiruošę į prezidentūrą pasikvietė generalinį prokurorą Algimantą Valantiną. Kvietimas, kuris generaliniam prokurorui turėjo tapti nuosprendžiu (to tikėjosi daugelis) už sesers nusikalstamą veiką, nekokybišką prokuratūros darbą ir t.t., skirtingai lūkesčiams, tapo prokuratūros vadovo spaudos konferencija dėl išteisinimo ir pasiteisinimo Kauno pedofilijos byloje.

Visuomenę, kuri šią bylą laiko Lietuvos teisėsaugos sistemos moralumo ir efektyvumo lakmuso popierėliu, prezidentės atstovo spaudai teiginys, kad bylos tyrimas valstybės vadovei nekelia jokių klausimų ir rezultatai ją iš principo tenkina, privertė suabejoti prezidentės deklaruojamu neselektyviu požiūriu į blogai dirbančius valstybės pareigūnus. Dar daugiau, tokie prezidentės atstovo Lino Balsio teiginiai -  daugelį tiesiog suglumino.

Pasirinktoji prezidentūros formuluotė, vertinanti Algimanto Valantino veiklą bei šios formuluotės išimtinis susiejimas su Kauno pedofilijos bylos baigtimi, tapo strategine prezidentūros klaida. Klaida, kuri apnuogino prezidentės komandos, atsakingos už jos komunikaciją, silpnumą. Priimdama sprendimą dėl generalinio prokuroro, prezidentė siuntė politinę žinią dviem auditorijoms: paprastiems piliečiams, kurie trokšta prokuroro kraujo ir politiniam elitui, kuris nori prokuroro galvos dėl asmeninių politinių interesų. Abi auditorijos neišgirdo ir nesuprato prezidentės, arba suprato taip, kaip to mažiausiai reikėjo šalies vadovei.

Paprastam piliečiui pasiliko neaišku, kas šioje byloje prezidentę tenkina. Galbūt tai, kad byla apskritai pasiekė teismą? Būkim atviri, nedidelis pagrindas džiugesiui - visuomenė kitokio sprendimo nebūtų supratusi. O gal valstybės vadovei pasitenkinimą sukėlė tai, kad į teismą keliauja Andrius Ūsas? Nedidelės pergalės esama ir čia. Šiam žmogui kalėjimo sienos dabar bene geriausias sprendimas norint išvengti visuomenės linčo. Tiesa, dar lieka emigracija.

Naujienos iš prezidentūros pribloškė ir prokuroro kraujo ištroškusią LR Seimo daugumą. Tiek plūkęsi ir vargę parlamentarai iš valstybės vadovės išgirdo, kad „stengėsi” be reikalo. Nors prieš tai valstybės galva leido suprasti, kad generalinio prokuroro likimas priklausys nuo LR Seimo išvadų. Deja, nebepriklauso. Prezidentė pasiuntė žinią, kad situacija keičiasi ir visos pastangos sutvarkyti prokuratūros problemas nukeliamos vėlesniam laikui. Nenuosekli, spontaniška, sunkiai prognozuojama  - šie ir kiti epitetai prezidentės nedraugų lūpose dabar skambės solidžiau ir įtikinamiau.

Suprantama, jog pasikeitusi prezidentės laikysena - strateginis sprendimas su paliegusiu ir asmeniškai jai lojaliu generaliniu prokuroru stoti į kovą prieš korupciją ir CŽV kalėjimų istoriją norinčiais numarinti valstybininkais, paklūsta politinei pragmatiškai logikai ir gali būti vertinama, kaip kilni ir drąsi laikysena. Tačiau gerų norų neužtenka, tokiam prezidentės pozicijos pasikeitimui reikėjo sukurti tam deramą informacinį bei politinį lauką. To prezidentės komanda nepadarė. Todėl į pasikeitusius prezidentės prioritetus, kai kas sureagavo labai asmeniškai, kitaip tariant prezidentė įsigijo labai „nuoširdžių” ir stiprių priešų parlamente. To buvo galima išvengti, jei šiuo klausimu būtų padirbėta iš anksto. Deja, deja…

Nuostabą kelia ir prezidentės sprendimas Generalinės prokuratūros klausimą „išspręsti” garsiosios Kauno pedofilijos bylos rėmuose suorganizuojant improvizuotą generalinės prokuratūros vadovybės posėdį Daukanto rūmuose, kuriam, reikia suprasti, „pirmininkavo” pati valstybės vadovė. Kodėl reikėjo šio betarpiškos savęs susiejimo su nevykusiu prokuroru ir jo komanda? Manau, ir pati prezidentė nelabai turi atsakymą. Jei tai buvo mėginimas pademonstruoti, jog „situacija dabar kontroliuos prezidentė”, tai mėginimas nevykęs. Nes akivaizdžiai buvo justi, kad situacijos Daukanto rūmų vadovė nekontroliuoja. Nekontroliuoja dalykiniu požiūriu, t.y. ji negali būti preciziškai susipažinusi su prokuratūros darbu, o juo labiau konkrečia byla, tai nėra valstybės vadovės funkcija, tam ji ir laiko neturi. Todėl šalies vadovės sprendimas ir jos komandos nuolankus bei nekritiškas pritarimas tris valandas Lietuvai įrodinėti, jog „valstybė valdoma”, o po to pareikšti, kad savo pavaldiniui „kol, kas neturi jokių priekaištų”, buvo truputį ne laiku ir ne vietoje, o ir, minėjau, daugelio liko nesuprastas.

Kad ir kaip sunku bei nemalonu prezidentei pripažinti, tačiau sau spąstus valstybės  vadovė paspendė pati. Deklaruodama, kad jos sprendimai liečiantys valstybės pareigūnus: ryžtingi, greiti ir paremti aukštais etikos reikalavimais, Dalią Grybauskaitę įpareigojo kiekvieną sprendimą ar viešą gestą apskaičiuoti iki menkiausių detalių. Deja, šiuo atveju buvo paslysta. Valstybės vadovė ir jos komanda paslydo, nes įsivėlė į konkrečios bylos „tyrimą” bei viešoje erdvėje pakeitė savo nuomonę dėl kriterijų, kuriais remiantis turėjo būti vertinamas generalinis prokuroras ir jo darbas. Paslydo, nes manė, kad reitingų ir autoriteto užteks pateisinti galbūt teisingą, bet neargumentuotą sprendimą.

Kol kas visuomenė šį Algimantą Valantiną „išteisinantį” valstybės vadovės verdiktą nurašo prokurorų apgavikiškiems kėslams. Suprask, valstybės vadovę prokurorai apgavo. Ši „apgavystė” visuomenės sąmonėje bus toleruojama tol, kol prezidentė nesiims keršyti ją „apgavusiems” prokurorams. Jei keršys, tai visuomenė valstybės vadovės „neapsižiūrėjimą” pateisins ir atleis, jei ne - prezidentė bus nurašyta į „slabakus”. Ir visi jos pasiekimai keičiant ministrus ar nesąžiningus pareigūnus sodinant į kalėjimą virs tik smėlio smiltimis reitingų lentelėje. Per neapdairumą ir komandos nepasiruošimą valstybės vadovė įsivėlė į jai pačiai pavojingą flirtą su įaudrintos visuomenės sparčiai kintančia nuomone. Nereikia pamiršti, kad čia prezidentė prieš save nuteikė ir dalį LR Seimo daugumos atstovų. To prezidentei dabar mažiausiai reikia.

Antra, ir nemažiau grubi klaida, kurią padarė prezidentės komanda, atsakinga už komunikacijos klausimus, tai dienos šviesą išvydęs patarėjos Virginijos Būdienės interviu delfi.lt portale. Reikia pasakyti, kad interviu tonas ir ten dėstomos mintys daugelį nustebino. Pirma, patarėja sau leido prabangą aiškintis savo asmeninius santykius su vienu iš konservatorių frakcijos narių. Antra, interviu metu buvo padaryta bent keletas politinių pareiškimų, vertinančių koalicijos darbą, o tai turėtų griežtai kirstis su prezidentės deklaruojama nepolitinių patarėjų koncepcija. Ir trečia, patarėja valstybės vadovę įvėlė į politiniu, teisiniu ir ideologiniu požiūriu jautrią religinių konfesijų ir valstybės santykio diskusiją. Įvėlė tokiu apgrabiu būdu ir taip ne laiku, kad net didžiausi Dalios Grybauskaitės simpatikai, kurie nekritiškai pritaria bet kuriam prezidentės sprendimui, dabar klausia, kodėl šis interviu ir kodėl dabar?

Keista, kad prezidentės komandos komunikacininkai neįvertino ir kitos svarbios aplinkybės, kad gerbiamos Virginijos Būdienės pasisakymai nuskambėjo dar neišblėsus audringiems prezidentūros sprendimų vertinimams Kauno pedofilijos byloje. Prezidentės ir jos komandos nedraugai kaip mat pasičiupo faktą, kad Grybauskaitės patarėja, užimdama Švietimo ir mokslo ministerijos viceministrės postą, buvo aktyvi “Gender Loops” programos propaguotoja ir agitatorė. Suprask, ko tikėtis iš prezidentūros, kurioje sau šiltą vietą suranda įvairių netradicinių seksualinių orientacijų gynėjai. Asmeniškai tokį mėginimą sieti šiuos du nesusijusius klausimus laikau nekorektišku ir stokojančiu logikos, tačiau taip manančių yra mažuma. O ir griežtai strateginės komunikacijos požiūriu išklibusį (po prokuratūros klausimo sprendimo) prezidentūros, kaip moralės bastiono įvaizdį, vargu ar sustiprina neapgalvoti ir neparuošti patarėjų pasisakymai, atvirkščiai, šiam įvaizdžiui tik dar labiau kenkiama, taip silpninant ir prezidentūros politines pozicijas.

Nederėjo gerbiamai patarėjai veltis ir į viešą diskusiją su vienu iš konservatorių frakcijos narių. Galiu suprasti Virginijos Būdienės norą į „vietą pastatyti” Mantą Adomėną, šis politikas nemažai nervų prigadino Švietimo ir mokslo ministerijai, o ir dabartinę prezidentūrą priverčia raukytis išgirdus jo vardą ir pavardę, tačiau, ar pasirinktas laikas ir forma patys geriausi, tuo didžiai abejoju. Dar didesnės abejonės apima, kai skaitant interviu išgirsti teiginius apie „konservatorių norą viską totaliai kontroliuoti”. Skambėtų įtikinamai, jei ne viena reikšminga detalė. Pastarasis kaltinimas gali būti puikiai peradresuotas pačiai prezidentūrai, o konkrečiau mano didžiai gerbiamai Daliai Grybauskaitei. Ryžtas ir politinio užsimojimo mastas, kuris iliustruojamas vis naujais prezidentės pareiškimais apie papildomos kontrolės reikalaujančias reformas, leidžia manyti, kad pačiai prezidentei „kontroliavimo” sindromas nėra svetimas.

Todėl gerbiamos patarėjos mėginimas apibendrinti vyriausybės darbą ir jos vykdomą švietimo reformą, nevisiškai teisingas ir tikslus, o ir įvelia prezidentę į bereikalingas intrigas. Suprantu, kad premjeras A.Kubilius ir jo vyriausybė tapo raiša antimi, kuri sunkiai judėdama galbūt sulauks savivaldos rinkimų, tačiau nereikia pamiršti, kad ši partija ir jos koalicijos partneriai kol kas dar turi, nors ir formalų, tačiau tautos jiems deleguotą mandatą ir su juo reikia skaitytis. Bent jau gerbiamai patarėjai.

Didžiausią netaktą patarėja parodė ir aptardama religinių konfesijų vietą Lietuvos švietimo bei ugdymo sistemoje. Grubiu ir tokio rango pareigūnei netinkančiu stiliumi ponia Būdienė religines bendruomenes, o konkrečiai Katalikų bažnyčią, „pastatė” į vietą. Nors mokyklose kryžių kabinimo klausimo Lietuvos katalikų bažnyčia nekėlė, tačiau dėl Vilniaus mero Viliaus Navicko nesugebėjimo suvokti klausimo delikatumo ir jo garsių postringavimų apie privalėjimą kabinti kryžius mokyklose, šis klausimas tapo labai svarbia vidaus politinės darbotvarkės tema. Kaip jau minėjau, pagundai savo nuomonę pareikšti neatsispyrė ir prezidentės patarėja. Pacitavusi visas įmanomas ir žinomas europines konvencijas, kurios atskiria bažnyčios ir valstybės kompetencijas viešo ir privataus veikimo sferose, buvusi Gedimino Kirkilo vyriausybės Švietimo ir mokslo viceministrė išreiškė neslepiamą pasipiktinimą bažnyčios noru bent kiek aktyviau reikštis žmogaus ugdymo procese.

Reikia pasakyti, kad formaliai prie patarėjos žodžių prikibti neina. Tačiau čia ir vėl koją pakišo subtilumo ir takto stygius, kuris bažnyčios hierarchus ir bendruomenę turėjo galutinai suerzinti. Atsakinėdama į žurnalisto klausimus gerbiama Būdienė mintimis nuklydo į žmogaus ugdymo tematikos svarstymus. Ką ir kaip patarėja mano esant alternatyva vaikų doriniam ugdymui mokyklose, galima pasiskaityt mano pateiktoje nuorodoje, galiu tik pasakyti, kad čia patarėja padarė tokių konceptualių klaidų, kad bent kiek besidominčiam švietimo sistemos nebiurokratine, o ideologine problematika, tapo aišku, kad ponia Budienė turi griežtą ir bekompromisę nuomonę, kuri grįsta dar prancūzų revoliucijos laikus menančiomis vertybėmis - bažnyčiai viešajame gyvenime vietos nėra. Deja, ši nuomonė ir jos dėstymas prieš prezidentę nuteikia nemažą dalį jos pačios elektorato, o ir suvisam įkalamas gilus pleištas tarp valstybės vadovės ir gan svarbios konfesijos (katalikų) hierarchijos. Patarėjai turėjo užtekti nuovokos nekomentuoti Vilniaus mero kvailokų iniciatyvų, o dar labiau reikėjo vengti veltis į diskusiją apie valstybės ir bažnyčios santykį.

Nežinau, ar prezidentei pastarųjų savaičių grubios klaidos apskritai leidžia manyti, jog jų būta (mano nuomone, bet koks neigimas būtų stačiai nelogiškas), tačiau stebint iš šalies negali nepastebėti keleto dalykų, kurie jau tampa bloga ir pačiai prezidentei bei jos institucijai kenkiančia praktika. Į akis krenta akivaizdus prezidentės komandos silpnumas viešosios komunikacijos ir tarpžinybinio/politinio bendradarbiavimo baruose. Gerbiamas Linas Balsys puikus kalbėtojas į mikrofoną ir kamerą, tačiau silpnokas komunikacijos strategas, tiesiog stinga žinių ir subtilesnio bei gilesnio strateginės komunikacijos teorijos ir praktikos išmanymo. Turiu įtarimą, kad gerbiamas Linas gan dažnai žvalgosi į ponios Audronės Nugaraitės pusę, kuri prezidentūroje vadovauja  Politinės analizės ir institucinių ryšių grupei. Toks žvalgymasis būtų suprantamas ir logiškas. Gerbiama Audronė yra pripažinta komunikacijos teoretikė, tačiau tik teoretikė, kurios praktinės strateginės komunikacijos žinios gan kuklios. Tiesa, gali būti ir visiškai atvirkščio varianto. Žmonės,  ypač konkurencinėje aplinkoje, nelinkę paminti savo ambicijų ir stengiasi save įtikinti, kad jie viską supranta ir gali daugelį klausimų spręsti vieni. Nors toks mąstymas pavojingas, tačiau dažnai sutinkamas. Bet kokiu atveju šios dvi prezidentūros grandys, kurioms vadovauja gerbiamas Linas ir Audronė, turėtų rodyti didesnę profesinę sinergiją.

Manau, kad šioms grandims nepamaišytų keleto profesionalų pagalba. Profesionalų, kurie savyje derintų politinio proceso ir strateginės komunikacijos išmanymo kompetencijas ir sugebėtų teikti siūlymus praktiniams strateginės komunikacijos sprendimams. Deja, dabar prezidentūroje to stinga. Kitaip negaliu paaiškinti prezidentės ir jos komandos klaidų, susijusių su prokuratūros „posėdžiais” prezidentūroje ir gerbiamos patarėjos pamąstymais, kurie prezidentę pristato nevisiškai korektiškoje šviesoje.

Rodyk draugams