BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Baracko Obamos ir Dalios Grybauskaitės Prahos svingui griežti vertinimo komisijos kirčiai.

 

Gegužės mėnesį Madride turėjo vykti ES ir JAV viršūnių susitikimas. Naudos jokios, tačiau graži tradicija transatlantinių santykių svarbai pabrėžti. Deja, neįvyks. JAV prezidento Baracko Obamos administracija pareiškė, jog prezidentas nesiruošia dalyvauti susitikime su ES šalių lyderiais. Tiesiog nemato jokios reikšmingos praktinės būtinybės. O kur simbolika, emocijos, sentimentai…? Apie juos JAV lyderis pasiūlė pamiršti. Nesusipratusiems priminė, kad ir taip yra dažnas svečias Europos žemyne. Pakaks.

Toks elgesys Europos politinio elito tarpe, jau nekalbant apie ispanus, buvo sutiktas su nemažu erzeliu ir pasipiktinimu. Ir ką? Ogi nieko. Vašingtonas nematė, nemato ir greičiausiai ateityje nematys būtinybės “strateginiams” partneriams aiškinti savo sprendimų motyvus. Kitaip tariant, JAV santykius su ES suvokia ir to neslepia, tik pragmatiškoje perspektyvoje t.y. jokios patetiškos ir simbolinės retorikos - aiškus ir paprastas požiūris: reikia-nereikia, naudinga-nenaudinga ir t.t. visas emocionalus transatlantinių santykių proginis žargonas dabartinei JAV administracijai neaktualus ir neįdomus. Beje, šiam amerikietiškajam diplomatijos tonui visišku unisonu aidi Lietuvos prezidentės užsienio politikos gaida, kurią būtų galima apibendrinti, kaip pragmatišką veikimą be emocijų - just a business. Todėl nemanau, jog JAV turėtų stebėtis arba piktintis prezidentės Dalios Grybauskaitės atsisakymu vykti į Prahą vietoj savęs siunčiant premjerą Andrių Kubilių. Jei atvirai, esu tuo įsitikinęs, JAV administracija nelabai ir sureagavo į kviestinių svečių sąrašo korekciją.

Deja, racionaliųjų amerikiečių šaltumas ir gebėjimas atsiriboti nuo emocijų lietuviškiems politikos apžvalgininkams netapo pavyzdžiu. Prezidentei nusprendus nevykti į Praha kilo skandalas. Ir ne šiaip sau koks vietinės reikšmės žodinis apsistumdymas, bet ištisi politikos analitikų legionai, pradedant Tomo Vilucko retoriniais skiedaliojimais ir baigiant Kęstučio Girniaus trumpais, tačiau verksmingais raginimais “susitikti su pačiu OBAMA”, viešojoje erdvėje pradėjo intensyvų Daukanto rūmų kuorų šturmą. Ir? O ten spengianti tyla. Jokių sofistikuotų užkulisinių manevrų siekiant palenkti žinių redakcijų ar susireikšminusių politikos apžvalgininkų nuomones. Grybauskaitės sprendimo nevykti į Prahą motyvus ir jų pasekmių interpretacijas prezidentūra paliko garbių analitikų plunksnai.

Ir ką? Ogi nieko. Interpretacijos ir mintys nuslydo paviršiumi. Vieniems šis sprendimas pasirodė, kaip aiškus įkaltis prieš prezidentūrą dirbančią Rusijos carui, kitiems šis sprendimas patvirtino mintį, kad prezidentė emociškai nestabili, o čia žiūrėk ir apkaltos temą galima pradėti rutulioti, tretiesiems tai aiškiai prezidentės užsienio politikos klausimus kuruojančios komandos neįgalumą įrodantis faktas.

Nei vienas lietuviškos analitikos asas neišdrįso nei pusbalsiu užsiminti, jog Prahos susitikimo vertė yra nulinė. Šis rusiškos matrioškos ir dėdės Semo medija spektaklis - mėginimas suvaidinti globalaus užmojo mizansceną, kuri savo esme tesiekia lokalaus politinio dramaturginio efekto lygį. Mano asmeniniu įsitikinimu šis „taikos spektaklis” - kukli ir deja, nevykusi buvusių JAV ir Sovietų Sąjungos vadovų R.Reigano ir M.Garbačiovo globalaus ir reikšmingo nusiginklavimo projekto pamėklė. Šis susitikimas puikus virtualios politikos spektaklis, kuriuo bandoma dangstyti Baracko Obamos taikdariškos politikos abstraktybę (neslepiamas kuklumas atsiimant Nobelio Taikos premiją) savo ruožtu Dmitrijui Medvedevui suteikiant galimybę save kilstelėti į „solidaus” tarptautinės politikos žaidėjo rangą. Įvaizdžio prasme, tai svarbu grumiantis su vis dar populiariu Rusijos premjeru Vladimiru Putinu. Centrinės ir Rytų Europos lyderiams šiame spektaklyje buvo numatytas tik kuklus statistų ir puošiančiosios dekoracijos vaidmuo. Todėl suprantamas ir pagarbos vertas Dalios Grybauskaitės nenoras tiek šalį, tiek save asmeniškai susieti su šia tarptautinės diplomatijos imitacija vaidinant kuklaus kūlverstuko vaidmenį kitų devynių kūlverstukų draugijoje. Dar daugiau, Lietuvai ir kitoms regiono valstybėms Prahos karnavalas viso labo 2 minčių individualus pokalbis su JAV lyderiu ir vakarienė prie skanėstais nukrautų stalų JAV ambasadoje Prahoje. Tik tiek. Visa kita retorika apie JAV siunčiamą žinią regiono valstybėms, jog jos nebus paliktos Rusijos nedraugiškai geopolitinei įtakai yra noras šio susitikimo akis badantį teminį tuštumą pritempti prie bent kiek reikšmingesnio diplomatinio įvykio mitologijos. Todėl mūsiškių analitikų norą visą šį praktinės ir efektyvios tarptautinės diplomatijos profanavimą ir Lietuvos prezidentės nenorą jame dalyvauti interpretuoti, kaip praleista galimybę Lietuvai prisistatyti solidžia ir patikima JAV partnere, laikyčiau provincialaus mąstymo pelėsiais aptrauktos smegenų žievės karščiavimu, kuris kartais perauga į absoliutų analitinį kliedesį. (p. M.Laurinavičiaus pamfletai tam pavyzdys).

Realybė yra daug paprastesnė - mano bičiulis Renaldas Vaizbrodas puikiomis analitinėmis įžvalgomis ją gan išsamiai aptaria - Rusija privalo mažinti savo atominio arsenalo kiekius nepriklausomai nuo JAV pozicijos ir geranoriškumo mažinant saviškius. Tema jau nekartą aptarta, todėl kartotis nesinori tik priminsiu, jog Rusija neturi finansinių ir administracinių resursų palaikyti tą atominės ginkluotės lygį, kuriuo disponavo Sovietų Sąjunga, o ir esminių saugumo motyvų tam nesama. Visi stumdymaisi su JAV tarptautinių problemų sprendimo sferoje net kvėpėte nekvepia galimu atominiu konfliktu. Prahoje pasirašytą dokumentą lydintys protokolai apie šalių papildomus įsipareigojimus tarptautiniam saugumui yra deklaratyvi retorika, kuri susitikimo išvakarėse Rusijos užsienio reikalų ministro buvo įsprausta į labai aiškius rėmus t.y. jei Rusija (vienašališkai) suinterpretuos arba manys esant reikalinga taip interpretuoti, kad JAV geopolitiniai žaidimai jei kelia grėsmę, tai sutartis bus vienašališkai denonsuota. Perfrazuojant prancūzų mąstytoją Jean Baudrillard’ą, šis Prahos įvykis absoliuti tarptautinės darbotvarkės ir problemos simuliacija, kuri skirta CNN, FOX, BBC auditorijoms. Pasikeitus situacijai tarptautinėje arenoje Prahos pilies menės dekoracijos bus mitriai iškeistos į Maskvos Kremliaus slogų ir bauginantį interjerą, pripildytą „ryžtingo” Rusijos dvigalvio erelio (Putinas-Medvedevas) čiauškėjimo ir visas šis virtualus politinis karnavalas taps kosturicišku chaosu. Tuomet ir vėl nauja simuliacija, naujas spektaklis.   

Kokios išvados? Žvelgiant į lietuviškuosius politinės analitikos guru stebina tai, jog vertindami JAV ir Rusijos lyderių susitikimo foną ir turinį mūsiškiai su klapčiukišku entuziazmu kartoja JAV administracijos propagandinės leksikos klišes. Šios klišės jau eilę metų transliuojamos Vakarų dienraščių vedamuosiuose, kurie, tik mano subjektyviu įsitikinimu, gan miglotai suvokia šio regiono problematiką ir su savo analitika dažnai šauna pro šoną. Nepaisant to, mūsų politinės publicistikos avangardas apgrabiu ir tiesmuku stiliumi kopijuoja (kompiliuoja) šią Vakarų žiniasklaidos „ekspertinę” mintį ir nesidrovi šią intelektualinę mažaraštystę pristatyti, kaip jų genijų įrodantį faktą. Kyla paprastas klausimas jei mūsų politiniai apžvalgininkai ir analitikai pačių regioną ir jo problematiką sugeba aiškinti, tik vakarietišku publicistiniu (paviršutinišku) žargonu, tai klausimas čia vienas, ką jie geba kvalifikuotai analizuoti apskritai?     

P.S Premjeras Andrius Kubilius po susitikimo su Baracku Obama pareiškė, kad JAV prezidentas pagyrė Lietuvos krepšinį, priminė, jog žino mūsų regiono problematiką. Pamaniau, koks reikšmingas JAV ir Lietuvai „aktualių” tarpusavio santykių aptarimas. Atsiprašau, pamiršau, premjeras JAV prezidentui priminė ir jo netiesioginius ryšius su Lietuva. Dabartinis JAV vadovas, prieš išrenkant prezidentu, gyveno Čikagoje, o ten nemaža lietuvių bendruomenė. Pamaniau, koks tvirtas pagrindas megztis strateginiai partnerystei. Nesuklysiu teigdamas, kad klausimai svarstyti Kubiliaus ir Obamos 2 minučių nuomonių apsikeitimo metu: Lietuvos krepšinis ir mūsų emigrantų bendruomenės reikalai Čikagoje, verti įdėmaus ir preciziško lietuviškų politikos analitikų ir komentatorių aptarimo. Žiūrėk dar ims ir išmąstys kokį naują krepšinio diplomatijos strategijos opusą. Graudus humoras? Kodėl, gal graudi realybė, išduodanti mūsų politikos apžvalgininkų intelektualinį neįgalumą?

Rodyk draugams

Amerikos studentams prezidento dovana

JAV universitetų studentai gali džiaugtis. Pirmadienį Baltieji rūmai anonsavo, kad prezidentas nusprendė sumažinti, o kai kurioms studentų grupėms ir visai panaikinti, mėnesines įmokas ir palūkanas už paimtus kreditus studijoms ir pragyvenimui. Programa galios tik valstybinių/valstijų universitetų studentams. Kol kas sunku vertinti sprendimą. Bus įdomu pažiūrėti koks efektas. Pagrindiniai argumentai: nesugebėjimas gražinti paskolų, kritę pajamos ir skurdas. Lietuvoje tuo tarpu studentai “turtingesni”. Ima paskolas su žvėriškomis palūkanomis ir save nuo jaunų dienų pasmerkia bankų vergystei. O dar sakoma, kad Lietuvoje blogai gyventi.

Daugiau galima pasiskaityti Forbes

Rodyk draugams

Ko Andrius Kubilius gali pasimokyti iš Davido Kamerono? Apie Didžiąją Britaniją po krizės.

Paklausus tūlo lietuvio, kokiam politiniam flangui priklauso premjeras A.Kubilius, retas, kuris suklystų atsakydamas - konservatoriams, o ir teiginiui, jog tai svarbus žmogus Lietuvoje nekiltų noras prieštarauti. Tačiau lietuviams esama ir kito nemažiau svarbaus konservatyvių pažiūrų politiko. Tiesa dar ne premjero, bet greitai juo tapsenčio - Davido Kamerono (43). Daugelis jo vadovaujamai konservatorių partijai pranašauja triumfą pavasarį vyksiančiuose Britanijos parlamento rinkimuose. Regis savo sėkme neabejoja ir pats Kameronas. Reikia pripažinti, kad mūsų emigrantams, o ir čia likusioms jų šeimoms, šis politikas, kur kas reikšmingesnis nei mūsų besiblaškantis premjeras. Artimiausiu metu tik nuo charizmatiškojo brito politikos efektyvumo priklausys ar emigracijai save pasmerkusių ir jų šeimų artimųjų piniginės pilnės tokiais pačiais tempais, kaip iki krizės. Į šiuos ir dar daugelį kitų klausimų Davidas Kameronas atsakinėjo amerikiečių savaitraščio NEWSWEEK apžvalgininkui Stryker McGuire.

Jūs esate labai populiarus Britanijoje. Rinkėjams jūs patinkate. Tačiau apklausos rodo, kad jūsų partijos populiarumas nėra jau toks įtikinamas. Daugelis apklaustųjų teigia, kad konservatorius renkasi ne todėl, kad jiems patinka partija, o todėl, kad nepatinka leiboristai. Ar prieš rinkimus šios nuotaikos jums nekelia nerimo?

Klausykit, aš pers savo gyvenimą dar nė karto nesu sutikęs politiko, kuris būtų patenkintas savo reitingais. Nesu aš jokia išimtis. Ir sau, ir partijai nuolatos kartoju, kad mes privalome stengtis būti geresni. Tačiau vargu ar atsiras prieštaraujančių teiginiui, kad partijos populiarumas ir įdirbis tikrinami rinkimuose. Šiuo aspektu mums metai buvo pavykę. Jei prisiminsime savivaldos rinkimus ir rezultatus, kurių pasiekė partija mums ypač svarbiose apygardose, tai turėtumėte sutikti, jog metai mums buvo sėkmingi. Nereikia slėpti ir to fakto, kad žmonės labai nepatenkinti leiboristų vyriausybe, tai mums išėjo į naudą. Nepaisant to mums reikėtų labiau pasistengti, jog rinkėjai balsuoti ne „prieš”, o „už”. Tvirtas ir aiškus pasitikėjimas būsima vyriausybe ypač svarbus. Šalis yra apimta recesijos. Žmonių palaikymas ir supratimas ypač reikšmingi kalbant apie sprendimus, kurių reikės imtis. Todėl partijai sakau, kad prieš musų akis atsiveria labai sudėtingų darbų ir iššūkių metas.

Ar galėtume įvardinti tris darbus, kuriuos padarysite tapęs premjerus per pirmąsias keleta darbo dienų. Darbus, kurie aiškiai parodytų jūsų kitoniškos politikos kryptį, neleisiančią jūsų tapatinti su leiboristų trylikos metų valdymo stiliumi?

Pirmasis darbas, tai pergalė Afganistano kare. Nuo pirmųjų dienų kibsiu į šį reikalą. Tarnaujantiems Afganistane išmokas padidinsime dvigubai. Antras, nemažiau opus klausimas - valstybės biudžeto deficitas. Susipažinę su biudžeto planu kitiems metams, kurį pristatė Alistair Darling, mes likome priblokšti. Tokio neatsakingo, nenuovokaus ir neprofesionalaus biudžeto projekto dar nesu matęs. Todėl pirmas darbas, kurį atliksime su kabinetu, tai biudžeto peržiūrėjimas išlaidų mažinimo ir pajamų didinimo linkme. Trečia ir labai svarbi darbų kryptis - valstybinio/biurokratinio aparato mažinimas. Šalyje esama tiek daug kontroliuojančių institucijų, kad žmogus norintis dirbti savo tiesioginį darbą to negali normaliai daryti. Daugiau laiko sugaištama įvairių deklaracijų pildymui ir tikslinimui nei tiesioginei veiklai.

Po rinkimų paveldėtumėte vieną labiausiai praskolintų Europos Sąjungos valstybių. Kai kurie ekonomistai Britaniją lygina su ant finansinės katastrofos ribos balansuojančia Graikija. Biudžeto deficitas stulbinantis, ką planuojate daryti, kad sumažintumėte šį deficitą ir tuo pačiu neblogintumėte viešojo sektoriaus paslaugų kokybės (ligoninės, mokyklos)?

Aš nesutinku su nuostata, kad kokybiškoms paslaugoms reikia išimtinai didelių pinigų. Pasižiūrėkite į verslo pasaulį. Šią sunkią ekonominę akimirką verslas mažina išlaidas, tačiau nuo to paslaugų kokybė nenukenčia. Atvirkščiai, kai kur ji net gerėja. Tačiau tenka pripažinti, kad daliai paprastų britų, tokie teiginiai atrodo neįtikėtini ir beveik iš stebuklų sferos. Aš kartojau ir kartosiu, kad aukščiausios grandies biurokratai švietimo ar sveikatos apsaugos sektoriuje gauna per didelius atlyginimus, o ir jų skaičius yra išpūstas. Atlyginimus, kaip ir šių pareigybių skaičių, privalu mažinti, o sutaupytas lėšas reikia nukreipti tiesiai moksleiviams ir jų mokytojams ar medicinos įstaigoms ir medikams. Viešojo sektoriaus atlyginimai, išskyrus mažiausias pajamas gaunančius, privalės būti mažinami, pensijinis amžius prailgintas. Sutinku, kad tokias mintis keista girdėti iš opozicijos lyderio, tačiau realybė yra tokia.

Ar nesibaiminate, jog daugelio Europos valstybių palaikytas griežtesnės finansų sistemos kontrolės modelis taps apynasriu Sičio finansinėms institucijoms ir jų dinamizmui, kuriuo taip didžiuojamasis jau gerus du dešimtmečius?

Ne griežtesnis reguliavimas, o efektyviai veikianti sistema ir struktūra turėtų būti prioritetas. Todėl mes patys planuojame Anglijos bankui suteikti didesnius įgaliojimus reguliuoti finansines institucijas ir jų veiklą šalies teritorijoje. Be abejo, čia reikia ir tam tikros bendra-europinės koordinacijos ir aš nesu prieš. Tačiau privalu atsiminti, jog pagarba kiekvienos valstybės interesui išlaikyti didesnę ar mažesnę kontrolę savo institucinei sąrangai turi būti puoselėjama.

Jūs nuolatos pabrėžiate, kad norite „solidžių bet ne vergiškų” santykių su Amerika. Kai kas šį jūsų pasakymą interpretuoja, kaip lengvą spyrį Toni Bleirui. Kas jūsų nuomone Blairo-Busho santykiuose buvo ne taip ir kaip tai galėjo pakenkti Britanijos interesams?

Didžiausia šių santykių problema - Toni Bleiro nenoras formuluoti aiškius nors ir nevisai malonius klausimus. Na pavyzdžiui: Irako karo eiga, šalies atkūrimo planai ir jo kontrolė. Dabar visa ši situacija kelia labai daug klausimų. Deja, jie nebuvo užduoti, kai to labiausiai reikėjo. Turiu pasakyti, kad situaciją tokioje perspektyvoje matau ne tik aš. Bendraujant su kolegomis iš Respublikonų partijos sulaukių tų pačių pastebėjimų. Jų nuomone, kai būdavo tinkamas laikas ir vieta kelti klausimus iš pono Bleiro jie jų neišgirsdavo. Tai ir yra problema. Manau, kad nei Margarit Thatcher, nei John Majoras, o juo labiau Winston Churchill nebūtų taip pasielgę. Nors mes nepamirštame, kad šiuose santykiuose esame jaunesnieji partneriai, tačiau žinome, kad galime ir nemažai pasiūlyti.

Jūsų pirmtakai Tony Blair ir Gordonas Brownas savo partnerystę su JAV administracija mezgė nelengvais periodais. Karas Irake, pasaulinė ekonominė krizė, kaip galvojate, kokią perspektyvą ir kokius bendrus tikslus galėtumėte formuluoti ir jais pasidalinti su prezidentu Obama?

Esminę mano ir prezidentu Obamos tikslų bei planų bendrystę įžvelgiu užsienio politikos sferoje. Izraelio-Palestinos konfliktas, Irano klausimas, kova su terorizmu ir dar aibė kitų sričių, kurios mūsų šalis ir mane asmeniškai su prezidentu suartina. Ypatingą svarbą teikčiau sutampančiam mūsų požiūriui į klimato kaitos problemas. Būtų puiku, jog mano ir partijos pergalės atveju turėčiau galimybę prie klimato kaitos problemos darbuotis kartu su prezidentu Obama. Be abejo, negalime pamiršti Afganistano. Tai bus pirmasis ir opiausias klausimas, kurį turėsime aptarti su prezidentu Obama. Afganistano darbų, kuriuos reikės nuveikti, sąrašas labai ilgas, todėl veiklos tikrai užteks.

Imigracija, ekonominis klestėjimas ir galiausiai gili recesija. Britanija labai stipriai pasikeitė nuo jūsų jaunystės dienų, ką jums reiškia būti britu 21a.?

Mano nuomone, tai vis dar didi šalis. Būti britu - priklausyti multikultūrinei, sėkmingų ir tradicijas puoselėjančių, bei asmenines laisves mylinčių žmonių bendruomenei. Bendruomenei, kuri yra ambicinga ir stengiasi būti pavyzdžiu kitiems. Nors dabar išgyvename sudėtingą laikotarpį, tačiau mes jį įveiksime ir tapsime tik dar labiau sustiprėjusiais.

Daugelis ekspertų teigia, kad ekonominio atsigavimo pagrindu turėtų būti naujos ekologiškos ir inovatyvios technologijos. Jūsų nuomone, ar Britanija turėtų pasekti šiomis rekomendacijomis ir tapti naujųjų technologijų ir inovacijų centru?

Manau, kad taip. Nors reikia prisipažinti, kad geriausias laikas ir proga jau praleisti. Buvusioms vyriausybėms šie klausimai menkai rūpėjo. Todėl ir matome paradoksalią situaciją, kai Vokietijos Freiburgo miestas generuoja tiek saulės energijos, kiek visa Didžioji Britanija kartu paėmus. Esu optimistas ir manau, kad net ir šioje situacijoje galime atsigriebti. Turime planų pasitelkus agresyvią „žaliosios politikos” strategiją populiarinti hibridinius ir elektrinius automobilius, saulės ir vėjo energiją.

Britanija gali pasigirti pačia geriausia aukštojo mokslo sistema pasaulyje. Jūsų nuomone, ar ši sistema išnaudoja visas savo galimybes?

Tikrai ne. Mūsų mainų ir studentų atvykimo iš užsienio programos labai silpnos. Dažnai gabūs studentai iš Kinijos, Indijos, Brazilijos negali pas mus atvykti dėl sistemos netobulumo. Sistema reikalauja ženklių patobulinimų nes tie žmonės, kuriuos mes prarandame dėl jos netobulumo - mūsų ateities gerbūvio kūrėjai.

Versta: nerijusramanauskas.blogas.lt

Rodyk draugams

Patarėjas ir draugas…Kaip gyvena JAV prezidentas?

Interviu su Valerie Jarrett, JAV prezidento Baracko Obamos asmenine drauge ir patarėja tarpžinybiniams ir visuomeniniams klausimams.

Norėjau jūsų paklausti, kaip prezidentui sekasi adaptuotis šioje uždaroje Baltųjų rūmų erdvėje? Rinkimų metu jis ne kartą išreiškė nuogąstavimą, jog jam tai bus nelengva.

Prezidentas ir dabar jaučiasi nevisiškai prisijaukinęs šią erdvę. Neslėpsiu, jis patiria įtampa. Kalbantis su juo tenka išgirsti sentimentalius pasvarstymus apie tai, kaip jis norėtų nueiti į jo taip mėgstamą knyginėlį (Čikagoje) ir pabendrauti su paprastais žmonėmis. Tačiau tenka susitaikyti su mintimi, kad gyvenimas kardinaliai pasikeitė ir šios galimybės Obama daugiau nebeturės. Nors ir kaip sunku tai pripažinti.

Savu laiku Arabijoje gyveno kalifas Harun al-Rashid, kuris maskuodamasis paprasto žmogaus rūbais išeidavo į gatvę pasižiūrėti, kuo gyvena mirtingieji…

[Juokiasi] Manau prezidentui tai patiktų. Žmonių ratas, kuris prezidentą supa kiekvieną dieną yra labai siauras. Kita vertus, mūsų kaip patarėjų uždavinys šį ratą išplėsti ir suteikti prezidentui galimybę susipažinti su kuo įvairesnėmis idėjomis ir požiūriais. Savo uždaviniu laikome kuo platesnio ir įvairias idėjas generuojančio bendradarbiavimo ir bendravimo modelio sukūrimą, kuris leistų prezidentui priimti efektyvius sprendimus. Malonu žinoti, kad prezidentas mumis (patarėjais) pasitiki ir suteikia mums galimybes šį ratą plėsti, pristatant jam kuo įvairesnes idėjas ir požiūrius.

Jūs paminėjote „siaurą žmonių ratą” supantį prezidentą. Kai kurie žmonės pastebi, jog tai išimtinai vyriška draugija, toks savotiškas „berniukų klubas”. Šiame klube esate vienintelė moteris, kaip jaučiatės?

Nenorėčiau sutikti su pastaraisiais teiginiais. Jei tai paslėptas klausimas apie prezidento norą ir galimybes dirbti su stipriomis ir savimi pasitikinčiomis moterimis, tai atsakau, prezidentas gali ir dirba su stipriomis ir savimi pasitikinčiomis moterimis.

Jei atmintis neapgauna, iš karto po laimėtų prezidento rinkimų pirmoji pora pareiškė, jog pasistengs atrasti laiko vienas kitam jaukioje ir neįpareigojančioje aplinkoje už Baltųjų rūmų sienų, kur nors miesto restorane ar kavinaitėje. Norėjau paklausti, kaip sekasi?

Reikia pripažinti, jog idėja puiki. Kita vertus ne paslaptis - tokią idėją įgyvendinti gali būti sunku.

Tai ar pavyko prezidentui ir poniai Obamai išvykti už Baltųjų rūmų sienų ir jaukiai laiką praleisti vienu du, kur nors restorane ar kavinaitėje?

Kiek aš žinau, tai prezidenas ir ponia šiuo malonumu - pabūti dviese netrukdomiems - neturėjo galimybės pasinaudoti. Prezidentui teko susitaikyti su tikrove. Bet kuri jo išvyka išprovokuoja didžiulį šurmulį ir daugelio žmonių nuolatinį ir nenutrūkstamą darbą užtikrinant jo ir jo šeimos saugumą. Sunku įsivaizduoti, kiek daug organizacinio darbo reikėtų atlikti, kad prezidentas, kur nors mieste, netrukdomas galėtu papietauti. Gatvės uždaromos, visi aplinkiniai pastatai tikrinami, restoranas, kuriame vakarieniauja prezidentas su žmona, tampa tvirtove. Per daug žmonių ir per daug šurmulio, tą prezidentas puikiai supranta. Baltuosiuose rūmuose esama puikių alternatyvų. Na tarkim, kino teatras, kur prezidentas su malonumu kviečia savo draugus ir bičiulius.

O ar prezidentas ir pirmoji ponia kartais nesijaučia izoliuoti?

Šiuo požiūriu nuostabi vieta yra Camp David (JAV prezidento poilsio rezidencija). Atvykę čia prezidentas ir pirmoji ponia mėgsta vairuoti savo lauko kartus. Mergaitės čia kviečiasi savo draugus ir gali niekeno netrukdomos mėgautis privatumu. Ši vieta nuostabi erdvė prezidentui ir jo šeimos poilsiui - mėgaujantis gamtos bei bičiulių draugija. Jei atvirai, nė karto neteko girdėti ponios Michelle nusiskundimų dėl jos dabartinės padėties. Viena ko jai stinga, tai tų galimybių, kur nors spontaniškai išvykti.

Spaudoje buvo kilęs šurmulys, kurią bažnyčią prezidentas ir jo šeima pasirinks savo religinei praktikai. Prezidentas iki šiol neapsisprendžia.

Kol kas taip. Tačiau reikia pasakyti, jog prezidentas jau keletą kartų lankėsi bažnyčioje (Vašingtone), o ir Camp David yra bažnyčia, kurioje prezidentas su šeima gali lankytis. Be to, reikia pripažinti, kad tokie prezidento šeimos apsilankymai yra nemenka našta ir pačiai bažnyčiai. Kiekvieną kartą įrenginėti metalo detektorius nėra didelis malonumas…

Pastaruoju metu prezidentas priėmė kelis jautrius sprendimus, kurie nuvylė net ir jo ištikimiausius sąjungininkus. Ar jūs prezidentui sakote tai, kas nėra labai malonu klausyti?

Absoliučiai taip. Noriu pasakyti, kad prezidentas iš manęs išgirsta ir pozityvias, ir negatyvias nuomones, kurios liečia jo priimamų sprendimų vertinimą. Kita vertus, prezidentas nėra iš tų, kurie miegotų ant savo reitingų laurų. Šiuo aspektu prezidentas nėra neurotiškas. Jis nebijo priimti sprendimus, nors jie ir gali pakenkti jo reitingams.

Autorius Jeffrey Bartholet | NEWSWEEK
2009 m. gruodžio 21 d.

Versta http://nerijusramanauskas.blogas.lt

Rodyk draugams

Barackas Obama. „Svajonės nuo mano tėvo”.

Neslėpsiu, jog esu gan skeptiškas įvairių rinkodaros triukų pagardintiems knyginiams, kino ar muzikiniams projektams. Kartu su visais ištroškusiais „neįtikėtino reginio”, „įspūdingų vaizdų” arba „nepakartojamos patirties” nepuolu skaityti „bestselerių” ir žiūrėti „blogbasterių”. Nors turėčiau, nes mano kolegosduomenimis JAV korporacijos tam skiria daug pastangų ir lėšų. Jo nurodytas šaltinis (Michael Dawson “The consumer trap: big business marketing in American life”, p.1) teigia, jog metinis JAV marketingo rinkos biudžetas - 1 trilijonas JAV dolerių. Skaičiai iš ties įspūdingi, o kai juos palygini su 2009 m. JAV federaliniu biudžetu (3,7 trilijono JAV dolerių), supranti, kad atsispirti tokių investicijų spaudimui nėra lengva.

Tenka pripažinti, jog po šiuo pinigingu ir rafinuotu rinkodaros presu savo autobiografinius faktus pakiša ir daugelis politinės bendruomenės atstovų. Turintys bent kiek ambicingesnių politinių planų, kaip taisyklė, savo rinkėją nudžiugina daugiau ar mažiau nudailintomis asmeninėmis biografinėmis knygomis. Na, o nuo to, kokią galią garantuoja realizuota politinė ambicija, priklauso ir autoriaus biografijos herojiniai tonai bei tokio leidinio apimtis. Tačiau net ir po tokiais nudailintais fasadais galima atrasti šį tą įdomaus ir aktualaus nūdienai.

Akylesni mano tinklaraščio skaitytojai turėjo pastebėti, jog nemažai vietos ir laiko skiriu lyderystės temos aptarimui. Todėl norėdamas tęsti šią tradiciją nusprendžiau pasidalinti savo įspūdžiais apie neseniai perskaitytą pirmąją JAV prezidento Baracko Obamos autobiografinę knygą „Svajonės nuo mano tėvo” („Dreams from My Father”). Priminsiu, jog šios knygos garso versija buvo apdovanota prestižiniu „Grammy” gramofonu.

Knyga, kurios apimtis bemaž 450 puslapių, išsamiai gvildena dabartinio JAV vadovo gyvenimo vingius atvedusius šį afroamerikietį į pačius aukščiausius valdžios postus. Keletas kolegų pasiteiravo, kodėl dabar pasirinkau skaityti šią knygą, mat pasibaigus JAV prezidento rinkimams asmeninė Baracko Obamos istorija prarado aktualumą ir apsisprendimui būti jo simpatikų (arba atvirkščiai) gretose lemiamos reikšmės įgavo ne jo asmeninis žavesys, o konkretūs Baltųjų Rūmų sprendimai.

Atsakymas gan paprastas. Asmeniškai esu patyręs, jog bent kiek prasmingas autobiografinės knygos skaitymas ir vertinimas įmanomas tik esant neutraliam emociniam fonui, t.y. pagrindiniam personažui prieglobstį suradus pas Šv.Petrą arba tuomet, kai biografinės knygos „grožinės” charakteristikos gali būti palyginamos su matomų ir patiriamų veiksmų turiniu - konkrečiais darbais. 2008 m JAV prezidento rinkimai ir ta sektantiško tipo isterija, supusi Baracką Obamą, man nepasirodė itin neutraliu emociniu fonu. Todėl tik prislopus obamamanijos karštligei nusprendžiau imtis šios knygos skaitymo.

Taigi, perskaičius šią autobiografiją neapleido jausmas, kad įtaigiu stiliumi papasakota istorija, kurios pagrindinis personažas patiria aibę nuotykių, nesusipratimų, netekčių ir blaškymosi, yra ne kas kita, kaip mėginimas atpasakoti dalį kiekvieno iš mūsų asmeninės gyvenimo istorijos (tiesa nevisiems tuo gyvenimu „mitusiems” teko privilegija mėgautis Ovaliniame kabinete stovinčio prezidentinio krėslo atramomis ir atlošu). Kiekvienas iš mūsų knygos herojaus prototipe gali atpažinti save. Mėgavimasis McDonalds mėsainiais šiltais vasaros vakarais, priekaištai motinai dėl jos „perdėto” dėmesio mokyklinių užduočių ruošai, paauglystės meilės ir nusivylimai - visa tai galima rasti šioje knygoje. Knygos autorius nepasibodėjo kuo detaliau ir realistiškiau pristatyti savo asmenį.

Todėl net ir pačiose menkiausiose siužetinėse detalėse Barackas Obama bando priminti apie savo žmogiškumą ir paprastumą - “I‘ m just ordinary man”. Skaitytojui ši stilistika sukuria specifinę aurą, kuri neigia bet kokias a‘priori asociacijas su anksčiau skaitytomis „lyderio kelio į pripažinimą” istorijomis. Jokios palaimintojo ar pateptojo magiško gyvenimo aptarimo nuobodybės. Stengiamasi kuo įtaigiau pavaizduoti aplinkybes ir tuos emocinius fonus, kurių kontekste dabartinis JAV lyderis ugdė savo asmenybės charakterio savybes.

Baracko Obamos šeima, o ypač motina - gėlių kartos atstovai - hipiuojantys, nespjaunantys į marihuanos dūmelį ir trykštantys pacifistine retorika. Anot Obamos, jo motina tik su jos kartai būdingu entuziazmu leidosi į painų ir ilgą savojo AŠ ieškojimo kelią. Save atrasti nebuvo lengva. Šioje „ieškojimų” istorijoje buvo apstu vyrų, kurie su malonumu asistavo būsimo prezidento motinai negalvodami apie jokius rimtesnius santykius. Knygoje šis motinos gyvenimo tarpsnis labai šykščiai komentuojamas. Toks Obamos santūrumas suprantamas. JAV lyderiui nėra malonu pripažinti, jog jo atėjimas į šį pasaulį buvo studentiškas „netyčiukas”. Jis negali pasigirti kiekvieno lyderio biografijai tuo taip reikšmingu atėjimo į šį pasaulį magišku išskirtinumu, kurį daugelis JAV prezidentų savo autobiografijose apipina didingomis ar bent jau į jų istorinį išskirtinumą nurodančiomis legendomis. Tuo tarpu dabartinis JAV prezidentas šį pasaulį išvydo po audringo jo motinos ir tėvo (Kenijos pilietis) romano, kuriam pasibaigus berniukas liko be tėvo (bet koks mėginimas kurti gražesnę istoriją, kaip mat būtų išrištas). Motina ir toliau nesiliovė savęs „ieškojusi” todėl jaunasis Obama buvo priverstas kraustytis į kitą pasaulio kraštą - Indoneziją, kur jo žodžiais tariant „motina atrado naują įkvėpimo šaltinį”. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad Barackas Obama „nusėdo” Havajuose pas motinos tėvus ir iki studijų universitete buvo jų prižiūrimas ir išlaikomas.

Visiškai netipiška ir neprezidentinė biografija. Jokių aiškių aliuzijų į klasikinę amerikietišką šeimą, kurios gyvenimo būdas leistų spręsti apie vertybinius būsimo lyderio pagrindus. Jokios aiškesnės šeimos genealogijos (buvo keistų mėginimų dabartinį JAV prezidentą sieti su buvusio JAV prezidento A.Linkolno šeima, bet nepavyko), kuri suteiktų galimybę rekonstruoti tam tikrus giminės genetinius bruožus, o tuo pačiu aiškiau nuspėti asmenines ar profesines dabartinio JAV lyderio aspiracijas. Žvelgiant statistinio amerikiečio akimis Barackas Obama visiškai neprezidentinis prezidentas. Tačiau tai tik pirmas ir manau nevisiškai teisingas įspūdis.

Knygos herojus pastebi, kad į gyvenimą jis visuomet žiūrėjo labai atsakingai ir rimtai. Anksti suprato, kad pasaulis yra labai įvairus ir kupinas skirtingų nuomonių, todėl norintys šiame pasaulyje išlikti privalo pasirinkti teisingą strategiją. Šis „išlikimo” strategijos poreikis, paties Obamos žodžiais, „jam sufleravo dvi alternatyvas: brutalų mėginimą primesti savo nuomonę arba nuoširdų mėginimą įsiklausyti ir suprasti”. Obama pasirinko antrąjį.

Tai, kad daugeliui amerikiečiai, beje pagrįstai, asocijuojasi su geografinių žinių ir platesnio pasaulio pažinimo stokojančiais „jankiais”, Barackui Obamai nesutrukdė pelnyt pasaulio bendruomenės pripažinimo (Nobelio premija) ir palankių vertinimų. Klausimas kodėl? Drįstu spėti, kad toks pripažinimas ir palankus vertinimas gali būti pelnomas tik žmogaus, kuriam yra svetimos geocentristinės nuostatos ir noras dominuoti. Tokia nedominuojančios lyderystės savimonė iki išrinkimo, o ir po jo, JAV prezidentui pasaulį leidžia matyti kaip multikultūrinę struktūrą, kurią jis supranta ir su kuria geba megzti dialogą (sparčiai kintančiame pasaulyje ši lyderio savybė ypač aktuali).

Spėju, jog šią atvirumo „dovaną” galima interpretuoti psichoanalitinės tradicijos (S.Freud) rėmuose ir kildinti ją iš ankstyvųjų prezidentinių vaikystės patirčių. Beje, tokiems spėjimams argumentų randu ir paties knygos autoriaus tekstuose. Barackas Obama dažnai pabrėžia, kad jo tapatybės apibrėžtis labai komplikuota. Jis yra JAV pilietis, gimęs baltosios ir juodaodžio šeimoje, augęs Indonezijoje ir Havajuose, neturėjęs „normalaus” šeimos gyvenimo. Kas jis? Kodėl jis toks ir kaip reikėtų save tokį priimti? Šie klausimai pačiam Barackui Obamai aštriausiai iškildavo susidūrus su kaskart kintančia pasaulio įvairove, kurios kaitą paaugliška sąmonė sunkiai priimdavo.

Besikeičiant gyvenamosioms vietoms ir žmonėms jis kiekvieną kartą išgyvendavo adaptacijos stresą, jo žodžiais tariant, „nežinojau, kada galėsiu turėti savo augintinį. Kraustantis jis galėjo tapti našta, o kad kraustytis reikės, tą žinojau ir tai mane labai erzindavo.” Tokiose stresinėse situacijose vaiko sąmonės reakcijos pakankamai nuspėjamos. Jis mėgina racionalizuoti ir suobjektinti savo stresinį nerimastingumą ir jį koncentruoti į kokį nors artimą žmogų ar daiktą (paprastai tai būna tėvas, motina, broliai, seserys). Toks racionalizavimo judesys leidžia žengti kitą svarbų žingsnį - pamėginti įveikti savo baimę. Paprastai vaiko sąmonėje tokio įveikimo judesio sėkmė asocijuojama su palankumo ir pripažinimo įgijimu tų asmenų tarpe, į kuriuos buvo nukreiptos baimės akys.

Kaip jau buvo minėta, tokiais baimės/nerimastingumo objektais tampa artimiausios aplinkos žmonės. Obamos atveju tokių nebuvo arba beveik nebuvo. Tėvui išvykus į Keniją, o motinai likus Indonezijoje, jaunasis Obama apsigyveno pas senelius Havajuose. Todėl, spėju, kad minėtasis suobjektinimas Obamos atveju buvo ne individualizuotas (tėvas, motina), o išplėstas, t.y. nukreiptas į atskiras socialines grupes (odos spalva, išsilavinimas ir t.t). Manau, jog tokia pamatinė Baltųjų rūmų šeimininko vaikystės/paauglystės patirtis suformavo kertines jo asmenybės savybes: diskursiškumą, lankstumą ir analitiškumą. Jaunystėje ir paauglystėje šios savybės būsimajam JAV lyderiui leido sėkmingai dorotis su „buvimo kitokiu” baimėmis ir nuolatos patiriamu stresu, o tapus prezidentu - sėkmingai adaptuotis prie sparčiai kintančių vidaus ir užsienio politikos iššūkių.

Ne paslaptis, jog diskursiškumo dovana jam leidžia puikiai bendrauti su įvairiomis auditorijomis (populiariausias media veidas pasaulyje). Gan lengvas ir neskausmingas savo klaidų pripažinimas ir politinis lankstumas suteikia galimybę siekti politinio proceso efektyvumo. Analitiškumas JAV prezidentui suteikia tikslesnio ir aiškesnio situacijos vertinimo pranašumą.

Skaitant knygą aiškiai juntama, kad Barackas Obama nori pabrėžti, jog jo asmenybę formavo nelengvi gyvenimo išbandymai ir nuolatinis, gal kiek filosofinis, savęs ieškojimo kelias. Šiame kelyje pasitaikė įvairių situacijų, kurios vertė klupti ir vėl keltis, verkti ir vėl šypsotis, tačiau tai nė kiek nesumenkino noro pažinti pasaulį ir jį keisti. Kartais kasdienėje kalboje ironiškai nuskambanti mintis, jog geriausias išsilavinimas yra „gyvenimo universitetas”, šioje knygoje įgauna labai konkretų sėkmingą pavyzdį, t.y Baracko Obamos, pavidalą.

Reziumuojant reikia pasakyti, jog knyga gan lengvai skaitoma. Pakankamai išsamus ir detalus prezidento Obamos psichologinis paveikslas. Nesama jokios pakilios ir pagražintos retorikos. Tiems, kurie analizuoja lyderio psichologijos istorijas, ši knyga galėtų būti įdomi medžiaga. Objektyvumo dėlei reikia pasakyti, kad gilesnė teksto ir siužetinių peripetijų analizė leidžia matyti ir probleminius prezidento charakteristikos taškus, bet apie tai jau kitą kartą. Rekomenduoju, įdomi knyga.

Barack Obama „Dreams from My Father”. Išleista Canongate Books Ltd. 2007 m.

Rodyk draugams