BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Paulius Širvys. Aš taip laukiu

Nulingavo,
Nusinešė
Saulę
Tolimi
Vaivoriniai
Miškai.

Krinta lapai -
Pageltę,
Numirę
Laiškai.
Krinta,
Krinta
Kaip grumstai
Ant karsto.

Širdį varsto
Kraupus graudulys.
Stoviu aš
Kaip Čiurlionio
Legendų
Šaulys.

Po mirgiuoju
Žvaigždynų šalmu
Tiesia toliams
Rankas Obelis -

Išsiilgus,
Nuoga,
Į mane panaši
Laukimu.

Aš taip laukiu.
Taip laukiu
Ateinant
Kažko,
Ligi galo
Atvėręs duris,
Tuštuma.
Nykuma.
Nors užklystų
Vagis
Bent kuris.

Kaip ilga,
Kaip ilga
Vieniša
Ir vėjuota
Naktis.

Užu lango
Galanda - -
Gal man? -
Savo dalgį
Mirtis.

Žiba, spindi
Viena
Kelrodėlė
Žvaigždė -
Tolimoji
Klajūno viltis.

Aš taip laukiu,
Taip laukiu,
Atvėręs duris.

Patiko (4)

Rodyk draugams

Komentarai (6)

  1. niekas:

    -Iš liūdesio gimsta gražiausi dalykai pasaulyje.-

    {Nežinau kam priklauso šita mintis, ji turbūt sena kaip pasaulis}

  2. To Gabija:

    Šiais laikais daug dalykų nurašome “Depresijai”, kartais gal kiek skubotai…

    To niekas:

    Gal A.Camiu? nors nesu tikras…

  3. niekas:

    Ta mintis labai susijusiu su stereotipu, kad iš kančios menininkas/kūrėjas pagimdo savo geriausius kūrinius. Kažkas panašaus turbūt yra nuskambėję daugybės autorių lūpomis. Be abejo, galėjo ir Camiu šią mintį pasakyti, bet vargu ar jam priklauso jos autorystė. Man atrodo, kad ši mintis turėtų būti daug senesnė. Pvz. iš Antikos. Tragedijos žanras joje visgi buvo vienas pagrindinių. Bet nežinau kaip ten reikalai su kančios sąvoka, tiksliau, jos susiejimu su autoriumi. Ar kas nors apmąstė kūrinį, kaip kuriančiojo karčios patirties vaisių. Autoriaus asmuo, jo biografija literatūros kritikus pradėjo dominti visgi žymiai vėliau.

    O kalbant apie Pauliaus eilėraštį, tai reikia pasakyti, kad Paulius buvo žmogus matęs karo baisumus. Ta patirtis matyt ryškiai paveikė ir jo kūrybą. Tą liudija pvz., kad ir šiame eilėraštyje keliskart išnyrantis mirties motyvas. Todėl apibūdinimas “depresyvu” gal ir teisingas. Nors man labiau patiktų žodis melancholiška. Tik nesuprantu štai ko, jei kažkas yra depresyvu, tai iškart jau ir blogai. Negi optimizmas yra vienintelė teisinga gyvenimo strategija?

  4. Be abejo, kad kiekviena ribinė situacija, o kančia kaip tik tai ir yra, gali, o dažnai ir gimdo, tam tikrus kūrybinius impulsus…
    Šios temos apeiti negalėjo nei vienas rimtas kūrėjas, o juo labiau tragedijos žanro klasikai graikai… Tiesa kančia, visu ryškumu į kūrybinę avansceną išnyra tik krikščioniškojoje civilizacijoje, kas manyčiau logiška… Graikai niekad nekalbėjo apie sąmoningą kančios rinkimąsi, kaip kūrybos šaltinį ar žmogaus likimo teleologinę aiškinimo koncepciją, čia krikščionybės prerogatyva. Tiesa stoicizmas kančią laikė kertiniu savo filosofinės koncepcijos objektu, bet ir vėlgi kančią suvokdami, kaip tam tikrą lemtį stoikai jos neadoravo ar nebuvo linkę rinktis sąmoningai, siekiama buvo kančią prisijaukinti ją padaryti “draugiška”… Graikiškos tragedijos prigimtis, taip pat struktūriškai-temiškai skiriasi nuo tos, kuri pagimdoma krikščioniško pasaulio…
    Dėl kūrėjo-autoriaus buvimo dėmesio centre, kalbant apie jo kūrybinės inspiracijos šaltinius, be abejo tai egzistencializmo, psichoanalizės nuopelnas XIX a vidurys XX a pradžia….
    Dėl Pauliaus kūrybos, galiu pasakyti tik tiek, ji man artima, jos psichoanalitinė ar istoriografinė architektūra man nevisiškai aktuali:) Man jis tiesiog skamba:)
    Dėl depresyvumo… aš čia sutinku - žmonės perdėm akcentuojantys POZITYVUMĄ labiau įtartini nei tie, kurie gyvena kitokio tipo mintimis…

  5. niekas:

    Su viskuo sutinku :) ypatingai su tuo, kad autoriaus psichoanalitinė ar istoriografinė architektūra nebūtinai yra/nėra aktuali. Svarbu, kad skamba.

Rašyti komentarą