BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Per purų sniegą į svieto tiesą?

Storas sniego paklotas be galo painus, o kartkartėmis ir pavojingas. Jei ne medžių arkos, supančios Tako vingį, tai žvelgiant į perspektyvą sugauti bent kiek aiškesnę Jo trajektoriją būtų bemaž neįmanoma. Žiema turi savybę viską sumuoti, tiksliau tariant, sujaukti pačią Tako ir medžių arkinės architektonikos dermės hierarchinę struktūrą išgaunant šį griežtai estetinį efektą iš savo baltumo - spektrograminės ir mitolografinės summa. Baltos spalvos magija(?) ontologinė!

Tomis akimirkomis, kai žemė leidžiasi būti įsprausta į sezoninės gradacijos logiką (trys metų laikai, gerokai nutolę nuo ledinės sniego pretenzijos palaidoti visur ir viską: pavasaris, vasara, ruduo), Tako galiai paklūsta tiek medžių arkinė struktūra, tiek kita Jį supanti erdvėlaikio architektūra. Iš dangaus pasipylus pirmosioms snaigėms medžiai ir jų viršūnių pynės kviečia, o ir leidžia, į savo monumentalų rimastingumą įsiskverbti Tako trajektorijoms, vingiams ir direktyvinei logikai, kuriančiai amžinąjį judėjimo formoje ratą, kuriame mezgasi fragmentiškos, tačiau lemtingos egzistencinės atogrąžos pynės,  mus vis sugrąžinančios į pradžios akimirką(as). Kieno..? Soreno Kierkegaardo žodžiais tariant, tomis akimirkomis galima patirti visą estetizmo gelmę, kuri įveikdama bet kokią erdvių, formų, spalvų ir kvapų tipologiją sumuoja visą žmogaus atsivėrimo pasauliui akimirkos galią - tai baltumo meta(fizika).

Visoje šioje sniegingoje rhétorique gali išgirsti lengvą minčių tipenimą mėginant pasiekti prasminį horizontą, kuris savo blukia punktyrine linija atsiremia į Jeruzalės bažnytėlės šventorių ir amžinybės baltumo kapinaites. Tiesa, šią baltumo harmoniją trikdo iš tolo mojantys antkapiniai kryžiai, tačiau baltumo per daug, kad šis extravagance pavirstų apgrabiu gamtos genijaus profane. Čia su J. V. Getės jaunuoju Verteriu klausiu Argi taip jau turi būti, kad tas, kuris duoda žmogui laimę, tampa ir jo kančių šaltiniu?

Ir vėl Sorenas Kierkegaardas ataidi savo mintimis į šį žvarbaus vakaro tekstą Norint kokį žmogų iš tiesų nuvesti į apibrėžtą vietą, visų pirma reikia surasti jį ten, kur jis yra, ir nuo ten pradėti. O  kas nuves?

Rodyk draugams

Vienas namuose su kunigu R.D arba kodėl TV kunigai vagia Šv.Kalėdas

Idealybė?

Buvo laikai, kai Kūčias ir Šv.Kalėdas galėdavai sutikti be kunigo R.D. Ne, jokios ironijos čia nėra. Išties, kažkada buvo laikas, kai ramiai su namiškiais galėjai šnekučiuotis TV ekrane maloniai skambant muzikiniam fonui ar akis skaidrinančiam apsnigtos kaimo pirkios vaizdeliui. Šiais metais viskas pasikeitė. Dabar gerbiamas kunigas tapo dažnesniu mūsų namų svečiu/fonu nei aktorius Makolis Kalkinas su savo bukoka komedija (mano nuomone, tai išsamus instruktažas jaunajam sadistui) „Vienas namuose”. Gerbiamo kunigo saldžiabalsė patetiška retorika jau tapo savotiška TV eterio leksikos žanro klasika, o per šias šventes galutinai save legalizavo kaip sotaus lietuviškų švenčių stalo pramoginės programos dalis. Brrr….

Šiais metais kaip niekad buvo justi, kad Šv.Kalėdos bus nužymėtos reikšmingu PRIEŠ ir PO kunigo R.D ženklu. Pasiekėme tokį šios asmenybės virtualizacijos lygį, kad jos buvimas kalėdiniame TV tinklelyje tapo natūraliu šventinio laikotarpio reiškiniu. Buvo Šv. Kalėdos iki R.D apsireiškimo(?), prasideda epocha po apsireiškimo. Linkęs manyti, jog Šis apsireiškimas turės toli siekiančias pasekmes. Beje, pirmieji bažnytinio kulto tarnų virtualizacijos daigai jau kalasi. Deja, jie aiškiai Bažnyčios nenaudai.

Tautos folklore skambantis kalambūras apie TV eteryje rodomos karvės populiarumą, gerbiamo kunigo atveju, visa šios ištaros vulgarumo estetika su kaupu išsipildė. Dar daugiau, pradėjau manyti, kad tuoj vaikai per Kalėdas lauks ne Kalėdų Senelio, o Kalėdų R. Humoras? Galbūt. Deja, man visiškai nejuokinga.

Nejuokinga dėl to, kad būdamas šioks toks katalikas negaliu atsistebėti tuo nekuklumu, kuriuo leidžiama trykšti tam tikro tipo (čia tipą pabrėžiu) dvasininkams, TV eteryje ar kitose mass medijose. Argumentas apie virtualią evangelizaciją manęs neįtikina. Mažai mane įtikina ir kai kurių eterio žvaigždėmis (?) tapusių „brolių” užstalės edukacinė (?) retorika, glėbėsčiuojantis su glamūrinio gyvenimo būdo žvaigždutėmis ir įvairaus plauko profanais, kurie ją paverčia dekoratyviu televizinės dramaturgijos kiču.

TV ekrano hegemonas, susiurbęs eterinio kunigo(ų) NARCIZIŠKĄ - AŠ į savo saldafobiškomis nuosėdomis, kalkėmis ir storu riebaliniu sluoksniu apaugusį kanalizacijos vamzdį visa šią mizansceną stebinčius ekrano mankurtėlius palieka su aiškiai TV eteryje propoguojamo bukaprotiško gyvenimo būdo indulgetyvia nuojauta. Juk kunigas jausmingai glaustydamas su kokia nors muzikine grupele ant scenos, kurios repertuare dainuškos apie spenelius ir plaukelius ne evangelizuoja kaimą ir bendruomenes, o savo buvimu sakyte sako, mielieji visa tai yra NORMA. Logika panaši į tą, kuria vadovaujasi žmogelis stebėdamas savo kaimo kleboną, kartu su seniūniu smagiai čiauškantį vietinėje šventėje. Jei klebonas yra, tai reikalo būta švento ir jokios paskalos apie seniūno „ėjimą į kairę” šios akimirkos sakralumo nesumenkins. Klebonas - garantas, kad viskas, kas vyksta yra patepta Dievo. Įstabiausia šioje visoje kunigo ir TV fenomeno dramaturgijoje regisi ne „nuodėmių nurašymo” faktas, o bukumo ir beskonybės įteisinimo TV liturgija, kuriai išmaniai vadovauja ne kas kitas, o tikras(?) kunigas.

Tiesa, reikia pripažinti, jog vyraujanti nuomonė visiškai priešinga autoriaus dėstomai. Namiškiai net piestu stojosi gindami TV eterio kunigą(us)(?), kai tarstelėjau keleta pastabų apie tai, jog kunigui nedera vaidentis TV kanalų eteryje, kurie su prolitariatui būdingu įkarščiu gina pozicijas kardinaliai priešingas bažnytinėms (vis dar tikiu sveika logika). Likau nesuprastas. Tiek to. Tiesa, kontra argumentacija buvo tokia beveik pribloškiančiai meta. Daugeliui regis jog tai, ką TV rodo tai ir YRA kaip rodo. Klausiu, o kas tas YRA kaip rodo? Atsakymo sulaukiu gan aiškaus, TV rodo tai, kas ji YRA iš principo, t.y. pačios savo „tikrovę”, o tai reiškia, kad TV rodo tai, kaip ji mato tai, ką rodo ir tai YRA GERAI, nes iš principo po šiuo ethos nieko nėra tik plika estetika (pamaniau, kaip stipriai mūsų epistemologinę paradigmą suėmęs I. Kantas - fenomenologijos kaip nebūta), o ji tik subjektyvus pamintijimas apie grožį, kuris išgelbės pasaulį. Mums tai tinka ir patinka.

Belieka likti prie nuvalkiotos ir iki skausmo atpažįstamos išvados, jog tai, ką rodo TV, yra ne tikrovė, o prodiuserių ir dalies TV kanalų administracijos bukaprotiškumą, ne vaizduotę, o būtent bukaprotiškumą, kuriuo kaip nesveiku maistu minta žemas arba vidutines pajamas gaunantys lietuviai, iliustruojanti tikrovė(?). Minėjau, jog TV kunigai šį bukaprotiškumą pateisina, o kai kurių baikštesnių avelių akyse ir išteisina.

Gaila, kai Šv.Kalėdas vagia ne Grinčas, o kunigai, atsiprašau TV kunigai…

P.S.

Kai, kurie apžvalgininkai būgštauja, kad Bažnyčia kėsinasi į politikos sacrum. Be reikalo, negali kėsintis į tai, ko neliko, t.y. politikos. Politika tapo TV karusele, o atrakcionų parke visi žaidžia tais pačiai žaislais - Bažnyčia ne išimtis.

Rodyk draugams

Žemė žvėrių planeta

Britų studentai nuniokojo Londono centrą. Veiksmas rutuliojosi kur kas įspūdingiau nei mūsų Seimo langinių ir palangių šturmas. Norėjosi ir man ką nors sudaužyti ar primušti, perdėm jau daug visko susikaupė, bet pagalvojau, jog nesu visiškai sužvėrėjęs. Susilaikiau.

Antra vertus, o kodėl turėjau, juk brutalų ir sadistinį žmogaus elgesį išimtinai, nors ir metaforos pasaulyje, sieti su žvėrimi nėra tikslu. Atvirkščiai, brolžudiškų karų, genocido, pogromų ir savo artimo siuntimo, kur kelią paprastai randa tik tam tikri organai intymumo akimirką, braižas yra būdingas TIK žmogaus minties ir vaizduotės pasauliui. Niekur neteko girdėti, kad šimpanzės organizuotų koncentracijos stovyklas goriloms ir jas metodiškai naikintų, asmeniškai nežinau (gal klystu), ar kada nors Bengalijos tigrai skelbė karą drambliams, kitaip tariant, žmogaus brutalaus elgesio tapatinimas su žvėriškumu skamba kaip didžiulis netaktas, o ir tam tikros rūšies diskriminacija, nukreipta prieš primates. Tenka sutikti su sau nemalonia išvada, jog maniškis susilaikymas nuo brutalaus elgesio laikytinas ne žvėriškumo suspendavimu, o paties žmogiškumo per excellence eliminavimu.

Painiojimasis žmogiškumo ir žvėriškumo metaforų pasaulyje nėra jau toks netikėtas, o juo labiau nereikšmingas lingvistinės semantikos erreur. Šioje painiavoje esama reikšmingos simptomatikos, mūsų žvilgsnį nukreipiančios į patį žmogų ir jame išsiskleidžiančią tam tikros rūšies valios galiai ontologiją, ji esti predikatas, kuris aiškiai nužymi žmogaus, kaip sistemingai niokojimo aistrai pasiduodančio άνθρωπος prigimtį… (retorinė pauzė)… tikrasis žmogaus AŠ (?) - naikinti… Neduoda ramybės Fiodoro Dostojevskio Demonuose Lembkės tariami žodžiai: Viską padegė! Tai nihilizmas! Jeigu kas dega, tai jau nihilizmas! Mums malonu stebėti liepsną…?!

———-//————————//——

Leidykla „Kitos knygos” ir Laisvasis universitetas (LUNI) surengė Jeano Baudrillard‘o knygos „Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros” pristatymą. Kalbėjo filosofai Gintautas Mažeikis ir Nida Vasiliauskaitė, diskusiją moderavo ekonomistas Darius Pocevičius. Bendras įspūdis - nyku. Ne, ne Jeano Baudrillard‘o knyga tokia pasirodė, vakaras nykus.

Kadangi knygą esu perskaitęs, kiek supratau didžiuma auditorijos nelaikė to didele būtinybe, norėjosi vakaro metu išgirsti platesniame tematiniame kontekste aptariamus Jeano Baudrillard‘o tekstus. Deja, infantilokas į ironišką (toks savotiškas estetinis konsiumerizmo kritikos žanras) vakaro pradžios akcentą pretenduojantis videoklipas regėjosi liūdna šio vakaro reziumė dar jam neprasidėjus. Ironija - sveikintinas ir pagedautinas bet kurios intelektualios draugijos atributas, o štai autoironija - būtinybė, kurios stygius tam tikros rūšies diagnozė, ypač šiame renginyje…

Slogų įspūdį paliko kai kurių vakaro prelegentų, ypač moteriškosios dalies, tonas. Renginiui įsibėgėjant kalbančiųjų retorika kartkartėmis panašėdavo į visos (lietuviškos) filosofų bendruomenės revoliucingą kritiką in corpore ir ypatingai atskirų (Arvydo Šliogerio) mąstytojų neadekvataus/neobjektyvaus santykio su Jeano Baudrillard‘o kūryba demaskavimą(?). Čia beliko padaryti išvadą, kad lietuviškame postmodernybės diskurse sektantiška ir partikuliarinė retorika nėra joks nesusipratimas, o atvirkščiai, griežtas reikalavimas siekiant bent kiek reikšmingesnio vaidmens šios temos ekspertų(?) būrelyje. Truputį koktu, kad Sokrato duobkasiais tampa…

Ačiū Vytautui Rubavičiui, monotonišką ir painų monologinio žanro vakarą praskaidrinusį artikuliuotu ir tonuojančiu klausimynu.

Tiesa, renginio metu sėdėjau gale, todėl imu manyti, kad įspūdžio slogumas galėjo būti padiktuotas per menko žodinės ekvilibristikos garso banginio srauto santykio su mano ausies būgneliu, o gal vaizduotei pristigo fantazijos. Nežinau…

———–//————————//——–

Stebiu sniegą… Viso šio balto pakloto grožio paslaptis, kad jis turi aiškią nykimo chronologiją…

————//————————-//——

Wikileaks - Pinokio ir Karabaso Barabaso „drama”. Pinokis buvo drąsus (?) ir lėlėms atskleidė tikruosius teatro direktoriaus kėslus. Gaila, kad lėlės mąsto tik pasakose…

————-//————————//——–

Sulaukiau priekaišto, jog esu nenuoseklus, t.y. tuo pačiu metu mėgaujuosi Gianni Vattimo ir Jeano Baudrillard‘o draugija. Paklausus kodėl, išgirdau ilgą tiradą argumentų apie pirmojo ir antrojo konceptualiai skirtingas filosofines pozicijas. Atsakiau, jog man svarbu jų sutarimas vienu ir esminiu klausimu - mūsų kartai trūksta autoironijos….

————//————————//——-

Holokausto tema tapo TV reitingų ir išvietlaikrasčių tiražų įkaite nieko bendro su teisingumu, humanizmu neturinčių popkorno spragėsiu.

Rodyk draugams

Keletas minčių apie knygas ir (ne)skaitytojus

Knygų vaizdas lentynoje apie jų savininką nevalingai verčia manyti kaip apie žmogų, kuris šias knygas yra skaitęs, šio tikėjimo egzaltacijos pagautas visuomet pasineriu į nuoširdų ir dažnai kietą lentynų turinio lukštenimą, juoba, kad vardai ir pavardės masina pasinerti į velnioniškai patrauklų minties pasaulį. Gaila, tačiau retai kada šeimininkai būna pasiruošę aptarinėti taip stropiai štabeliuojamą knyginę išmintį.

Tiesa, savo santūrumą diskusijoje šie bibliofilai „kompensuoja” pabrėžtinai patetiška retorika apie išminties meilę, nuo kurios, jų nuomone, nusisuka sparčiai primityvėjantis pasaulis ir kuri ramią ir jaukią užuovėją rado, ar dar ras, Jos ar Jo asmeninėje bibliotekėlėje. Toks apgaulingas heroizmas.

—————-//———————–//—————–

Profanacija skaudi mūsų kartos tema. Ne, ne profanams, o tiems, kurie iš tiesų myli išmintį. Pastarąją mintį vis sunkiau apginti, nes profane apaštalai vis uoliau kurpia įvairius naratyvus minties eklektizacijai įteisinti, t.y. savo bukumui paslėpti, tam pasitelkiamos įvairios priemones, pradedant narciziškomis TV eterio beždžionėlėmis, baigiant grafomaniškais literatūriniais(?) mėginimais. Išvada: klaidingai suprastas postmodernizmas, lydimas fenomenaliai sureikšmintos smulkiaburžuazinės politinių apžvalgininkų ar medija pranašų retorikos - formulė, kuri Atėnų išmintį pakeitė į kriuksinčios kiaulės aptvarą įrėmintą prabangaus plazminio televizoriaus rėmu bei prisodrintą „glamūriniu” išvietlaikraščių antraštėmis. Vulgaru? Ne, linksma.

Fasadinis bibliofiliškumas betarpiškai susijęs su eklektizuotos sąmonės stiprėjimu. Knyga, tapusi namų interjero detale, įteisino fasadinės išminties žanrą, kuris mus, na bent mane, lydi kiekvieną dieną. Tiesa dar lieka viena vieta, kur gali pasislėpti nuo šio profane smurto - tai asmeninės minties ir vaizduotės pasaulis.

————//—————————–//—————-

Aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis moralizuoja, o tai jau nevilties ženklas, bylojantis apie žmogaus būklę nūdien…

————//—————————–//—————-

Nėra baugu būti apkaltintam pretenzingumu ir pasipūtėliškumu, baugu sulaukti komplimento dėl kuklumo - baimingos ir vergiškos natūros tipo neurozės.

Rodyk draugams

Kai pavargsti nuo kalbos

Kalba - antkapis, tvirtai suręstas virš dūlančio tylos kūno. Būtis ir kalba - pirmapradiškai suaustas Mirties projektas, kuris ant tylos kūno kapo šoka melagingą paskvilį. Kai tik pamėgini save ištraukti iš Kalbos kapaduobės, pasigirsta tas čaižus ir veidmainiškas klikimas „Tu miręs”, nors esama priešingai… Būties ir kalbos susiejimas jokia ontologinė lemtis, tai tik Adomo ir Ievos išsigalvota istorija, teisinanti jų žioplumą prieš ateities kartas… Gyvatė pirmoji PRAKALBINO (nubūtino, išbūtino) ir , o šie atitarė į jos kvietimą(?) taip įmesdami save į pirmapradę nuodėmę - kalbą - mirtį. Šis kalbos - mirties virusas užkrečia silpniausius, t.y. beveik visus mus (ne)mirtingus… Tik gyvieji - tylintys jam atsparūs… Mes, žmonės, esame perdėm liturgiški… Klaikus jausmas pervargus nuo kalbos…

Rodyk draugams

Apie mitus, gimstančius virtuvėje. Heraklito vėlinių ironija

Heraklitas (Dailininkas Johannes Moreelse)

Heraklitas pokštaudamas - šis pastebėjimas tik kuklus mano spėjimas, veikiausiai būta priešingai - mėgdavo kartoti, jog ir virtuvėje esama dievų - mitologinės sąmonės pamėklių. Užsiimtume tuščiu burnos aušinimu ir bereikalingu prakaito liejimu mėgindami įminti vieno paslaptingiausių ikisokratinio periodo išminčių ištaros konotacinę mįslę. Viena aišku, kad graikams dievai (mitas), kaip religinės/prietaringos zeal savivokos forma, buvo tapę kertiniu egzistencinės tapatybės sandu, giliai įsismelkusiu į to meto visuomeninę struktūrą, apimančią didžiumą viešo ir privataus gyvenimo sferų. Mitas dominavo: aiškino ir tuo pačiu konstravo graikiško sociumo „realybę”, todėl Heraklito ironiškas (priminsiu, tai tik mano spėjimas) tarstelėjimas, jog mitologinė psichozė savo prietaringumo ir simuliakrizuotos tikrovės įvaizdžiais persmelkusi ir tas sferas, kur dominuoja skrandžio, t.y. instinkto, o ne dvasios  ἐπιστήμη poreikiai, gali būti suvokiama ne tik, kaip subtilus efeziečio humoro jausmas, bet ir nuoširdus nuogąstavimas. Heraklitas nujautė, ką reiškia dievai graiko virtuvėje - suprimityvinta, supaprastinta, suminkyta į patogią tešlos formą, su patogiu raugo kiekiu pašaunant ant patogios liepsnos pasaulėvaizdinė bandelė. Mąstytojas jautė, jog šios pasaulėvaizdinės bandelės „receptūros” akumuliacija gali tapti reikšmingu sociumo motolograminės struktūros elementu, kuris ilgainiui pradeda dominuoti, kaip tiesos, teisingumo, tikrovės, esmės sąvokas fetišizuojantis naratyvas, užgožiantis bet kokią kritinę arba, kaip dabar populiaru sakyti, sveiko proto pastangą, o ir iš principo, jos radimosi galimybę.

Net ir paviršutiniškas atožvilgsnis į istorijos Buvo(?) mūsų sąmonės horizonte išsiskleidžia, kaip neįveikta maratono distancija, tokio maratono, kuris privalėjo būti įveiktas likimiškai, t.y. egzistenciškai atsiveriant pasauliui ne jį aiškinant(?), o haidegeriškąja prasme savo žvilgsnį išstatant pasaulio horizontui ir jame sutelktai galimybei. Šuoliuodami per Vakarų pasaulio istorijos epochas regime, kaip netoli nubėgome nuo Efezo miestelėnų virtuvėse besitvenkusių prietaringumo garų, nuo jų žudančio tvaiko, kuris jau kitoje graikiškojo pasaulio vietoje, Atėnuose, nuodų taurėje užtroškino Sokratą, deja, ne tik jį. Šis įvykis tapo pirmąja, tačiau tikrai nepaskutiniąja, Vakarų kultūros mitologeminės ir racionaliosios arba būtį skaidrinančios sąmonės priešstata, išaugusia į collision tarp μύθος ir γνῶσις. Sokrato mirtis tapo iš mitų prieblandos ir agresyvaus bei suprimityvinto galios diskurso trokštančios išsivaduoti žmogaus metafora. Reikia pripažinti, kad šioje priešstatoje mitas akumuliavo didžiulę galią ir gan sėkmingai traiškė(o) ir slopino(a) mėginančią skaidrėti sąmonę. Mito galia šviesėjančią žmogaus savivokos dinamiką kaip niekad sėkmingai traiško ir slopina mūsų dienų simuliakrizuotos „tikrovės” mitagirnapusėmis, kurios pasitelkia technologiją - TV ekrano volą ir mito struktūros pagrindu audžiamą progresyvaus(?) žmogaus retorinę paklotę, šį  šviesėjančios žmogaus sąmonės judesį palieka atskirų intelektualų ir kultūrininkų neurotiško ir frustruojančio tekstažodžio ir žodžiateksčio žaidybinės kombinotorikos erdvėje, t.y. kalbinės moduliacijos sraute be jokio ἠθική φιλοσοφία turinio. Tai vis dar modernybės (apšvietos) proto galios idealo savosios tapatybės ieškojimo keliai ir klystkeliai.

Tikime - kultūrologinė ir idėjų istoriografinė paradigma tarsi tai ir patvirtina - jog esame apšvietos epochos vaikai, kurių protėviai nesidrovėdami uždaviniu ir tikslu sau kėlė „žmogaus perkeitimą” arba jo paskutinių prietaringumo ir mitologeminės sąmonės rudimentų įveiką, taip tarsi mėgindami išpirkti sokratiškosios mirties kaltę ir gėdą. Deja, su liūdesiu tenka konstatuoti - mūsų epochos patirtis tą ypač skaudžiai paliudijo - jog šios pretenzijos buvo bevaisės ir bergždžios. Nors žmogaus rekonstravimui ir perkonstravimui (Švietimo epochos idealas) buvo skiriama daug laiko ir pastangų, tačiau tenka konstatuoti, jog visa apšvietos patetika pasiliko tik siaurame intelektualų ratelyje kultivuojama humanistinė retorika nesugebėjusi esmingai paveikti destruktyvumo ir savidestrukcijos keliu žengusios modernybės epochos. Dar daugiau patys primityviausi ir brutaliausi nacionalistiniai ir antihumanistiniai sąjūdžiai (komunizmas, nacizmas, fašizmas, maoizmas) savo galutinę formuotę, politinės ideologijos ir struktūros požiūriu, įgijo technologinio žmonijos progreso priešaušryje, t.y. apšvietos idealo apoteoziniame topose - modernybėje.

Modernybės technologinio progreso priešaušris turėjo žymėti žmogaus: (de)mitologizuotos, (de)religizuotos, (be)iliuzinės, (be)metafizinės (pabrėžiu ne (ne)metafizinės, o (be)metafizinės) sąmonės triumfą. Deja, jis žymėjo pačių brutaliausių ir technologine prasme rafinuočiausių bei ciniškiausių totalitarinių sistemų radimąsi, kurios slėpdamosis po Trečiojo reicho (Vokietija), Spalio revoliucijos (Rusija), Kultūrinės revoliucijos (Kinija) ir kt. vėliavomis į pasaulį paleido eschatologinius blogio angelus, kurie su pasimėgavimu gulaguose, koncentracijos stovyklose ir kitose darbo ir perauklėjimo zonose naikino ištisas tautas ir socialines grupes. Žvelgiant į šį istorinį „paveldą”, o ir dabarties negebėjimą jį įsisąmoninti, kaip mūsų kartos, o ir ateities kartų atsakomybės besišaukiančią blogio realybę, dažnai kyla pagunda tokio masto blogį ir neteisingumą įpinti į įvairias metafizines, t.y. abstrakčias, blogio ir kaltės metaforų struktūras taip mėginant, galbūt nesąmoningai, retušuoti konkretaus blogio ir konkrečios kaltės bei atsakomybės šaltinį ir priežastis, kurios dažnai slepiasi kiekvieno iš mūsų virtuvėje. Iš abstraktybės ūkuose paskendusio mito apie Kitą kaip blogį atsiradusią tragizmo sąmonę mūsų epocha mėgina įveikti nemažiau abstrakčia ir ūkanota meta etinę ir kalbine struktūra, kurios dažnam dėl savo sofistikuotos diskurso formos regisi įspūdinga istorine galimybe. Asmeninė patirtis leidžia teigti, jog dažnai tai viso labo eklektiška politinio ir akademinio monologiškumo forma, pasireiškianti narciziška retorika. Tik tiek.

Tokiai kaltės suabstraktinimo rizikai, o ir iš jos kylančiam pavojui personalizuotą kaltės sąvoką eliminuoti apskritai, aiškia opozicija skamba Heraklito ištaros parafrazė, jog XX a. naikinimo ir susinaikinimo sąmonė brendo ir radosi ne sofistikuotuose politiniuose ir filosofiniuose diskursuose, o virtuvėje audžiamuose mituose ir tikėjimuose. Tėvų ir senelių virtuvėse „sužinojome” apie žydų ir masonų pasaulinį sąmokslą, apie vienos ar kitos kaimyninės tautos ar religinės grupės „savaiminį blogį”, kuris graso mūsų tautos ar religinės praktikos sakralumui ir dar daug mitų ir mitelių, su kuriais iš savo virtuvių πόλις žengėme į pasaulį κόσμος.

Kodėl kalbu apie mitą ir kaltę dabar? Nežinau, gal Vėlinių nuotaika tokia. Kita vertus sunku nuslėpti ir tą faktą, jog aplinkoje pradeda ryškėti gan keistos, nesiimu jų vertinti pavojingumo kategorijomis, nuotaikos, kurios atskiras žmonių grupes, o ir ištisas valstybes ir tautas pradeda regėti priešais ir tai vyksta Lietuvoje, šalyje kuri pati gali tapti gan lengvu grobiu, bet kokiam panslavizmui, pangermanizmui ir t.t.

Tenka konstatuoti ir kitą gan liūdną faktą, jog esame apsiblausę politiškai ir pilietiškai. Su apmaudu stebiu, kaip įvairūs praėjusios dienos politikieriai mėgina save reabilituoti PLAYBOY puslapiuose ar silpnaprotyste kvepiančiuose televiziniuose šou, tai daro gardžiuodamiesi savo prašvinkėliška politine retorika, taip visiškai griaudami paskutinius politikos idealybės likučius.

Liūdna dėl savo kartos, kurios konformizmas ir cinizmas (tam skirsiu atskirą įrašą) pasiekė tokį mastelį, kad mūsų tėvų ir senelių alkis geresniam gyvenimui, leidęs kartai retušuoti moralinių verčių turinius, prieš dabartinį beprasmybės ir bukumo diktuojamą narcisizmą, atrodo tik kukliu ir vaikišku žulikavimu. Taps be galo liūdna, jei istorijos vadovėliuose mūsų karta bus vardijama didžiausia šios epochos gėda.

Tiesa, daug vilties teikia mūsų kultūrininkų bendruomenė, bent ta jos dalis, kuri skendi egzistencinėse įtampose ir nesivelia į pilvažmogių stumdymąsi prie pono su skatiku kišenėje. Ateis laikas ir jie tikrai prabils sąžinės balsu mūsų ir ateities kartoms, aš tuo esu įsitikinęs. Jie veikiausiai vieninteliai sugebės pateisinti mūsų veltėdžiavimą ateities kartų akivaizdoje.

Visa ši teksto žosmė radosi galvojant apie mitą, kuris subręstą ne Gamtos, ne Dievo, ne Kito nežinomybės prieblandoje, o virtuvės estetikoje, jos kvapuose, aprūkusiose sienose, riebalų blizgyje ir toje keistoje maisto adoracijoje, kuri kaip niekas kitas šaukte šaukiasi teksto: Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.

Rodyk draugams