BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nesuprantu feminisčių ir homoseksualų, bet myliu A.Šliogerį.

Niekada anksčiau neteko girdėti apie Nidą Vasiliauskaitę. Tačiau kai ši jauna mergina pradėjo viešą polemiką su profesoriumi Arvydu Šliogeriu apie ją išgirdo visi. Pirmasis įspūdis - drąsi mergina, mat viešumoje susikauti su neurotišku ir mizantropišku profesoriumi gali nedaugelis. Ne todėl, kad profesoriaus mizantropiškumas išvirsta į užgaulų poleminį stilių, kurio net ir pats drąsiausias oponentas privengtų dėl galimo viešo pažeminimo, bet dėl to, kad dažnai išsakomos šliogeriškos mintys apie politinius ir visuomeninius procesus yra kaip niekad taiklios ir aktualios. Jas sukritikuoti bemaž neįmanoma.

Todėl Vasiliauskaitės „drąsą” pradėti polemiką su Šliogeriu vertinau kaip tik šiuo aspektu. Maniau, jog gerbiama Vasiliauskaitė ims ir radikaliai sukritikuos Šliogerio „niekio” koncepciją, su jaunatviškumui būdingu intelektualiniu įniršių demaskuos šliogeriško panteizmo tuščią pretenziją konstruoti naują lietuvių savimonės ideologiją. Deja klydau. Nežinau, ar dėl to paties jaunatviškumo, ar dėl perdėto noro būti labiau matomai nei jos ar profesoriaus idėjos, tačiau Vasiliauskaitė tesugebėjo Šliogerį apkaltinti nekorektišku poleminiu stiliumi ir antifeministiniais teiginiais. Beliko padaryti išvadą, jog šiai jaunai „intelektualei” (kabučių niekaip negaliu išvengti) griežtai asmeninė ir nepretenduojanti į akademinį rimtumą Šliogerio nuomonė tapo svariu pagrindu „konceptualiai” kritikuoti profesoriaus nesamą antifeministinę „teoriją”, o ir pačią filosofo asmenybę. Prisipažinsiu, jog buvo įdomu stebėti viešus Vasiliauskaitės mėginimus šliogerišką argumentum ad hominem logiką „statyti” į vietą. Pastangos, deja, nepasiteisino.

Įdėmiau pažvelgęs į jaunosios filosofės pamintijimus taip ir nesupratau, ką jie reiškia ir ką norima jais pasakyti. Beliko konstatuoti, jog šios jaunos merginos emocionaliuose pagraudenimuose, kurie dažnai peraugdavo į isterišką vyriškumo neigimą in principium, nieko svaraus ir įtikinamo prieš Šliogerio teiginius neatradau. Su tokiu pakiliu ir įsakmiu tonu pradėjusi prokuroro kalbą iš esmės, t.y dėl motyvų, vėliau Vasiliauskaitė visiškai praskydo ir tapo kalbos korektore - technine darbuotoja, o ne prokurore - lygiaverte proceso dalyve kitai proceso pusei, t.y. A.Šliogeriui. Tiesa, autorės garbei reikia pripažinti, kad Šliogerio minčių formulavimo stilistiką ji kritikuoja ne tik nuosekliai ir gausiai, bet ir įtikinamai. Bene pirmoji tą padariusi viešai ir tokiu radikaliu gestu. Ši išvada yra vienintelis racionalus Vasiliauskaitės pozos vertinimas ir jos aiškinimas. Tačiau Vasiliauskaitės isteriškas ir primygtinis noras vystyti diskusiją apie Šliogerio minties raiškos stilistiką man regis beprasmiškas. Stilius yra perdėm individualus dalykas. Nemanau, jog kažkas kaltintų F.Nyčę ar A.Šopenhauerį dėl perdėto cinizmo ir kartkartėmis įžeidaus rašymo stiliaus. Tai yra jų stilius. Mes renkamės skaityti šiuo stiliumi ar ne. Juk stilius nesirenka mūsų kaip skaitovų. Todėl esame laisvi apsispręsti dėl teksto stilistikos.

Tačiau jaunosios filosofės perdėtas „rūpestis” Šliogerio minčių estetika - neatsitiktinis. „Drąsioji” Vasiliauskaitė pamėgino atlikti neįtikėtinai bravūrišką ir mirtiną, bent kiek save gerbiančiam intelektualui, triuką - ji šliogerišką žodžio meistrystę tiesiogiai susiejo su minties turiniu. Va va teisingą išvadą padarėte. Suprask, jei stilius vulgarus, tai ir mintis neturi šansų būti bent kiek gilesnė ir prasmingesnė. Atvirai sakant truputį klerikalus ir viduramžiais dvelkiantis scholastinio mąstymo recidyvas. Buvo toksai minties istorijos laikotarpis, kad teksto stilistika kūrė minties ontologiją, o ne minties ontologija diktavo tekstinės išraiškos formas. Tačiau tą nesusipratėlišką flirtą tarp minties ir jos formos stilistikos nutraukė L. Vitgenšteino primygtis siūlymas geriau patylėti, jei nesugebama logiškai ir aiškiai suformuluoti minties. Gaila, Vasiliauskaitė to neišgirdo, nors ir turėjo. Juk jei neklystu šios merginos esama vienos perspektyviausių jaunųjų filosofijos žvaigždžių (imu tuo stipriai abejoti). Tai va, šis mėginimas per formą kritikuoti turinį (Vasiliauskaitės kritika Šliogeriui) daugiau nei neįtikinamas, drįsčiau spėti, jis atskleidžia pavojingą tendenciją, įsivyraujančią intelektualų tarpe - savo „intelektualumo” koeficientą sieti su TV, radijo ar internetinio portalo auditorijos reitingu. Kitaip tariant, jaunųjų intelektualų noras būti populiariems labiau charakteringas nei noras būti kukliai išmintingais, o tai susiję su stiliaus “mandrumu” ir minties sensacingumu.

Reziumė. Man regis, jog Vasiliauskaitės mėginimas įgelti arba „pastatyti” profesorių į vietą pasirodė bemaž vertas užuojautos. Išties čia be jokios ironijos, man gaila šios merginos. Gaila ne todėl, kad jos orientacija (linkęs spėti homoseksuali) ją verčia jaustis tam tikru visuomenės paribiu, o dėl to, kad keistas noras įgelti mizantropiškai asmenybei, Vasiliauskaitei pačiai to nesuvokiant, ją nebyliai verčia rinktis Šliogerio siūlomą pasaulėvaizdį ir pasaulėjautą bei jų diktuojamas žaidimo taisykles. Vieši Vasiliauskaitės pamąstymai, tiksliau apologetika feminizmui ir savo apsisprendimui būti homoseksualia, atrodo apverktini ir apgailėtini. Apverktini ir apgailėtini todėl, kad šios apologetikos niekam nereikia, mažiausiai jos reikia feministėms ir homoseksualiems žmonėms. Šis prometėjiškas heroizmas ne vietoje ir ne laiku, jis tiesiog stokojantis nuovokos. Tokiu nenuosekliu mėginimu apginti tai, kas neapginama viešai (tikėjimas), ši jauna mergina save stumia į dar gilesnį dalies visuomenės, palaikančios feministines ar homoseksualias idėjas, ignoravimą ir nepalaikymą . Tokia turėtų būti natūrali reakcija į viešus nusikalbėjimą ir pajuoką, kurios sulaukia panašūs išsišokimai. Niekam ne paslaptis, jog A.Šliogeris jau seniai kovoja su savo vienatvės ir perdėtos išminties demonais. Vasiliauskaitė veikiausiai dar nežino, kokią triuškinančią galią turi šie demonai, kai jie susigrumia su nepatyrusia ir verksminga siela. Tačiau dėl savo jaunatviško ego ir nepatyrimo jaunoji filosofė strimgalviais veržiasi į tą jos asmeninės reputacijos armagedoną. Turbūt tai reikėtų pateisinti nesveiku noru prilygti didiems epochos išminties autoritetams. Deja, Vasiliauskaitei nepavyko.

Todėl ir mylių Arvydą Šliogerį, tiksliau jo išmintį - tikėti idėja nekvaršinant galvos dėl jos racionalizavimo ir mėginimo apginti ją viešai. Juk retas iš mūsų nuoširdų savo tikėjimą viešai gina. Tikėjimo iš mūsų niekas negali išplėšti, tai giliai asmeniška ir autentiška. Tikėjimas ir aš esame viena. Esant reikalui tikėjimą galiu tiktai paliudyti, ką ir padarė Šliogeris kalbėdamas apie Plutarchą ir mezgimo vadovėlius, tačiau užsipultas Vasiliauskaitės nepuolė savo tikėjimo ginti. Gerbtina ir daug pasakanti laikysena. Juk nebūtina ginti tai, kuo giliai širdyje tiki, nors tam ir graso išorinės isteriškos jaunalesbietiškos atakos. Tuo tarpu Vasiliauskaitė su religiniam fanatizmui būdinga aistra užsipuolusi Šliogerį leido suabejoti pačios nuoširdžiu tikėjimu tuo ką gina. O tai leidžia šią jauną ir sutrikusią merginą traktuoti kaip sektantišką ir gilią tikėjimo bei asmenybės krizę išgyvenančią asmenybę. Ar tokią asmenybę galima suprasti? Ne supratimo, o globos ir pagalbos šaukiasi tokia isterika minčių salvė.

Asmeniškai manau, kad feministinis judėjimas, ypač Lietuvoje, savo tikslais keldamas tik abortų legalizavimo ir homoseksualios orientacijos moterų teisių gynimą, save stumia į jau minėtą keistai nepatrauklų asocijavimą su isteriškomis pavilionienėmis ir vasiliauskaitėmis, kurios savo intelektulios pozicijos stygių slepia po inkvizicine retorika - kas prieš mus, tas vertas laužo! Nuoširdus palinkėjimas visam feministiniam Lietuvos avangardui, kad taptų mažiau klerikalus, verksmingas ir isteriškas. Nes priešingu atveju su tokiu „feminizmu” polemizuoti galės tik psichoterapiautai, bet ne filosofai, sociologai ar politologai.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (22)

  1. Iki kelerių metų amžius gali būti kaip pabrėžiamas kaip itin svarus argumentas, linguojant seniokišką galvą “taip taip, jaunatviškas maksimalizmas, praeis”? Tai Vasiliauskaitei, manyčiau, yra apie 35 m.
    Lytinės orientacijos naudojimas kaip argumentą yra brandžiai intelektualu?

  2. MZ:

    Gal galėtum dažniau “enter” naudoti? Seniai įrodyta, kad tekstas “plytomis” - ilgomis pastraipomis verčia žmones jo neskaityti. Pažiūrėk, kas kiek eilučių tarpą deda pvz., lrytas.lt, delfi.lt ir kiti. Jeigu jau rašai skaitytojui, tai gal pagaliau pradėsi jį gerbti?

  3. Vytas:

    Deja, visas tekstas - tik eilė vis kartojamų ir varijuojamų konstatacijų kokia NV šiokia ir tokia, kaip ji, giliu autoriaus įsitikinimu, nesuprato, nepataikė, nemokėjo suformuluoti, neįžvelgė. Argumentų, įrodančių šių vertinimų pagrįstumą - jokių, tik vertinimai “iš lubų” (ji ir “emocionali”, ir “isteriška” - kodėl? kad reagavo, kad drįso “užsikabinti” profesorių?? O pats profesorius su savo “Man siaubą kelią lyčių niveliacija, ji mane žemina kaip vyrą!” - nei isteriškas, nei emocionalus :)). Juokinga…

  4. Vytas:

    Ir ad homonem, ad hominem… Spekuliacijos apie visiškai nepažįstamą žmogų, jo asmenybės tariamus sutrikimus ir slaptus troškimus - kaip tai intelektualu!

  5. Miela Gabija, Martynai ir Vytautai,

    Dėl amžiaus. Formaliai pagal LR jaunimo politikos pagrindų įstatymą, jaunimo politikos subjektais, t.y jaunuoliais, laikomi asmenys nevyresnis nei 35 metų. Kita vertus čia tik detalės:)
    Dabar miela Gabija, o ir Vytautai, dėl mano perdėm suasmeninto ir akademinio brandumo stokojančio Vasiliauskaitės tekstų vertinimo:
    1. Su šios autorės viešosios polemikos stiliumi ir turiniu esu išsamiai susipažinęs. Po jūsų pastabų dar kartą peržvelgiau šios autorės tekstus. Turiu jus nuvilti. Nesuradau nei vieno papildomo argumento, kad jos stilistiką ir argumentų dėstymą, o čia griežtai vertinau tik tai, galėčiau įvardinti kaip nors kitaip. “Verksmingas ir isteriškas” bene geriausiai tinkantis apibrėžimas - stiliui ir “nuovokos bei įžvalgos stokojantis” - argumentų dėstymui. Tokį stiliaus ir argumentacijos “struktūrą” atpažįstu radikalios feministės Valerie Solanas knygos tekstuose (Knyga “Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas”). Tad kaip sakoma yra su kuo gerbiamą Vasiliauskaitę palyginti. Nenoriu būti blogu pranašu, tačiau kiek įvairios fobijos ir savo tapatybės identifikavimo disfunkcionalumas gali paveikti žmogų ir jo viešo elgesio ir saviraiškos turinį, o ir atvirkščiai šis elgesys gali paaiškinti asmens emocinę būklę, parodo tos pačios p.Solanas pasikėsinimas į Andy Warholą. Žmogus išgyveno, o feministinis “brandus” ir “solidus” argumentas šiltai nusėdo NY valstijos kalėme. Ironiška, jog Vasiliauskaitė neturėdama galimybės šauti į Šliogerį iš tikro ginklo “šauna” į jį formaliu skundikišku šūviu - kreipiasi į VU Akademinės etikos komisiją - atlikdama paklaikusios p.Solanas déjà vu. Brandus intelektualas laikytųsi diskursyvumo etikos ir tradicijos diktuojamo principo - nekomentuotų tai kas buvo pasakyta neviešai ir buvo asmeniniai pamąstymai. O čia Vasiliauskaitė neišlaikė ir tapo perdėm subjektyvia, kaip sakoma logos užgožė psiche:) Bet vis gelbėja Vasiliauskaitę tas jaunumas…užtai jai ir atleidžiame:)
    2. Dabar dėl mano perdėto šios merginos homoseksualumo akcentavimo. Turiu pasakyti, kad homoseksualūs žmonės man nėra raupsuotieji. Nepuoselėju gražuliškai (P.Gražulis) inkviziciškų nuostatų šios orientacijos žmonėms. Tačiau nepalaikiau ir prisipažinsiu, jog jaučiau ir jaučiu nepakeliamą šleikštulį žmonėms, kurie argumentų ir idėjų stygių maskuoja menamu “pažeidžiamumu” ar įvairiomis diskriminacijomis ir dar dangstosi intelektualų vardais. Todėl man ir kyla noras paklausti vasiliauskaičių, o ką bendro turi homoseksualizmas ir feminizmas, ir kodėl jis paradigmiškai gretinimas? Čia ką xx a. visoje Europoje kilę pilietiniai sąjūdžiai už moterų teisę balsuoti visuotiniuose rinkimuose beišimties homoseksualūs? Kitaip tariant, Vasiliauskaitės diskurso logikoje matau daug spragų ir sąmoningų nutylėjimų, kuris ją daro minties ir loginės struktūros požiūriu padriką autorę vertą pačių griežčiausių vertinimų. O ir rašau savo vertinimus į blogą, tad jų tonacija, kur kas pakilesnė ir labiau provokuojanti. Žanras, toks jau dalykas:)
    3. MZ ačių už taiklias ir savalaikes pastabas. Pasistengsiu būti skrupulingesnis ir dėmesingesnis skaitytojo adresu.

  6. dėl MZ pastabos: mažai dedi pastangų būti dėmesingesnis, nes ir šitas didžiulis komentaras yra be tarpų, o tai reiškia, kad aš nesu pajėgi jo perskaityt.

  7. Del jūsų Gabija,

    Miela Gabija, Martynai ir Vytautai,

    Dėl amžiaus. Formaliai pagal LR jaunimo politikos pagrindų įstatymą, jaunimo politikos subjektais, t.y jaunuoliais, laikomi asmenys nevyresnis nei 35 metų. Kita vertus čia tik detalės:)

    Dabar miela Gabija, o ir Vytautai, dėl mano perdėm suasmeninto ir akademinio brandumo stokojančio Vasiliauskaitės tekstų vertinimo:
    1. Su šios autorės viešosios polemikos stiliumi ir turiniu esu išsamiai susipažinęs. Po jūsų pastabų dar kartą peržvelgiau šios autorės tekstus. Turiu jus nuvilti. Nesuradau nei vieno papildomo argumento, kad jos stilistiką ir argumentų dėstymą, o čia griežtai vertinau tik tai, galėčiau įvardinti kaip nors kitaip. “Verksmingas ir isteriškas” bene geriausiai tinkantis apibrėžimas - stiliui ir “nuovokos bei įžvalgos stokojantis” - argumentų dėstymui.

    Tokį stiliaus ir argumentacijos “struktūrą” atpažįstu radikalios feministės Valerie Solanas knygos tekstuose (Knyga “Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas”). Tad kaip sakoma yra su kuo gerbiamą Vasiliauskaitę palyginti. Nenoriu būti blogu pranašu, tačiau kiek įvairios fobijos ir savo tapatybės identifikavimo disfunkcionalumas gali paveikti žmogų ir jo viešo elgesio ir saviraiškos turinį, o ir atvirkščiai šis elgesys gali paaiškinti asmens emocinę būklę, parodo tos pačios p.Solanas pasikėsinimas į Andy Warholą. Žmogus išgyveno, o feministinis “brandus” ir “solidus” argumentas šiltai nusėdo NY valstijos kalėme.

    Ironiška, jog Vasiliauskaitė neturėdama galimybės šauti į Šliogerį iš tikro ginklo “šauna” į jį formaliu skundikišku šūviu - kreipiasi į VU Akademinės etikos komisiją - atlikdama paklaikusios p.Solanas déjà vu. Brandus intelektualas laikytųsi diskursyvumo etikos ir tradicijos diktuojamo principo - nekomentuotų tai kas buvo pasakyta neviešai ir buvo asmeniniai pamąstymai. O čia Vasiliauskaitė neišlaikė ir tapo perdėm subjektyvia, kaip sakoma logos užgožė psiche:) Bet vis gelbėja Vasiliauskaitę tas jaunumas…užtai jai ir atleidžiame:)

    2. Dabar dėl mano perdėto šios merginos homoseksualumo akcentavimo. Turiu pasakyti, kad homoseksualūs žmonės man nėra raupsuotieji. Nepuoselėju gražuliškai (P.Gražulis) inkviziciškų nuostatų šios orientacijos žmonėms. Tačiau nepalaikiau ir prisipažinsiu, jog jaučiau ir jaučiu nepakeliamą šleikštulį žmonėms, kurie argumentų ir idėjų stygių maskuoja menamu “pažeidžiamumu” ar įvairiomis diskriminacijomis ir dar dangstosi intelektualų vardais.

    Todėl man ir kyla noras paklausti vasiliauskaičių, o ką
    bendro turi homoseksualizmas ir feminizmas, ir kodėl jis paradigmiškai gretinimas? Čia ką xx a. visoje Europoje kilę pilietiniai sąjūdžiai už moterų teisę balsuoti visuotiniuose rinkimuose beišimties homoseksualūs? Kitaip tariant, Vasiliauskaitės diskurso logikoje matau daug spragų ir sąmoningų nutylėjimų, kuris ją daro minties ir loginės struktūros požiūriu padriką autorę vertą pačių griežčiausių vertinimų. O ir rašau savo vertinimus į blogą, tad jų tonacija, kur kas pakilesnė ir labiau provokuojanti. Žanras, toks jau dalykas:)

    3. MZ ačių už taiklias ir savalaikes pastabas. Pasistengsiu būti skrupulingesnis ir dėmesingesnis skaitytojo adresu.

  8. Negražu trinti komentarus

  9. Oho čia man naujiena?!

  10. Vardas.:

    Visų pirma, Vasiliauskaitė yra protinga (ir gal net graži) moteris, o ne “jauna mergina”, kurios jūs nežinojote. Tokia yra tiesa (čia ironija, nes abu tokie teiginiai yra vienodai teisingi ir vienodai klaidingi). Jeigu ji įžvelgė netaktą Šliogerio pasisakymuose, tai labai gerai, reiškia yra aktyvi. Taryba nusprendė, kad bausti negalima, pasigailėti. Profesorius buvo įspėtas. Susitvarkys.

    Antra, visiems akivaizdu, kad Valerie Solanas buvo beprotė, nuo vaikystės žaginama ir šiaip nieko neturi bendro su protinga (ir gal net gražia) moterimi, ta Nida.

    Jeigu jau asmeniškumus skaičiuot, tai viskas taip ir turėjo būti. Niekam neatrodo natūralu, kad jei kyla įtarimas dėl antifeministinio pobūdžio pasisakymų viešojoje erdvėje, pirma ir turėtų reaguoti feministinio požiūrio asmenys? O va čia jau jūsų šita intelektualinė ejakuliacija tai gerokai priešlaikinė atrodo. Aišku, nepagrįsta taip sakyti, nes net viso straipsnio neskaičiau, bet kažkodėl norėjau. Na žinot, rašau ką noriu, kaip ir jūs.

    Ai beje, čia šiaip citata iš Arvydo paskaitos: “Moters esmė yra tylėti.” Dar prieš visą konfliktą, ir be jokių čia kontekstų.

  11. Vardas.:

    Ai dar, taip taip, perskaičiau čia kažką apie feminizmo ir homoseksualizmo paradigmų ryšius, tai jeigu jau tokį dalyką neigti, tai gal pirma pasiskaityti truputį reiktų apie feminizmo teoriją? Ypačiai apie tąjį antrosios kartos feminizmą, kuris ir buvo vienintelis normalus, ir dargi tikrai paradigmiškai susisaistęs su homoseksualizmu tam tikra prasme. Ten jūs minite pirmos kartos feminizmą, kuris apart teisės balsuoti daugiau nieko ir nepadarė.

  12. Mielas Varde,

    Norėjau nuoširdžiai padėkoti už laiką, kurį skyrėte mano kuklios ir perdėm subjektyvios rašliavos pakomentavimui. Dar kartą dėkoju nuoširdžiausiai. Dabar trumpai apie jūsiškius teiginius:

    Vardas: Visų pirma, Vasiliauskaitė yra protinga (ir gal net graži) moteris, o ne “jauna mergina”, kurios jūs nežinojote. Tokia yra tiesa (čia ironija, nes abu tokie teiginiai yra vienodai teisingi ir vienodai klaidingi). Jeigu ji įžvelgė netaktą Šliogerio pasisakymuose, tai labai gerai, reiškia yra aktyvi. Taryba nusprendė, kad bausti negalima, pasigailėti. Profesorius buvo įspėtas. Susitvarkys.

    AŠ: Negaliu nesutikti su Jūsų teiginiu, kad gerbiama Vasiliauskaitė galbūt yra graži ir netgi protinga moteris. Iš ties, būtų puiku ir miela žinoti, jog gerb. Nida dėl savo grožio visiškai neabejoja. Nes aš dėl estetinių dalykų, o ypač moters grožio, norėčiau pasilikti subjektyvią teisę ir kitaip manyti. O ir norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį, kad mėginimas gretinti “aktyvumą” su “netakto pastebėjimu” švelniai tariant daugiau nei keistas. Norėtųsi pasiteirauti, aktyvumas koks? Akademiškai brandus (teorinė polemika), politiškai nuoseklus (ideologinė takoskyrą), administraciškai teisingas (galia spręsti apie teisėtumą), koks gi tas aktyvumas? Jei leisite, tai man toks “aktyvumas” primena neseną istoriją ir ją įprasminantį šūkį - всегда готов! Galų gale nesvarbu, ką turite omenyje teigdamas(a) apie aktyvumą. Šioje situacijoje jis atrodė neskaniai ir “pro šalį”. Jei čia buvo noro parodyti savo pedagoginę išmonę t.y. sudrausminant “neklaužadą” profesorių, tai turiu pasakyti, kad gerb. Vasiliauskaitė prašovė. Tik tiek.

    Vardas: Antra, visiems akivaizdu, kad Valerie Solanas buvo beprotė, nuo vaikystės žaginama ir šiaip nieko neturi bendro su protinga (ir gal net gražia) moterimi, ta Nida.

    AŠ: Mano mielas(a) Varde. Yra toksai psichoanalitinis triukas, sakyčiau psichoanalizės metodui kertinis, kai žmogų nenorintį atsiskleisti prieš psichoanalitiką mėginama dekonstruoti “paralelinio” - saugesnio pasaulio ir įvaizdžių pagalba. Toks kontroliuojamas šizofrenijos metodas. Dabar prie Solanas ir Vasiliauskaitės. Matote, neurotiškas ir perversiškas Nidos elgesys, o jos mintys ir jų turinys, kaip tik tai ir byloja, buvo priežastis, kuri ją įvėlė į “polemiką” su Šliogeriu. Kaip jau minėjau, nieko konceptualaus tik noras “eliminuoti” Šliogerį ir jo mąstymą bei ideologiją. Ir tik tam, kad neerzintų. Kokią galėčiau brėžti paralelę tarp Solana ir Vasiliauskaitės elgesio ir motyvų:)))? Ogi tiesioginę. Dabar dėl jūsų teiginio, jog “visiems žinoma”. Na nemanau, jog visiems. Visų pirma “visiems” tokios detalės neįdomios, o ir bent kiek intelektualesniam žmogui jos netampa pagrindu vertinti vieno ar kito pamintijimo turinį. Jei jūsų nuomone beprotystė negali būti genialia, tai tenka apgailestauti, jog tokiu savo požiūriu daug ką braukiate iš turtingo minties istorijos palikimo sąrašo.Be abejo, sprendimas Jūsų…

    Vardas: Jeigu jau asmeniškumus skaičiuot, tai viskas taip ir turėjo būti. Niekam neatrodo natūralu, kad jei kyla įtarimas dėl antifeministinio pobūdžio pasisakymų viešojoje erdvėje, pirma ir turėtų reaguoti feministinio požiūrio asmenys? O va čia jau jūsų šita intelektualinė ejakuliacija tai gerokai priešlaikinė atrodo. Aišku, nepagrįsta taip sakyti, nes net viso straipsnio neskaičiau, bet kažkodėl norėjau. Na žinot, rašau ką noriu, kaip ir jūs.

    AŠ: O čia ir suviskam neturiu ką pasakyti. Nes laikyčiau dideliu netaktu komentuoti tai, kas iš ties kvepia asmenine žmogaus pagieža. Dėl feministinės reakcijos. Labai trumpai, skaudu, kad nesugebate ar tingite save apibrėžti pozityviai. Nes dabar matau tik teoriją ir jos šalininkes, kurios sako mes “nesame tai”….

    Vardas: Ai beje, čia šiaip citata iš Arvydo paskaitos: “Moters esmė yra tylėti.” Dar prieš visą konfliktą, ir be jokių čia kontekstų.

    AŠ: Mano mielas(a) Vardas, jei bent kiek stipriau žaistumėte ne tik su savokomis, bet ir su minties tradicija, tai klausimų, kodėl ir kam adresuojami tokie žodžiai, Jums nekiltų.

  13. Vardas: Ai dar, taip taip, perskaičiau čia kažką apie feminizmo ir homoseksualizmo paradigmų ryšius, tai jeigu jau tokį dalyką neigti, tai gal pirma pasiskaityti truputį reiktų apie feminizmo teoriją? Ypačiai apie tąjį antrosios kartos feminizmą, kuris ir buvo vienintelis normalus, ir dargi tikrai paradigmiškai susisaistęs su homoseksualizmu tam tikra prasme. Ten jūs minite pirmos kartos feminizmą, kuris apart teisės balsuoti daugiau nieko ir nepadarė.

    AŠ: Nenoriu čia plėstis, bet trumpai tik pasakysiu, kad antroji ar trečioji banga čia nelabai svarbu:) Laikyčiau esminiu pastebėjimą, jog viso feministinio judėjimo “ontologija” yra ne kas kita, kaip mėginimas save “išskirti” iš vyro. Gaila tik tai, kad šis išskyrimas turi dvi kryptis, tai absoliutų moters dekonstravimą (teisė į abortą, homoseksualumas ir t.t)ir rekonstravimas (noriu būti vyras). Prisipažinsiu, kad velniškai myliu moteris, bet… kartais silentium est aurum:)))
    Gero ir smagaus vakaro!

  14. arminas:

    Klausyk, Nerijau, prie ko čia apskritai tas diskutuojamos autorės grožio svarstymas? Kaip tai sustiprina tavo teorinius argumentus? Ji ką - į “Olia-lia pupytes” pretenduoja ar tau į meilužes siūlosi? Gal fotografavosi “Vakaro žinių” kalendoriui, privertė tave jį nusipirkti ir ant sienos pasikabinti? O gal savo teiginius kur nors grindė “asmeniniu žavesiu”?? Ne? Tai kam čia paistai nesąmones?

    Ok, tau ji negraži - ir ką? Kaip tai susiję su jos tekstais ar požiūriu į Šliogerį (jis taigi gražuoliukas!)? Vieniems gražios “pupytės”, kitiems - Rubenso damos, tretiems “fatališkos moterys”, ketvirtiems barzdoti ir pilvoti diedai, penktiems - pasišiaušę berniukiškos merginos; vieniems blondinės, kitiems - brunetės, negirdėjai? Pats, reikia manyti, esi neprilygstamas gražuolis, kuriam ne tik visos (išskyrus, žinoma, “nenormalias”) moterys puola po kojų, bet ir brandžiu mąstytoju tave ne kas kita kaip tavo kerinti išvaizda padarė :). Tikriausiai ir NV rašo būtent tam, kad tau, Nerijau, “patiktų kaip moteris” ir todėl, jei kartais sužinotų apie savo nesėkmę, jai turėtų būti baisiai baisiai baisiai skaudu :DD

  15. Gerbiamas Arminai,

    Norėjau Jums nuoširdžiai padėkoti, kad skaitote, atrandate laiko ir motyvacijos išsakyti savo pastabas ir mintis.

    Sutinku su Jumis, kad kai kurie mano pastebėjimai yra perdėm subjektyvūs ir balansuojantys ant korektiškumo ribos. Tačiau tam turiu gan aiškų pasiteisinimą - polemika ir jos stilius buvo padiktuoti pačios Nidos Vasiliauskaitės.

    Manau, kad gerbiamai Nidai pakenkė ir pasirinktoji poleminė strategija. Lieku ištikimas savo minčiai, kad apkalbos viešojoje erdvėje nekomentuojamos. Arvydo Šliogerio replika išsakyta nespaudai turėjo ir likti nespaudai. Deja per žurnalisto klaidą (o gal ir ne) jo pamąstymai papuolė į vieša erdvę.

    Jei gerbiama Nida norėjo brandžiame akademiniame stiliuje atsikirsti profesoriui galėjo organizuoti seminarą, konferenciją ir pranešėju pakviesti Arvydą Šliogerį, kad jis oficialiai išdėstytų savo požiūrį, koncepciją ar moterų klausimus liečiančią doktriną, o Nida tokiame formate galėjo puikiai oponuoti profesoriaus mintims.

    Bet esama to saldaus žodžio “populiarumas”, kuris net ir patiems brandžiausiems protams susuka galvas. Leisiu sau prabangą, persiprašau jei klystu, spėti, kad Nida šiai pagundai pasidavė.

    Čia savo pastabas ir mintis norėjau pabaigti, tačiau pasiduosiu pagundai pakomentuoti ir jūsiškį mėginimą kažkaip tiesmukai įkąsti šio teksto autoriui.

    Jei nuoširdžiai, man intelektualios moterys patinka. Teikiu joms prioritetą. Idealu, kai mano subjektyvūs moteriško grožio reikalavimai sutampa su nemažiau įspūdingu moterišku IQ. Jei ne, renkuosi protą.

    Jei esate ištikimas, o ir slaptas, Nidos gerbėjas, nuoširdus pasiūlymas, neslapukaukite ir neužsiimkite Vasiliauskaitės apologetika, o drąsiai prisipažinkite savo jausmais jai. Tai bus, kur kas produktyvesnis ir jos labiau įvertintas džentelmeniškas gestas. Patikėkite seneliu, kuris gyvenime matė ir “pupyčių” ir “mamyčių”. Siūlyčiau geriau cognosce te ipsum.

    Dar kartą dėkui už mintis ir pastaba. Gero ir jaukaus vakaro!

  16. arminas:

    Ačiū už patarimus ir sugebėjimą matyti “mano jausmus”, bet, pirma, man nieko neišeitų, nes ji, kaip pats sakote, homoseksuali, antra, aš jos, deja, nepažįstu ir todėl neturiu galimybės pradėti ką nors jausti kaip žmogui, trečia ir svarbiausia, kitaip nei jūs, aiškiai skiriu teorines simpatijas ar antipatijas nuo “jausmų” ir noro/nenoro su kuo nors miegoti. Sakau “kitaip nei jūs”, nes jums kažkodėl kiekvieną jai pritariantį konkrečiu klausimu norisi nurašyti į “ištikimus dūsautojus”, o savą nepritarimą - pastiprinti ad hominem samprotavimais apie asmens, kuriam nepritariate, “negražumą”. Gal pamėginkite laikytis paties skelbiamų korektiškos, intelektualios kritikos reikalavimų ir, jei “grožiu” nematuojate Šliogerio ar kokio Vilucko minčių pagrįstumo (na, gal jums jie už ją gražesni, bet kaip tai siejasi su tekstais?), nematuokite tokiais kriterijais ir jos. Tik tiek. Man tie vyrukai, pvz., atrodo tikrai ne kaip, bet neteigiu gi, kad jie DĖL TO neteisūs.

  17. arminas:

    Tarp kitko, man tiesiog įdomu, kaip tokie žmonės kaip tamsta naudoja “grožį” ir “negražumą” poleminiais tikslais (aišku, tik tada, kai atakuojamas asmuo yra moteriškos lyties). Aš, pvz., joje nematau nieko, kas duotų pagrindą taip energingai kabinėtis - ji ką, stora, šleiva, žvaira, ilganosė, atlėpausė, strazdanota, kuprota, išpuvusiais dantimis, o gal jos lūpų forma ar akių spalva reto bjaurumo?? Tiesiog berniukiško tipo mergina ir tiek, kuri sąmoningai nepaiso Lietuvoje nusistovėjusių “moters grožio” kanonų. Jeigu jie jai būtų svarbūs, tai aišku, kad pasistengtų - užsiaugintų plaukus, taptų blondine, pasidažytų, apsivilktų sijoną ir aptemtą palaidinę, nuolatos švelniai šypsotųsi, vaikščiotų su “kablais” ir, patikėkite, turėtų nė kiek ne mažiau šansų tirpdyti diedų širdis kiek bet kuri kita mergina. Ir tik nenuaiškint to, ką čia rašau, “mano jausmais” ar “džentelmeniška gynyba” (nei jai jos reikia, nei ji apie ją sužinos) - tiesiog nemėgstu brutalaus, beatodairiško “varymo” kuo pakliuvo ant žmogaus, kuris kažką parašė ne taip, kaip, jūsų nuomone, reikia.

  18. Gerbiamas Arminai,

    Turiu prieš jus nulenkti savo galvą. Taip preciziškai ir priekabiai mano tinklaraščio įrašų niekas negvildeno, o juo labiau nekomentavo. Būsite bene pirmasis:)

    Jaučiu pareigą paskutinį kartą išdėstyti savo argumentus už tokį rašymo stilių. Manau, kad teisią rašyti balansuojant ant korektiškumo ribos suteikia gerbiamos Nidos pasirinktasis tonas. Irzlus, provokuojantis, pilnas nuoskaudos ir susierzinimo, užgaulus ir vietomis ne argumentuojantis, o rėkiantis. Kaip supratote, mano teksto forma ir emocija, tam tikras sinchronas Nidos Vasiliauskaitės pasirinktąjai „argumentavimo“ strategijai.

    O dabar iš esmės ir galutinai. Manau, kad profesorius kalbėdamas apie lyčių skirtybes ir aiškiai išreikštą moters hierarchinę priklausomybę nuo vyro, norėjo akcentuoti postmodernioje bendruomenėje vyraujantį ideologinį, vertybinį, institucinį chaosą, kuris persmelkęs mūsų visuomenę įvairiais lygiais. Ir šio chaoso stabilizavimo raktas - pamatinis žmogaus lytiškumo supratimas ir iš to išplaukiančios savimonės apibrėžimas per klasikinius vyro ir moters įvaizdžius.

    Manau profesorius provokuoja/nuogąstauja (nebe reikalo). Ši „chaotiškumo“ bacilos smelktis mūsų visuomenėje yra pasiekusi tokį lygį, kad visiškai nesidrovėdama savo antropomorfiniu ikonografijos simboliu pasirenka hermafroditišką lyties/žmogaus abstrakciją (vyras yra moteris, o moteris yra vyras). Todėl profesoriaus aštrokus pasisakymus lyties klausimu, laikyčiau mėginimu provokuoti diskusiją apie žmogaus būklę šiame pasaulyje. Žmogaus, kuris yra vyras ir moteris.

    Vyraujanti unisex savimonė Šliogeriui regis, kaip pavojingas esamos socialinės organizacijos erozijos simptomas. O ir su visam, jam atrodo, kad mėginimas vyrą sumoterinti, o moterį suvyrinti nėra teisinga strategija lygiaverčiam vyro ir moters dialogui megztis. Tokia niveliacija atima, bet kokio diskursiškumo galimybę.

    Mano nuomone, įmanomas tik esant skirtybėms. Todėl šliogerškasis noras pabrėžti šią moters ir vyro skirtybę, ypač akcentuojant joje “subrandintą” moters hierarchinę priklausomybę nuo vyro - strategija, kuri provokuoja aštrią ir audringą diskusiją, kuri politinio korektiškumo užliūliuotai ausiai skamba labai “neskaniai”. Šia provokacija, į kurią taip karštai ir neadekvačiai sureagavo Nida, profesorius nori peržengti vyro ir moters santykio problematiką radikaliai formuluodamas klausimą, apie visos postmodernios Vakarų minties tradicijos būklę ir jos nesugebėjimą atsakyti žmogui į jam ramybės neduodančius klausimų.

    Tai va, gerbiama Nida to nepastebėjo, gal nenorėjo pastebėti, o gal profesorius per daug sofistikuotas…nežinau.

  19. gitana:

    O “teisinga moteris” ta, kuri nesusierzina, nejaučia nuoskaudos, neirzli ir , šiukštu, neprovokuojanti ? ( Čia aš, aišku, ne apie stringus su strazais miegamuosiuose ). Mmm? O “delfinis” populiarumas geras Šliogeriui , bet draudžiamas Vasiliauskaitei ?
    Beje, man kyla baisi , o baisiausioji mintis - ar tamsta,p. Ramanauskai, ne homoseksualiai mylite minimą profesorių ? Būtų visai gražu prisipažinti, taip graikiška, taip tradiciška…

  20. nerijusramanauskas:

    Gerbiama Gitana,

    Karstakosiskumas nesti geriausias patarejas :)

  21. Vytenis Petrusevicius:

    Labai geras straipsnis, taiklus. Aciu autoriui :)
    Su pagarba Vytenis

  22. Ramus:

    Kaip visada. Užtenka aiškiau pasakyti Savo, o ne laikratinę liberastiškai politkorektišką numonę ir tuoj iš pakampių pradeda lįsti visokie rašeievos, kažkada kažką girdėję apie filosofiją. Jiems, tokiems politkorektiškiems rūpi lygios moterų teisės, nors moterų jie nepažįsta. Jiems rūpi negrų teisės ir priespaudos klausimai, nors su negru niekaip bendros kalbos nepajėgūs rasti, jiems rūpi holokausto temos, nors apie II pasaulinį karą skatė tik iš laikraščių. Stebina tas tolerancijos reikaluajančiųjų nepakantumas kitokiai nuomonei. Stebina ir kelia agresiją. Nėra sveikatos nervintis ir ramina tik tai, kad galutinai griuvus visuomenei ir pasinėrus į civilinio neramumo chaosą tokie iškrypėliai turi puikius šansus dingti nuo žemės. Nes jų žodis niekada neatitinka turinio. Jie neatsako už savo žodžius. Ir patys negeba apginti savo “vertybių”, kurias taip įnirtingai su pasiutusio šuns putele perša visems.

    Paskaičius N. Vasiliauskaitės straipsnius, Susidaro įspūdis, kad ši moteris/mergaitė/mergina pati nelabai nutuokia, ką norėjo pasakyti. Minties dorybė aiškume. Todėl siunčiu toli toli visus, kurie bando prisidengti filosofijos diplomais ar seniai iškeliavusiais šios srities autoritetais. Beždžioniauti seniai mirusių mitimis gali tik proto ubagai ir akademinės papūgos.

    Beje, iš viso nesuprantu ka bendro su filosfija gali turėti moteris. Filosofijos vidinis kodas yra logika. Moteris ir logika neturi nieko bendro. Ir neprivalo turėti. Tai nei gerai, nei blogai, nes imant poetiškai - moters dorybė yra moteriškose galiose (vadinkime raganyste) ir/arba išmintyje (kuri gerokai plačiau ima, nei viso labo logika). Nesiplėtosiu - nesupratusiems neišaiškinsi, o sprantantiems - nieko naujo, tik gal terminus beliktų suderinti.

    O dabar prie asmeniškumų. Akis už akį. Nepažystu Šliogerio asmeniškai. Ir nesu didelis jo gerbėjas. Ir manau, kad filosofija neturi būti žmogaus pagrindiniu užsiėmimu gyvenime, nebent jis dirba propagandos arimuose (formuoja visuomenės vertybes). Tačiau toks filosofo puolimas iš Vasiliauskaitės pusės man nepriimtinas. Nes pagal formą jis labiau dera turgaus bobai (emocijų daugiau nei argumentų, o teiginiai suvynioti į tokias frazes, kad baigiant skaityti sakinį tnka jį pradėti vėl iš pradžių vien norint pagauti mintį “apie ką mes čia”). Reikia pastebėti, kad Vasiliauskaitė yra labai harmoninga. Ji tiek protinga,kiek graži. Man asmeniškai ji tobulai baisi. Ir nereikia aiškinti apie Rubensiškas storules (krypti į kraštutinumus). Nes teks prisiminti viduramžišką grožio standartą su privaloma damoms talija neviršijančia 40 cm.

Rašyti komentarą