BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Keletas minčių apie Prancūziją Europoje. Romų klausimu.

Foto boston.com

Stileiva ir Prancūzijos politinis dendis Nikolia Sarkozi sugalvojo įspūdingą medija spektaklį, kuris prie TV ekranų prikaustė viso civilizuoto pasaulio dėmesį. Nespėjęs pakeisti kurortinio apdaro į solidžią eilutę Prancūzijos prezidentas iš aistringo Karlos Bruni - Sarkozi glėbio, tik su šiam politikui būdinga exalté, pasinėrė į kitą aistrą - politinio proceso imitavimą. Sugalvojo į „tėviškę” deportuoti romų etninės grupės atstovus. Suprask, jog keletas palapinių ar namelių ant ratų - dabartinės Prancūzijos problema numeris vienas. Ne ekonomikos gaivinimo planai, ne asmeninės korupcijos skandalas, ne pašlijusi Prancūzijos reputacija užsienio partnerių akyse po Mistralio sandėrio su Rusija - visa tai niekai, kurie neverti prezidento dėmesio.

Romų problematika jokia naujiena Europai, o ypač Prancūzijai, Jungtinei Karalystei, Ispanijai, Italijai. Šalys atskirai, o ir padedamos Europos Sąjungos institucijų, yra sukūrusios ištisas romų integracijos į vietos bendruomenes programas, kuriomis siekiama efektyvaus problemų sprendimo. Tiesa,  šalims tenka sutikti su kritika, jog pasitelkiami būdai ir metodai dažnai neefektyvūs, gremėzdiški ir trumpalaikio efekto siekiantys, todėl permainų reikėjo imtis seniai. Didžiųjų Europos valstybių, kaip ir apskritai Europos Sąjungos migracijos politika, išgyvena gilią krizę. Romai čia yra tik labai kuklus vis dar efektyvumo stokojančios migracijos politikos pavyzdys beje, kaip rodo Prancūzijos  situacija, puikiai tinkantis didelėms problemoms maskuoti.

Nikolia nusiteikęs ryžtingai ir nesiruošia trauktis. Dar daugiau, jis nesidrovėdamas pareiškė, kad menkiausias prancūzo policininko ar kito tvarkos prižiūrėtojo įžeidimas ar užgauliojimas bus baudžiamas pilietybės atėmimu iš tų, kurie ją įgijo per pastaruosius dešimt metų, tiesa, pamiršo pridėti, kad dauguma šių piliečių - imigrantų bendruomenės atstovai (buvę Prancūzijos kolonijos), kurie susiduria su didžiule diskriminacija darbo rinkoje ir išgyvendami nemenką socialinės atskirties kompleksą dažnai prieš savo valią genami į gatves protestuoti. Prancūzijos prezidentas šią teisę, nors to nenori pripažinti, nusprendė riboti. Nerimą kelia tai, jog iš šio ribojimo gali rastis ir kiti nemažiau reikšmingi ir demokratijai grasantys nusižengimai. Nepaisant nuogąstavimų, Prancūzijos vadovas nusprendė, jog ekonominis sunkmetis ir akivaizdus visuomenės nuotaikų radikalėjimas puiki proga išspręsti „Romų klausimą” ir sutvarkyti vis daugiau „problemų” keliančią imigrantų bendruomenę. Kodėl dabar?

Artėja šalies vadovo rinkimai. Dabartinio Eliziejaus rūmų šeimininko padėtis labai kebli, o ir su visam beviltiška. Smunkantys reitingai, skurdus nuveiktų darbų sąrašas ir akivaizdus idėjinis vakuumas verčia imtis keistų iniciatyvų. Visa ši medija akcija, kuri prieš pasaulio akis išstatė verkšlenančią romų mergaitę ir nevilties ašaromis paplūdusius tėvus, pasibjaurėjimo vertas prancūziškosios politique dviveidystės ir suprimityvėjimo pavyzdys, kurio vienintelis tikslas - mėginimas rekonstruoti Nikolia „kieto vyruko” įvaizdį. Nueita taip toli, jog šiai bravūrai pateisinti Prancūzija Europoje pajungė savo galingą diplomatinę mašineriją. Rezultatų nereikėjo ilgai laukti. Regis, šiam vėjavaikiškam Prancūzijos pajaco elgesiui Europos Komisija neturi jokių priekaištų, jai užteko tų „argumentų”, kuriuos dėl neproporcingos jėgos naudojimo pateikė Prancūzijos pusė. Tuo tarpu Europos sostinės apskritai suignoravo šį Prancūzijos elgesį, apsiribodamos kukliais komentarais, jog tai šalies vidaus reikalas. Tik Europos Parlamentas, pasmerkdamas primityvų ir neproporcingą galios demonstravimą, pamėgino gelbėti Europos reputaciją.

Viliuosi, neperdėsiu teigdamas, jog Nikolia Sarkozi retorika ir veiksmai sprendžiant „Romų klausimą” primena 1938 m. Jozefo Gebelso Vokietijoje inicijuotus žydų pogromus. Istorija liudija, jog nacistinė retorika ir veiklos metodai nors ir amoralūs, tačiau trumpose politinio sprinto distancijose labai efektyvūs. Tiek nacių vadams, tiek dabartiniam Prancūzijos vadovui reikėjo(ia) priešo savo kieme, kuris sugertų destruktyvias visuomenės nuotaikas ir retušuotų politinių lyderių neįgalumą sprendžiant praktines problemas. Pasirinkti silpniausi. Nacių atveju - žydai, šiuo atveju - romai ir imigrantų bendruomenės. Aušvicas tapo logišku 1938 m. nacistų pradėto smurto prieš žydus ir kitas etnines grupes finalu, kuris ištisas vokiečių ateities kartas pasmerkė neurotiškai savigraužai dėl praeities klaidų. Nikolia Sarkozi elgesys ne išimtis. Prancūzijos politinio elito front atvėrė Pandoros skrynią, kuri legalizuoja primityviausią politinės veiklos praktiką mūsų dienų demokratijoje ir tai vyksta Žano Polio Sartro, Albero Kamiu, Emanuelio Levino, Michelio Foucault, Jacques Derrida, Jeano Baudrillardo kūrybinio paveldo pašonėje.

Prancūzijos vadovo „dėka” demokratinio konsensuso ribos, kuriose formavosi žmogaus ir piliečių teisių neliečiamumo doktrina, ramstoma paneuropinės tapatybės idėja, susiaurėjo iki bereikšmių ir didesnės įtakos politinei diskurso struktūrai nedarančių intelektualų diskusijų. Nikolia Sarkozi, žmogaus ir piliečių teisių klausimą ištrynė iš politinės darbotvarkės. Ištrynė pačiu radikaliausius būdu, taip padarydamas esminę žalą Europos politinei/moralinei galiai. Po šios keistos bravūros žmogaus ir piliečių laisvių klausimas struktūriškai nebederės ne tik su Prancūzijos vidaus politine darbotvarke, bet ir apskritai pakibs virš politinės galios vakuumo prarajos, kuri Europai neleis tokioms šalims kaip Rusija ir Baltarusija priminti apie žmogaus ir piliečių teisių pažeidimus, bet kada bus baksnojama į pačios Europos pusę. Ši ideograminė skirtis (Rytai - Vakarai, demokratija - autokratija), esmiškai reikšminga nenutrūkstamam europinės savimonės identifikacijos procesui, tapo retušuotu ir išblukusiu Europos POLITIKOS antkapiu.

Prancūzų politiniam elitui ateityje teks graužtis nagus dėl savo veiksmų. Užsiiminėdami lokaliu genocidu „be kraujo”, šios šalies vadovai tampa pirmeiviais tokios neslepiamai ciniškos ir barbariškos politikos, kuri eliminuoja, bet kokią konstruktyvaus politinio diskurso struktūros formavimosi galimybę Europos viduje ir ypač santykiuose su nedemokratiniais režimais. Demokratijos ir piliečių teisių apologetika buvo reikšmingas Europos politinės galios įrankis, tuo tarpu Prancūzijos lyderis silpnina šį įrankį, kurio susilpnėjimas esmingai paveiks Europos geopolitinę savirealizaciją ir savimonę. Ačiū tau Nikolia.

Vivat sagesse!

Patiko (6)

Rodyk draugams

Komentarai (5)

  1. Nebandau nuneigti aukštos šio rašinio kokybės, bet nepritariu autoriui. Užtat pritariu romų iškeldinimui :)
    Mano galva, užsienio valstybės laikosi teisingos pozicijos, nes tai ir yra Prancūzijos vidaus reikalas. Kiekvienos valstybės tikslas - užtikrinti gerovę savo gyventojams, savo tautai. Taigi, svarbiausia Prancūzijoje - prancūzų interesai, lygiai kaip Lietuvoje svarbiausi lietuvių, Rusijoje - rusų, o Norvegijoje - norvegų. Romų nusikalstamumas yra niekam ne paslaptis, ypač kai jų daug, todėl suprantamas prancūzų noras juos iškeldinti, ir nėra ką kalbėti apie žmogaus teises, nes tai yra prancūzų namai, iš kurių jie turi neginčijamą teisę išprašyti ne itin gražiai besielgiančius svečius.
    Svarbu ir tai, kad šis romų iškeldinimas, tikėtina, bus puikus atsakas gresiančiai mažumų diktatūrai Europoje. Galbūt ne už kalnų diena, kai ir musulmonų įsivešėjimas bus sustabdytas? Geriau nulaužti svetimą medį, kol šis jaunas, nei leisti jam nachališkai augti ir užstoti saulę mūsų medžiams. N.Sarkozy, atrodo, tai ir stengiasi daryti. Rekomenduoju: http://www.fsspx.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=387&Itemid=104

  2. [...] romų išsiuntimo klausimas aptarinėjamas ir Lietuvos tinklaraščių autorių. Štai Nerijus Ramanauskas prancūzų veiksmą lygina su nacistinėje Vokietijoje vykusiu žydų pogromu. Tikrai įdomus ir [...]

  3. Gerbiamas Arnai,
    Noriu Jums padėkoti už pastabas susijusius su mano kukliu įrašu.
    Keletas pastabų, kurio tikslina mano poziciją.
    1. Nekvestionuoju valstybės teisės reguliuoti vidaus tvarką tomis įstatymo normomis, kurios veikia nacionalinėje jurisdikcijoje. Nuo to prasideda, bet kokie reguliatyvūs (juridiniai) visuomenės santykiai. Tik noriu atkreipsiu dėmesį, kad Prancūzija, kaip ir daugelis kitų ES ar tarptautinės bendruomenės narių yra ratifikavę aibę tarptautinių sutarčių, kurios ją įpareigoja tokio pobūdžio problemas sureguliuoti pasitelkiant ne policijos būrius, o socialinius darbuotojus, bendruomenių vadovus, pedagogus ir t.t. Represinių struktūrų įsikišimas laikytinas kraštutiniu atveju. Mano klausimas yra labai paprastas ir aiškus ar tai ir yra tas kraštutinis atvejis, jei ne tai kodėl represinės struktūros pasitelkiamos dabar ir kodėl prieš TV kameras?
    2. Nenoriu nerti į detalias analizuojant Prancūzijos politinio proceso peripetijas ar plačiai diskutuoti apie aiškiai atpažįstamą Europos projekto (ne ES, o būtent Europos projekto) santykį su rasistine, antisemitine, o dabar ir islamafobiška retorika, nemenkas skaičius knygų ta tema prirašytas, tik atkreipsiu dėmesį, kad per Europą nuvilnijusi romų deportavimo banga yra dėsningas šios savimonės pavyzdys. Jis kas kart tampa akivaizdžiu, kai Europos politinis elitas apimamas idėjinės bejėgystės sprendžiant konkrečias ekonomines ir socialines problemas. Dar daugiau, nesibodima dėl tokio idėjinio vakuumo apkaltinti ištisus regionus. Nustebsite, tačiau Didžiojoje Britanijoje dėl ekonominio sunkmečio yra kaltinami ne tik romai, o visa Centrinės ir Rytų Europos emigrantų diaspora. Klausimas retorinis ar 2 mln. lenku ir dar beveik tiek pat kitų Centrinės ir Rytų Europos migrantų bendruomenės asmenų bus deportuoti „sprendžiant“ DB problemas?
    3. Kalbant apie Prancūzų etninę sudėtį, tai reikia labai aiškiai pasakyti, jog nevertėtų mistifikuoti jos etninio grynumo. Tokia mistifikacija pokolonijiniame diskurse atrodo daugiau nei keistai. 1998 m. Prancūzų nacionaline futbolo rinktinę 80 procentų sudarė buvusių Prancūzijos kolonijų gyventojai, kurie sėkmingai traukė „Marselietę“ po įspūdingos Prancūzijos pergalės pasaulio futbolo čempionate. Visi buvo patenkinti ir laimingi. Aš galiu suprasti ir pateisinti Jūsų, kaip ir tų, kurie mąsto jūsiškėmis klišėmis norą matyti „gryną“ prancūzą, anglą, vokietį, italą, tačiau klausimas čia labai paprastas, o kokiais kriterijais nustatomas tas grynuolis: tikėjimas, kalba, odos spalva, kaukolės forma? Jei taip, tai manau ką pirmiausiai Lietuvoje turėtume padaryti, tai deportuoti totorius, stačiatikius, žydus ir t.t. tai veikiausiai būtų toji idealybė, apie kurią jūs kalbate?
    4. „Mažumų diktatūra Europoje“, gerbiamas Arnai, cituojant mano didžiai gerbiamą Bukovskį vertėtų bent autorystę nurodyti. Dėl „mažumų dominavimo“, galiu tarti, tik tiek, kad tai absoliutus mitas. Dominuoja tie ir tik tie politinės ir ekonominės galios centrai, kurie turi aiškius „daugumos“ resursus, o tai, kad savo merkantiliniam interesui pridengti naudoja mažumos kortą, tai dar nereiškia, jog atsiranda kažkokia mažumų partikuliarizmo politika pajungianti daugumą vergystei. Įvairių mažumų teises, jei atkreipėte dėmesį, gina ne kas kitas, o politinės jėgos gavę aiškų mandatą valdyti. Kodėl taip yra, čia jau kita ir platesnio aptarimo reikalaujanti tema.
    5. Gerbiamas Arnai apie kokį musulmonų vešėjimo sustabdymą jus kalbate? Apie gimstamumo mažinimą represiniais būdais, na tai gal ne musulmonų gimstamumą mažinkime, o sekime popiežiaus paraginimu ir daugiau gimdykime? Arnai priminsiu jums, kad VIII-IX a. Europa beveik visa musulmoniška buvo ir mes galėjome visiems laikams likti islamo įtakoje ir šios dienos diskusijos nebūtų, tik istorinių aplinkybių dėka tapome savo tradicija ir praktika turtingo krikščioniško pasaulio paveldėtojais.
    6. Dar keletas minčių apie holokaustą ir romus. Arnai, giliai klystate manydamas, o ir teikdamas, kad žydų žudymas ir naikinimas buvo „abstraktus“ ir „nemotyvuotas“, o štai romu turįs aiškius motyvus veiksmas. Teiginys, kad sionistų-masonų pasaulinis sąmokslas turi būti sustabdytas, čia kas „rimtas“, „racionalus“ ir „įtikinamas“ argumentas?
    7. Jūsų nuoroda, atleiskite, tik kukli paviršutiniško mąstymo ir klišinio problemos suvokimo iliustracija.

  4. Man tai įdomus teiginys, kad VIII-IX a. Europa beveik visa musulmoniška buvo. Musulmoniška buvo nebent dabartinė Ispanijos teritorija, Šiaurės Afrika. Turkija priklausė Bizantijos imperijai. Vėliau kryžiaus karai dėl Jeruzalės. Ir tik Otomanų imperijos laikais priklausė Balkanai, Pietų Europa.

  5. Gerbiamas Kauke,

    Dėkoju Jums už mano gal kiek perdėm apibendrinančios ištaros korekciją, laikyčiau ją pagrįsta. Tik atkreipsiu dėmesį, kad to laikotarpio Frankų imperija buvo vienintelis krikščionybės fortpostas Europoje, kuris buvo įsispraudęs tarp pagoniškos Europos likučių Šiaurėje ir pietvakariuose agresyviai besiveržiančio islamo. Islamas tame laikotarpyje pasiekė savo klestėjimo ir ekspansijos apogėjų, taip grasindamas ne tik Frankų imperinei ambicijai, bet ir visai krikščioniškai(?) Europai. Nėra didelė paslaptis, kad 732 m. mūšis prie Puatjė Frankų valstybei, o ir visai to meto Europai, turėjo lemiamos reikšmės išvengiant islamo galutinio dominavimo Europos žemyne. Norėjau tik šiuo aspektu apibendrinti to meto situaciją, primenant kokia trapi krikščionybės situacija buvo tuometėje pusiau pagoniškoje Europoje.

Rašyti komentarą