BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ecce Homo: Justinui Marcinkevičiui atminti

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Gimusieji geidauja gyventi - ir gauti mirties dalias, ir dar vaikus palieka [naujoms] mirties dalioms gimti.

Herakleitas, Fragmentai

Mirties akivaizdybėje žmogaus širdis tampa visiškai sujaukta. Kasdieniai vargai ir rūpesčiai tampa mielu prisirišimu prie šios žemės, artimo žvilgsnis veriančiu skausmu žingsniuojant į kapo duobės vienatvę, medžiai, debesys ir visa ta žmonių masė, erzindavusi monolitinę vienatvės rimtį mirties papėdėje veriasi nauja aistra gyventi. Tą akimirką, kai mirtis prakalbina sumišusį žvilgsnį, būties akies rainelė tampa stamantriu veninės arterijos kodu, varinėjančiu gyvenimo kraują iki paskutiniojo išsikvėpimo, transformuojančio žmogaus būties masės formulės logiką iš egzistencinio Daugio į lengvėjantį ir visiškai (be)masėje Būtyje ištirpstantį Niekio tašką. Žmogus pradėtas Žodžiu ir Būtį įkurdinęs žodyje (kalboje) per neapdairų likimo pokštą savo gyvenimą išgyvena paskutiniosiomis kosminės Tylos akimirkomis. Ši kosminė Tyla, kuri be jokio aido ir ženklo šešėlio įsiskverbia į nejudrų mirties paženklintą kūną, tampa ironiška apostrofa nenugyventam gyvenimui ir nemylėtai gyvybei.

Justinas Marcinkevičius - monumentalus savo darbu ir prisiekęs žmogiškumui savo meile mūzai bei paprastam Žodžiui. Žodžiui, kuris skambėjo suprantama tarme ir dvasios prokalbe mūsų kartai. Poetas išeina tik tam, kad žmonės sugrįžtų į savo namus, sodybas, tėviškes galų gale į patį Gyvenimą.

Gyvybė - mano ginklas,
užuobėga menka,
nesibaigiantis ginčas,
nei karas, nei taika.
Tiek būta, jausta, rėkta,
kad jau spėliot imi:
o kas gamtos norėta
įrodyt manimi?
Ko gero, jos mėginta
visu manim pajust,
kaip skaudžiai viskas krinta,
ir kaip aš myliu jus.
Justinas Marcinkevičius

Patiko (5)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą