BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Trisdešimt minučių tarp Kauno ir Elektrėnų arba kodėl verkia demokratija

Penktadienį grįždamas iš Kauno degalinėje sutikau pakeleivingą močiutę (85 metų), kuri po anūkų priežiūros (minėjo turinti visus tris) traukė namo Elektrėnų pusėn. Pasiprašė pavežama. Sutikau. Tai buvo bene antras kartas gyvenime, kai į savo skardomis ir plastmasėmis sudurstytą ratuotą mikro kosmosą įsileidau pašalietį. Nenoriai tai darau, nes bet kuris pakeleivis įpareigoja tapti maloniu ir dėmesingu pašnekovu, o aš, neslėpsiu, bodžiuosi tokiu būti.

Tomis retomis akimirkomis, kuomet esu vienu du su kelio linija ir muzikos garsais, jas stengiuosi išnaudoti (ne)galvojimui. Mintis, jog kažkas čiauškės apie savo įdomų(?) arba atvirkščiai nenusisekusį(?) gyvenimą niekad nebuvo patraukli perspektyva, ypač man, kuris tokiomis istorijomis pradeda ir baigia savo darbo dieną. Tačiau primygtinai senolės (jos žvilgsnis ir intonacija neleido nė minutei suabejoti jos pasiryžimu keliauti su manimi) klausiamas, „Ar neprieštarausiu”, ištariau: „Taip, neprieštarausiu”, tokiu būdu geram pusvalandžiui save pasmerkdamas bendrakeleivystės istorijai, privertusiai vienas kitą laikyti įdomiais pašnekovais.

Akimirka, kai pajudėjo automobilis, man tapo įpareigojimu inicijuoti pokalbį. Bet apie ką galima kalbėti su nepažįstamu žmogumi, kurį sutikai prieš keletą sekundžių? Žiūrėdamas į kelią ir spausdamas akseleratorių lyg tarp kitko močiutės paklausiau apie artėjančius savivaldos rinkimus. Smalsavau, ar garbaus amžiaus senolė eis balsuoti ir kam savo balsą atiduosianti?

Po trumpos pauzės sulaukiau atsakymo, jog balsuoti eisianti, tačiau nežinanti, kas taps tąja laimingąja partija ar judėjimu, kurie galėsiantys tikėtis jos palaikymo. Neapsisprendimas neturėtų stebinti, bent ji taip patikino, nes visur žulikai, melagiai ir kombinatoriai, to, anot močiutės, nebuvo nei smetoniniais, nei gūdžiais sovietiniais laikais. Klausiu, ar iš tiesų jau taip blogai? Sako, kad ne, gyventi galima, tik labai liūdna, kad tenka gyventi vienai, vyras miręs, žentas prispaustas kreditinių įsipareigojimų nugarą lenkia Norvegijoje, dukra, įsisukusi į darbus, motinos „ilgisi” tik ieškodama žmogaus, kuris galėtų pagloboti jos vaikus.

Asmeninio dekadanso retorika? Galbūt, tačiau šiuose asmeniniuose godojimuose išgirdau ir pamačiau ne tik subjektyvias ir emocionalias nuoskaudas, bet ir dažno iš mūsų nusivylimo demokratija (tokio nusivylimo ir netgi priešiškumo šiai politinei sistemai įrodymų esama daugiau nei reikia (žiūrėti čia), motyvus ir priežastis. Gyvenimo išblukinti prasminiai orientyrai tampa pagrindiniu ingredientu demokratiją(?) keiksnojančiųjų servelate, kuris pagardintas pagiežos ir pykčio retorikos prieskoniais sklindančiais iš politinio elito(?) ir analitinio(?) avangardo lūpų, juo misti leidžia ištisiems Lietuvos kaimams ir miesteliams, o šie už šį „delikatesą” rinkimų metu atsilygina galingu atraugėjimu į valdžią rinkdami bukus ir dar bukesnius politinio teatro klounus. Pamaniau, ačiū, aš nenoriu būti šio absurdo teatro suokalbininku, kuris demokratijos muliažu - minios egzaltacijoje bręstantis totalitarizmas - slepia pačią jos esmę - ŽMOGŲ.

Mūsų su senole pokalbio fone visą laiką iš radijo imtuvo sklido raginimai eiti balsuoti. Ne, nebuvo siūloma daryt konkrečių pasirinkimų. Raginantieji kvietė „iš principo” rinktis balsavimo galimybę, t.y. balsuoti už patį balsavimą, o jei jau būti iki galo sąžiningiems, tai buvo spaudžiama dalyvavimu rinkimuose patvirtinti mūsų politinio isteblišmento tezę, kad žmonėms rinkimai, kaip demokratinio veikimo įrankis, iš principo aktualūs, o juo - įrankiu, galima disponuoti tik demokratinėje sistemoje, tiesa, tokioje, kokią ją įsivaizduoja jau dešimtmečius nekintantys politinio spektaklio personažai. Laidos dalyviai politikai(?) ir politikos analitikai(?) desperatiškai ieškojo argumentų, kodėl po eilės nuviliančių rinkimų ir vėl reikėtų patikėti lietuvišką demokratija visiems draugiškai patraukiant prie balsadėžių. Ieškant argumentų kas kart į viršų lįsdavo elementarios non - sequitur tipo loginės klaidos. Suprask, neisi balsuoti - pasisakysi prieš demokratiją, neišsakysi savo nuomonės, suteiksi galimybę tavo likimu „pasirūpinti” kitiems ir t.t. Elementarios loginės spragos diskusijos dalyvius darė apgailėtinais trūnijančios sistemos apologetais.

Akivaizdžiai buvo justi, kad skambanti radijinė retorika mano bendrakeleivę ne kaip nuteikusi. Jos burna staiga užsirakino palikdama mane vienu du su radijo personažais. Supratau, jog čiauškėjimas sklidęs iš radijo imtuvo apie būtinybę balsuoti pačios demokratijos vardan, viso labo tik liūdnas prologas lietuviškos šizofreniškos politinės realybės absurdo dramaturgijai, kurios gylio ir pločio negalėtų aprėpti netgi geneali šio žanro klasiko Albero Kamiu vaizduotė, o ką jau bekalbėti apie senolę. Siaubas apėmė kai pagalvojau, jog visas šis absurdo klondaikas atsakomybe gula ant pavargusių nuo neteisingumo ir melo piliečio pečių. Atskiros interesų ir verslo grupės nusavinusios demokratinio veikimo įrankius tyčiojasi iš žmonių ir barstydamos trupinius nuo sotaus stalo mėgina įtikinti, kad dėl šių trupinių verta pasistengti. Pastangų „rimtumas” vertinamas paklusnumo laipsniu didėjančių kainų ir vieno už kitą kvailesnio politinio ar ekonominio sprendimo fone. Gal jau pakaks? Regis dar ne. Entuziastų, norinčių savo krūtinėmis pridengti degraduojančią politinę sistemą, kol kas apstu.

Sustojus automobiliui į rankas mano pakeleivė pamėgino įbrukti keletą litų. Susimąsčiau, kam jai to reikia, juk žino, kad neimsiu. Bereikšmis mandagumo gestas, padėka už drąsą įsileidžiant nepažįstamąją į savo kosmosą ant ratų? Nustojau spėlioti, kai po mano primygtinio raginimo pinigus pasilikti sau, ši moterėlė pasakė, jog už mane sukalbės poterių, nes tokių žmonių, suprask, pavėžėjančių kaip aš, nebe daug ir likę. Susigėdau pagalvojęs, koks nepasitenkinimas virė mano galvoje, kai ramią ir jau standartine tapusią kelionę iš Kauno į Vilnių sudrumstė šios moterėlės prašymas. Lengva sąžinės graužatis neapleido iki tos akimirkos, kol grįžau namo, o dar tie savivaldos rinkimai, į kuriuos buvau nusprendęs neiti nors mūsų „demokratų” iš visų pusių buvau protinamas pasielgti priešingai.

Grįžus namo kaltės jausmas ir su visam apleido. Padėjo šuns stebėjimas - keistas padaras. Visą savo energiją sueikvoja guminių žaislų kandžiojimui ir tąsymui po kambarius. Energijos likučius, kuriais dar šnopuoja po siautulingo blaškymosi mitriai sumerkia į ėdalo dubenį, o tada užsnūsta. Užsnūsta ten, kur man mažiausiai norėtųsi. Apsipykstame. Tačiau Saros (toks šuns vardas) gailus žvilgsnis nuginkluoja mano šeimininkišką EGO ir su savo didaktiniais pamokymais lieku nieko nepešęs. Tiesa, už Michailo Bulgakovo Šarikovą maniškė paklusnesnė - šiokių tokių taisyklių paiso, nors tenka dėl tvarkos pakovoti, tačiau reikšmingos šarikoviškos protesto dvasios dar neteko patirti. Skardus skalijimas - štai ir viskas su kuo tenka taikstytis.

Prieš užsnūstant į rankas paėmiau Roberto Muzilio romaną „Žmogus be savybių”. Skaitau romano herojaus Meingasto žodžius: Tai viena iš šiuolaikiškiausių idėjų. Mes nepajėgūs išvaduoti savęs pačių, dėl to negali būti abejonių; mes vadiname tai demokratija, tačiau tai tik politinis apibūdinimas tos dvasinės būsenos, kai „galima taip, bet galima ir kitaip”. Esame balsavimo biuletenio epocha. Juk kasmet balsuodami renkame savo sekso idealą, grožio karalienę, o tas faktas, kad dvasinių idealu padarėme pozityvųjį žinojimą, reiškia ne ką kitą kaip atiduoti balsavimo biuletenį vadinamiesiems faktams, kad jie pabalsuotų vietoj mūsų. Epocha nefilosofiška ir baili: ji neturi drąsos nuspręsti, kas yra vertinga ir kas ne, ir demokratija, trumpai tariant, reiškia: „Daryk, kas išeina!” Tarp kitko, tai vienas gėdingiausių ydos ratų per visą mūsų rasės istoriją!

Rodyk draugams

Ecce Homo: Justinui Marcinkevičiui atminti

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Gimusieji geidauja gyventi - ir gauti mirties dalias, ir dar vaikus palieka [naujoms] mirties dalioms gimti.

Herakleitas, Fragmentai

Mirties akivaizdybėje žmogaus širdis tampa visiškai sujaukta. Kasdieniai vargai ir rūpesčiai tampa mielu prisirišimu prie šios žemės, artimo žvilgsnis veriančiu skausmu žingsniuojant į kapo duobės vienatvę, medžiai, debesys ir visa ta žmonių masė, erzindavusi monolitinę vienatvės rimtį mirties papėdėje veriasi nauja aistra gyventi. Tą akimirką, kai mirtis prakalbina sumišusį žvilgsnį, būties akies rainelė tampa stamantriu veninės arterijos kodu, varinėjančiu gyvenimo kraują iki paskutiniojo išsikvėpimo, transformuojančio žmogaus būties masės formulės logiką iš egzistencinio Daugio į lengvėjantį ir visiškai (be)masėje Būtyje ištirpstantį Niekio tašką. Žmogus pradėtas Žodžiu ir Būtį įkurdinęs žodyje (kalboje) per neapdairų likimo pokštą savo gyvenimą išgyvena paskutiniosiomis kosminės Tylos akimirkomis. Ši kosminė Tyla, kuri be jokio aido ir ženklo šešėlio įsiskverbia į nejudrų mirties paženklintą kūną, tampa ironiška apostrofa nenugyventam gyvenimui ir nemylėtai gyvybei.

Justinas Marcinkevičius - monumentalus savo darbu ir prisiekęs žmogiškumui savo meile mūzai bei paprastam Žodžiui. Žodžiui, kuris skambėjo suprantama tarme ir dvasios prokalbe mūsų kartai. Poetas išeina tik tam, kad žmonės sugrįžtų į savo namus, sodybas, tėviškes galų gale į patį Gyvenimą.

Gyvybė - mano ginklas,
užuobėga menka,
nesibaigiantis ginčas,
nei karas, nei taika.
Tiek būta, jausta, rėkta,
kad jau spėliot imi:
o kas gamtos norėta
įrodyt manimi?
Ko gero, jos mėginta
visu manim pajust,
kaip skaudžiai viskas krinta,
ir kaip aš myliu jus.
Justinas Marcinkevičius

Rodyk draugams