BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie lietuvišką analitiką: pagiriamoji odė “asmeninei nuomonei”

Neslėpsiu, visuomet knietėjo tarstelėti keletą žodžių apie mūsų viešojo gyvenimo analitikus. Net ir nerasdamas laiko įdėmiau sekti polemiką vienu ar kitu klausimu visuomet sutinku tuos pačius vardus ir pavardes, kurie įvairios skaitalynės labirintuose išnyra savo orakuliška povyza ir verste verčia į save atkreipti dėmesį. Internetinės medijos epocha šiuos žmones pavertė žvaigždėmis, kurios nesibodėdamos rizikos įgristi savo įkyriu šmėžavimu temų gausoje komentuoja viską ir apie visus. Tas profaniškumo legalizavimas, kurį su neslepiama aistra skiepija ir kodifikuoja įvairios medijinės grupės, savikritiškumo ir santūrumo reikalavimą tokiam apžvalgininkui piešia ne kuo kitu, kaip visiškai amorfišku ir svetimu etinio folkloro potėpiu. Jei taip, tuomet su Dostojevskiu tariame, jog viskas galima.

Agresija, takto stygius, suprimityvintas aristotelinės dedukcinės logikos metodas, atskiestas dialektinio marksizmo metodologinėmis klišėmis - karkasas, kurio struktūroje pinama mitolografinė lietuviškos realybės(?) interpretacinė pynė. Visa ši diskurso kvazistruktūrinė erdvė ilgainiui pripildoma infantilokais asmeninių patirčių ir liudijimų apibendrinimais, kurie šiame viešosios analitikos žanre nuskamba ode „asmeninės nuomonės” sakralybei. „Asmeninės nuomonės” sakralybė šaukiasi pašlovinimo - ritualizacijos visko, apie ką rašo ir kalba šio analitiko tipas, tai yra būtina sąlyga neurotiško saldafobiškumo satisfakcijai. Narciziška tokio analitiko centrifuga godžiai valgo kiekvieną komentarą, kuris palydi jo mintis ar tekstus. Nesvarbu, kokie komentarai, svarbu, kad jų daug ir jie garantuoja laikiną Delfų orakulo šlovę. Tik ŠLOVĖS, o ne σοφία, vieno iš šių analitikų žodžiais tariant,  siekiama.

Tiesa, dažnai lietuviško viešojo gyvenimo skurdumas esti spąstai tiems, kurie mėgina jį komentuoti. Tie patys personažai, pasikartojančios elgesio schemos, susiklostę ir nepajudinami interesų laukai mūsų analitinį avangardą daro siurrealistinės ir perspaustos retorikos įkaitais, kur kalbama apie degraduojančią, išsivaikštančią ir išmirštančią Lietuvą. Daugelis tuo TIKI. Dažnai pamirštame, o ir nesusimąstome, jog tai viso labo Centro - didelio miesto, sostinės dekadanso retorika, kuri visą neigiamą ir nuo dykinėjimo pervargusią kalbą ekstrapoliuoja ir provinciją. Pragariškos kasdienybės tonai ir pustoniai yra nemažo miesto ar kaimelio, godžiai siurbiančio visa kas nauja(?), realybė, o miesčioniško snobizmo diktuojama klišė atmiešta dykinėjimo meno skurdo. Isteriškas dažno viešojo gyvenimo analitiko tonas, interpretuojantis vieną ar kitą politiko ar kito visuomenės veikėjo gestą, aiški simptomatika to, kas vadinama LIGA. Vaizduotės nebuvimas - štai kas yra ta rykštė, baudžianti mūsų analitikus, net ir jiems kartas nuo karto pravartu atsiminti, kad la verità è bellezza nėra tik retorika.

Rodyk draugams

Per purų sniegą į svieto tiesą?

Storas sniego paklotas be galo painus, o kartkartėmis ir pavojingas. Jei ne medžių arkos, supančios Tako vingį, tai žvelgiant į perspektyvą sugauti bent kiek aiškesnę Jo trajektoriją būtų bemaž neįmanoma. Žiema turi savybę viską sumuoti, tiksliau tariant, sujaukti pačią Tako ir medžių arkinės architektonikos dermės hierarchinę struktūrą išgaunant šį griežtai estetinį efektą iš savo baltumo - spektrograminės ir mitolografinės summa. Baltos spalvos magija(?) ontologinė!

Tomis akimirkomis, kai žemė leidžiasi būti įsprausta į sezoninės gradacijos logiką (trys metų laikai, gerokai nutolę nuo ledinės sniego pretenzijos palaidoti visur ir viską: pavasaris, vasara, ruduo), Tako galiai paklūsta tiek medžių arkinė struktūra, tiek kita Jį supanti erdvėlaikio architektūra. Iš dangaus pasipylus pirmosioms snaigėms medžiai ir jų viršūnių pynės kviečia, o ir leidžia, į savo monumentalų rimastingumą įsiskverbti Tako trajektorijoms, vingiams ir direktyvinei logikai, kuriančiai amžinąjį judėjimo formoje ratą, kuriame mezgasi fragmentiškos, tačiau lemtingos egzistencinės atogrąžos pynės,  mus vis sugrąžinančios į pradžios akimirką(as). Kieno..? Soreno Kierkegaardo žodžiais tariant, tomis akimirkomis galima patirti visą estetizmo gelmę, kuri įveikdama bet kokią erdvių, formų, spalvų ir kvapų tipologiją sumuoja visą žmogaus atsivėrimo pasauliui akimirkos galią - tai baltumo meta(fizika).

Visoje šioje sniegingoje rhétorique gali išgirsti lengvą minčių tipenimą mėginant pasiekti prasminį horizontą, kuris savo blukia punktyrine linija atsiremia į Jeruzalės bažnytėlės šventorių ir amžinybės baltumo kapinaites. Tiesa, šią baltumo harmoniją trikdo iš tolo mojantys antkapiniai kryžiai, tačiau baltumo per daug, kad šis extravagance pavirstų apgrabiu gamtos genijaus profane. Čia su J. V. Getės jaunuoju Verteriu klausiu Argi taip jau turi būti, kad tas, kuris duoda žmogui laimę, tampa ir jo kančių šaltiniu?

Ir vėl Sorenas Kierkegaardas ataidi savo mintimis į šį žvarbaus vakaro tekstą Norint kokį žmogų iš tiesų nuvesti į apibrėžtą vietą, visų pirma reikia surasti jį ten, kur jis yra, ir nuo ten pradėti. O  kas nuves?

Rodyk draugams