BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Keletas minčių apie knygas ir (ne)skaitytojus

Knygų vaizdas lentynoje apie jų savininką nevalingai verčia manyti kaip apie žmogų, kuris šias knygas yra skaitęs, šio tikėjimo egzaltacijos pagautas visuomet pasineriu į nuoširdų ir dažnai kietą lentynų turinio lukštenimą, juoba, kad vardai ir pavardės masina pasinerti į velnioniškai patrauklų minties pasaulį. Gaila, tačiau retai kada šeimininkai būna pasiruošę aptarinėti taip stropiai štabeliuojamą knyginę išmintį.

Tiesa, savo santūrumą diskusijoje šie bibliofilai „kompensuoja” pabrėžtinai patetiška retorika apie išminties meilę, nuo kurios, jų nuomone, nusisuka sparčiai primityvėjantis pasaulis ir kuri ramią ir jaukią užuovėją rado, ar dar ras, Jos ar Jo asmeninėje bibliotekėlėje. Toks apgaulingas heroizmas.

—————-//———————–//—————–

Profanacija skaudi mūsų kartos tema. Ne, ne profanams, o tiems, kurie iš tiesų myli išmintį. Pastarąją mintį vis sunkiau apginti, nes profane apaštalai vis uoliau kurpia įvairius naratyvus minties eklektizacijai įteisinti, t.y. savo bukumui paslėpti, tam pasitelkiamos įvairios priemones, pradedant narciziškomis TV eterio beždžionėlėmis, baigiant grafomaniškais literatūriniais(?) mėginimais. Išvada: klaidingai suprastas postmodernizmas, lydimas fenomenaliai sureikšmintos smulkiaburžuazinės politinių apžvalgininkų ar medija pranašų retorikos - formulė, kuri Atėnų išmintį pakeitė į kriuksinčios kiaulės aptvarą įrėmintą prabangaus plazminio televizoriaus rėmu bei prisodrintą „glamūriniu” išvietlaikraščių antraštėmis. Vulgaru? Ne, linksma.

Fasadinis bibliofiliškumas betarpiškai susijęs su eklektizuotos sąmonės stiprėjimu. Knyga, tapusi namų interjero detale, įteisino fasadinės išminties žanrą, kuris mus, na bent mane, lydi kiekvieną dieną. Tiesa dar lieka viena vieta, kur gali pasislėpti nuo šio profane smurto - tai asmeninės minties ir vaizduotės pasaulis.

————//—————————–//—————-

Aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis moralizuoja, o tai jau nevilties ženklas, bylojantis apie žmogaus būklę nūdien…

————//—————————–//—————-

Nėra baugu būti apkaltintam pretenzingumu ir pasipūtėliškumu, baugu sulaukti komplimento dėl kuklumo - baimingos ir vergiškos natūros tipo neurozės.

Rodyk draugams

Kai pavargsti nuo kalbos

Kalba - antkapis, tvirtai suręstas virš dūlančio tylos kūno. Būtis ir kalba - pirmapradiškai suaustas Mirties projektas, kuris ant tylos kūno kapo šoka melagingą paskvilį. Kai tik pamėgini save ištraukti iš Kalbos kapaduobės, pasigirsta tas čaižus ir veidmainiškas klikimas „Tu miręs”, nors esama priešingai… Būties ir kalbos susiejimas jokia ontologinė lemtis, tai tik Adomo ir Ievos išsigalvota istorija, teisinanti jų žioplumą prieš ateities kartas… Gyvatė pirmoji PRAKALBINO (nubūtino, išbūtino) ir , o šie atitarė į jos kvietimą(?) taip įmesdami save į pirmapradę nuodėmę - kalbą - mirtį. Šis kalbos - mirties virusas užkrečia silpniausius, t.y. beveik visus mus (ne)mirtingus… Tik gyvieji - tylintys jam atsparūs… Mes, žmonės, esame perdėm liturgiški… Klaikus jausmas pervargus nuo kalbos…

Rodyk draugams

Apie mitus, gimstančius virtuvėje. Heraklito vėlinių ironija

Heraklitas (Dailininkas Johannes Moreelse)

Heraklitas pokštaudamas - šis pastebėjimas tik kuklus mano spėjimas, veikiausiai būta priešingai - mėgdavo kartoti, jog ir virtuvėje esama dievų - mitologinės sąmonės pamėklių. Užsiimtume tuščiu burnos aušinimu ir bereikalingu prakaito liejimu mėgindami įminti vieno paslaptingiausių ikisokratinio periodo išminčių ištaros konotacinę mįslę. Viena aišku, kad graikams dievai (mitas), kaip religinės/prietaringos zeal savivokos forma, buvo tapę kertiniu egzistencinės tapatybės sandu, giliai įsismelkusiu į to meto visuomeninę struktūrą, apimančią didžiumą viešo ir privataus gyvenimo sferų. Mitas dominavo: aiškino ir tuo pačiu konstravo graikiško sociumo „realybę”, todėl Heraklito ironiškas (priminsiu, tai tik mano spėjimas) tarstelėjimas, jog mitologinė psichozė savo prietaringumo ir simuliakrizuotos tikrovės įvaizdžiais persmelkusi ir tas sferas, kur dominuoja skrandžio, t.y. instinkto, o ne dvasios  ἐπιστήμη poreikiai, gali būti suvokiama ne tik, kaip subtilus efeziečio humoro jausmas, bet ir nuoširdus nuogąstavimas. Heraklitas nujautė, ką reiškia dievai graiko virtuvėje - suprimityvinta, supaprastinta, suminkyta į patogią tešlos formą, su patogiu raugo kiekiu pašaunant ant patogios liepsnos pasaulėvaizdinė bandelė. Mąstytojas jautė, jog šios pasaulėvaizdinės bandelės „receptūros” akumuliacija gali tapti reikšmingu sociumo motolograminės struktūros elementu, kuris ilgainiui pradeda dominuoti, kaip tiesos, teisingumo, tikrovės, esmės sąvokas fetišizuojantis naratyvas, užgožiantis bet kokią kritinę arba, kaip dabar populiaru sakyti, sveiko proto pastangą, o ir iš principo, jos radimosi galimybę.

Net ir paviršutiniškas atožvilgsnis į istorijos Buvo(?) mūsų sąmonės horizonte išsiskleidžia, kaip neįveikta maratono distancija, tokio maratono, kuris privalėjo būti įveiktas likimiškai, t.y. egzistenciškai atsiveriant pasauliui ne jį aiškinant(?), o haidegeriškąja prasme savo žvilgsnį išstatant pasaulio horizontui ir jame sutelktai galimybei. Šuoliuodami per Vakarų pasaulio istorijos epochas regime, kaip netoli nubėgome nuo Efezo miestelėnų virtuvėse besitvenkusių prietaringumo garų, nuo jų žudančio tvaiko, kuris jau kitoje graikiškojo pasaulio vietoje, Atėnuose, nuodų taurėje užtroškino Sokratą, deja, ne tik jį. Šis įvykis tapo pirmąja, tačiau tikrai nepaskutiniąja, Vakarų kultūros mitologeminės ir racionaliosios arba būtį skaidrinančios sąmonės priešstata, išaugusia į collision tarp μύθος ir γνῶσις. Sokrato mirtis tapo iš mitų prieblandos ir agresyvaus bei suprimityvinto galios diskurso trokštančios išsivaduoti žmogaus metafora. Reikia pripažinti, kad šioje priešstatoje mitas akumuliavo didžiulę galią ir gan sėkmingai traiškė(o) ir slopino(a) mėginančią skaidrėti sąmonę. Mito galia šviesėjančią žmogaus savivokos dinamiką kaip niekad sėkmingai traiško ir slopina mūsų dienų simuliakrizuotos „tikrovės” mitagirnapusėmis, kurios pasitelkia technologiją - TV ekrano volą ir mito struktūros pagrindu audžiamą progresyvaus(?) žmogaus retorinę paklotę, šį  šviesėjančios žmogaus sąmonės judesį palieka atskirų intelektualų ir kultūrininkų neurotiško ir frustruojančio tekstažodžio ir žodžiateksčio žaidybinės kombinotorikos erdvėje, t.y. kalbinės moduliacijos sraute be jokio ἠθική φιλοσοφία turinio. Tai vis dar modernybės (apšvietos) proto galios idealo savosios tapatybės ieškojimo keliai ir klystkeliai.

Tikime - kultūrologinė ir idėjų istoriografinė paradigma tarsi tai ir patvirtina - jog esame apšvietos epochos vaikai, kurių protėviai nesidrovėdami uždaviniu ir tikslu sau kėlė „žmogaus perkeitimą” arba jo paskutinių prietaringumo ir mitologeminės sąmonės rudimentų įveiką, taip tarsi mėgindami išpirkti sokratiškosios mirties kaltę ir gėdą. Deja, su liūdesiu tenka konstatuoti - mūsų epochos patirtis tą ypač skaudžiai paliudijo - jog šios pretenzijos buvo bevaisės ir bergždžios. Nors žmogaus rekonstravimui ir perkonstravimui (Švietimo epochos idealas) buvo skiriama daug laiko ir pastangų, tačiau tenka konstatuoti, jog visa apšvietos patetika pasiliko tik siaurame intelektualų ratelyje kultivuojama humanistinė retorika nesugebėjusi esmingai paveikti destruktyvumo ir savidestrukcijos keliu žengusios modernybės epochos. Dar daugiau patys primityviausi ir brutaliausi nacionalistiniai ir antihumanistiniai sąjūdžiai (komunizmas, nacizmas, fašizmas, maoizmas) savo galutinę formuotę, politinės ideologijos ir struktūros požiūriu, įgijo technologinio žmonijos progreso priešaušryje, t.y. apšvietos idealo apoteoziniame topose - modernybėje.

Modernybės technologinio progreso priešaušris turėjo žymėti žmogaus: (de)mitologizuotos, (de)religizuotos, (be)iliuzinės, (be)metafizinės (pabrėžiu ne (ne)metafizinės, o (be)metafizinės) sąmonės triumfą. Deja, jis žymėjo pačių brutaliausių ir technologine prasme rafinuočiausių bei ciniškiausių totalitarinių sistemų radimąsi, kurios slėpdamosis po Trečiojo reicho (Vokietija), Spalio revoliucijos (Rusija), Kultūrinės revoliucijos (Kinija) ir kt. vėliavomis į pasaulį paleido eschatologinius blogio angelus, kurie su pasimėgavimu gulaguose, koncentracijos stovyklose ir kitose darbo ir perauklėjimo zonose naikino ištisas tautas ir socialines grupes. Žvelgiant į šį istorinį „paveldą”, o ir dabarties negebėjimą jį įsisąmoninti, kaip mūsų kartos, o ir ateities kartų atsakomybės besišaukiančią blogio realybę, dažnai kyla pagunda tokio masto blogį ir neteisingumą įpinti į įvairias metafizines, t.y. abstrakčias, blogio ir kaltės metaforų struktūras taip mėginant, galbūt nesąmoningai, retušuoti konkretaus blogio ir konkrečios kaltės bei atsakomybės šaltinį ir priežastis, kurios dažnai slepiasi kiekvieno iš mūsų virtuvėje. Iš abstraktybės ūkuose paskendusio mito apie Kitą kaip blogį atsiradusią tragizmo sąmonę mūsų epocha mėgina įveikti nemažiau abstrakčia ir ūkanota meta etinę ir kalbine struktūra, kurios dažnam dėl savo sofistikuotos diskurso formos regisi įspūdinga istorine galimybe. Asmeninė patirtis leidžia teigti, jog dažnai tai viso labo eklektiška politinio ir akademinio monologiškumo forma, pasireiškianti narciziška retorika. Tik tiek.

Tokiai kaltės suabstraktinimo rizikai, o ir iš jos kylančiam pavojui personalizuotą kaltės sąvoką eliminuoti apskritai, aiškia opozicija skamba Heraklito ištaros parafrazė, jog XX a. naikinimo ir susinaikinimo sąmonė brendo ir radosi ne sofistikuotuose politiniuose ir filosofiniuose diskursuose, o virtuvėje audžiamuose mituose ir tikėjimuose. Tėvų ir senelių virtuvėse „sužinojome” apie žydų ir masonų pasaulinį sąmokslą, apie vienos ar kitos kaimyninės tautos ar religinės grupės „savaiminį blogį”, kuris graso mūsų tautos ar religinės praktikos sakralumui ir dar daug mitų ir mitelių, su kuriais iš savo virtuvių πόλις žengėme į pasaulį κόσμος.

Kodėl kalbu apie mitą ir kaltę dabar? Nežinau, gal Vėlinių nuotaika tokia. Kita vertus sunku nuslėpti ir tą faktą, jog aplinkoje pradeda ryškėti gan keistos, nesiimu jų vertinti pavojingumo kategorijomis, nuotaikos, kurios atskiras žmonių grupes, o ir ištisas valstybes ir tautas pradeda regėti priešais ir tai vyksta Lietuvoje, šalyje kuri pati gali tapti gan lengvu grobiu, bet kokiam panslavizmui, pangermanizmui ir t.t.

Tenka konstatuoti ir kitą gan liūdną faktą, jog esame apsiblausę politiškai ir pilietiškai. Su apmaudu stebiu, kaip įvairūs praėjusios dienos politikieriai mėgina save reabilituoti PLAYBOY puslapiuose ar silpnaprotyste kvepiančiuose televiziniuose šou, tai daro gardžiuodamiesi savo prašvinkėliška politine retorika, taip visiškai griaudami paskutinius politikos idealybės likučius.

Liūdna dėl savo kartos, kurios konformizmas ir cinizmas (tam skirsiu atskirą įrašą) pasiekė tokį mastelį, kad mūsų tėvų ir senelių alkis geresniam gyvenimui, leidęs kartai retušuoti moralinių verčių turinius, prieš dabartinį beprasmybės ir bukumo diktuojamą narcisizmą, atrodo tik kukliu ir vaikišku žulikavimu. Taps be galo liūdna, jei istorijos vadovėliuose mūsų karta bus vardijama didžiausia šios epochos gėda.

Tiesa, daug vilties teikia mūsų kultūrininkų bendruomenė, bent ta jos dalis, kuri skendi egzistencinėse įtampose ir nesivelia į pilvažmogių stumdymąsi prie pono su skatiku kišenėje. Ateis laikas ir jie tikrai prabils sąžinės balsu mūsų ir ateities kartoms, aš tuo esu įsitikinęs. Jie veikiausiai vieninteliai sugebės pateisinti mūsų veltėdžiavimą ateities kartų akivaizdoje.

Visa ši teksto žosmė radosi galvojant apie mitą, kuris subręstą ne Gamtos, ne Dievo, ne Kito nežinomybės prieblandoje, o virtuvės estetikoje, jos kvapuose, aprūkusiose sienose, riebalų blizgyje ir toje keistoje maisto adoracijoje, kuri kaip niekas kitas šaukte šaukiasi teksto: Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.

Rodyk draugams