BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nuskustas Sokratas ir estetikos teisingumas/teisingumo estetika

Sokratas (Arūnas Gudaitis)

Vakar keleta minučių įsistebeilijęs nužiūrinėjau Sokratą. Be barzdos atrodė ganėtinai keistai: griežtos formos žandikaulis, smailėjanti smakro linija - visiška asimetrija trafaretinei išminčiaus kaktos „platybei”. Tai, ką ištisus šimtmečius slėpė vešli graiko barzda, lietuvio menininko vaizduotės skustuvas apnuogino gausiai ŠMC (Šiuolaikinio Meno Centras) lankytojų auditorijai. Barzdgirė ilgus amžius maskavo puse Sokrato veido. Ši nepilna veido kartografija rampų šviesai išstatydama tik filosofo skvarbų žvilgsnį ir įspūdingo platumo kiaušą, jauno meninko dėka, klišine jau tapusią Sokrato vizualinę mitologramą, pavertė smagiu pokštu. Man patiko.

Bejėgystė. Ji visuomet apima tuos, kurie pilni iliuzijų dėl teisingumo.

Teisingumas mūsų kartai nebe etinė, o estetinė kategorija. Dabar teisingumas steigiasi ne santykyje tai, KĄ matau (žvilgsnio susisitikimas su KITU), o tai, KAIP matau (KITO konstravimas JĮ pajungiant savo žvilgsnio subjektyvybės galiai). Todėl teisingumo stygius (savijauta) yra tik neišlavintas estetinis jausmas ir nedaugiau. Tie kas stokoja teisingumo yra tiesiog nenusisekę estetai. Bevelyčiau manyti, jog esama tiesioginio ryšio tarp eklektizuotos estetinės sąmonės (plebėjystės) ir teisingumo nepritekliaus diskursų ir atvirkščiai, kuo estetinės sąmonės struktūros turtingesnės, tuo teisingumo nepritekliaus mažiau. Teisingumas steigiasi ne teismų salėse, o muziejuose. Labanakt. Kol kas.

Rodyk draugams

Paulius Širvys. Aš taip laukiu

Nulingavo,
Nusinešė
Saulę
Tolimi
Vaivoriniai
Miškai.

Krinta lapai -
Pageltę,
Numirę
Laiškai.
Krinta,
Krinta
Kaip grumstai
Ant karsto.

Širdį varsto
Kraupus graudulys.
Stoviu aš
Kaip Čiurlionio
Legendų
Šaulys.

Po mirgiuoju
Žvaigždynų šalmu
Tiesia toliams
Rankas Obelis -

Išsiilgus,
Nuoga,
Į mane panaši
Laukimu.

Aš taip laukiu.
Taip laukiu
Ateinant
Kažko,
Ligi galo
Atvėręs duris,
Tuštuma.
Nykuma.
Nors užklystų
Vagis
Bent kuris.

Kaip ilga,
Kaip ilga
Vieniša
Ir vėjuota
Naktis.

Užu lango
Galanda - -
Gal man? -
Savo dalgį
Mirtis.

Žiba, spindi
Viena
Kelrodėlė
Žvaigždė -
Tolimoji
Klajūno viltis.

Aš taip laukiu,
Taip laukiu,
Atvėręs duris.

Rodyk draugams

Banalybė

Uli Seit

Jau beveik susitaikiau su tąja mintimi, kad postmoderniame būvyje subjektyvumas esti vienintelė įmanoma „objektyvumo” forma, tačiau niekaip, net ir nuoširdžiai to geisdamas, nesugebu savęs įtikinti, jog šis subjektyvybės VISA gali legalizuoti bet kokią banalybę. Kas kart savęs klausiu, kas leidžia (pabrėžiu) rastis temoms, diskursams ar naratyvams, kurie savyje sutelkę visą temos dirbtinumą - silikoninio minties žavesio aistrą, išsprogsta ištisomis teksto paklodėmis ar sakymo banalybėmis: prasmių laukai fragmentiški, naratoriaus minties srautas bereferentis, modalinės struktūros absoliutus sans façon. Kas (ἐπίσταμαι) ir kur (τοπος) yra tas didis Anonimas, steigęs ištisus legionus heidegeriškų pliurpalių - pirmai progai pasitaikius in pulicis morsu Deum invocare - klausimai, privalantys virsti programiniu projektu? Galbūt…

Rodyk draugams

Keletas minčių apie Prancūziją Europoje. Romų klausimu.

Foto boston.com

Stileiva ir Prancūzijos politinis dendis Nikolia Sarkozi sugalvojo įspūdingą medija spektaklį, kuris prie TV ekranų prikaustė viso civilizuoto pasaulio dėmesį. Nespėjęs pakeisti kurortinio apdaro į solidžią eilutę Prancūzijos prezidentas iš aistringo Karlos Bruni - Sarkozi glėbio, tik su šiam politikui būdinga exalté, pasinėrė į kitą aistrą - politinio proceso imitavimą. Sugalvojo į „tėviškę” deportuoti romų etninės grupės atstovus. Suprask, jog keletas palapinių ar namelių ant ratų - dabartinės Prancūzijos problema numeris vienas. Ne ekonomikos gaivinimo planai, ne asmeninės korupcijos skandalas, ne pašlijusi Prancūzijos reputacija užsienio partnerių akyse po Mistralio sandėrio su Rusija - visa tai niekai, kurie neverti prezidento dėmesio.

Romų problematika jokia naujiena Europai, o ypač Prancūzijai, Jungtinei Karalystei, Ispanijai, Italijai. Šalys atskirai, o ir padedamos Europos Sąjungos institucijų, yra sukūrusios ištisas romų integracijos į vietos bendruomenes programas, kuriomis siekiama efektyvaus problemų sprendimo. Tiesa,  šalims tenka sutikti su kritika, jog pasitelkiami būdai ir metodai dažnai neefektyvūs, gremėzdiški ir trumpalaikio efekto siekiantys, todėl permainų reikėjo imtis seniai. Didžiųjų Europos valstybių, kaip ir apskritai Europos Sąjungos migracijos politika, išgyvena gilią krizę. Romai čia yra tik labai kuklus vis dar efektyvumo stokojančios migracijos politikos pavyzdys beje, kaip rodo Prancūzijos  situacija, puikiai tinkantis didelėms problemoms maskuoti.

Nikolia nusiteikęs ryžtingai ir nesiruošia trauktis. Dar daugiau, jis nesidrovėdamas pareiškė, kad menkiausias prancūzo policininko ar kito tvarkos prižiūrėtojo įžeidimas ar užgauliojimas bus baudžiamas pilietybės atėmimu iš tų, kurie ją įgijo per pastaruosius dešimt metų, tiesa, pamiršo pridėti, kad dauguma šių piliečių - imigrantų bendruomenės atstovai (buvę Prancūzijos kolonijos), kurie susiduria su didžiule diskriminacija darbo rinkoje ir išgyvendami nemenką socialinės atskirties kompleksą dažnai prieš savo valią genami į gatves protestuoti. Prancūzijos prezidentas šią teisę, nors to nenori pripažinti, nusprendė riboti. Nerimą kelia tai, jog iš šio ribojimo gali rastis ir kiti nemažiau reikšmingi ir demokratijai grasantys nusižengimai. Nepaisant nuogąstavimų, Prancūzijos vadovas nusprendė, jog ekonominis sunkmetis ir akivaizdus visuomenės nuotaikų radikalėjimas puiki proga išspręsti „Romų klausimą” ir sutvarkyti vis daugiau „problemų” keliančią imigrantų bendruomenę. Kodėl dabar?

Artėja šalies vadovo rinkimai. Dabartinio Eliziejaus rūmų šeimininko padėtis labai kebli, o ir su visam beviltiška. Smunkantys reitingai, skurdus nuveiktų darbų sąrašas ir akivaizdus idėjinis vakuumas verčia imtis keistų iniciatyvų. Visa ši medija akcija, kuri prieš pasaulio akis išstatė verkšlenančią romų mergaitę ir nevilties ašaromis paplūdusius tėvus, pasibjaurėjimo vertas prancūziškosios politique dviveidystės ir suprimityvėjimo pavyzdys, kurio vienintelis tikslas - mėginimas rekonstruoti Nikolia „kieto vyruko” įvaizdį. Nueita taip toli, jog šiai bravūrai pateisinti Prancūzija Europoje pajungė savo galingą diplomatinę mašineriją. Rezultatų nereikėjo ilgai laukti. Regis, šiam vėjavaikiškam Prancūzijos pajaco elgesiui Europos Komisija neturi jokių priekaištų, jai užteko tų „argumentų”, kuriuos dėl neproporcingos jėgos naudojimo pateikė Prancūzijos pusė. Tuo tarpu Europos sostinės apskritai suignoravo šį Prancūzijos elgesį, apsiribodamos kukliais komentarais, jog tai šalies vidaus reikalas. Tik Europos Parlamentas, pasmerkdamas primityvų ir neproporcingą galios demonstravimą, pamėgino gelbėti Europos reputaciją.

Viliuosi, neperdėsiu teigdamas, jog Nikolia Sarkozi retorika ir veiksmai sprendžiant „Romų klausimą” primena 1938 m. Jozefo Gebelso Vokietijoje inicijuotus žydų pogromus. Istorija liudija, jog nacistinė retorika ir veiklos metodai nors ir amoralūs, tačiau trumpose politinio sprinto distancijose labai efektyvūs. Tiek nacių vadams, tiek dabartiniam Prancūzijos vadovui reikėjo(ia) priešo savo kieme, kuris sugertų destruktyvias visuomenės nuotaikas ir retušuotų politinių lyderių neįgalumą sprendžiant praktines problemas. Pasirinkti silpniausi. Nacių atveju - žydai, šiuo atveju - romai ir imigrantų bendruomenės. Aušvicas tapo logišku 1938 m. nacistų pradėto smurto prieš žydus ir kitas etnines grupes finalu, kuris ištisas vokiečių ateities kartas pasmerkė neurotiškai savigraužai dėl praeities klaidų. Nikolia Sarkozi elgesys ne išimtis. Prancūzijos politinio elito front atvėrė Pandoros skrynią, kuri legalizuoja primityviausią politinės veiklos praktiką mūsų dienų demokratijoje ir tai vyksta Žano Polio Sartro, Albero Kamiu, Emanuelio Levino, Michelio Foucault, Jacques Derrida, Jeano Baudrillardo kūrybinio paveldo pašonėje.

Prancūzijos vadovo „dėka” demokratinio konsensuso ribos, kuriose formavosi žmogaus ir piliečių teisių neliečiamumo doktrina, ramstoma paneuropinės tapatybės idėja, susiaurėjo iki bereikšmių ir didesnės įtakos politinei diskurso struktūrai nedarančių intelektualų diskusijų. Nikolia Sarkozi, žmogaus ir piliečių teisių klausimą ištrynė iš politinės darbotvarkės. Ištrynė pačiu radikaliausius būdu, taip padarydamas esminę žalą Europos politinei/moralinei galiai. Po šios keistos bravūros žmogaus ir piliečių laisvių klausimas struktūriškai nebederės ne tik su Prancūzijos vidaus politine darbotvarke, bet ir apskritai pakibs virš politinės galios vakuumo prarajos, kuri Europai neleis tokioms šalims kaip Rusija ir Baltarusija priminti apie žmogaus ir piliečių teisių pažeidimus, bet kada bus baksnojama į pačios Europos pusę. Ši ideograminė skirtis (Rytai - Vakarai, demokratija - autokratija), esmiškai reikšminga nenutrūkstamam europinės savimonės identifikacijos procesui, tapo retušuotu ir išblukusiu Europos POLITIKOS antkapiu.

Prancūzų politiniam elitui ateityje teks graužtis nagus dėl savo veiksmų. Užsiiminėdami lokaliu genocidu „be kraujo”, šios šalies vadovai tampa pirmeiviais tokios neslepiamai ciniškos ir barbariškos politikos, kuri eliminuoja, bet kokią konstruktyvaus politinio diskurso struktūros formavimosi galimybę Europos viduje ir ypač santykiuose su nedemokratiniais režimais. Demokratijos ir piliečių teisių apologetika buvo reikšmingas Europos politinės galios įrankis, tuo tarpu Prancūzijos lyderis silpnina šį įrankį, kurio susilpnėjimas esmingai paveiks Europos geopolitinę savirealizaciją ir savimonę. Ačiū tau Nikolia.

Vivat sagesse!

Rodyk draugams

Nikodemas Rainys: Miręs daiktas (Poezija)

Foto Rudolph Diesel

Kai susitinka dviejų žmonių pasauliai, tu negali nieko pakeisti…
Kai susitinka dvi neviltys, tu negali į jas įsisprausti viltimi…
Kai susitinkama išsiskyrimui, tau nelemta tapti amžina stotele…
Kur juodais krankliais dvi mirtys kapoja viena kitos akiduobes, ten gyvastis neužklysta…
Kai Dievo nesama, Kristus bejėgis…
Visur yra tik buvimo svilėsiai ir nieko daugiau…
Visur tūno nevilties simetrija - tobula daikto mirties simbolika…

Erat Verbum 0 0 12

Rodyk draugams

Jürgenas Habermasas apie Martino Heideggerio nacizmą!(?)

Jürgenas Habermasas

Prie vyno taures biciulis paklause ar as ka nors zinas apie Jürgeno Habermaso kritines pastabas susijusias su Martino Heideggerio nacistine praeitimi… Prisipazinsiu, jog nustebino sis entuziastingas noras Heideggeri, su Habermaso pagalba, paversti naciu…

Talpinu Jürgeno Habermaso teksta, kaip sioki toki polemini atsakyma i apacioje rymancius Heideggerio pamastymus… Atsiprasau, jog tekstas ‘isvenge’ lietuviskos abeceles… ne Lietuvoje esu, o ir svetimame PC lietuviskos abeceles neatsirado…

Habermas:

Since 1945, Heidegger’s fascism has been discussed from various points of view. At the center of this discussion has been, for the most part, the rectoral address of 1933, in which Heidegger celebrates “the transformation of German existence.” [...] What is worthy of consideration is rather the question of how the author of Sein und Zeit (the most significant philosophical event since Hegel’s Phaenomenologie), how, that is, a thinker of this rank could fall into so obvious a primitivism as manifests itself, to a sober observer, in the hectic tastelessness of that call for the self-assertion of the German university. [...]

That National Socialism was not a necessary developmental consequence of the German tradition is certainly beyond question. But it does not follow from that that all attempts are false and reprehensible that seek, in the sense of Thomas Mann’s Faustus novel, to probe the rootedness of fascist motives in the core of the German tradition and to uncover the dispositions that in a period of decline could lead to fascism. The problem of the fascist intelligentsia presents itself as the problem of the prehistory of fascism. p. 191

It is well known that, for Heidegger, the fate of the present is forgetfulness of Being [Seinsvergessenheit]. [...] Europe lies in a great pair of pincers between Russia and America, which are, in their essence, the same: “the same hopeless frenzy of technology unbound and the unparalleled organization of the normalized man,” for whom time means nothing more than speed. From both sides there is spreading over Europe the darkening of the world, the flight of the gods, the destruction of the earth, the massification of man, and hatred, suspicion toward all that is creative and free. [... Heidegger] is calling for a heroic existence in opposition to the insipid, deteriorated condition of ordinary life. p. 192

It is “strength” that elevates the aristocratic individual above the ordinary Many. The noble individual, who chooses fame, will be ennobled by the rank and mastery that belong to Being itself, while the Many–who, according to Heraclitus, whom Heidegger approvingly cites, are like well-fed cattle–the Many are the dogs and the asses. What is worthy of rank is that which is stronger, for which reason Being eludes whoever is concerned about evening out, reducing tension, leveling off: “The true is not for everyone, but only for the strong.” Moreover, it is “spirit” ["Geist"] that distinguishes the thinker vis- a-vis the intellectual. Intelligent calculation is oriented towards objects and places them at man’s disposal. Its leveling grasp brings all things down to one level: extension and number are its predominant dimensions. For this thinking, “ability” no longer means extravagant expenditure out of lofty abundance, but the sweaty performance of a routine. This thinking, which follows the laws of traditional logic, cannot understand the question about Being [nach dem Sein], let alone develop it, because logic is itself grounded in an answer to the question about what it is [nach dem Seienden], an answer that closes off Being from the very outset. [...] The degeneration of thinking to intelligence can only be overcome by thinking that is more primordial.

Finally, “courage” must be added to strength and spirit, an ambiguous form of courage that does not even shrink back from violence and error. Appearance, deception, illusion, errancy are all powers that are appropriated by Being itself; it is only everyday reason [Verstand] that no longer experiences their numinous force and degrades them to mere error. The courageous individual repeats the beginning, in pre-Platonic Greece, of our intellectual-historical existence, saying Yes to all the disconcerting strangeness, the darkness, {p. 193} the uncertainty and insecurity of the true beginning. In the final analysis, the heroic individual develops his full essence [Wesen] as one who dares: he is the violent individual, the creative individual, who masters Being by placing the unsaid under the spell of his speech, the unseen under the spell of his gaze, and the unoccurred [das Ungeschehene] under the spell of his deed. In this context, violence is not to be taken to mean the banality of a “brute, arbitrary act.” On the other hand, it is the faint-hearted man who is concerned with agreement, compromise, and mutual care and who is accordingly only able to experience violence as a disturbance of his life. “Thus the violence-doer [der Gewalt-Taetige] does not know kindness and appeasement (in the ordinary sense), nor is he soothed and quieted as a result of his successes or prestige.” He despises the appearance of completion. [...] The violent man is the towering individual, the towering solitary; he is, in the final analysis, the man with no way out, for whom non-existence represents the highest victory over Being, whose existence finds its tragic fulfillment “in the most profound and far-reaching Yes to his own destruction,” who, in willing what is extraordinary, casts aside all help.

We ask of Heidegger’s lecture the question what the object of its appeal is, what it calls upon its audience to do, and against what it takes its stand. [... Heidegger] plays off the strong Chosen One against the bourgeois; primordial thinking against commonsense; and against the ordinariness of a life free of danger, the courage unto death of the extraordinary individual. pp. 193-4 [...]

The physiognomy of a [political] statement changes situations directly; it is the focus of the infection. For style is lived stance or attitude; it is the spark that causes certain behavior to form spontaneously; it is the perennial birth of existential motives; it causes the appeal [Appell] to catch fire. It is characteristic of the self-conscious historicity of Heidegger’s philosophy that the appeal changes, while the structures of meaning preserve their continuity over the decades of his development. [...] … in 1935, the violent deed was called for, while only eight years before Heidegger praised the quasi-religious decision to lead a private, isolated existence as the final act of autonomy within the nothingness of a world without gods. The appeal changed colors at least twice, according to the political situation, while the conceptual pattern of the summons to authenticity and of the polemic against decline remained stable. The lecture of 1935 merely unmasks the fascist coloring of that time. p.
195

When Christianity, with its reinforcement of the view that there are two worlds, is categorized as a mere stage in the degeneration of the West, then the idea of the equality of all before God and the freedom of each individual–an idea that was still central for Hegel–can no longer offer an effective counterweight: neither the counterweight of individualistic egalitarianism against the notion of the natural privilege of the stronger, nor the counterweight of cosmopolitanism against the motif of the German people as history’s chosen people. And secondly, when it is not acknowledged that Descartes, alongside the line of thinking that calculates and makes disposable, there runs the other line of the interpretive apprehension of meaning [des sinnverstehenden Vernehmenden], then the dialectical plasticity of modern development does not emerge clearly; it is this dialectic that gives creative legitimacy to that form of thinking which aims at mastery through objectification and thus preserves it from being one- sidedly identified with ordinary opinion [Meinen]. This, from this side is lacking the corrective of pragmatic rationalism.

The nurturing of anti-Christian and anti-Western effects alone would have sufficed to promote the psychosis of irrationalism… [...] Added to this, however, is an elementary self-deception on Heidegger’s part. He presented his insights, which were supposed to lead to the encounter between planetary technology and modern man… [...]

In any event, there are still two questions that remain in the end: in what is this, even if only apparent, convergence grounded? Does fascism perhaps have more to do with the German tradition than one would ordinarily like to admit? And secondly: why is Heidegger publishing his lecture today, in 1953, without {p. 196} qualification? That is consistent, to be sure, only for a stance [... that] remains stuck in repetition. That is consistent for an assessment that seeks to explain in terms of the history of Being not only its own error but, in the place of moral clarification, also the “error” of the National Socialist leadership. [...]

[The publication of that lecture in this fashion poses the] question: can the planned murder of millions of human beings, which we all know about today, also be made understandable in terms of the history of Being as a fateful going astray? Is this murder not the actual crime of those who, with full accountability, committed it? Have we not had eight years then to take the risk of confronting what was, what we were? Is it not the foremost duty of thoughtful people to clarify the accountable deeds of the past and keep the knowledge of them awake? [...] Heidegger publishes his words, in the meantime eighteen years old, about the greatness and inner truth of National Socialism, words that have become too old and that certainly do not belong to those whose understanding still awaits us….

End of excerpts from Habermas on Martin Heidegger

Rodyk draugams