BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Naujoji Zelandija bičiulės akimis

Nors ir ne Tiberiados ežeras, bet ir čia žuvį pagauti galima. Bičiulės Ginatrės nuotraukos iš Naujosios Zelandijos.

Rodyk draugams

Mes atleidžiame ir prašome savo brolių rusų atleidimo! Mirtis…

wyborcza.pl

Rusijos premjeras Vladimiras Putinas (dešinėje) ir Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas (kairėje).

Fiodoras Dostojevskis „Broliuose Karamazovuose” analizuodamas rusiško charakterio ypatumus atkreipia dėmesį į gan keistą ir, jo nuomone, tik rusų tautai būdingą bruožą. Anot jo, tik rusas vienu metu sugeba taip stipriai ko nors nekęsti ir tuo pačiu savo neapykantos objektu taip žavėtis, jog dėl jo ryžtųsi paaukoti savo gyvybę.

Tragiška Lenkijos prezidento ir jį lydėjusios delegacijos žūtis prie Smolensko (Rusija) tapo tąja aplinkybe, kuri leido šiam rusiško charakterio bruožui atsiskleisti naujoje šviesoje. Rusai nemėgsta lenkų, jų nekenčia ir laiko juos slaviškumo dezertyrais, nudreifavusiais į Vakarų (katalikiškąją) civilizacinę erdvę. Nudreifavusius gan sėkmingai ir dėl to tapusiais gyvu istoriniu priekaištu „trečiosios Romos imperijos” palikuonims, kuriems Sibiro platybės ir neišsenkantys gamtos turtai negarantavo stabilios politinės ir socialinės struktūros formuotės. Atvirkščiai, šalis tapo vidinių politinių vaidų, despotizmo ir geopolitinio nestabilumo šaltiniu ir įkaitu tiek pačios šalies viduje, tiek santykiuose su kaimynais ir ištisais regionais. Lenkija, tuo tarpu, tapo išskirtinai sėkmingo slaviško projekto, Vakarų civilizacinėje erdvėje, pavyzdžiu, kuris kurstė pyktį ir pavydą skaitlingesnės rusų tautos tarpe. Lenkijos projektas tapo slaviškos civilizacijos alternatyva tam chaotiškam ir neprognozuojamam slaviškumui, kuriuo spinduliuoja Rusija. Sėkmingas Lenkijos projektas reiškia Rytų ir Centrinės Europos regiono psichologinį/politinį komfortą.

Reikia pripažinti, kad Rusijos premjero kalba, mėginant paaiškinti Josifo Stalino (nors tiesiogiai ir nebuvo minimas šio diktatoriaus vardas, tačiau visi suprato apie ką kalbama) kraugerišką scenarijų, pasakyta Katynės memoriale - tiksli ir nuoširdi to laikmečio situacijos ir paties Stalino asmenybės charakteristika. Vladimiras Putinas pamėgino paaiškinti, kodėl sovietų vado galvoje subrendo ši kraupi Lenkijos problemos „sprendimo” strategija. Rusijos premjeras gan aiškiai pasakė, kad Stalinas, kaip, beje, ir pats Rusijos vyriausybės vadovas „Jukos” bylos ar Čečėnijos atveju, tik asmeninio keršto motyvo ir politinio-istorinio nepilnavertiškumo (komplekso) vedinas galėjo konstruoti tokias žvėriškas kitų tautų (šiuo atveju lenkų tautos, o dar konkrečiau jos karinio elito) naikinimo strategijas. Rusijos premjeras gan aiškiai ir veikiausiai nuoširdžiai, pasakė, kad jo šalies politinio elito skiriamasis bruožas - infantilus sadizmas.

Išgirsti iš Rusijos, o juo labiau iš paties premjero tokį prisipažinimą, tai jau daug. Perfrazuojant šias premjero mintis galima teigti, kad Rusija lenkų tautai tarė: jūs esate viršesni t.y. brandesni už mus, nes jūsų heroizmas ir didvyriškumas, kovoja su mūsų protėviais, buvo ne aklas kerštas, o noras atstatyti istorinį teisingumą t.y. nepriklausomą Lenkiją - teisingumą, kuris esti suvoktas, įsisąmonintas ir artikuliuotas politinės tautos (piliečių), o ne siauro politinio elito grupės sugalvotas sprendimas BŪTI. Rusijos premjeras pasakė, kad mes jus žudėme ir naikinome tik todėl, kad jums pavydėjome, kad pavydėjome jums buvimo tauta t.y. slavų tauta, tokia susitelkusia, skaitlinga ir stipria. Katynėje atsiskleidė šis keistas rusų charakterio bruožas - nekenčiam lenkų dėl to, kad juos mylime, dėl jų sugebėjimo būti tokiais slavais, kokiais mes niekad netapsime, todėl naikiname tai, kas primena mūsų pačių silpnumą. Mes dar nesubrendome atsispirti nuo kitų sėkmės pavyzdžio konstruojant savo sėkmės istoriją. Ar tai galima laikyti atsiprašymų už istorines skriaudas lenkų tautai? Ne, tai kaltės pripažinimas ir mėginimas paaiškinti nusikaltusiojo psichologiją…

Daugelis šiuos Rusijos vyriausybės vadovo žodžius linkę traktuoti, kaip puikiai apgalvotą strategiją, kuri padiktuota suvokimo, jog Centrinės ir Rytų Europos regione Lenkijos įtaka ženkliai auga, o su tuo tenka skaitytis netgi to nenorinčiai Rusijai. Todėl Putino drąsus stalinistinio režimo prigimties, o iš principo viso pokario Rusijos politinio elito mentaliteto demaskavimas Katynės memoriale - pirmas reikšmingas, tiesa kintančios Rytų ir Centrinės Europos geopolitinės ir Rusijos vidaus politinės situacijos padiktuotas, šios valstybės žingsnis dalykiško bendradarbiavimo su Lenkija kryptimi. Bene pirmą kartą ir taip aiškiai Vladimiras Putinas pripažino, kad rusai, o tiksliau Josifas Stalinas ir jo represinės struktūros - žvėrys. Žvėrys, kurie žudė žmones tik tam, kad jie buvo lenkai, lenkai kurie prieš keletą dešimtmečių triuškino pakrikusius raudonarmiečių pulkus prie Varšuvos. Premjeras neslėpė, kad asmeninis Stalino kerštas lenkams - „prabanga”, kurią gali sau leisti diktatorius Rusijoje. Dar daugiau, šis asmeninis Stalino įnoris istorinės kaltės vergais padarė ištisas paprastų rusų kartas. Vladimiras Putinas prisipažino, kad Stalinas, kuris rusų savimonei išlieka reikšminga figūra, yra tas nuodas, kuris nuodija Rusijos ir visų šio regiono valstybių santykius. Nereikia apsigauti manant, kad Putinui ir Rusijos politiniam elitui šis pozityvus tonas - lengva žodinė ekvilibristika, tai sunkus ir skausmingas prisipažinimas. Prisipažinimas, kad tokiais esame mes patys - Stalino ir Berijos palikuonys. Rodės, jog tokia premjero retorika - nuoširdus mėginimas paaiškinti save - galėjo tapti reikšminga konstruktyvių tarpusavio santykio formavimosi prielaida. Deja.

Galimai partneriško bendradarbiavimo pradžiai dar stigo taip reikšmingo Rusijos atsiprašymo už carinės imperijos, o vėliau Sovietų Sąjungos elgesį su lenkų tauta. Lenkams norėjosi išgirsti ne formalizuotos retorikos rėmuose įspraustą diplomatinio oficiozo tekstą, tačiau nuoširdų ATSIPRAŠAU. Nors Vladimiras Putinas Katynėje žengė svarbų ir reikšmingą žingsnį, tačiau nežengė jo iki galo - NEATSIPRAŠĖ. Nereikėtų stebėtis. Tai prasikaltusio ruso, beje mėginančio giliai širdyje gailėtis, psichologinis bruožas. Tokiam tipažui (jis chrestomatinis Dostojevskio rusiškos dvasios tipažo pavyzdys) atsiprašymas reikštų savęs paties moralinį pasmerkimą - esminį savo kaltės suvokimą - visos jos psichologinės, istorinės, politinės struktūros įsisąmoninimą. Rusiškai sąmonei, tai didžiulis iššūkis. Sutikus su tokia moralinės kaltės įsisąmoninimo logika, ji rusiškoje sieloje šaukte šauktųsi herojiško (Rusijos atveju vos ne metafizinio) šios kaltės įveikimo akto - Rusijos politinio elito atveju - nuoširdaus apsisprendimo nekartoti savo praeities klaidų t.y. savo politinę savimonę konstruoti ne ant brutalios ir bauginančios jėgos logikos, bet ant pilietines laisves ir teisingumą postuluojančios vertybių sistemos. Šiam heroizmui rastis trukdo Rusijos istorinės praeities kraujas ir pati Rusijos geopolitinė (geografinė-etninė) struktūra. Negali būti demokratu europinėje Rusijos dalyje, kai savo rankas esi sutepęs krauju Kaukaze. Rusijos politinė savimonė yra šizofreniška ir kol Rusija bus tokioje geografijoje ir su tokia etnoso maišalyne kokia yra dabar, tai islamiškojoje Rusijos entnogeografinėje teritorijoje besiformuojanti agresyvaus šios šalies politinio veikimo psichologija, dar ilgai išliks Rusijos politikos šizofreniškai infantilų (sadistinį) charakterį maitinantis šaltinis, kuris šiai šaliai neleis tapti „slabake” t.y. ištarti nuoširdų -ATSIPRAŠAU. Sakote Rusijos klausimu nėra vilties? Šeštadieninė Katynės tragedija prakalbino kitą Rusijos pusę - „slabakiškąją” Rusiją.

Jei dar prieš keletą dienų atrodė, kad Putino lūpomis kalba geopolitinių rokiruočių padiktuota apgailestavimo retorika, nuteikianti viltingai, tačiau paliekanti daug erdvės įvairioms dvejonėms ir interpretacijoms, tai po keleto dienų įvyko lemtinga rusiško charakterio ir lenkiškos istorinės nuoskaudos akistata, kuri privertė diplomatinės mantros tekstą pakeisti užuojautos ir atjautos simbolika. Visa priešiška Lenkijos ir Rusijos retorika išsikvėpė Smolensko oro uosto nusileidimo tako papėdėje palikdama abi šalis prie pliko aukos ir užjaučiančio simbolių žodyno. Lenkai ir rusai buvo priversti čia ir dabar konstruoti naują kalbėjimo strategiją. Daug atviresnę, daug žmogiškesnę, daug autentiškesnę nei ta kalba, kurios pagrindu buvo konstruojami Lenkijos ir Rusijos santykiai, o iš principo ir visa šio regiono geopolitinė realybė.  

Rusijos žemėje žuvus Lenkijos vadovui Lechui Kaczynskiui šalių santykiai pasiekė savo kulminaciją. Tą akimirką, kai paaiškėjo tragedijos mastas ir aplinkybės viskas pasikeitė. Atsiprašymo (moralinio triumfo) ir kaltinimo (teisingumo) logika, kurios šaukte šaukėsi lenkų tauta, tapo bereikšme. Kančia ir jos supratimas bei gebėjimas užjausti tapo lemiamu Rusijos ir Lenkijos santykių faktoriumi. Taip jau esti, jog istorinėje restrospektyvoje mirties metafizikos energetika išblanksta - išblukindama paties gyvenimo - santykio su aplinka, vertės orientyrus ir turinius. Lieka tik istorijos vadovėlių įrašai apie holokaustą, armėnų genocidą, Stalino gulagus, Katynės žiaurumus ir t.t. Šie įrašai tampa kančios ir neteisingumo statistika, kuri dažnai ciniškai išnaudojama politinių ir ideologinių frakcijų. Kartais prireikia daug laiko ir pastangų, kad vertinant praeities įvykius įvyktų objektyvi istorinė atogrąža. Katynė drama buvo šio užsimiršimo pavyzdys, kuris draugėn apjungė aklą ir buką rusų pusės nenorą atskleisti visų šios dramos aplinkybių bei lenkiško šovinizmo - kaltinti visus priešiška veikla Lenkijai, retoriką. Lenkijos prezidento žūtis tylėjusius privertė prabilti, o pernelyg kalbėjusius privertė pritilti. Šis tragiškas mirties faktas virtualioje politinėje leksikoje, kuri politinį postmodernų diskursą persmelkusi iki menkiausių detalių, tapo absoliučios tikrybės įsiskverbimu į šio politinio proceso virtualybę. Tokių esminiu įsiskverbimu, kad jo dėka buvo nuplėštos visos įmanomos kaukės tiek nuo atskirų politikų, tiek nuo dviejų tautų elitų ir paprastų piliečių. Katynė Rusijai tapo ne praeities istorine šmėkla, su kuria reikia kovoti informacinius karus, o realybe, prieš kurią cerkvėje galvas buvo priversti nulenkti Rusijos prezidentas ir premjeras. Tuo tarpu lenkams Katynė tapo ne aklo įniršio, nukreipto prieš rusus ir viską kas rusiška, simboliu, o erdve, kurioje mūsų kaimynai pamatė kitokią Rusiją - Rusiją, kuri drebėdama prieš žodį ATSIPRAŠAU, geba kristi ant kelių ir ašarodama adoruoti tragišką lenkų tautos likimą.

Politikos apžvalgininkai (čia lietuviškieji ir vėl tapo nemalonia išimtimi) sutinka, kad Rusijos ir Lenkijos apsikabinimas (Putinas-Tuskas) prie Katynės esti reikšmingas simbolinis gestas, kuris dvišalius šių slavų tautų santykius, gali padaryti konstruktyvaus bendradarbiavimo pavyzdžiu visoms regiono valstybėms. Tiesa, esama ir kitos galimybės, kad po šios tragedijos Rusijos ir Lenkijos santykiai išgyvens ne renesansą, o absoliutų dekadansą, po kurio seks spengianti tyla. Kol kas lenkų ir rusų inteligentija ir paprasti žmonės žavisi vienas kito gebėjimu susikalbėti ir suprasti vienas kitą šioje dramatiškoje situacijoje. Atrodo, kad ši tragedija pažadino Rusijos charakterio teigiamą pusę ir tą reikėtų išnaudoti. Tiesa jau pasigirsta Lenkijos bei Vakarų pasaulio vanagų balsas, kad Rusija ir vėl kalta, kad visas rusų nuoširdumas yra apsimestinis ir ciniškas naudos siekimas. Galbūt. Nežinau, o ir manau, jog lenkai to žinoti irgi nenori. Jie gedi, jiems skauda, jie vertina rusiškos „dūšios” pagalbą ir ištiestą ranką. Žuvo jų tautos žiedas - ELITAS. Taip ELITAS! Paprasti lenkai linksniuoja šį žodį gan drąsiai, jiems jis neturi jokios neigiamos konotacijos, o tai sveikos, brandžios tautos bruožas.      

Keletas išvadų:

Ši tragedija atskleidė ideologijos ir politinio šabloninio žargono banalybę. Visi virtualūs, simboliniai arba tikri karai tarp frakcijų, tautų ar valstybių gali baigtis ČIA IR DABAR. F.Nyčės žodžiais tariant, viskas žmogiška pernelyg žmogiška. Mano jau minėta mirties fakto dramaturgija gali sukrėsti ir prieš realybę - trapią ir pažeidžiamą žmogaus prigimtį, pastatyti ištisas tautas arba politinius elitus, kurie vakar buvę valstybės idėjos ir institucinės sąrangos simboliais šiandien gali būtų likimo aukomis arba šias aukas į paskutinę kelionę lydintys liudininkai. Todėl visas pseudo patriotizmas, liberalizmas, konservatyvizmas ir socializmas bei kitas izmas nevertas nei vienos net ir menkiausios ar mums nereikšmingiausiai atrodančios žmogaus gyvybės ar įžeidžiančio žodžio. Nes visos ideologinės kovos - vienų mirtingųjų noras dominuoti prieš kitus mirtinguosius, pastaruosius siunčiant į mirtį dangstantis pirmųjų išskirtiniu gebėjimu matyti šios ideograminės abstraktybės vertę ir prasmę. Melas.

Rusija apsikabino Lenkiją, o tai reiškia, kad ir kaip keistųsi Rusijos ir Lenkijos santykiai ateityje jie jau nebebus tokie, kokiais jie buvo iki šios tragedijos. Rusija nusilenkė, atsiklaupė ir kartu su lenkais apverkė šią tragediją. Iš tai ištrinti iš lenkų atminties ar šių šalių tarpusavio santykių bus labai sunku - neįmanoma. Negali prieš save klūpančio nepastebėti, klūpantis prieš tave įpareigoja ir tave atsiklaupti. Įprasta atsiklaupti reikšmingomis akimirkomis. Rusija Katynės (Smolensko) akimirkos reikšmingumą buvo priversta suprasti.

Rusija apnuogino savo sužeisto charakterio šviesiąją pusę. Suprasdama šią tragediją, kaip galimybę nebyliai atsiprašyti Katynės tragedijos aukų palikuonių. Nors neištarė garsaus ATSIPRAŠAU, tačiau daugelis lenkų Rusijos elgesį, kaip tik taip ir suprato. Deja, bet ir čia, iš abiejų pusių, šovinistinės retorikos įkaitai leidosi įsukami mirties aritmetikos logikos, kuri tarsi turėtų kokios nors reikšmės žmogaus, tautos kaltės ir jos išpirkimo galimybei. Norima priversti manyti, jog esama būtinybės pasiekti kažkokį kančios kiekio paritetą tarp Rusijos ir Lenkijos, kurį pasiekus tauta prieš kitą tautą galėtų jaustis atsiskaičiusiomis ir teisingomis. Absurdas. Deja, šis absurdas ir vėl kelia galvą mūsų ir kai kurių vakarų šalių apžvalgininkų tarpe. Nors patys lenkai, o tiksliau jų užsienio politikos apžvalgininkai, teigia, jog ši tragedija rusus privers savo valdžios paklausti apie jų pačių tautiečių milijoninėmis aukomis nusėtas katynes, kurios išsibarsčiusias po visą Rusijos teritoriją, taip tarsi suteikiant papildomą prasminį turinį šiai tragedijai, tai minėtieji racionaliosios geopolitikos matematikai pradeda ciniškai skaičiuoti galimai pagerėsiančių Lenkijos ir Rusijos santykių neigiamas implikacijas vakarietiškam šio regiono ateities projektui.

Šios tragedijos fone tapo visiškai aišku, kad Rusija daugeliui esti ne šalis, kuri privalo atsiprašyti, o valstybė, kuri turi likti savo nusikaltimo įkaite. Daugeliui mūsų Rusija yra puiki savo vidinių politinių, asmeninių neurozių nudrenavimo (perkėlimo), pateisinimo galimybė, šaltinis, o ir dažnu atveju būtinybė. Nebūtų blogos (kaltos) Rusijos reikėtų ją sugalvoti. Tam pavyzdys, jau kurpiamos Rusiją kaltinančios sąmokslo teorijos ir neslepiamas noras, bet kokia kaina šią šalį padaryti įvykusios tragedijos kaltininke. Kai kurie Vakarų šalių dienraščiai sumojo nustatinėti rusiškos širdgėlos nuoširdumo lygį. Suprask rusų nuoširdumas apsimestinis. Keista girdėti iš tų, kurie tą patį Lechą Kaczynskį vadino nacionalistu, modernaus Europos politinio projekto šunvote ir provincialiu lenku, o popiežiumi išrinkus šviesaus atminimo Joną Paulių II jį pasitiko šaltu ir ironišku „popiežiaus slavo” epitetu. Ši tragedija atskleidė, kiek dar daug neurotiškumo esama Rusijos ir šio regiono šalių santykiuose, kuris neleidžia abiems pusėms kalbėtis konstruktyviai ir su pagarba vienas kito adresu.

Rusija po šios tragedijos turėtų žengti drąsų žingsnį ir išviešinti Katynės bylos dokumentaciją. Šeštadieninės tragedijos fone tai tampa esmine prievole Rusijai, kuri, tikiu, nuoširdų savo prielankumą tragedijos ištiktai lenkų tautai ir demonstruojamą simbolinį bei emocinį gestikuliavimą pakeis į konkretų politinį veikimą. 

Mes atleidžiame ir prašome savo brolių rusų atleidimo!

Krokuvos kardinolas Stanislavas Dzivišas

P.S Galima šią situaciją matyti bei vertinti kitaip…

 

Rodyk draugams

Baracko Obamos ir Dalios Grybauskaitės Prahos svingui griežti vertinimo komisijos kirčiai.

 

Gegužės mėnesį Madride turėjo vykti ES ir JAV viršūnių susitikimas. Naudos jokios, tačiau graži tradicija transatlantinių santykių svarbai pabrėžti. Deja, neįvyks. JAV prezidento Baracko Obamos administracija pareiškė, jog prezidentas nesiruošia dalyvauti susitikime su ES šalių lyderiais. Tiesiog nemato jokios reikšmingos praktinės būtinybės. O kur simbolika, emocijos, sentimentai…? Apie juos JAV lyderis pasiūlė pamiršti. Nesusipratusiems priminė, kad ir taip yra dažnas svečias Europos žemyne. Pakaks.

Toks elgesys Europos politinio elito tarpe, jau nekalbant apie ispanus, buvo sutiktas su nemažu erzeliu ir pasipiktinimu. Ir ką? Ogi nieko. Vašingtonas nematė, nemato ir greičiausiai ateityje nematys būtinybės “strateginiams” partneriams aiškinti savo sprendimų motyvus. Kitaip tariant, JAV santykius su ES suvokia ir to neslepia, tik pragmatiškoje perspektyvoje t.y. jokios patetiškos ir simbolinės retorikos - aiškus ir paprastas požiūris: reikia-nereikia, naudinga-nenaudinga ir t.t. visas emocionalus transatlantinių santykių proginis žargonas dabartinei JAV administracijai neaktualus ir neįdomus. Beje, šiam amerikietiškajam diplomatijos tonui visišku unisonu aidi Lietuvos prezidentės užsienio politikos gaida, kurią būtų galima apibendrinti, kaip pragmatišką veikimą be emocijų - just a business. Todėl nemanau, jog JAV turėtų stebėtis arba piktintis prezidentės Dalios Grybauskaitės atsisakymu vykti į Prahą vietoj savęs siunčiant premjerą Andrių Kubilių. Jei atvirai, esu tuo įsitikinęs, JAV administracija nelabai ir sureagavo į kviestinių svečių sąrašo korekciją.

Deja, racionaliųjų amerikiečių šaltumas ir gebėjimas atsiriboti nuo emocijų lietuviškiems politikos apžvalgininkams netapo pavyzdžiu. Prezidentei nusprendus nevykti į Praha kilo skandalas. Ir ne šiaip sau koks vietinės reikšmės žodinis apsistumdymas, bet ištisi politikos analitikų legionai, pradedant Tomo Vilucko retoriniais skiedaliojimais ir baigiant Kęstučio Girniaus trumpais, tačiau verksmingais raginimais “susitikti su pačiu OBAMA”, viešojoje erdvėje pradėjo intensyvų Daukanto rūmų kuorų šturmą. Ir? O ten spengianti tyla. Jokių sofistikuotų užkulisinių manevrų siekiant palenkti žinių redakcijų ar susireikšminusių politikos apžvalgininkų nuomones. Grybauskaitės sprendimo nevykti į Prahą motyvus ir jų pasekmių interpretacijas prezidentūra paliko garbių analitikų plunksnai.

Ir ką? Ogi nieko. Interpretacijos ir mintys nuslydo paviršiumi. Vieniems šis sprendimas pasirodė, kaip aiškus įkaltis prieš prezidentūrą dirbančią Rusijos carui, kitiems šis sprendimas patvirtino mintį, kad prezidentė emociškai nestabili, o čia žiūrėk ir apkaltos temą galima pradėti rutulioti, tretiesiems tai aiškiai prezidentės užsienio politikos klausimus kuruojančios komandos neįgalumą įrodantis faktas.

Nei vienas lietuviškos analitikos asas neišdrįso nei pusbalsiu užsiminti, jog Prahos susitikimo vertė yra nulinė. Šis rusiškos matrioškos ir dėdės Semo medija spektaklis - mėginimas suvaidinti globalaus užmojo mizansceną, kuri savo esme tesiekia lokalaus politinio dramaturginio efekto lygį. Mano asmeniniu įsitikinimu šis „taikos spektaklis” - kukli ir deja, nevykusi buvusių JAV ir Sovietų Sąjungos vadovų R.Reigano ir M.Garbačiovo globalaus ir reikšmingo nusiginklavimo projekto pamėklė. Šis susitikimas puikus virtualios politikos spektaklis, kuriuo bandoma dangstyti Baracko Obamos taikdariškos politikos abstraktybę (neslepiamas kuklumas atsiimant Nobelio Taikos premiją) savo ruožtu Dmitrijui Medvedevui suteikiant galimybę save kilstelėti į „solidaus” tarptautinės politikos žaidėjo rangą. Įvaizdžio prasme, tai svarbu grumiantis su vis dar populiariu Rusijos premjeru Vladimiru Putinu. Centrinės ir Rytų Europos lyderiams šiame spektaklyje buvo numatytas tik kuklus statistų ir puošiančiosios dekoracijos vaidmuo. Todėl suprantamas ir pagarbos vertas Dalios Grybauskaitės nenoras tiek šalį, tiek save asmeniškai susieti su šia tarptautinės diplomatijos imitacija vaidinant kuklaus kūlverstuko vaidmenį kitų devynių kūlverstukų draugijoje. Dar daugiau, Lietuvai ir kitoms regiono valstybėms Prahos karnavalas viso labo 2 minčių individualus pokalbis su JAV lyderiu ir vakarienė prie skanėstais nukrautų stalų JAV ambasadoje Prahoje. Tik tiek. Visa kita retorika apie JAV siunčiamą žinią regiono valstybėms, jog jos nebus paliktos Rusijos nedraugiškai geopolitinei įtakai yra noras šio susitikimo akis badantį teminį tuštumą pritempti prie bent kiek reikšmingesnio diplomatinio įvykio mitologijos. Todėl mūsiškių analitikų norą visą šį praktinės ir efektyvios tarptautinės diplomatijos profanavimą ir Lietuvos prezidentės nenorą jame dalyvauti interpretuoti, kaip praleista galimybę Lietuvai prisistatyti solidžia ir patikima JAV partnere, laikyčiau provincialaus mąstymo pelėsiais aptrauktos smegenų žievės karščiavimu, kuris kartais perauga į absoliutų analitinį kliedesį. (p. M.Laurinavičiaus pamfletai tam pavyzdys).

Realybė yra daug paprastesnė - mano bičiulis Renaldas Vaizbrodas puikiomis analitinėmis įžvalgomis ją gan išsamiai aptaria - Rusija privalo mažinti savo atominio arsenalo kiekius nepriklausomai nuo JAV pozicijos ir geranoriškumo mažinant saviškius. Tema jau nekartą aptarta, todėl kartotis nesinori tik priminsiu, jog Rusija neturi finansinių ir administracinių resursų palaikyti tą atominės ginkluotės lygį, kuriuo disponavo Sovietų Sąjunga, o ir esminių saugumo motyvų tam nesama. Visi stumdymaisi su JAV tarptautinių problemų sprendimo sferoje net kvėpėte nekvepia galimu atominiu konfliktu. Prahoje pasirašytą dokumentą lydintys protokolai apie šalių papildomus įsipareigojimus tarptautiniam saugumui yra deklaratyvi retorika, kuri susitikimo išvakarėse Rusijos užsienio reikalų ministro buvo įsprausta į labai aiškius rėmus t.y. jei Rusija (vienašališkai) suinterpretuos arba manys esant reikalinga taip interpretuoti, kad JAV geopolitiniai žaidimai jei kelia grėsmę, tai sutartis bus vienašališkai denonsuota. Perfrazuojant prancūzų mąstytoją Jean Baudrillard’ą, šis Prahos įvykis absoliuti tarptautinės darbotvarkės ir problemos simuliacija, kuri skirta CNN, FOX, BBC auditorijoms. Pasikeitus situacijai tarptautinėje arenoje Prahos pilies menės dekoracijos bus mitriai iškeistos į Maskvos Kremliaus slogų ir bauginantį interjerą, pripildytą „ryžtingo” Rusijos dvigalvio erelio (Putinas-Medvedevas) čiauškėjimo ir visas šis virtualus politinis karnavalas taps kosturicišku chaosu. Tuomet ir vėl nauja simuliacija, naujas spektaklis.   

Kokios išvados? Žvelgiant į lietuviškuosius politinės analitikos guru stebina tai, jog vertindami JAV ir Rusijos lyderių susitikimo foną ir turinį mūsiškiai su klapčiukišku entuziazmu kartoja JAV administracijos propagandinės leksikos klišes. Šios klišės jau eilę metų transliuojamos Vakarų dienraščių vedamuosiuose, kurie, tik mano subjektyviu įsitikinimu, gan miglotai suvokia šio regiono problematiką ir su savo analitika dažnai šauna pro šoną. Nepaisant to, mūsų politinės publicistikos avangardas apgrabiu ir tiesmuku stiliumi kopijuoja (kompiliuoja) šią Vakarų žiniasklaidos „ekspertinę” mintį ir nesidrovi šią intelektualinę mažaraštystę pristatyti, kaip jų genijų įrodantį faktą. Kyla paprastas klausimas jei mūsų politiniai apžvalgininkai ir analitikai pačių regioną ir jo problematiką sugeba aiškinti, tik vakarietišku publicistiniu (paviršutinišku) žargonu, tai klausimas čia vienas, ką jie geba kvalifikuotai analizuoti apskritai?     

P.S Premjeras Andrius Kubilius po susitikimo su Baracku Obama pareiškė, kad JAV prezidentas pagyrė Lietuvos krepšinį, priminė, jog žino mūsų regiono problematiką. Pamaniau, koks reikšmingas JAV ir Lietuvai „aktualių” tarpusavio santykių aptarimas. Atsiprašau, pamiršau, premjeras JAV prezidentui priminė ir jo netiesioginius ryšius su Lietuva. Dabartinis JAV vadovas, prieš išrenkant prezidentu, gyveno Čikagoje, o ten nemaža lietuvių bendruomenė. Pamaniau, koks tvirtas pagrindas megztis strateginiai partnerystei. Nesuklysiu teigdamas, kad klausimai svarstyti Kubiliaus ir Obamos 2 minučių nuomonių apsikeitimo metu: Lietuvos krepšinis ir mūsų emigrantų bendruomenės reikalai Čikagoje, verti įdėmaus ir preciziško lietuviškų politikos analitikų ir komentatorių aptarimo. Žiūrėk dar ims ir išmąstys kokį naują krepšinio diplomatijos strategijos opusą. Graudus humoras? Kodėl, gal graudi realybė, išduodanti mūsų politikos apžvalgininkų intelektualinį neįgalumą?

Rodyk draugams

I dalis. Katalikų bažnyčia ir pedofilija. Karas?!

 

Katalikų Bažnyčią drebina pedofilijos skandalas. Jo epicentre atsidūrė ne tik ištisos bažnytinės hierarchijos Austrijoje, Airijoje, Vokietijoje, Olandijoje, bet ir pats popiežius Benediktas XVI. Dienraštis Süddeutsche Zeitung atliko išsamų vokiečių kilmės pontifiko veiklos tyrimą, ypatingą dėmesį skirdamas dabartinio popiežiaus darbui Miuncheno arkivyskupijoje. Atliktas tyrimas parodė, jog dabartinis Katalikų Bažnyčios vadovas savo biografijoje turi gan dviprasmiškų įrašų. Žurnalisto, kuris tyrinėjo Romos vyskupo veiklą, nuomone, Josepho Ratzingerio (Benediktas XVI) 1977- 1982 m veikla, užimant Miuncheno arkivyskupo sostą, bene skaudžiausias ir jautriausias dabartinio pontifiko bažnytinės karjeros epizodas. Šis faktas kilusio pedofilijos skandalo kontekste pontifiką daro ypač pažeidžiamu, o tai savo ruožtu neigiamai veikia visą bažnytinę organizaciją.

1980 metais Miuncheno archivyskupijoje kilo pedofilijos skandalas, susijęs su vienuolikmečio berniuko seksualiniu išnaudojimu. Kaltinamuoju tapo „Tėvas H”, taip jis buvo įvardijamas tyrimo metu. Skandalui nebuvo leista išplisti, nes dabartinis popiežius „Tėvą H” perkėlė į kitą parapiją su sąlyga, kad minėtasis dvasiškis aktyviai dalyvaus „gydymosi” nuo pedofilijos programoje. Vėliau išaiškėjo, kad ši „programa” viso labo apsiribojo minėtuoju „Tėvo H” perkėlimu iš vienos parapijos į kitą, tačiau visiškai neribojant jo pastoracinės veiklos. „Gydymas” nepasiteisino ir po kelėtos metų „Tėvui H” buvo pareikšti kriminaliniai kaltinimai kito mažamečio tvirkinimu.

Pedofilijos skandalo fone šis asmeninis popiežiaus biografijos faktas tapo reikšminga priekabia ir kaltinimu tiek pačiam pontifikui, tiek Bažnyčiai dėl jos neatsakingo ir nusikalstamo požiūrio į pedofilinių polinkių turinčių dvasiškių toleravimą po bažnyčių skliautais. Priekaištas pagrįstas ir teisingas. Įvairių seksualinių perversijų turinčių žmonių, pasirinkusių dvasininko kelią, esama kur kas daugiau nei to norėtųsi. Į viešumą lendantys faktai leidžia manyti, kad pedofilijos opažaizdė išvešėjusi ir reikalaujanti skubaus chirurginio įsikišimo. Koks jis galėtų būti ir kaip reikėtų nuosekliai ir metodiškai šalinti šį nusikalstamo elgesio su vaikais recidyvą visuomenėje, o šiuo atveju dvasininkijos tarpe, atskiro aptarimo reikalaujanti tema.

Nepasaint klausimo delikatumo, kuris šioje situacijoje reikalautų maksimalios rimties ir susitelkimo analizuojant net ir pačias menkiausias detales vaikų seksualinio išnaudojimo bylose, Vakarų spauda popiežių ir Vatikaną taršo į skutelius per daug nesivargindama preciziškai ir be isteriškos patetikos atspindėti tikrą problemos mastą ir rimtumą. Medijinei vendetai nepanka nuoširdaus ir atviro Katalikų Bažnyčios žingsnio, kurį ji pirmoji žengė viešindama prasikaltusius hierarchus ir kunigus - kiekvieną dieną reikalaujama vis naujo kraujo. Kodėl? Manau, jog šioje situacijoje tam tikru simptomu, leidžiančiu nustatyti pedofilijos skandalo genezę ir jos kulminacinio taško konsekventualias implikacijas strateginiams medijų (tiksliau jas kontroliuojančių grupių) tikslams, o jie be vaikų teisių gynimo kur kas toliau siekiantys, galėtų tapti skandalo geografinio ir konfesinio arealo apibrėžtis. Akylesnis medijinio lauko stebėtojas gali gan lengvai identifikuoti minėtas geografines ir konfesines erdves, kurios eksterpoliuoja šios pedofilinės temos energetiką įvairiomis geografinėmis, politinėmis, ideologinėmis kryptimis. Popiežiaus ir Katalikų Bažnyčios linčo teismo „temidės” sostas tvirtai suręstas protestantiškų šalių žiniasklaidos imperiniame rūme, ypač britų ir vokiečių. Mano giliu įsitikinimu, geografinė ir konfesinė erdvė, kurioje sparčiausiai sukasi šio skandalo smagračiai, šioje bažnytinės pedofilijos sagoje labai reikšminga, ypač vertinant skandalo priežastis ir pasirinktąjį laiką jam siūbuoti.

Didžioji Britanija ruošiasi rugsėjo mėnesį įvyksiančiam pontifiko vizitui. Vizitas vyks gan keistoje aplinkoje. 2009 m. Benediktas XVI patvirtino dokumentą, kuris palengvina Anglikonų Bendrijos nariams, tarp jų ir vedusiems kunigams, pereiti į Katalikų Bažnyčią. Šis sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į per 70 mln. išpažinėjų visame pasaulyje turinčioje anglikonų bendruomenėje daugelį metų stiprėjusį nepasitenkinimą kai kuriomis liberaliomis šios konfesijos pažiūromis į moteris dvasininkes, homoseksualius vyskupus ir gėjų santuokas. Nors kiekviena proga Katalikų Bažnyčia pabrėžia korektiško ir broliško tarpkonfesinio dialogo būtinybę, tačiau šioje situacijoje pasirinko gan atvirą konfliktą su Anglikonų bažnytiniu elitu. Purkštaujančių anglikonų tarpe manevruodama „švelnia” prozelitiško veikimo logika, mėginant nepatenkintuosius patraukti savo pusėn, Katalikų Bažnyčia surizikavo į savo nedraugų sąrašą įrašyti britų monarchiją bei didžiumą Jungtinės Karalystės elito, kuriam visa, kas susiję su katalikiškumu, kelia paniškus baimės priepuolius. O gal jau įrašė?

Drįstu spėti, kad atsakymas būtų teigiamas. Nors apibendrinantys teiginiai apie sofistikuotas sąmokslo teorijas yra rizikingas užsėmimas, tačiau aplinkybės, kurios apraizgę pedofilijos skandalą, leidžia manyti, kad britų medija grupių revoliucingas entuziazmas, panašėjantis į zelotizmą, kietais viešosios nuomonės rimbais plakantį popiežiaus ir Katalikų bažnyčios moralinio autoriteto stuburkaulį, didele dalimi inspiruojamas Britanijos politinio, kultūrinio ir verslo elito merkantilistinio intereso. Mano subjektyviu įsitikinimu, ši mobilizacija - mėginimas neutralizuoti didėjantį Katalikų Bažnyčios moralité svorį britų salyne, o ypač konservatyviuose, t.y. politiškai aktyviausiuose britų visuomenės sluoksniuose.

Albiono piliečių savimonės karkasas suręstas ant anglikonybės ir lojalumo karūnai - dviejų neatskiriamų ir vienas kitą ramstančių socialinės organizacijos pastolių. Bet kokia katalikybės interpoliacija į šioje binarinėje priklausomybėje suformuotą politinę/religinę piliečio savimonės struktūrą britų suvokiama, kaip rizika visam karaliaus Henriko VIII 1534 metais Supremato aktu padiktuotam projektui. Projektui, kuris Britaniją išplėšė iš popiežiaus totalitarinio vieningos Europos projekto, konstruoto ant krikščioniškos ideogramos pagrindų - preferencijos absoliučiai politinei popiežiaus ir Bažnyčios valdžiai. Romos vyskupo homogeniškasis paneuropinis projektas ir britų monarchijos politinė, o vėliau ir konfesinė opozicija jam, suformavo pamatinę šios salos piliečių skepsio viskam, kas dvelkia žemynine Europa, o ypač jos vieningu politiniu projektu, dvasią. Iš šio negatyvizmo formavosi gan unikalus britiškas politinis projektas, kuris, Albero Kamiu žodžiais tariant, gebėjo suderinti dviejų skirtingų totalybių polius - absoliučios sudievintos monarchijos ir taip pat susakralintos piliečių valdžios (demokratijos) principus (vėliau šį politinį projektą sėkmingai klonavo kitos europinės ir ne tik monarchijos).

Britams jų politinė sistema buvo ir yra daugiau nei politinio veikimo techné, tai yra jų etoso šerdis, tam tikra religinio ritualo profanacija sekuliarizuotoje sąmonėje, kuri savo turiniu yra stipriai susijusi su krikščioniškosios pasaulėžiūros reikšmėmis. Viktorijos epochos puritoniškasis kultūrinis kodas yra suprimityvinta šios krikščioniškos pasaulėžiūros apoteozė britiškame stiliuje. Ir štai šioje britiškoje tapatybės šerdyje vyksta eižėjimas.

Bus daugiau…

Rodyk draugams