BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pasaulio lyderių populiarumo reitingas.

The Economist

Rodyk draugams

Darius Mockus - gerasis oligarchas?! Tai kodėl verkia Virgis Valentinavičius?

Virgis Valentinavičius ir Andrius Kubilius

Foto/Fotobankas

Pradėkime nuo formaliosios logikos užduoties. Teiginys: Visi oligarchai* nori didinti savo galią ir įtaką kitų sąskaita. X  yra oligarchas, išvada, jis irgi nori didinti savo galią ir įtaką kitų sąskaita. Logikos pradžiamokslio vertas uždavinys? O štai ir ne, kitaip tariant ne visiems jis taip lengvai įkandamas. 

Tarkime, portalo Alfa.lt  politikos redaktorės Gabrielės Vasiliauskaitės sprendimas atrodytų štai kaip: visi oligarchai nori didinti savo galią ir įtaką kitų sąskaita, X  yra oligarchas, išvada, jis nenori didinti savo galios ir įtakos kitų sąskaita. Čia turėtų nuskambėti griežtas mokytojo “Sėskite, neteisingai, rašau du”. Deja, taisyklės galiojančios logikos ir pedagogikos pasaulyje MG Baltic koncerno valdomose žiniasklaidos priemonėse yra nežinomos, o jei ir žinomos, tai sėkmingai ignoruojamos. Kodėl?

Viskas paprasta. Pamėginkime formulėje nežinomąjį X pakeisti konkrečiu žinomuoju, tarkime MG Baltic koncerno prezidentu Dariumi Mockumi. Formulė skambėtų taip, visi oligarchai nori didinti savo galią ir įtaką kitų sąskaita, Darius Mockus  yra oligarchas, išvada, jis irgi nori didinti savo galią ir įtaką kitų sąskaita. Fe, labai jau nemaloni išvada, o ypač Dariui Mockui, kuris dar neseniai cituodamas Platoną ir Aristotelį mokė VP dešimtuką ir visą šalį sąžiningo verslavimo principų. Šis Dariaus Mockaus pedagoginis talentas sužibo tuomet, kai vyko įnirtingos grumtynės su jau minėtais ypač nesąžiningo verslavimo asais, reziduojančiais vilniškiame Akropolio prekybos centre. Tose grumtynėse Darius Mockus ir jo koncernas gavo į kailį. Gavo taip stipriai, kad Algirdui Brazauskui ir Gediminui Kirkilui pusvelčiui privatizuojant Lietuvos energetikos ūkį liko absoliučiais autsaideriais. Tiesa, dar prieš tai,su nušalinto prezidento Rolando Pakso pagalba Algirdas Brazauskas buvo priverstas MG Baltic koncernui parduotiStumbro degtinės gamyklą (tai tarsi tapo savotiška kontribucija avansu už patirta širdgėlą VST privatizavimo procese). Atsiprašau, ne parduoti, o dovanoti, nes gamykla buvo įsigyta už jos pačios pelną, kaip sakoma, Darius Mockus įmonę įsigijo už jos pačios lėšas. Tiek to, kas buvo, tas buvo, pamirškime… Juk negalima atmesti galimybės, kad žmogus pasitaisė ir visos aristotelinės ir platoniškos sąžiningo verslo PR akcijos tapo asmeniniu Dariaus Mockaus verslo etikos kodeksu. Jei taip, tai Alfa.lt  politikos redaktorės netiesinės logikos dėsnis (gali būti ir nesavanaudiškų bei visuomenei pasišventusių oligarchų) galiotų ponui Mockui.

O dabar apie realybę, kuri dažnai pranoksta formaliosios logikos dėsnius. Mano jau minėta Alfa.lt politikos redaktorė savo straipsnyje koneveikia prezidentūrą, kurioje darbuojasi intrigantai, veltėdžiai, aukštų prezidentės reitingų besivaikantys viešosios nuomonės vergai, imituojantys nuoširdų ir rimtą darbą visuomenės labui. Gerbiamai Vasiliauskaitei tokios išvados subrendo stebint jos buvusio darbdavio (Alfa.lt vyr. redaktoriaus, Alfa media direktorius), o dabar premjerui Andriui Kubiliui PR klausimais patarinėjančio, Virgio Valentinavičiaus „skriaudimą”. „Intriguojanti” prezidentūra mėgina premjerui, kuris, autorės nuomone, naivus kaip kaimo berniokas ir viskuo tiki, įteigti, jog Virgis Valentinavičius yra MG Baltic, o ne premjero  interesus ginantis žmogus. Dar daugiau, prezidentūra premjerą mėgina įtikinti visišku absurdu, neva premjeros patarėjas ne tik kad palaiko glaudžius ryšius su MG Baltic koncernu, bet dar gi ir stengiasi vyriausybės vadovui pakenkti.

Straipsnio autorės žiniomis, Virgis Valentinavičius jokių ryšių su MG Baltic koncernu ar jį atstovaujančiais asmenimis nepalaiko, todėl prezidentūros šnabždesiai Andrius Kubiliui - bjaurus melas. Suprask, Virgis Valentinavičius lojalus premjerui ir jo naktimis nekankina hamletiškos dvejonės, kam tarnauti: koncernui ar vyriausybės vadovui. Asmeniškai man kyla vienas klausimas, ar šioje situacijoje apskritai esama kokios nors Virgio Valentinavičiaus „lojalumo” dilemos ir ar iš tikrųjų prezidentūroje šnabždamasi apie tai?

Niekam ne paslaptis, kad MG Baltic koncernas ir konservatorių partija, o konkrečiai Andrius Kubilius ir jo aplinka, tampriai susiję su Dariaus Mockaus valdomu koncernu. Ne kas kitas, o Darius Mockus rinkimų į Seimą naktį rezultatus stebėjo konservatorių draugijoje ir kartu su jais kėlė šampano taurę. Todėl Vasiliauskaitės maivymaisi ir teiginiai, kad Virgis Valentinavičius svarstė dilemą, ką rinktis Andrių Kubilių ar Darių Mockų ir pasirinko pirmojo naudai - pasakaitės, kuriomis gali tikėti tik mažaraščiai. Tokia dilema net nebuvo kilusi. Lojalumo klausimas ir mėginimas provokuoti diskusiją šia tema visiška žurnalistinė fantazija. Gerbiama žurnalistė savo skaitytojams turėtų aiškiai pasakyti, kad Virgis Valentinavičius, kaip MG Baltic projektas Andriaus Kubiliaus vyriausybės kanceliarijoje yra kruopščiai apgalvotas ir sustrateguotas koncerno žmonių, o gerbiamam premjerui šio projekto užkulisiai puikiai žinomi. Todėl sakyti, kad Valentinavičius spjovė į jį maitinusią ranką, t.y. MG Baltic koncerną, ir pasirinko naują maitintoją Andrių Kubilių arba atvirkščiai premjerui nežinant už nugaros toliau kramsnoja prie koncerno lovelio, būtų toks lengvas melas, kuris visiškai nedera prie šventeiviško žurnalistės rašymo stiliaus. Andrius Kubilius ir Virgis Valentinavičius - puikiai sukonstruotas koncerno politinio veikimo įrankis, kuris dirbdamas išvien gali nuveikti labai daug „gerų” darbų ypač energetikos sektoriuje.

Būtų naivu tikėtis, jog tokio mąsto ir valdantis tokius reikšmingus finansinius, administracinius ir media resursus koncernas nesižvalgytų į riebų Lietuvos energetinio ūkio sektorių. Žvalgosi ir ne tik, buvo mėginta ir koją įkelti. Deja, jau minėjau, nesėkmingai. Tačiau, kaip parodė vėlesni įvykiai, Dariui Mockui ir jo vadovaujamam koncernui pralaimėtas mūšis dar nereiškia pralaimėto karo. Šio oligarcho gausiai remiama konservatorių kariauna laimėjo Seimo rinkimus, o po jų pirmu darbu griebėsi ne ekonomikos kritimo suvaldymo (biudžetų išlaidų mažinimas, kuris didele dalimi išsipūtė dėl pačių konservatorių kaltės, negali būti laikoma rimta strategija), o LEO LT naikinimo Lietuvos energetikos ūkį konsoliduojant valstybės rankose. Tai buvo pirmoji reikšminga šio koncerno politinė pergalė, kuri leido atlikti esminę energetinės rinkos struktūros korekciją leidusią išstumti VP grupę iš energetikos sektoriaus gražinant jį į pirminę iki privatizacijos buvusią situaciją, o čia kaip sakoma, galima viską pradėti iš naujo.

 Todėl manantys, kad LEO LT projekto laidojimas buvo antioligarchinės kovos apoteozė, kurios pergalės ambrazūrais pasidabinusi prezidentė Dalia Grybauskaitė įžengė į prezidentūrą, giliai klysta. Nors prezidentė nori galvoti, kad LEO LT pakasynos jos asmeninė pergalė, o Andrius Kubilius ir jo vyriausybė yra tik kuklūs ginklanešiai, realybė kita. LEO LT nebuvo oligarchijos laidotuvės, tai buvo naujos oligarchų grupės sustiprėjimo laikas, o Andrius Kubilius nėra tik pastumdėlis Daukanto rūmų šachmatų partijoje, bet puikus MG Baltic strategijos ambasadorius sudėtingoje politinėje/verslo partijoje. Tiesa, šis jo nuoširdus LEO LT griovimas prisidengiant MG Baltic koncerno miline gausios kritikos lietuje didele dalimi tapo jo kaip premjero ir partijos pirmininko pozicijų susilpnėjimo priežastimi. Šios pozicijos tiek susilpnėjo, kad MG Baltic nusprendė nesislapstyti ir paliegusiam premjerui pagalbos ranką ištiesti siunčiant į pagalbą pagrindinį koncerno media verslo ideologą Virgį Valentinavičių.

Nežinau, ar premjeras pats prašė. ar buvo pasiūlyta ir nebuvo atsisakyta, tačiau faktas tas, kad visos kitos oligarchinės grupės iš apmaudo gali nusigraužti nagus. Premjero Kubiliaus šešėliu tapęs Virgis Valentinavičius nesidrovėdamas ir niekuo nerizikuodamas tapo MG Baltic ausimis ir akimis ten, kur kitos verslo grupės neprisikapsto, t.y. Vyriausybės rūmų kabinetuose, o konkrečiai premjero, kur priėminėjami reikšmingi Lietuvos ekonomikai ar atskiriems verslo sektoriams sprendimai. Žinant prezidentės nuostatą oligarchų atžvilgiu, valstybės vadovės ar jos aplinkos užuominos premjerui Virgio Valentinavičiaus personalijos klausimu gali reikšti ne dvaro intrigėlių padiktuotą pliurpimą, kuo skaitytojus mėgina įtikinti gerbiama Vasiliauskaitė, o labai aiškų įspėjimą, kad premjeras per daug atvirai flirtuoja su MG Baltic koncernu ir dėl to verta susimąstyti. Kaip mėgsta juokauti buvęs LR Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas, ir arkliui aišku, kad Lietuvos energetikos sektoriaus konsolidacija buvo tik pirmas žingsnis pradedant naujas šio sektoriaus dalybas. MG Baltic vizijoje šios dalybos turėtų atkartoti VP dešimtuko įsigytų VST akcijų arba paties koncerno įsigyto Stumbro degtinės fabriko modelį, t.y. už perkamos įmonės lėšas ta pati įmonė ir įsigyjama. Schemos ir dalyvių aktyvų dydžiai gali skirtis, tačiau mintis ir modelis privalo išlikti tas pats. Todėl ir svarbu Dariui Mockui disponuoti informacija iš pirmų lūpų, o reikalui esant ir pasufleruoti koncernui naudingą informaciją sprendimų priėmėjams.

Todėl, kad ir kaip asmeniškai man patiktų Darius Mockus, jis viso labo oligarchas, kurio pagrindinis uždavinys, didinti savo turto vertę, tam pasitelkiant ne visuomet korektiškus verslo veikimo metodus. Virgis Valentinavičius simpatiškas bei gabus analitikas, tačiau ir jis puikiai supranta, kad pastate, įsikūrusiame Gedimino pr. 11 adresu bus tik laikinai, todėl ir mėgina dirbti taip, kad po savo patarėjo karjeros galėtų sugrįžti į ten, kur prieš tai šiltai ir jaukiai darbavosi (Alfa media direktorius). Tuo tarpu Andrius Kubilius sprendžia savo išlikimo klausimą, kuris tampriai susijęs su MG Baltic planais, todėl visais būdais mėgina kuo ilgiau išlikti vyriausybės vadovu. Na, o gerbiama Gabrielė Vasiliauskaitė tiesiog rašo tai, kas liepiama. Tiesa, prezidentės komandai irgi reikėtų nepamiršti, kad skambinėjimai į redakciją ir teiravimaisi pagalbos, atliekant reitingų korekcijas, garbės nedaro. Tiesa, šiuo atveju šią patirties stygiaus padiktuotą klaidą atperka nuoširdus prezidentės noras visas oligarchines grupes laikyti ant trumpo pavadžio, netgi rizikuojant vyriausybės stabilumu ar atskirų asmenų karjeromis.

 

P.S. Asmeniškai Virgį Valentinavičių laikau vienu stipriausių analitikų bei praktinės komunikacijos strategų, kuris, mano subjektyvius įsitikinimu, esti visa galva aukštesnis už daugelį kitų jo gildijos atstovų. Darius Mockus šį žmogų pakviesdamas darbuotis savo koncerne pademonstravo intelektualaus ir sumanaus vadovo potencialią, beje, ši savybė jį išskiria iš kitų kolegų tarpo. Nepaisant to, turiu išlikti objektyvus vertinant tiek pirmojo, tiek antrojo veikimo logiką ir metodus. 

* Oligarchija - valstybės valdymo forma, kai visa valdžia sutelkta nedidelės žmonių grupės rankose. Terminas kilęs iš graikiškų žodžių keletas ir valdyti.

Rodyk draugams

Kaip kuriamos indoktrinacijos schemos. Prof. Raimundo Lopatos (anti)politologija?

 

Foto MELAS

Skeptiškus ir gal kiek ironiškus pono Lauro Bielinio minčių vertinimus esu aptaręs anksčiau. Neslėpiau, o ir iki šiol neslepiu savo nuostabos, jog toks žmogus (aiškiai grafomaniškos natūros) gali užsiimti akademine veikla, o juo labiau tokioje aktualioje, griežtai politinio proceso analizavimo kokybės požiūriu, politologų rengimo srityje. Stebėjausi, stebiuosi ir stebėsiuosi tuo, kaip politinio proceso vertinimo orakulus rengia žmonės, kurių minčių formuluotės gali būti chrestomatiniais loginių klaidų pavyzdžiais. Ilgai teko save įtikinėti, jog bielinių fenomenas neišvengiamas subproduktas, kuris randasi formuojantis akademinei politologinės disciplinos tradicijai, beje, kaip ir bet kuriai kitai naujai formacijai, tačiau šis savęs įtikinėjimas patyrė visišką fiasko.

Gerbiamo Bielinio temą, beje, su jo paties pagalba, asmeniškai sau užbaigiau skaitydamas paskutines jo „analitinio” opuso “Poker face” eilutes. Turėjau vilties, jog politologų kalvės, o ir pačios disciplinos diskreditacija généralité išsikvėps sulaukusi griežto pačių politologų atkirčio vertinant šią viešą politologijos ir visko, kas su ja susiję, profanaciją. Deja, Lauro Bielinio svaičiojimai pakibo ore. Dar daugiau, pavymui šiai bieliniškai politologinės minties eklektikai į viešąją erdvę sugrįžo seniai girdėtas profesorius Raimundas Lopata. Taip taip, tas pats, kurio degtinės grameliu atskiestos mintys jau tapo ištisos politologų kartos ideologine šerdimi, ironiškai įvardijama - lopatoplogija.*

Po ilgo tylėjimo šis politologinės (lopatologinės) minties impresarijus viešojo diskurso avanscenoje išniro su „pribloškiančiu”, savo apimtimi ir pretenzija į apibendrinimą, projektu - knyga „Politikai ir istorija: Algirdo Brazausko ir Vytauto Landsbergio istorijos sampratos” . Anot knygos autoriaus, tai mėginimas aptarti Vytauto Landsbergio ir Algirdo Brazausko istoriosofines koncepcijas ir ne tik tai, pasišauta sukonstruoti naują pastarųjų dvidešimties metų politinių procesų vertinimo naratyvą, kuris, reikėtų suprasti, su šiuo knygos pasirodymu bus renčiamas ant demaskuojančių (Brazauskas - katalikas - tikras konservatorius - idealistas, Landsbergis - pagonis - politinės ideologijos požiūriu absoliutus oportunistas, o kai kuriais aspektais marginalas) R.Lopatos įžvalgų ir galingo socialdemokratų bei politiniuose paribiuose atsidūrusių kažkada įtakingų, tačiau dabar politinio mailiaus kategorijai priklausančių, V.Landsbergio ir konservatorių nedraugų pamąstymų karkaso. (Paskutinieji Mečio Laurinkaus analitikos „šedevrai” to iliustracija).     

Raimundas Lopata pradeda skambiu teiginiu:

A.Brazausko samprotavimai daug stipriau sieja katalikybę ir lietuvių kultūrinį tapatumą negu V.Landsbergis. A.Brazauskas be katalikybės negali įsivaizduoti Lietuvos įsijungimo į Vakarų civilizaciją. Savo požiūriu į krikščionybę ir religiją prezidentas yra didesnis konservatorius negu profesorius.

Katalikiškąjį solidarumą jis vertina aukščiau politinio ir socialinio solidarumo. V.Landsbergis taip pat suvokia krikščionybės ir katalikybės vaidmenį Lietuvos civilizaciniam tapatumui, tačiau jis žavisi ir pagoniška Lietuva.

Cituoju R.Lopata/Lrytas.lt

Nekomentuosiu - elementarus blūdas, tik suformuluosiu keletą klausimų menamam oponentui (dėl laiko stokos negalėjau sudalyvauti knygos pristatyme vykusiame Kovo 23 d TSPMI).

1. Kokios akademinės disciplinos perspektyvoje yra renkamasi analizuoti Algirdo Brazausko ir Vytauto Landsbergio asmeninio „religingumo” temą: psichoanalitinėje, religijotyrinėje, teologinėje, moralės filosofijos (etikos)? (Kiek žinau, tai ponas Raimundas Lopata nesti nei vienos įvardintos disciplinos ekspertu);

2. Kodėl pasirinkta strategija argumentum ad hominem, kuri diskusiją su knygos autoriumi daro beveik neįmanoma? ? (Aš asmeniškai nežinau nei prezidento, nei profesoriaus religinio jausmo turinį ir gilumą aptariančių teorinių darbų, todėl negaliu šiuo aspektu oponuoti ponui Lopatai, kas tuomet gali? Galbūt pats Brazauskas ir Landsbergis..?);

 Pvz. Kaip jūs oponuotumėte išvengdami argumentum ad hominem teiginių tokiai profesoriaus ištarai:

Stiprų asmeninį A. Brazausko ryšį su religija įrodo jo atsiminimai iš vaikystės bei neabejotinas Katalikų Bažnyčios autoriteto pripažinimas. „Jis prisimena, jog kai buvo septynerių metų Kaišiadorių bažnyčioje girdėjo sklindančią giesmę „Marija, Marija”. Tokių atsiminimų šiaip sau nesugalvosi. V. Landsbergis, priešingai, jis atvirai sako: „Manęs tėvai niekad nevedė į Bažnyčią”

Cituoju Delfi.lt

Aš nesugebėčiau…

3. Kodėl temos aptarime remiamasi žodynu, kuris yra visiškai irelevantiškas politologinei paradigmai (mėginimas sąvokas „katalikiškas solidarumas”, „religinė savimonė”, kuriomis drąsiai žongliruoja lopotologijos pradininkas, priskirti politologinei paradigmai galimas tik tuo atveju, jei kokiu nors stebuklingu būtų pavyktų skaitytoją įtikinti, jog “religinio jausmo” temą galima analizuoti politologinės metodologijos įrankiais), tokiu būdu užsiimant sąvokų turinių klastojimu ir problemos rimtumo bei gilumo imitacija?

4. Kodėl gerbiamas R.Lopata naudoja argumentum ad novitatem triuką, kuris renčiamas ant jo profesorinių regalijų autoriteto, leidžiančio jam kalbėti ex catedra tonu, taip siunčiant signalą jaunajai politologų kartai, kad ne argumentų tvirtumas ir teksto kūrėjo talentas, o institucinis ir ideologinis lojalumas yra akademinės karjeros ar “pripažinimo” garantas? Kas tai, profesoriškos fobijos, neurozės - aiškus argumentų nebuvimo ir temos ne aktualumo suvokimas - mėginant slapstytis po sofistikuota leksika ir paradigminiais “naujadarais” siekiant juos įteisinti pasitelkus institucinės indoktrinacijos magiją?

Pamaniau, jog daliniu atsakymu klausimams galėtų būti paties profesoriaus mintys:

“Kažkada vienas eruditas yra pasakęs, kad nė vienas sveikai protaujantis žmogus niekada neskaito knygos nuo pradžios iki pabaigos. Sveikai protaujantis žmogus perskaito tik jį dominančias vietas, visa kita praleidžia. Ypač sveikai protaujantys - protingiausieji - skaito ne knygas, bet ką nors apie jas, paprastai recenzijas”.

Cituoju  Delfi.lt 2008 06 11

Ironija, autoironija, diagnozė…?

Keletas išvadų:

  • Politologijos disciplina Lietuvoje stipriai ideologizuota, dar daugiau, nesama aiškesnio noro išlikti klasikinio intelektualinio maišto (opozicija, bet kokios totalybės formos) orbitoje;
  • Politologų rengimo ir ugdymo strategija didele dalimi priklauso nuo pavienių žmonių „nuotaikų” ir asmeninės motyvacijos;
  • Daug gabių politologų teoretikų patraukia į valstybės tarnybą ar politiką, taip nukraujindami šią discipliną - palikdami daug erdvės tarpti gan vidutiniškų gabumų „talentams”;
  • Besimezgančios politologinės mokyklos (V.Radžvilas, A.Jokubaitis) niekaip nevirsta naratyvia minties struktūra - institucine/ideologine organizacija su praktiniam veikimui reikalingais įrankiais;

* Trumpas ekskursas: alkoholis ir kūryba

Asmeniškai man, alkoholis ir gebėjimas mąstyti nėra binarinė opozicija, atvirkščiai daugelis mokslo ir meno šedevrų gimė jų kūrėjams pasinėrus į apdujimo būseną. Todėl alkoholio pomėgį, t.y. mėgavimąsi kūrybinių mūzų draugija a la bodleriškame stiliuje, laikyčiau tam tikra talentingų žmonių privilegija, leidžiančia jų talentui išsiskleisti pačia radikaliausia ir kūrybingiausia forma - taisyklė, kuri galioja talentingiems. Na, o talento stokojantiems alkoholis - galimybė eliminuoti, bet kokius santūrumo ir padorumo likučius, save ir tekstą prievartaujant atrasti reikšmingą bei aktualią fabulą, kuri prikaustytų aplinkinių dėmesį. Dažnai tokiems kūrėjams ” fabulą” pakanka įsprausti į skambų straipsnio ar knygos pavadinimą nesibodint iškęsti gėdinančių komentarų lavinos dėl turinio eklektiškumo. O kodėl turėtų bodėtis, jei eilinis šimtas gramų degtinaitės seklius talento ir intelektualinės intuicijos vandenis paverčia srauniomis „išminties” upėmis sabutylnikų kompanijoje. Juk jų pripažinimas svarbiausia.

Rodyk draugams

Moteris po Dovydo skliautu. Eik. Sugrįžus į sekmadienį.

 

 

Dixit autem Iesus nec ego te condemnabo vade et amplius iam noli peccare.

John

O vis dėl to atleido. Ir atleido visiems matant. Dėl paleistuvės rizikavo savo reputacija ir projektu. Toks pamišimas gal ir galėtų būti pateisinamas bemiege naktimi Alyvų kalne jei nežinotum kito Jį apsėdusio sąmonės užtemimo, kuris iš tos pačios vietos, tik vėliau, Jį nubloškė ant Golgotos. Keista elgesys tokius plačius moralité gestus atiduodantis ateities kartų vertinimui, o ypač mūsų kartai, žaidžiančiai psichoanalitiniais kauliukais. Išmes sąmonę ar pasąmonę?  

Pasirenka paleistuvės ašaras Įstatymo išpildymui. Antras žingsnis ir trys dienas rašomas prologas Dantės Dieviškai komedijai. Darbštus. Per kelias savaites pakeičia visą mito turinį. Sukonstruoja naują pagrindą (ne)mitui.

Friedrichai Friedrichai jis nebuvo nei herojus, nei genijus. Ne čia savo anti panardinai. Atleisti - žmogiška pernelyg žmogiška.

Rodyk draugams

Londono SAATCHI ir Bari Egizo kuklumas.

 Jaunos moters portretas Bari Egizas

Taip jau sutapo, kad nespėjus įpusėti kovo mėnesiui aplankiau keletą parodų. Objektyvumo dėlei reikia pripažinti, jog abu vizitai meno mekų erdvėse buvo visiškai neplanuoti. Pirmasis įvyko Londone, antrasis Vilniuje.

Įspūdžiai iš Londono

Londone teko lankytis SAATCHI modernaus meno galerijoje. Įspūdis keistas. Kaip ir visos modernaus meno galerijų erdvės dvelkia krematoriumo šaltumu. Kolegos pastebėjimas, jog esama beveik identiško panašumo su mūsiškio Modernaus meno muziejaus interjeru Vilniuje, tiksli referencija į tokių erdvių trafaretiškumą, kurios kaip ir visas politinio korektiškumo išbalintas postmodernus diskursas esti visiškai indiferentiškos ryškesnei ar aiškiai suvokiamai ideologinei klišei. Nežinau, bet vaikštant po galerijos sales šis postmodernios estetikos ir socialinės organizacijos gretinimas persekiojo iki paliekant paskutinę salę.

Tiesiog sterili erdvė be istorijos, be simbolio - jokio naratyvo. Absoliutus tabula rasa efektas. Efektas, kuris savo architektūrine ir estetine eksterjero ir interjero formų ir spalvų moduliacija reprodukuoja viso Vakarų sociumo idealybę - homunkulinę visuomenę, kurios lūkestis - būti sunaikintai in principium, savo paskutinius sociumo archaikos likučius palaidojant po nudailinta habermasiškos diskurso etikos idealybe. Šios idealybės estetinė profanacija SAATCHI ir į ją panašios galerijos, kurios turi kur kas platesnę nei meninio ženklo reikšmę, tai erdvės imituojančios prasmingo/dvasingo kalbėjimo galimybę, tokia savotiška silikoninė metafizika, kurios natūralumas abejotinas, tačiau pretenzija į tobulumą akivaizdi.

Šiose anonimiškose salėse nėra nieko, kas nurodytų į kartų, ideologijų, koncepcijų konfliktus, tik abstraktus referentas į tylėjimo vakuumą. Šią savęs - sociumo, dekonstravimo (saviapgaulingai manant, jog vyksta rekonstravimas) fenomenologiją puikiai aprašo Jeanas Baudrillardas -  vyksta absoliutus prasmių simuliavimas, toks žaidimas - menamybe keičiant tikrybę. Kantiškas sielos galių kultivavimas, nukreipiantis į prasmingą bendravimą tarp žmonių šiose erdvėse skamba kaip absoliuti estetinės sąmonės erezija. Kaip vėliau paaiškėjo iš mus lydėjusio modernaus meno eksperto E.P pastabų, šis estetinių prasmių kūrimo fabrikėlis nėra tik mano pagiežinga metafora modernybės abstrakcijai įvardinti, bet tikra ir autentiška SAATCHI galerijos koncepcija. E.P teigimu, tai galerija, kuri „stebuklingai” - čia esama sunkiai įmenamo meno rinkodaros fokuso - nevertingus meno kūrinius paverčia vertingais. Be abejo, kalbama apie šios vertės piniginę išraišką. Pasivaikščiojęs po šį sterilų estetikos morgą likau prie savo išvados tout ce qui n‘est pas naturel est imparfait.

Įspūdžiai iš Vilniaus

Esu absoliutus vaizduojamojo, o ypač dailės, meno profanas. Neslepiu to, o ir laikau šią savo estetinę mažaraštystę nemenku privalumu, ypač žiūrint į bėgančius gyvenimo metus. Daugelis mano kolegų ir bičiulių persižiūrėję ir persimėgavę įvairias menais. Kaip sakoma, turi ekspertinę akį vienas estetines formas nurašant į anachronizmo kapinaites, o kitas sutaurinanti ant modernybės pjedestalo, kitaip tariant, atsiradęs snobiškas santykis su menu. Pas mane jo nėra, kol kas, todėl siurbiu ir domiuosi viskuo, kas kitiems, regis, kaip visiškai nereikšmingas ir neaktualus meniškumo pelėsis.

Vilniaus paveikslų galerijoje turėjau progos susipažinti su Bari Egizo tapyba. Karaimų kilmės dailininkas ilgus metus pragyvenęs Stambule (Turkija) savo saulėlydžiui pasirinkęs Vilniaus Žvėryno rajoną. Įdomi geografija. Dailininko biografiją žinantys teigia, jog būta labai kuklaus žmogaus ir be didelių pretenzijų. Supratau, jog tai charakteringa karaimams. Kadangi parodos atidarymas buvo derinamas su tapytojo darbų albumo pristatymu (sudarė Simona Makselienė), tai ta proga susirinko gausus būrys karaimų. Buvo įdomu stebėti, kaip ši negausi diaspora sugeba džiaugtis ir didžiuotis  Bari Egizu. Nors renginys buvo toks lengvai saviveiklininkiškas, tačiau labai nuoširdus ir gyvas. Reikia pasakyti, kad čia suveikė ir karaimiškas svetingumas: kibinai ir turkiška kava. Nesiplėsiu, nes darbų ekspozicija dar veikianti. Raginčiau aplankyti.

P.s Du miestai, dvi skirtingos patirtys. Jungia jas tai, jog atsigręždamas į praeitį matai, kokį kelią teko nueiti, kad atsidurtum ten kur esi, mąstytum, taip kaip mąstai ir bendrautum su tais, su kuriais bendrauji. Iš estetikos, net gi jos profanacijos, reikalauti daugiau ir neina. Ačių bičiuliui R.B už suteiktą galimybę teleportuotis skirtinguose meno erdvėlaikiuose.

Rodyk draugams

Atleisti…

Conquirentes et videns quoniam bene illis responderit interrogavit eum quod esset primum omnium mandatum

Audi Israhel Dominus Deus noster Deus unus est

Anima tua et ex tota mente tua et ex tota virtute tua hoc est primum mandatum

Te ipsum maius horum aliud mandatum non est

Unus est et non est alius praeter eum

Tota anima et ex tota fortitudine et diligere proximum tamquam se ipsum maius est omnibus holocaustomatibus et sacrificiis

Non es longe a regno Dei et nemo iam audebat eum interrogare

Mark

Šiandien buvo kalbama apie sugrįžimą prie įstatymo dvasios. Dvasia irgi sugrįžo į įstatymą. Įstatymas yra forma, o dvasia yra formos galimybė ir visa tai suręsta dėl galimybės sugrįžti. Sugrįžtama tam, kad būtų atleista. Kartais atleidžiama visai kartai arba visai rūšiai. Atleidimas būtinas…

Rodyk draugams