BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vakarui apie ad illos quia hodie impleta est haec scriptura in auribus vestris

Si linguis hominum loquar et angelorum caritatem autem non habeam factus sum velut aes sonans aut cymbalum tinniens

Et si habuero prophetiam et noverim mysteria omnia et omnem scientiam et habuero omnem fidem ita ut montes transferam caritatem autem non habuero nihil sum
Et si distribuero in cibos pauperum omnes facultates meas et si tradidero corpus meum ut ardeam caritatem autem non habuero nihil mihi prodest

Caritas patiens est benigna est caritas non aemulatur non agit perperam non inflatur

Non est ambitiosa non quaerit quae sua sunt non inritatur non cogitat malum

Non gaudet super iniquitatem congaudet autem veritati

Omnia suffert omnia credit omnia sperat omnia sustinet

Caritas numquam excidit sive prophetiae evacuabuntur sive linguae cessabunt sive scientia destruetur

Ex parte enim cognoscimus et ex parte prophetamus

Cum autem venerit quod perfectum est evacuabitur quod ex parte est

Cum essem parvulus loquebar ut parvulus sapiebam ut parvulus cogitabam ut pa

rvulus quando factus sum vir evacuavi quae erant parvuli

Videmus nunc per speculum in enigmate tunc autem facie ad faciem nunc cognosco ex parte tunc autem cognoscam sicut et cognitus sum

Nunc autem manet fides spes caritas tria haec maior autem his est caritas

Απόστολος Παῦλος

juk taip ir bus

taip ir bus

paskutinį sykį

Sigitas Parulskis “Pagyvenusio vyro pagundos” (Baltos lankos, 2009)

Rodyk draugams

Rimas Tuminas: “Teatras visuomet savo žvilgsnį buvo nukreipęs į Dievą, jis buvo pašauktas tarnauti jam, o ne publikai”

Lermontovo „Maskaradas”, kuriam Aramas Hačaturianas parašė savo garsųjį valsą, Vachtangovo teatre pirmą kartą buvo pastatytas 1941 metų liepos 21 dieną. Spektaklis buvo rodomas tik keletą kartų. Tačiau dabar teatro vadovas Rimas Tuminas, kuris šį spektaklį anksčiau pastatė Vilniuje, gražina jį į Maskvos teatro repertuarą. Vilniaus mažojo teatro steigėjas Rimas Tuminas 2007 m buvo pakviestas vadovauti Vachtangovo teatrui po jo ilgamečio vadovo Michailo Uljanovo mirties. Praėjusį pavasarį dalis teatro aktorių-veteranų pareikalavo kultūros ministro Aleksandro Avdijevo, kad šis atstatydintų naująjį teatro vadovą. Ministras jau buvo apsisprendęs prašymą tenkinti, tačiau nuomonę pakeitė, kai režisierių palaikė šešiasdešimt Vachtangovo teatro aktorių. Po šio incidento ministrui teko vykti į teatrą ir atsiprašyti jo vadovo. Lapkričio mėnesį teatras pristatė “Dėdę Vanią”: kritikai buvo sužavėti, bilietus į spektaklį sunku gauti dar ir dabar. Praeitą savaitę teatre įvyko «Maskarado» premjera. Kalbamės su šio spektaklio režisieriumi ir teatro vadovu Rimu Tuminu ir mėginame išsiaiškinti, kuo serga šiuolaikinis Europos, Rusijos teatras ir kokiu būdu teatro žvaigždės yra gydomos nuo žvaigždžių ligos.

Kaip jums sekasi Vilniaus teatro pastatymus adaptuoti Vachtangovo scenoje?

Struktūrą išlaikome identišką, tačiau vidinė spektaklio logika keičiasi. Aš statau namą, o po to atlieku jo vidinį perplanavimą - darau jį įdomesniu ir šiuolaikiškesniu. Dabar galvoju, kad gal būt po kokių septynerių metų sugrįšiu prie „Maskarado” ir vėl jį statysiu, tik šį kartą kitaip.

Vachtangovo teatrui „Maskaradas” - spektaklis turintis istoriją. Kodėl ryžotės jį statyti?

Tai labai liūdna istorija. Teatralai žino, kad šio spektaklio rodymas teatre buvo nutrauktas dėl tragiškų karo įvykių. Jaučiau pareigą Aramo Hačaturiano valsą gražinti į sceną, spektaklis ir vėl privalėjo būti rodomas ten, kur jis gimė, tačiau neturėjo progos išgyventi.

Reikia suprasti, kad tapus teatro vadovu nusprendėte teatrui gražinti gyvybę?

Matote, aš neturiu pilnos informacijos, kokia situacija buvo prieš man ateinant į teatrą. Tačiau laikui bėgant imu matyti, kokiais virusais yra užsikrėtęs teatras. Prieš ateidamas vadovauti aš žinojau, kad teatras serga, tačiau kokie „mikrobai” jį graužia, aš supratau tik dabar. Reikia pasidžiaugti, jog jau ryškėja pirmieji sveikstančio ligonio simptomai. Teatras, kaip gyvas organizmas, kuo senesnis jis tampa, tuo įvairesnių medikų pagalbos jam prireikia. Kaip niekas iš mūsų negali būti absoliučiai sveikas, taip ir visiškai sveiko teatro realybėje nesama.

O kokias ligas pavyko išsiaiškinti? Ką sužinojote?

Mano nuomone, pati pavojingiausia liga - likti prie paviršutiniško žmogaus suvokimo. Nelavinti savęs šiame pažinime ir nepaversti to kasdieniu darbu. Man asmeniškai rytinės keturių valandų repeticijos - tai keturios valandos žmogaus pažinimo, tai keturios valandos, leidžiančios geriau suvokti žmogaus mąstymą, elgesį, įpročius. Tam, kad geriau pažintume žmogų, mes pasitelkiame literatūros, kultūros, sociologijos, psichologijos, politologijos žinias. Įsivaizduokite, kokį įdomų darbą dirba teatralai ir už tai dar mokama. Tiesa nedaug, bet mokama.

Aktoriaus profesijos esmė, tai sugebėjimas išprovokuoti netikėčiausias, paradoksaliausias, reakcijas. Tuo tarpu daugelis iš mūsų niekuo nėra linkę domėtis. Mes gerai žinome orus, kainas, politiką, tačiau žmogaus pažinimui beveik neskiriame laiko. Užtenka pasakyti, kad visi žmonės skirtingi ir ties tuo viskas baigiasi. O įdomiausia šiame žmogaus pažinimo procese galimybė jį paversti pažinimo ritualu. Mes kaip medikai privalome su žmogumi daryti pačias sudėtingiausias operacijas. O tam reikia vidinės disciplinos ir treniruočių. Tai turi tapt gyvenimo norma, o ne grasinimais palikti teatrą.

O kaip tai atsispindi darbe?

Iš to išauga „ansambliškumo” problema. Kiekvienas pripratęs kovoti už save, suprask, tokie laikai. Galbūt teatre nebuvo geros režisūros. Aktoriai stengėsi išgyventi kas kaip. Ansamblis - tai žmonės kartu atliekantys ritualą, kuris privalo paklusti tam tikrom taisyklėm. Aš ansambliui perduodu estafetę, o tuomet jis atlieka stebuklą: montuoja spektaklį, kuria jį, klijuoja atskirus fragmentus - žmogaus pažinimo nuotrupas. Ansamblis užpildo kiekvieną korio kertelę medumi. Mano supratimu, aktorius privalo tarnauti teatrui, o ne sau. Turi jausti atsakomybę už teatrą ir suvokti, kad žiūrovas turi ateiti pažiūrėti ne aktoriaus, o spektaklio. Tačiau čia mums koją pakiša reklama. Mes priversti rodyti „veidus”. Štai čia ir prasideda žvaigždžių liga.

Sutikit, kad ši liga ir jums gali grasyti.

Be abejo, ir su tuo reikia kovoti (Juokiasi). Pavyzdžiui, galima slėptis po pseudonimu. Afišoje nurodyti, kad spektaklį režisavo „žmogus N iš miesto R”. Pasikartosiu, svarbu, kad eitų žiūrėti spektaklio. Žmonės turi sakyti, jog šiandieną eina į Vachtangovo teatrą žiūrėti spektaklio, nes ten kai ką įdomaus rodys. Ir šitas „ kai kas” visuomet privalo būti įdomus. Kas autorius, kas režisierius, kas aktorius - nesvarbu. Svarbiausia, kad rodys spektaklį! Spektaklį, kuris palies žiūrovą, bus suprantamas, taps sprogstančiu ir svarbiausia - „ansambliniu”. Svarbu, kad spektaklio metu žiūrovas pajustų harmoniją, jėgą, o mes pasistengsime ir atversime visą žmogaus problematikos gelmę, slypinčią jame. Visas žmogiškas problemas galima išskleisti spektaklyje ir…

Ir išspręsti jas?

Ne, neišspręsti. Reikia sudrumsti vandenį, pakelti dumblus, tačiau žuvies negaudyti - tegul žiūrovas ją gaudo. Ką nemačiomis pagaus, tas jų.

Kuo, jūsų nuomone, skiriasi rusiškas ir europietiškas teatras?

Gaila, bet mes sparčiai artėjame jų pusėn. Jie jau seniai pjeses rašo trims, penkiems aktoriams. Tai, jų nuomone, ekonomiškiau. Pas juos dominuoja pramoginis teatrinis žanras, jiems patogu „aptarnauti” žiūrovus. Mes vis dar „išsirenginėjame”, voliojamės purve, šaukiam apie tiesą. Aš jų klausiu, kodėl pas juos nėra tokio teatro, kaip pas mus? O jie atsako: „O kam jis mums reikalingas? Jei mums to reikia, mes pas jus arba jūs pas mus atvažiuojate. Mums nepatogu kankintis.” Jie atsisako kančios, aistrų. Svarbiausia jiems išlikti literatūriškais: tokiu negyvu, reklaminiu teatru. Labai panaši situacija kaip moderniame mene. Jie žino, kad egzistuoja klasika, tačiau pastatymams renkasi abstrakciją.

Savo interviu jūs ne kartą minėjote, kad teatras paprastėja, kodėl?

Darosi sunku gyventi. Gyvenimas labai sparčiai bėga ir viskas tampa jame parduodama. Kol mūsų teatras ieškojo savo naujo herojaus, viskas virto tiesiog šou. Mes negalėjome atsispirti šiai blizgučių traukai. Perimdami visas vakarietiškas tradicijas mes galvojome, jog galėsime statyti miuziklus ar kitus šou, tačiau mes klydome. Mes pamiršome savo pagrindinę misiją, pamiršome, jog esame sutverti ne tam. Pasakysiu, jog nereikia lysti ne į savo teritoriją. Nereikia kurti pasilinksminimams skirto teatro, koncertinio teatro, komedinio teatro. Reikia tiesiog atlikti tai, kam tu pašauktas tarnauti. Teatras visuomet savo žvilgsnį buvo nukreipęs į Dievą, jis buvo pašauktas tarnauti jam, o ne publikai.

Kas jums nepatinka rusiškame teatre?

Visa tai. ką paminėjau ir nepatinka. Mano nuomone, šia liga serga ne tik Vachtangovo teatras. Visi šia liga serga, tik kai kas drįsta tai pripažinti ir su tuo kovoti, o kai kas ne. Pastarieji sako, jog jiems ir taip gerai, tokia dabar tradicija. O aš sakau, kad į tokias tradicijas kabintis nereikia. Jos žalingos ir kenkia. Geros tik tos tradicijos, kurios teatrą daro gyvu ir įdomiu. Nereikia stovėti vietoje ir niekus pliurpti. Dirbt reikia, o ne taukšti. O dabar iš visko šaipomasi, viskas kritikuojama - nieko švento neliko. Mano nuomone tokia situacija į niekur neveda. Ji tik parodo mūsų kultūros stygių.

O koks jūsų santykis su šiuolaikine dramaturgija?

Reikalinga - laukiu, ieškau. Na, bet jei neatsiranda, tai neatsiranda. Dėl to nesu linkęs nuogąstauti. Mano nuomone, klasika ir dabar įdomi bei gali būti šiuolaikiška, jei jos interpretacija sujungta su šiuolaikiniu mąstymu. Tai nėra lengva ir kartais patiriame nesėkmę. Tačiau kalbant apie klasikos ir modernumo santykį, nereikia apsigauti galvojant, kad šis santykis reiškia aktorių su džinsais scenoje ir veiksmą, vykstantį Rubliovkoje. Tokie žaidimai įdomūs tik režisieriui ir aktoriui ir daugiau niekam.

Kokius režisierius planuojate pakviesti į teatrą?

Jurijus Batusovas statys Šekspyro “Akis už akį”. Premjerą turėtumėme pamatyti kitų metų pradžioje. Vladimiras Ivanovas planuoja režisuoti „Pristlį”. Darbus pradėti šių metų rudenį planuoja Adolfas Šafirovas. Aišku aš ir pats planuoju pastatymus. Esame pasiruošę su gera literatūra, dramaturgija ir geru repertuaru pasitikti teatro devyniasdešimtmetį 2011 m.

O jūs ilgam planuojate pasilikti vadovauti Vachtangovui? Vasililijus Lanovas neseniai užsiminė, kad dabar teatre tarpuvaldis.

Nežinau. Dabar gyvenu šia diena ir stengiuosi pažinti, mokytis. Taip jau būna, kad vieną dieną sukuriame kokią nors gyvenimo formulę, o žiūrėk, jau kitą dieną reikia naujos ir taip kiekvieną dieną. Aš kartais juokauju, kai kalbu, jog laikas pradėti ruoštis teatro šimto metų jubiliejui. Jei liepčiau pradėti - pradėtų. Toks mąstymas daugeliui palengvintų gyvenimą. Atsirastų prabanga manyti, kad turi planą ir garantiją gyventi. O aš manau, kad reikia gyventi nežinant kas bus rytoj. Režisierius Anatolijus Erosas sakydavo, kad „Reikia dirbti taip, jog kiekviena diena teatre būtu tarsi paskutinė.”

Girdėjau jus sakant, kad teatrui vadovauti liksite iki tol, kol kultūros ministru bus Andrejevas.

Tas tiesa. Išeis ši vyriausybė, išeisiu ir aš. (Juokiasi)

O kaip jūs sugebate dirbti dviejuose teatruose?

Ne paslaptis, kad didžiausią laiko dalį suryja Vachtangovo teatras. Tenka pripažinti, kad šios aplinkybės neįvertinau, maniau, kad galėsiu sėkmingai spektaklius statyti tiek Vilniuje, tiek čia. Septynis mėnesius praleidžiu čia, o penkis Vilniuje. Vilniuje yra jauni režisieriai, jie ten teatre ir tvarkosi. Aš tik prižiūriu ir pakuruoju jų veiklą. Aišku, režisuosiu Vilniuje, kaip ir seniau, juk nėra čia didelės naujienos, kad režisierius iš vieno teatro vyksta į kitą. Beje, Vilniaus teatras jau toks - nepaleidžia ir viskas. O ir aš nenoriu pamiršti Vilniaus teatro. Negalima gi pamiršti savo pirmosios šeimos, nors esi vedęs ir antrąjį kartą.

O bendradarbiavimui su trupe nekenkia skundai, kurie buvo siųsti kultūros ministrui, kaltinantys jus?

Ne. Kadangi šis konfliktas buvo labiau kuriozinis, nei rimtas, tai ir pasekmių jis jokių neturėjo. Bet kuri visuomenė ar grupė, maloniai sutikusi valdžią, anksčiau ar vėliau nori ją nuversti. Manau, jog tai normalus procesas.

Ar teko kovoti su su vachtangoviečių aktorių pasipūtimu?

Ne. Iš karto visiems pasakiau, kad man visiškai neįdomu, kas iš jų žvaigždės. Nes kiekvienas spektaklis statomas iš naujo ir žvaigždžių čia negali būti.

Kalbino: Jeliena Muchametšina, “Русский Newsweek”. 2010/01/24

Vertė: http://nerijusramanauskas.blogas.lt

Rodyk draugams

Mantas Adomėnas kritikuoja Vilniaus merą dėl orientacijos. Man patiko.

Vilniaus meras Vilius Navickas parceliuoja miesto turtą ir tęsia pačias “gražiausias” Zuoko, Imbraso ir Pakso tradicijas, tačiau jaučiasi kaip niekad ramus. O ko nesijausti, kai savi ir koalicijos partneriai remia. Todėl Viliukas drąsiai atkišęs savo pūpsantį pilvą visiems juo nepatenkintiems ir abejojantiems taria garsų “F..ck you”. Tačiau netikėtai pačiam merui, nepasitikėjimo ir kritikos salvės pasipylė iš saviškių. Ir ne šiaip sau kokiu neskaidraus privatizavimo klausimu, čia mažmožis, tačiau pačiu “reikšmingiausiu” ir “aktualiausiu” - homoseksualų eitynėmis Vilniuje. Mero partijos kolega Mantas Adomėnas sostinės vadovą sukritikavo dėl homoseksualų parado Vilniuje. Mantas Adomėnas su revoliucionieriui būdingu įkarščiu mero viešai klausia:

Ar tinka vienu metu, kone tą pačią dieną rekomenduoti mokyklose išstatyti Kristaus Kryžių kaip aukščiausią žmogiškumo, pasiaukojimo ir artimo meilės pavyzdį - ir leisti vykdyti renginius, kurie šiuos vertybinius idealus viešai niekina? - retoriškai klausia M. Adomėnas. - Nemanau, kad galima vienu metu deklaruoti pagarbos Bažnyčiai bei krikščioniškajai moralei - ir įsileisti į mūsų tautos sostinę vaivorykštinį perversijos ir papiktinimo karnavalą.

delfi.lt

O aš savo ruožtu Manto Adomėno norėčiau paklausti, kodėl tik dabar Vilniaus konservatoriai pamatė Navicko politinį, vertybinį ir ideologinį luošumą? Žmonės kužda, kad šis praregėjimas yra padiktuotas artėjančių savivaldybės rinkimų:) Turiu įtarimą, kad kuždesiai ne be pagrindo. Toks jausmas, kad du cinikai susikibo dėl to paties kaulo.

Šioje visoje istorijoje smagiausia yra tai, kad tie, kurie Lietuvos homoseksualų judėjimą laikė marginalia ir nereikšminga jėga, turės prikąsti liežuvį. Jei atmintis neapgauna, o neturėtų, tai visi Vilniaus merai krito dėl korupcijos skandalų. Vilius Navickas bus pirmasis kritęs dėl orientacijos, prie to ženkliai prisidedant mūsų “vaivorykštukams”.

Rodyk draugams

Apie kryžius ir Europą. Man patiko.

Savaitraštyje Atgimimas perskaičiau Rasos Navickaitės straipsnį Lietuva neša savo „kryželį”.

Norintiems detaliau susipažinti su kryžių kabinimo mokyklose ir “europinių” vertybių problemine polemika privalo perskaityti straipsnį. Na jei neprivalo, tai laikyčiau prasminga rekomendaciją su juo susipažinti:)

Skaitant straipsnį įstrigo filosofo Alvydo Jokūbaičio paneuropinės idėjos eklektiškumą charakterizuojanti ištara:

Pažiūrėkite į euro banknotus, - sako filosofas. - Ant litų matome mums brangius ir pažįstamus dalykus, ant eurų - abstrakčių figūrų rinkinius. Turime dviejų filosofijų susidūrimą. Viena iš jų teigia abstraktaus, kosmopolitinio, laiko ir vietos skirtumų nepaisančio principo prioritetą. Kita gina konkrečioms bendruomenėms svarbias, jų išgyventas, istoriškai paveldėtas, lokalias prasmes. ES yra konstrukcija be dvasios. Tai ekonominė pagonybė, kurią šiandien rodo užrašai prie kelio - „Šis kelias suremontuotas už Europos Sąjungos pinigus”. Labai primena sovietmetį - „ačiū partijai ir vyriausybei”.

Gerbiamo Jokūbaičio neapkaltinsi klerikalizmu ir kitu totalizmu, kiek žinau jam tai svetima. Todėl jo pastabos ir mintys man pasirodė įtikinamos. Klausimas, Quo vadis Europa, išlieka atviras.

Rodyk draugams

Kas sieja politologą Laurą Bielinį ir stilistą Mantą Petruškevičių?

Foto Civis.lt, Alfa.lt

Politologas Lauras Bielinis delfi.lt skaitytojų klausia, kur mus veda prezidentė D.Grybauskaitė? Klausia grakščiai ir su didele užuojautos doze nesusipratusiai ir naivokai visuomenei.
Prezidentė negailestinga, kerštinga, iracionali ir destruktyvi Lietuvos politinio elito išsišokėlė, kuri dangstydamas paprastų žmonių vargais griauna Lietuvos demokratiją ir susidoroja su jai neįtikusiais politikais bei valdininkais. Kitaip tariant, Lietuva spėriai ritasi į diktatūrinio rėžimo glėbį. Skambėtų įtikinamai jei ne vienas, bet…

Reikia pasakyti, kad gerbiamas Bielinis gan drąsiai dėlioja Lietuvos vertybinį žemėlapį. Jame ryškiu punktyru pabrėždamas - demokratiją, kaip pamatinę vertybę. Vertybę, kurią paprasti piliečiai jau seniai pastūmė į vertybių sąrašo dugną. Tad ar logiška demokratijai „kritišką” situaciją taisyti pačios demokratijos rankomis, o juo labiau pagalbos viltis iš demokratijai abejingų žmonių? Bet, kuriam sveikesnės nuovokos žmogui būtų aišku, jog tai bergždžias darbas. Tik ne politologui Laurui Bieliniui.

Cituoju politologą:

„Štai D.Grybauskaitė mums demonstruoja ypatingai ryškų savo elgesio politikoje pavyzdį - komandinis kalbėjimo stilius, agresyvi povyza ir jokio nuolaidžiavimo tiems, kurie yra pasirinkti taikiniu.”

Įdomu, ką šia mintimi norima pasakyti, kad prezidentės kalbėjimo stilistika agresyvoka? Jei taip, tai reikia sutikti su Bielinio pastebėjimu, kad valstybės vadovės retorika kartais perspausta ir disonuojanti su vertinamos situacijos rimtumo lygiu. Tačiau tokie vertinimai tik stebinčiojo prezidentę skonio reikalas (estetika). Vieniems griežta retorika patinka kitiems ne. Laikyti, tai diktatoriško rėžimo simptomu - mažų mažiausiai nelogiška.

Reikia manyti, kad ponui Laurui Bieliniui labiausiai užkliūva valstybės vadovės nenoras nuolaidžiauti, „ tiems, kurie yra pasirinkti taikiniu”. Pastarąją repliką reikėtų suprasti, kaip aiškią užuominą į prezidentės selektyvų ir perdėm subjektyvų požiūrį renkantis „aukas”. Gerbiamas politologas būtų sąžiningesnisjei nepamirštų pridėti, kad prezidentė „taikinius” renkasi burdama ne iš kavos tirščių, o remdamasi informacija, kurią gauną iš oficialių valstybės institucijų. Todėl šio teksto autoriui, skaitant Lauro Bielinio straipsnį, kyla kur kas aktualesnis klausimas, kodėl gerbiamas Valdas Adamkus, kurio patarėju buvo Lauras Bielinis, tai pačia informacija remdamas, nesugebėjo atrasti „taikinių”? Plika akimi buvo matoma, jog prezidento Valdo Adamkaus valdymo laikotarpiu korupciniai santykiai ir nesąžiningas veikimas prieš piliečius, ir valstybės interesus buvo pasiekęs tokį mąstą, kad LEO LT skandalas nieko nebestebino, o politinių santykių aiškinimasis su VSD ar STT pagalba dienraščių puslapiuose buvo tapęs nacionalinio sporto šaka Nr1.

Kai kurios gerbiamo politologo mintys ir suvisam prašosi būti cituojamos pilnumoje:

„Visuomenė tarsi pritaria jos veikslams, tačiau atidžiau žvelgdami galime pastebėti, kad politinio aktyvumo lygmenyje prezidentė daugiau ardo bet kokio tikslo pasiekimo galimybę, o ne jį artina. Tuo labiau ir jos išrinkimas į prezidentes atsiduoda tam tikru nenatūralumu. Nors, gilumine prasme ji yra adekvati rinkėjui - balsavimas už Dalią Grybauskaitę buvo apolitinis, nes buvo renkamasi ne dėl vertybinių, politinių kriterijų, o dėl baimės ir stiprios rankos nostalgijos. Šių rinkimų pelnas - nevilties ir lūkesčių pelnas, bet tikrai ne racionalių valstybės galimybių suvokimo rezultatas.”

Aukštoji žodinės ekvilibristikos mokykla. Su tokia nelengva polemizuoti. Anot politologo, „Atidžiau žvelgdami galime pastebėti, kad politinio aktyvumo lygmenyje prezidentė daugiau ardo bet kokio tikslo pasiekimo galimybę, o ne jį artina”. Va tai tau. Ponas Lauras Bielinis drąsus žmogus. Jis atlieka visa apimantį „introspektyvų” politinio proceso vertinimą (mano nuomone, tam minimum reikėtų solidžios monografijos) ir jį apibendrina vienu sakiniu, kuris jam leidžia konstatuoti, kad tai ką mes regime ir suprantame nėra visai tai, ką mes regime ir manome suprantą. Pastaroji mintis nuskamba, kaip politologo epistemologinis credo, „netikėkite tuo ką matote”.

Jei šia išvada stengiamasi ką nors nustebinti, tai be reikalo. Lietuvoje, kur pasitikėjimas valstybe ar jos atsovaujamomis institucijomis artėja prie nulio, raginti piliečius išlikti budrius ir nepasiduoti „klastingiems” prezidentės apžavams, daugiau nei keista. Žmonės jau senai Lietuvos politinėje scenoje girdimas mintis ar regimus vaizdus praleidžia pro ausis arba įdėmiai permąstę galiausiai supranta teisingai t.y. priešingai nei jiems buvo mėginta įteigti. Politologas, mano giliu įsitikinimu, šią „klastingą” prezidentės užmačią - sutrypti paskutinius demokratijos žiedus Lietuvoje, turėtų demaskuoti profesionaliau. Nes minėtasis tautos įtarumas, bet kurį Lauro Bielinio šūkavimą paverčia balsu tyruose.

Džiugu, jog tai suprasdamas garbus politologas ir suvisam duoda valią vaizduotei, „Tuo labiau ir jos išrinkimas į prezidentes atsiduoda tam tikru nenatūralumu. Nors, gilumine prasme ji yra adekvati rinkėjui - balsavimas už Dalią Grybauskaitę buvo apolitinis, nes buvo renkamasi ne dėl vertybinių, politinių kriterijų, o dėl baimės ir stiprios rankos nostalgijos.” Reikia pasakyti, kad po šių eilučių politologo bei stilisto Manto Petruškevičiaus sugretinimas tapo daugiau nei korektiškas. Jis tapo logiškas. Manto Petruškevičiaus leksikoje girdėti „nenatūralaus”, „nemadingo”, „o boze moj” žmogaus vertinimą mūsų ausis jau priprato, tačiau politologo mėginimas valstybės vadovę ir rinkimų procesą vertinti, kaip atsiduodantį „tam tikru nenatūralumu”, man asmeniškai kažkas naujo. Galiu suprasti, kai stilistas stokojantis išsilavinimo, subtilumo ir nuovokos blaškosi televizijos ekrane su kuo mandresniais nusikalbėjimais, tokios televizinio žandro taisyklės, tačiau politologui galioja kiti reikalavimai. Neteko politologijos teorijoje girdėti sąvokos, kaip „nenatūralūs rinkimai”. Žinau nesąžiningus, neteisingus, apgaulingus, neteisėtus rinkimus, bet nenatūralių dar neteko girdėti. Tokiam naujadarui rastis matau, tik vieną paaiškinimą t.y. pono Lauro Bielinio duoklė dabar sparčiai populiarėjančiam ekologiniam judėjimui.

Todėl netenka stebėtis, jog išgirdus tokius a le stilistinius politologo vertinimus tolimesnė minčių pynė tampa dar labiau suraizgyta ir stokojanti loginio, bei paradigminio nuoseklumo. Cituoju „Nors, gilumine prasme ji yra adekvati rinkėjui - balsavimas už Dalią Grybauskaitę buvo apolitinis, nes buvo renkamasi ne dėl vertybinių, politinių kriterijų, o dėl baimės ir stiprios rankos nostalgijos.” Žinau gerbiamo Alfredo Adlerio individualiosios (giluminės) psichologijos teoriją, tačiau ją pavadinti politologine neapsiverčia liežuvis. Tai stačiai skirtingos paradigmos. Tačiau tik ne Laurui Bieliniui. Pasirodo lietuvio sąmonėje (kas neturėtų stebinti) esama giluminių motyvų, kurie, Lauro Bielinio nuomone, leidžia balsavimą už Dalią Grybauskaitę laikyti logišku pasirinkimu, tačiau toli gražu ne vertybiniu ar politinius kriterijus atitinkančiu. Nesupratau nieko. Esant galimybei gerbiamo politologo norėčiau paklausti, o kaip jis mato vertybės, politinio kriterijaus ir asmeninio apsisprendimo santykį? Kai žmogus apsisprendžia vedinas vidinio (giluminio) balso, tai jis apsisprendžia, kaip in alio universitas ar kaip kas? Kiek žmogaus apsisprendimo „dugnų” esama? Ir jei giluminis apsisprendimas nėra politinis ir vertybinis, (norėtųsi gerbiamo politologo paklausti ir nuo, kada politinis sprendimas yra išimtinai siejamas su vertybe) tai tuomet koks jis? Nostalgiškas ir besiilgintis tvirtos rankos? Galbūt. Tačiau sutikime, jog sentimentalumas ir ilgesys nėra, tik paikas vaikystės ar paauglystės prisiminimų vaikymasis. Valstybės atveju, tai piliečių noras pabėgti iš nesaugios ir nesąžiningai juos bei jų šeimas vertinančios sistemos.

Norėčiau gerbiamam Laurui Bieliniui priminti, jog jei prieš 20 metų tauta būtų sprendimus, dėl savo laisvės ir nepriklausomybės priėmusi labai racionaliai ir apskaičiuotai, tai nepriklausomą valstybę mes vargu ar turėtume. Nepriklausomybė ir laisvė, kurią atnešė dainuojanti (ne racionali, o emocionali) revoliucija, mums yra vertybė, tai nuo kada emocijomis paremti giluminiai pasirinkimai staiga tapo demokratijai grasinančiais, antivertybiškais ir ne politiškais?

Reziumuojant norėtųsi pasakyti, jog Lauro Bielinio kompetenciją apibendrinančios išvados čia nevisai tiktų (nors labai norėtųsi). Esu įsitikinęs, kad gerbiamas politologas su formaliosios logikos taisyklėmis prasilenkiančius straipsnius rašys vis rečiau. O ir pastarąjį, kupiną prieštaravimų ir nelogiškumų, reikėtų laikyti nemaloniu nesusipratimu. Nėjo ir nereaguoti. Per daug jau buvo pripaistyta niekalų. Žymaus stilisto žodžiais tariant, “O boze moj, nu tie politologai. Visai, kaip stilistai”.

Rodyk draugams

Socialinės apsaugos ir darbo ministro dūsavimai.

„Man dažnai kyla klausimas ir toks kaimiškas palyginimas: stebiuosi, kaip iki šiol valstybė nebankrutavo, kai labai dažnais atvejais su ja elgiamasi kaip su kolūkio sandėliu. Kas arčiau to sandėlio ir ima. Ir visiškai nesvarbu, ar tai būtų parama maisto produktais, kuri per praeitus ir šiuos metus išaugo kartais, ar kokia kita”, - kalbėjo ministras.

Socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas sako besistebintis, kad valstybė iki šiol dar nebankrutavo.

Cituojame delfi.lt

Nesupratau. Čia ministras skundžiasi, kad neliko ko grobstyti atėjus į valdžią ar piktinasi, kad buvo grobstoma? Ech, tie konservatyvūs kaimo palyginimai.

Rodyk draugams