BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Diplomatų susitikimas: Hillary Clinton ir Henry Kissinger. Ką mąsto JAV diplomatai?

Hillary Clinton ir Henry Kissinger kalbasi apie prezidentus, diplomatiją ir iššūkius užsitęsusio karo metu.

Norėjau jūsų paklausti, kas labiausiai nustebino tapus valstybės sekretoriumi?

Clinton: Labiausiai nustebino darbų gausa ir intensyvumas. Neperdėsiu sakydama, kad mano darbas trunka dvidešimt keturias valandas per parą ir taip septynias dienas dienas per savaitę. Nors daugeliui mano teiginys, jog JAV interesai apima visą pasaulį, nuskambės banaliai, tačiau tai faktas, o tai savo ruožtu diktuoja ir darbų gausą bei intensyvumą. Iššūkiai su kuriais tenka dorotis mūsų valstybei ir jos diplomatiniam korpusui nėra tik dvišalių santykių tarp JAV ir jos partnerių palaikymas ir plėtojimas, dažnai tai būna painių bei komplikuotų daugiašalių diplomatinių manevrų laukas. Tapus valstybės sekretore supratau, kad reikės savyje surasti tiek vidinių jėgų, kad visuomet galėčiau būti priekyje su savo darbotvarke. Nes, patikėkit, dirbant šį darbą gali labai greitai pavirsti žmogumi, kuris kiekvieną minutę į savo galvą kemšą kažkieno primestas problemas ar klausimus. Gali tapti tiesiog „reaguojančiu”, o ne aktyviai „veikiančiu” valstybės sekretoriumi.

Kissinger : Sutinku su savo kolege. Panašiai mąstau ir aš. Prieš tapdamas valstybės sekretoriumi aš dar turėjau garbės patarinėti JAV prezidentui nacionalinio saugumo klausimais. Todėl turėjau galimybę stebėti, kokio turinio informacija ir kokie darbiniai klausimai gula ant prezidento ir valstybės sekretoriaus stalo. Turiu pasakyti, kad prezidentas, kaip ir pridera, gvildena strateginio pobūdžio problemas, tuo tarpu - Hillary čia teisingai pastebėjo - ant valstybės sekretoriaus darbastalio nugula aibė popierių, kurie susiję su einamaisiais darbais. Todėl kiekvieną dieną tau tenka priimti sprendimą, „kam būti nemielu šiandieną”. Kitos išeities nėra. Nes dirbant 24 valandas per parą negali sau leisti prabangos būti visiems geras ir patenkinti visų lūkesčius.
Valstybės sekretorius turi vieną pagrindinių užduočių JAV administracijoje - identifikuoti strateginio pobūdžio veiklos kryptis bei formuluoti esminius klausimus ir atsakymus. Tuo pačiu ši pozicija reikalauja aiškaus suvokimo, kokie klausimai bei veiklos kryptys yra nereikšmingi arba reikšmingais tampa dėl kažkieno interesų.
Kitas ne mažiau reikšmingas iššūkis, su kuriuo tenka dorotis valstybės sekretoriui, tai komanda. Nors Valstybės departamentas Vašingtone turti patį talentingiausią ir gabiausią personalą, tačiau, mano nuomone, jis dažnai per daug individualistiškas…

Clinton: Mm-hmm.

Kissinger: Jei norite, kad šie talentingi ir gabūs žmonės dirbtų kaip komanda - vienam tikslui, būkit pasiruošę įdėti daug pastangų.

Clinton: Tas tiesa.

Kissinger: Netgi dirbant Baltuosiuose rūmuose, o ten teko darbuotis keturis metus, negalėjau įsivaizduoti darbų apimties ir mąsto, kuris laukė persikėlus į septintąjį aukštą [JAV Valstybės departamento vadovo darbo vieta].

Clinton: Prie to, ką pasakė Henry, dar norėčiau pridėti, jog kalbant apie takoskyros brėžimą tarp to, kas yra mažiau reikšminga, ir to, kas laikytina strateginio pobūdžio klausimais, nereikia apsigauti galvojant, kad valstybės sekretorius vienašališkai ir subjektyviai sprendžia. Pasakysiu dar daugiau, asmeniškai esu įsitikinusi, kad daugelis klausimų, kurie šią akimirką mums gali atrodyti, kaip mažiau reikšmingi arba einamieji, rytoj ar po poros metų gali tapti strateginiais ir labai reikšmingais. Todėl sudarinėjant Valstybės departamento darbotvarkę reikia būti maksimaliai precizišku ir gebėti įžvelgti tai, ko galbūt kiti nepastebi. Aš visuomet savo darbuotojams pabrėžiu, kad energetinės nepriklausomybės ir saugumo, mūsų santykių su ES ir kiti klausimai, kurie įtraukti į mūsų strateginės veiklos darbotvarkę, tokiais tapo tik laikui bėgant. Jie iki strategiškumo tiesiog priaugo. Apie tai tenka kalbėti, kai išgirsti skeptiškas pastabas dėl Valstybės departamento padidinto dėmesio įvairioms maisto programoms, klimato kaitos, pandeminio gripo problematikai. Visa tai kas atrodo reikšminga tik „sočiai” gyvenančiai JAV greitu laiku taps aktualu visam pasauliui, tam turime būti pasiruošę. Galų gale, kas galėjo pagalvoti, kad tirpstantys Arkties ledynai taps dar vienu reikšmingu tarptautinės diplomatijos klausimu. Niekam ne paslaptis, kad Rusija reiškia pretenzijas į dalį Šiaurinio ašigalio. Vis dažniau iš savo kolegų girdime apie planus siųsti savo ekspediciją ir dalį teritorijos paskelbti Rusijos Federacijos nuosavybe. Nors Šiaurės ašigalis yra tik ledyninė struktūra, kuri palaipsniui tirpsta ir palieka atvirų vandenyno plotų, tačiau Rusijai atrodo, kad čia esama teritorijos, į kurią ji gali pretenduoti. Su savo kolega iš Kanados griežtai užprotestavom tokį Rusijos elgesį ir nesutikom su jokių tarptautinių bazių steigimų Šiaurės ašigalyje.
Dirbant Valstybės departamento vadovu labai greitai įsitikini, jog visi klausimai ir problemos tarpusavyje tampriai susiję ir persipynę. Todėl pasikartosiu, jog su darbotvarkės sudarinėjimu reikia būti labai preciziškam.

O kiek reikšmingi santykiai tarp prezidento ir valstybės sekretoriaus?

Clinton: Asmeniškai manau, jog glaudūs ir konstruktyvūs santykiai tarp prezidento ir valstybės sekretoriaus kritiškai svarbūs. Visų pirma valstybės sekretorius prezidentui padeda formuluoti kertinius užsienio politikos prioritetus, pataria šių prioritetų įgyvendinimo klausimais bei rengia visą aktualią bei reikšmingą informaciją prieš prezidentui priimant esminius sprendimus. Iš savo patirties žinau, tą paliudijo ir kolegos, darbavęsi Valstybės departamente, kad investuoti į glaudų tarpžinybinį darbą, reikia ne tik asmeninių ir prezidento patarėjų santykių lygiu, bet ir išnaudojant galimybes, kurias teikia reguliarūs susitikimai su pačiu prezidentu. Su prezidentu reguliariai susitinkame vieną kartą per savaitę. Vienu du aptariame aktualius ir reikšmingus užsienio politikos klausimus. Tiesa, čia reikia pasakyti, kad susitikimai su prezidentu nėra tokie reti (juokiasi) dažnai susitinkame nacionalinio saugumo ir gynybos grupės posėdžiuose.

Kissinger: Visiškai pritariu tam, ką pasakė Hillary. Konstruktyvūs ir dalykiški santykiai tarp prezidento ir valstybės sekretoriaus yra fundamentaliai reikšmingi. Aš visuomet maniau, kad Valstybės departamentas privalo nuosekliai ir tvirtai ginti savo pozicijas užsienio politikos formavimo frontuose. Tam kritiškai svarbu glaudus ir dalykiškas prezidento ir valstybės sekretoriaus bendradarbiavimas. Iš savo patirties žinau, kad jei atsiranda trintis tarp prezidento ir valstybės sekretoriaus, galima dėti kryžių ant darnios ir efektyvios užsienio politikos. Galiausiai toks valstybės sekretorius pralaimi ir biurokratinę kovą - siauriems ir ne visuomet reikšmingiems, valstybės požiūriu, interesams.

Clinton: Čia norėčiau įsiterpti ir truputį nukrypti nuo temos (juokiasi). Nepatikėsite, tačiau pats sunkiausias iššūkis, su kuriuo tenka dorotis - nuolatinės kelionės. Labai sunku atrasti racionalų balansą tarp išvykų ir galimybės klausimus spręsti naudojant modernias komunikacijos priemones. Daugelis manęs klausia, kam šiame amžiuje, kai viską galima spręsti telefonu ar e-pašto pagalba, reikia nuolatinių skrydžių ir derybų akis į akį.

Kissinger: Taip klausiantys arba apsimeta, arba išties nesupranta, kad emocijos kabeliu neperteiksi. O tai derybose ypač reikšminga.

Clinton: Iš ties neperteiksi. Nors ypač gerbiu mūsų spaudos korpuso atstovus už jų sunkų ir nuoseklų darbą, tačiau negaliu nepastebėti dažnai jų komentaruose praslystančių teiginių, kurie mane glumina. Aš suprantu, kad įtemptose ir sudėtingose derybose norisi greito, efektyvaus ir visuomenės lūkesčius tenkinančio sprendimo. Tačiau diplomatijoje tokie sprendimai nėra lengvai pasiekiami. Todėl dienraščių ar žinių tarnybų vedamieji apie neefektyvų, nekokybišką ir iki begalybės išsitęsiantį diplomatų darbą, kaip jau minėjau, mane stebina ir trikdo. Daugeliui sunku įsivaizduoti, koks sunkus ir nelengvas organizacinis darbas gula ant diplomatijos vadovo pečių. Tu privalai susipažinti su pačiomis smulkiausiomis derybinėmis detalėmis. Esi priverstas matyti, suprasti ir suvokti pačius subtiliausius emocinius derybų niuansus. Telefonu ar kitu virtualiu būdu to negalima padaryti. Todėl dažnai derybos tampa varginančiomis, sudėtingomis ir ištęstomis. Pratęsdama mintį apie prezidento ir valstybės sekretoriaus konstruktyvų bendradarbiavimą noriu pabrėžti, jog tokiose situacijose prezidento palaikymas ir supratimas yra labai svarbūs. Esant abipusiam pasitikėjimui gali koncentruotis į pagrindinį darbą nenuogąstaujant, kad tavimi kažkas nepatenkintas ar nepasitiki. Skraidyti tampa paprasčiau (Juokiasi).
O jei rimtai, tai reikia suprasti, kad kiekvienos valstybės atstovas, su kuriuo tenka bendrauti JAV valstybės sekretoriui, atstovauja savo šalies interesus. Kiekvienas į problemą žvelgiame per savo valstybės interesų prizmę. Todėl labai svarbu, kad susitikimas būtų išnaudojamas dialogo užmezgimui ir bendrų sąlyčio taškų suradimui. Šis betarpiškas bendravimas yra puiki galimybė tiek mano kolegoms, tiek man, vienas kitą geriau pažinti asmeniškai. Giliau perprantant asmenines charakterio savybes, vertybes, kuriomis grindžiama viena ar kita derybinė pozicija, galų gale, tai leidžia susiklostyti puikiems asmeniniams santykiams. Dažnai jie tampa sėkmingų derybų pagrindu.

Kissinger: Noriu atkreipti dėmesį, jog dažnai problemos, kurios kyla derybinio proceso metu, yra iracionalios arba stokojančios „nacionalinio intereso” sudedamosios. Derybų metu teko stebėti, jog lemiamam persilaužimui sutrukdydavo ne kas kita, o mano vadinamieji 2 procentai asmeninio netikrumo. Kodėl du procentai? Nes mano nuomone, visame procese emocijos turėtų užimti tik tokią procentinę dalį. Nepaisant to, šie procentai tapdavo lemiamais derybų sėkmei. Todėl nuolatinis valstybės sekretoriaus skraidymas iš kontinento į kontinentą, iš šalies į šalį yra ne kas kita, kaip galimybė, o ir būtinybė, megzti asmeninius bei draugiškus santykius su savo kolegomis. Sutinku su Hillary, kad būnant valstybės sekretoriumi paskui save „trauki” ir didžiulį žiniasklaidos dėmesį, kuris ne visuomet malonus. Tačiau suprantu ir žurnalistus bei jų norą nuvykus į kitą pasaulio kraštą sulaukti gerų naujienų. Juk niekas nenori skraidyti per Atlanto ar Ramųjį vandenyną tris kartus per savaitę ir aprašinėti „nesibaigiantį” derybų maratoną. Tačiau reikia suvokti ir tai, jog deramasi ne dėl žurnalistų patogumo. (Juokiasi)
Kartais sėkmingu susitikimu laikoma ir tai, kas neduoda apčiuopiamo ir konkretaus rezultato. Tokie susitikimai leidžia geriau pažinti savo derybų partnerius, užmegzti draugiškus kontaktus ir geriau pasiruošti pagrindiniams derybiniams raundams.

Clinton: Būtent. Čia pritariu Henriui.

Doktrina, kokį vaidmenį derybose vaidina ji?

Clinton: Manau, jog to reikėtų klausti Henrio, jis pas mus doktrinos ir teorijos ekspertas. Asmeniškai manau, jog tam tikra doktrina arba vertybės gali pasitarnauti nustatant aiškesnius derybinius rėmus, o ir dažnai tai būna puikus būdas pažvelgti į istoriją ir tai ko jinai moko. Be to, tai (doktrina) gali tapti puikiu ir tvirtu orientyru iššūkių kupiname pasaulyje. Kita vertus manau, jog lankstumas, dinamiškumas ir instinktas užčiuopti pokyčius bei galimybes yra tai, kas privalo ir turėtų papildyti doktriną (Juokiasi).

Kissinger: Kadangi mano asmeninė karjera buvo tampriai susijusi su akademine veikla (profesorius), tai turiu pasakyti, kad doktrinos ar teoriniams klausimams skyriau nemažai laiko. Kaip žinote, mokslininkai daug laiko praleidžia svarstydami, kokiu būdu teorines prielaidas susieti su realia praktika. Mėginama išgrynintą teorinį modelį paversti universaliu atsakymais į diplomatinėje praktikoje iškylančius klausimus. Tokia viltį turėjau ir aš. Tapus valstybės sekretoriumi teko suvokti, kad universalių teorijų, kurios leistų spręsti sudėtingus diplomatinius uždavinius nėra ir negali būti.

Jūs abu turite patirties vadovauti užsienio politikai karo metu. Nors situacijos skirtingos, tačiau norėjau paklausti, kokią įtaką diplomatijai daro karas?

Clinton: Reikia pasakyti, kad šiuo klausimu galiu kalbėti tik žvelgdama į tą laiką (vieneri metai), kuris prabėgo po prezidento Obamos inauguracijos. Dabar vykstantys karai yra buvusios administracijos palikimas. Nepaisant to, prezidentas ėmėsi ryžtingų ir jau seniai pribrendusių sprendimų. Jo garbei reikia pasakyti, jog jau pirmosiomis darbo dienomis Baltieji rūmai kėlė aštrius ir skausmingus klausimus liečiančius Irako ir Afganistano karą, ypatingai pabrėžiant poreikį kuo greičiau išvesti karines pajėgas iš Irako teritorijos. Nesunku pastebėti, kad karo žaizdras Irake blėsta. Ir kariuomenės kontingento mažinimas Irako teritorijoje tik laiko klausimas. Tai reiškia, kad Valstybės departamentas kartu su USAID [United States Agency for International Development] privalės prisiimti ženklesnę atsakomybę dėl šios šalies ateities. Dalis įsipareigojimų irakiečiams bus perimta iš mūsų karinių pajėgų ir bus vykdoma mano vadovaujamo departamento.
Noriu pateikti vieną, tačiau reikšmingą pavyzdį, kuris detaliau iliustruotų Valstybės departamento reikšmę Irako atstatymo procese. JAV karinės pajėgos Irake rengia civilines policijos pajėgas. Vykdo įvairaus pobūdžio mokymus. Tam mūsų kariškiai turi užtektinai personalo, techninę infrastruktūrą ir kompetencijos. Dabar šiuos mokymus privalės vykdyti mano vadovaujamas departamentas. Jei atvirai, užduočių mastas ir sudėtingumas truputį gąsdina.
Afganistane situacija kitokia. Ten Valstybės departamentas glaudžiai bendradarbiauja su Gynybos departamentu, todėl problemų ir klausimų, į kuriuos reikia atsakymų, mažiau. Reziumuojant noriu pasakyti, kad vadovauti Valstybės departamentui karo metu reiškia metinį biudžetą dalinti: Irakui, Afganistanui ir Pakistanui. Dažnai pamirštant kitus nemažiau svarius probleminius taškus. Ir didžiulė didžiulė psichologinė įtampa. Juk negali būti abejingas žmogaus likimui, kuris po karinės operacijos yra siunčiamas į regioną konsultuoti vietinius agronomijos klausimais. Jis yra mūsų departamento darbuotojas ir jo likimas bei saugumas yra mano rūpestis.

Kissinger: Na aš turiu pasakyti, kad per pastaruosius keturiasdešimt metų, kai Amerika buvo ne vieno karinio konflikto dalyvė, pradedant Vietnamu ir baigiant Iraku, aš supratau vieną ir esminį dalyką, kad karinis konfliktas visuomet kels aibę klausimų ir taps vidaus politinės darbotvarkės klausimu numeris vienas. Tačiau reikia nepamiršti, kad vidaus politiniai debatai turi apimti ne karo teisėtumo klausimo svarstymą, o privalo koncentruotis į diskusiją dėl pačios karo eigos taktikos. Mes turime aiškiai suvokti, kad ir kokie motyvai paskatino karinį konfliktą, jis privalo ir tikrai turės pabaigą.

Clinton: Teisingai.

Kissinger: Ir patikėkit, kad niekas labiau už pačią prezidento administraciją taip nuoširdžiai karo pabaigos nelaukia. Tačiau ir čia reikia visiems išlaikyti sveiką protą ir šaltą logiką. Jei atkreiptumėte dėmesį į debatus, kurie virė Vietnamo konflikto metu, ir juos pamėgintumėte sugretinti su debatais, kurie kyla aptarinėjant karą Irake - situacija labai panaši. Toks vaizdas, kad tiek pirmuoju, tiek antruoju atveju pagrindinis karinio konflikto tikslas buvo „garbingas” atsitraukimas. Tačiau kokia kaina?
Mano nuomone garbingai pasitraukti galima trimis būdais. Geriausias iš jų pergalė. Jos nepasiekus visuomet lieka alternatyva diplomatijai, o jei ir ji nesuveikia, tada tenka kentėti ilgą ir varginantį konfliktą, kuris abi puses nualina ir verčia tartis. Tačiau, noriu pasikartoti, kad pajėgų išvedimas neturi būti traktuojamas, kaip „garbingas” atsitraukimas. Suteikdami tokią prasmę savo karinių veiksmų logikos finalinei stadijai paspendžiame sau spąstus. Žmonės niekuomet mums neatleis jei karos aukos bus teisinamos „garbingu” atsitraukimu. Niekuomet…

Visuomenėje vyrauja stereotipas, kad diplomatija yra opozicija karinei jėgai ir atvirkščiai, toks taikos balandžio ir karo vanago konfliktas. Ką galėtumėte pasakyti amerikiečiams ir pasaulio bendruomenei, kurie dažnai neigiamai vertina Afganistano ir Irako karinius konfliktus bei su įtarumu žiuri į niekaip nepasistūmėjantį dialogą su Iranu?

Clinton: Norėčiau, jog žmonės žinotų, jog siųsdami naujus kovinius dalinius į Afganistaną mes tuo pačiu stipriname ir savo diplomatines bei politines pastangas ir stengiamės, jog paprasti Afganistano žmonės kuo greičiau pamatytų šio darbo vaisius, tai yra mūsų strateginis uždavinys. Norime derinti efektyvų karinį veikimą su ne mažiau efektyviu civilių gyventojų problemų sprendimu. Norime nepraleisti progos galutinai palaužti Talibano rėžimą nesuteikiant jam jokių iliuzijų dėl antro šanso.

Kissinger: Nesvarbu kada ir kur bus mėginimas megzti diplomatinį dialogą esminiai reikalavimai jam visur ir visada išliks tie patys. Jis galės būti mezgamas tik ten ir tik tada, kai galimos derybų pusės supranta, ką jų metu įgyja ir ką praranda. Derybos turi būti atlygių ir bausmių (sankcijų) sistema. Sunku tikėtis pasiekti kompromiso derantis su šalimi, kuri neturi ką prarasti ir tiesiog neturi iš ko „daryti” kompromisus. Todėl derantis su tokiomis valstybėmis yra klaidinga taikyti strategiją, kuri joms siunčia viltingus signalus dėl galimai ilgų ir detalių derybų. Jos tai supranta paprastai - galimybe derybas vilkinti. Tokios neefektyvios strategijos pavyzdžiu laikyčiau jau dešimt metų besitęsiantį Šiaurės Korėjos branduolinės programos problemos sprendimą. Nėra čia ką slėpti - strategija patyrė fiasko.Visuomet sakiau ir sakysiu, kad efektyvus ir kokybiškas diplomato darbas yra susijęs su gebėjimu vertinti įvairią informaciją ir ją sugebėti gretinti su sparčiai kintančia politine, diplomatine ar kita aplinka. Galiu tik pasakyti, kad Hillary turi patį įdomiausią darbą JAV vyriausybėje.

Clinton: Tik priminsiu, jog tai nėra solisto, o veikiau dirigento pozicija.

Autorius Jon Meacham | NEWSWEEK
Gruodžio 21, 2009

Versta http://nerijusramanauskas.blogas.lt

Rodyk draugams

Moteris gali ir nori mylėti…40 metų ne riba.

Nenumaldomai artėja Naujieji Metai. Kiekvienas juos pasitinkame savaip. Vieniems tai pragariškų buvusiųjų palydėtuvės, kitiems tai naujų galimybių laikas. Tiek vieniems, tiek kitiems tai posūkio taškas, bent taip turėtų būti arba tikimasi, kad bus. Deja, gyvenime, kaip ir kine, ne viskas apskaičiuojama, ne visos siužetinės ir dramaturginės linijos nuspėjamos. Tuo įsitikinau asmeniškai. Bet apie tai kitą kartą.

Tuo tarpu apie gyvenimo nenuspėjamumą šiandieną norėčiau pasvarstyti į pagalbą pasitelkęs amerikiečių psichologę Judith Sills ir jos naująją knygą „Ir vėl apsinuoginti” (Getting Naked Again). Dėmesį į amerikietės knygą atkreipiau naršydamas savaitraščio Newsweek internetinę versiją. Žurnalistės Pat Wingert ir Barbara Kantrowitz paskutiniajame 2009 metų savaitraščio numeryje pamėgino pažvelgti į artėjančius 2010 metus brandžių moterų akimis. Moterų, kurios patyrė išsiskyrimo (su vyru ar partneriu) kartėlio jausmą ir puoselėja viltį vėl pamilti ar būti mylimos kitais metais. Neįtikėtinas amerikietiškas praktiškumas.

Taigi, mano jau minėtosios savaitraščio žurnalistės, pasitelkdamos psichologės Judith Sills įžvalgas, mėgina rekonstruoti šios amžiaus grupės (40-60 metų) moterų savijautas ir kontekstus, kuriuose šios savijautos tarpsta. Ką reiškia vienatvė šio amžiaus moterų grupei, kokiomis formomis ši vienatvė, o ir dažnai gniuždantis skausmas, reiškiasi, ką moteris gali, o ir turi, padaryti, kad iš savo gyvenimo išgintų liūdesį ir skausmą, galėdama mylėti ir būti mylima? Reikia pasakyti, kad psichologinės paradigmos tolerancija argumentum ad hominem, knygos autorei ir žurnalistėms, leidžia daug dalykų svarstyti ne iš šono, o iš vidaus, t.y. kalbėti ne tik apie kitas moteris, bet ir apie savo patirtį. Tokio tipo subjektyvizmas man patinka tam tikra asmeninio liudijimu forma, kuri tekstui ir aptariamai temai suteikia gyvybingumo ir tikrumo.

Turbūt reikėtų atsakyti į klausimą, kodėl gi vyras (teksto autorius), perkopęs trisdešimties metų ribą ir savo tinklaraščio erdvę pildantis suprantamomis ir įskaitomomis temomis, lenda ten, kur net senukas S.Froidas privalėjo pripažinti patyręs fiasko. Laikausi principo: kuo kuklesni žmonės, tuo didesni užmojai. O jei rimtai, ši tema man pasirodė reikšminga bent keletu aspektų. Neseniai buvau sutikęs savo seną draugę, kuri beveik patenka į aptariamų moterų kategoriją: 39-erių metų amžiaus, išsiskyrusi, „besimėgaujanti” atsitiktiniais romantiniais santykiais ir nuolatos primenanti apie ją draskantį vienatvės jausmą, leidžianti ilgesingus vakarus su knyga ir arbatos puodeliu. Tačiau paklausta, kodėl save įkalino tokioje būsenoje, niekaip nesugeba atsakyti. Pasidarė smalsu… Kita vertus, ir vyriška šio amžiaus (nuo 40 m iki 60 m) tarpsnio rizika nuklysti „į kairę” leidžia manyti, jog toks elgesys neatsitiktinis ir daugelis atsakymų slypi ne tik vyriškame libido, bet ir keturiasdešimtmečių bei vyresnės kartos moterų elgesyje. Kitaip tariant, ir čia cherche la femme. Tai va, smalsumas ir dar kartą smalsumas.

Pradėjęs skaityti straipsnį suvokiau, jog taip rašyti ir mąstyti gali tik moteris/ys, kurios romantiškumą ir šekspyriškos meilės godas supranta labai praktiškai. Minėtoji klinikinės psichologijos ekspertė Judith Sills iš karto atkreipia dėmesį, jog moterims nuo keturiasdešimties iki šešiasdešimties, ypač patyrusioms išsiskyrimo kartėlį, likti „vienišės erdvėje” yra pavojinga. Jos nuomone, ši būsena atrodo viliojanti, tačiau iš ties tai tam tikra emocinio ir dvasinio paralyžiaus forma.

„Išsiskirti ar skirtis sulaukus 42 m ar 60 m ir tą patį patirti būnant 22 m yra du radikaliai skirtingi dalykai”, teigia psichologė Sills. Be to, naujų santykių užmezgimas „moterims su patirtimi” ir toms, kurios savęs dar ieško universiteto bendrabučiuose ir klubuose, reikalauja visiškai skirtingų strategijų, o ir motyvų. Va taip va, meilė yra strategija. Ir tai yra sakoma moteriai, kuri gyvenime yra mačiusi šilto ir šalto…Hmm…

Anot Sills moterys, kurių amžius perkopęs keturiasdešimt ir kurios pasimatyme paskutinį kartą buvo prieš gerus penkiolika ar dvidešimt metų, paprastai patarimo, kaip elgtis ir ką daryti lipant iš „vienišės būsenos”, teiraujasi savo vedusių draugų ar draugių. Sills nuomone, tai nėra pats efektyviausias metodas gauti bent kiek naudingos ir aktualios informacijos. Jos nuomone, šio amžiaus moterys klysta tikėdamosis, kad naujo draugo ar vyro klausimą „išspręs” jų draugai. Laiku ir vietoje ištraukdami „laimingą bilietą” (vyrą), kuris ilgą laiką slėpėsi jų draugų ar pažįstamų tarpe. Deja, sėkmė aplanko retą. Čia linkęs sutikti su Sill argumentais. Dažnos buitinės piršlybos baigiasi nesėkme ir tik patvirtina faktą, jog draugai, nors ir priešingai galvotų, jūsų taip gerai nepažįsta, kad galėtų ištarti lemiamą „mes galvojame, kad jūs vienas kitam tinkate”.

Psichologė neaplenkia ir savo asmeninės patirties. Pasakodama apie save prisipažįsta, jog jai visai būtų pravertę keletas naudingų patarimų, kaip pradėti viską iš naujo ir vėl judėti vyro ir moters santykių ritmu. Šios moters nuomone, esminė klaida, kurią daro jos kartos atstovės, tai nenoras pripažinti, kad galimybė mėgautis kvaitulinga meile, nors ir teko išgyventi skyrybų skausmą, egzistuoja kiekvieną akimirką. Tačiau tam, jos nuomone, reikia pastangų ir valios.

Nustebino tai, kad knygos autorės duomenimis, moterys, priskiriamos 40 m ir 60 m amžiaus grupėms, yra labiausiai linkusios į lėtinės savižudybės formas. Alkoholizmas, rūkymas, narkomanija - rykštės, kurios kiekvieną kartą metams bėgant vis skaudžiau plaka moterį ir jos kūną. Tai leidžia daryti išvadą, kad šios amžiaus grupės moterys yra labiau linkusios į depresyvumą. Kas mano griežtai subjektyvia nuomone diktuoja irzlaus ir sunkiai pakeliamo elgesio formų atsiradimą santykiuose su vyrais, kurios dažnai perauga į nemenkus konfliktus ir nesusikalbėjimus. Todėl, Sill nuomone, moteris labiau privalo kontroliuoti save ir daugiau laiko skirti savęs mobilizavimo praktikoms. Pastaroji išvada, švelniai tariant, nustebino. Nors esu vyras, tačiau tokio seksistinio požiūrio sulaukti iš moters, ir dar psichologės, nesitikėjau.

Kitas svarbu faktas, kurį Sill nuomone privalo įsisavinti moteris, kad meilė, kurią ji patyrė 25 m su žaviai įdegusiu jaunuoliu, jau nepasikartos. Naujai ateinanti meilė bus kitokia. Jos nuomone (su kuo aš visiškai sutinku), moteris, norinti pradėti viską iš naujo, turi suprasti, kad nauja, tai nėra seno reanimavimas. Deja deja, daugelis moterų to nesupranta ir blaškosi sentimentalioje jausmų jūroje. Nori Petriuko iš Jonavos, su kuriuo maloniai burkavo apsikabinę vyno butelį vasara alsuojančiame miesto parkelyje, o prieš akis regi jau pasiraukšlėjusį ir ne visuomet korektišką vyriškį. Tuomet, Sill nuomone, prasideda nesėkmių maratonas. Tam trūksta to, anam trūksta kito ir t.t. Sukuriame savo nevykusių pasimatymų ir mėginimų ištraukti iš „vienatvės liūno” sąrašą.

Klausiate, ką daryti? Ogi aiškiai sau pasakyti, kad išsiskyriau tik todėl, kad idealas prasilenkė su realybe. Tad ar verta kartoti tą pačią klaidą ieškant „idealybės” ir vėl. Turbūt, kad ne. Tad, Sill nuomone, prieš kiekvieną mėginimą vėl stoti į santykių vėžes, reikia nepamiršti, jog laikas nėra šio amžiaus moters sąjungininkas. Todėl privalu pasidaryti labai aiškų sąrašą - siūloma iš 22 punktų, kokio partnerio ar vyro moteris ieško. Tada pirmyn…
Ir dar daug įvairių ir praktiškų patarimų moterims, kurios jau perkopė savo keturiasdešimties metų riboženklį, tačiau po skaudžių išsiskyrimų tikisi vėl megzti gražius ir romantiškus santykius.

Gaila, tačiau atsakymų į klausimus, kurie man kirbėjo po susitikimo su bičiule, Newsweek tekste neradau, o ir nedaug kuo galėjo pagelbėti nuorodos ir į Judith Sills knygą. Nepaisant mano liūdinčio ir nepatenkinto smalsumo supratau vieną esminę tiesą, kokia abstrakti ir paini meilės tema bebūtų, ji visuomet išliks Nr.1 kiekvieno iš mūsų asmeninėje gyvenimo darbotvarkėje.   

Tad mano mielos moterys, ypač tos kurioms keturiasdešimt ir viršaus, nesijauskite rutinoje paskendusiomis pilkomis pelytėmis. Jums ir jūsų kartos moterų problemų aptarimui garbus JAV savaitraštis skyrė nemažai vietos. Tad pasitikdamos 2010 m, jei esate vienišos, nesuprastos ir įskaudintos nepamirškite, kad tai tik savijauta, o ne gyvenimo in principium. Beje, šis paraginimas būti optimistiškiems galioja ir vyrams. Jei gyvenimas dar gali kuo nors nustebinti tuos, kurie velka sunkią gyvenimiškos patirties naštą, tai tai gali įvykti 2010 m. ir tai bus meilė. Taip mano Newsweek.

Rodyk draugams

Patarėjas ir draugas…Kaip gyvena JAV prezidentas?

Interviu su Valerie Jarrett, JAV prezidento Baracko Obamos asmenine drauge ir patarėja tarpžinybiniams ir visuomeniniams klausimams.

Norėjau jūsų paklausti, kaip prezidentui sekasi adaptuotis šioje uždaroje Baltųjų rūmų erdvėje? Rinkimų metu jis ne kartą išreiškė nuogąstavimą, jog jam tai bus nelengva.

Prezidentas ir dabar jaučiasi nevisiškai prisijaukinęs šią erdvę. Neslėpsiu, jis patiria įtampa. Kalbantis su juo tenka išgirsti sentimentalius pasvarstymus apie tai, kaip jis norėtų nueiti į jo taip mėgstamą knyginėlį (Čikagoje) ir pabendrauti su paprastais žmonėmis. Tačiau tenka susitaikyti su mintimi, kad gyvenimas kardinaliai pasikeitė ir šios galimybės Obama daugiau nebeturės. Nors ir kaip sunku tai pripažinti.

Savu laiku Arabijoje gyveno kalifas Harun al-Rashid, kuris maskuodamasis paprasto žmogaus rūbais išeidavo į gatvę pasižiūrėti, kuo gyvena mirtingieji…

[Juokiasi] Manau prezidentui tai patiktų. Žmonių ratas, kuris prezidentą supa kiekvieną dieną yra labai siauras. Kita vertus, mūsų kaip patarėjų uždavinys šį ratą išplėsti ir suteikti prezidentui galimybę susipažinti su kuo įvairesnėmis idėjomis ir požiūriais. Savo uždaviniu laikome kuo platesnio ir įvairias idėjas generuojančio bendradarbiavimo ir bendravimo modelio sukūrimą, kuris leistų prezidentui priimti efektyvius sprendimus. Malonu žinoti, kad prezidentas mumis (patarėjais) pasitiki ir suteikia mums galimybes šį ratą plėsti, pristatant jam kuo įvairesnes idėjas ir požiūrius.

Jūs paminėjote „siaurą žmonių ratą” supantį prezidentą. Kai kurie žmonės pastebi, jog tai išimtinai vyriška draugija, toks savotiškas „berniukų klubas”. Šiame klube esate vienintelė moteris, kaip jaučiatės?

Nenorėčiau sutikti su pastaraisiais teiginiais. Jei tai paslėptas klausimas apie prezidento norą ir galimybes dirbti su stipriomis ir savimi pasitikinčiomis moterimis, tai atsakau, prezidentas gali ir dirba su stipriomis ir savimi pasitikinčiomis moterimis.

Jei atmintis neapgauna, iš karto po laimėtų prezidento rinkimų pirmoji pora pareiškė, jog pasistengs atrasti laiko vienas kitam jaukioje ir neįpareigojančioje aplinkoje už Baltųjų rūmų sienų, kur nors miesto restorane ar kavinaitėje. Norėjau paklausti, kaip sekasi?

Reikia pripažinti, jog idėja puiki. Kita vertus ne paslaptis - tokią idėją įgyvendinti gali būti sunku.

Tai ar pavyko prezidentui ir poniai Obamai išvykti už Baltųjų rūmų sienų ir jaukiai laiką praleisti vienu du, kur nors restorane ar kavinaitėje?

Kiek aš žinau, tai prezidenas ir ponia šiuo malonumu - pabūti dviese netrukdomiems - neturėjo galimybės pasinaudoti. Prezidentui teko susitaikyti su tikrove. Bet kuri jo išvyka išprovokuoja didžiulį šurmulį ir daugelio žmonių nuolatinį ir nenutrūkstamą darbą užtikrinant jo ir jo šeimos saugumą. Sunku įsivaizduoti, kiek daug organizacinio darbo reikėtų atlikti, kad prezidentas, kur nors mieste, netrukdomas galėtu papietauti. Gatvės uždaromos, visi aplinkiniai pastatai tikrinami, restoranas, kuriame vakarieniauja prezidentas su žmona, tampa tvirtove. Per daug žmonių ir per daug šurmulio, tą prezidentas puikiai supranta. Baltuosiuose rūmuose esama puikių alternatyvų. Na tarkim, kino teatras, kur prezidentas su malonumu kviečia savo draugus ir bičiulius.

O ar prezidentas ir pirmoji ponia kartais nesijaučia izoliuoti?

Šiuo požiūriu nuostabi vieta yra Camp David (JAV prezidento poilsio rezidencija). Atvykę čia prezidentas ir pirmoji ponia mėgsta vairuoti savo lauko kartus. Mergaitės čia kviečiasi savo draugus ir gali niekeno netrukdomos mėgautis privatumu. Ši vieta nuostabi erdvė prezidentui ir jo šeimos poilsiui - mėgaujantis gamtos bei bičiulių draugija. Jei atvirai, nė karto neteko girdėti ponios Michelle nusiskundimų dėl jos dabartinės padėties. Viena ko jai stinga, tai tų galimybių, kur nors spontaniškai išvykti.

Spaudoje buvo kilęs šurmulys, kurią bažnyčią prezidentas ir jo šeima pasirinks savo religinei praktikai. Prezidentas iki šiol neapsisprendžia.

Kol kas taip. Tačiau reikia pasakyti, jog prezidentas jau keletą kartų lankėsi bažnyčioje (Vašingtone), o ir Camp David yra bažnyčia, kurioje prezidentas su šeima gali lankytis. Be to, reikia pripažinti, kad tokie prezidento šeimos apsilankymai yra nemenka našta ir pačiai bažnyčiai. Kiekvieną kartą įrenginėti metalo detektorius nėra didelis malonumas…

Pastaruoju metu prezidentas priėmė kelis jautrius sprendimus, kurie nuvylė net ir jo ištikimiausius sąjungininkus. Ar jūs prezidentui sakote tai, kas nėra labai malonu klausyti?

Absoliučiai taip. Noriu pasakyti, kad prezidentas iš manęs išgirsta ir pozityvias, ir negatyvias nuomones, kurios liečia jo priimamų sprendimų vertinimą. Kita vertus, prezidentas nėra iš tų, kurie miegotų ant savo reitingų laurų. Šiuo aspektu prezidentas nėra neurotiškas. Jis nebijo priimti sprendimus, nors jie ir gali pakenkti jo reitingams.

Autorius Jeffrey Bartholet | NEWSWEEK
2009 m. gruodžio 21 d.

Versta http://nerijusramanauskas.blogas.lt

Rodyk draugams

Sigitas Parulskis…nemiga.

nemiga

įtrynei mano akis

rožių

spygliais

atitolink nors mirksniui

akmeninę pagalvę

Sigitas Parulskis “Pagyvenusio vyro pagundos” (Baltos lankos, 2009)

Rodyk draugams

Barackas Obama. „Svajonės nuo mano tėvo”.

Neslėpsiu, jog esu gan skeptiškas įvairių rinkodaros triukų pagardintiems knyginiams, kino ar muzikiniams projektams. Kartu su visais ištroškusiais „neįtikėtino reginio”, „įspūdingų vaizdų” arba „nepakartojamos patirties” nepuolu skaityti „bestselerių” ir žiūrėti „blogbasterių”. Nors turėčiau, nes mano kolegosduomenimis JAV korporacijos tam skiria daug pastangų ir lėšų. Jo nurodytas šaltinis (Michael Dawson “The consumer trap: big business marketing in American life”, p.1) teigia, jog metinis JAV marketingo rinkos biudžetas - 1 trilijonas JAV dolerių. Skaičiai iš ties įspūdingi, o kai juos palygini su 2009 m. JAV federaliniu biudžetu (3,7 trilijono JAV dolerių), supranti, kad atsispirti tokių investicijų spaudimui nėra lengva.

Tenka pripažinti, jog po šiuo pinigingu ir rafinuotu rinkodaros presu savo autobiografinius faktus pakiša ir daugelis politinės bendruomenės atstovų. Turintys bent kiek ambicingesnių politinių planų, kaip taisyklė, savo rinkėją nudžiugina daugiau ar mažiau nudailintomis asmeninėmis biografinėmis knygomis. Na, o nuo to, kokią galią garantuoja realizuota politinė ambicija, priklauso ir autoriaus biografijos herojiniai tonai bei tokio leidinio apimtis. Tačiau net ir po tokiais nudailintais fasadais galima atrasti šį tą įdomaus ir aktualaus nūdienai.

Akylesni mano tinklaraščio skaitytojai turėjo pastebėti, jog nemažai vietos ir laiko skiriu lyderystės temos aptarimui. Todėl norėdamas tęsti šią tradiciją nusprendžiau pasidalinti savo įspūdžiais apie neseniai perskaitytą pirmąją JAV prezidento Baracko Obamos autobiografinę knygą „Svajonės nuo mano tėvo” („Dreams from My Father”). Priminsiu, jog šios knygos garso versija buvo apdovanota prestižiniu „Grammy” gramofonu.

Knyga, kurios apimtis bemaž 450 puslapių, išsamiai gvildena dabartinio JAV vadovo gyvenimo vingius atvedusius šį afroamerikietį į pačius aukščiausius valdžios postus. Keletas kolegų pasiteiravo, kodėl dabar pasirinkau skaityti šią knygą, mat pasibaigus JAV prezidento rinkimams asmeninė Baracko Obamos istorija prarado aktualumą ir apsisprendimui būti jo simpatikų (arba atvirkščiai) gretose lemiamos reikšmės įgavo ne jo asmeninis žavesys, o konkretūs Baltųjų Rūmų sprendimai.

Atsakymas gan paprastas. Asmeniškai esu patyręs, jog bent kiek prasmingas autobiografinės knygos skaitymas ir vertinimas įmanomas tik esant neutraliam emociniam fonui, t.y. pagrindiniam personažui prieglobstį suradus pas Šv.Petrą arba tuomet, kai biografinės knygos „grožinės” charakteristikos gali būti palyginamos su matomų ir patiriamų veiksmų turiniu - konkrečiais darbais. 2008 m JAV prezidento rinkimai ir ta sektantiško tipo isterija, supusi Baracką Obamą, man nepasirodė itin neutraliu emociniu fonu. Todėl tik prislopus obamamanijos karštligei nusprendžiau imtis šios knygos skaitymo.

Taigi, perskaičius šią autobiografiją neapleido jausmas, kad įtaigiu stiliumi papasakota istorija, kurios pagrindinis personažas patiria aibę nuotykių, nesusipratimų, netekčių ir blaškymosi, yra ne kas kita, kaip mėginimas atpasakoti dalį kiekvieno iš mūsų asmeninės gyvenimo istorijos (tiesa nevisiems tuo gyvenimu „mitusiems” teko privilegija mėgautis Ovaliniame kabinete stovinčio prezidentinio krėslo atramomis ir atlošu). Kiekvienas iš mūsų knygos herojaus prototipe gali atpažinti save. Mėgavimasis McDonalds mėsainiais šiltais vasaros vakarais, priekaištai motinai dėl jos „perdėto” dėmesio mokyklinių užduočių ruošai, paauglystės meilės ir nusivylimai - visa tai galima rasti šioje knygoje. Knygos autorius nepasibodėjo kuo detaliau ir realistiškiau pristatyti savo asmenį.

Todėl net ir pačiose menkiausiose siužetinėse detalėse Barackas Obama bando priminti apie savo žmogiškumą ir paprastumą - “I‘ m just ordinary man”. Skaitytojui ši stilistika sukuria specifinę aurą, kuri neigia bet kokias a‘priori asociacijas su anksčiau skaitytomis „lyderio kelio į pripažinimą” istorijomis. Jokios palaimintojo ar pateptojo magiško gyvenimo aptarimo nuobodybės. Stengiamasi kuo įtaigiau pavaizduoti aplinkybes ir tuos emocinius fonus, kurių kontekste dabartinis JAV lyderis ugdė savo asmenybės charakterio savybes.

Baracko Obamos šeima, o ypač motina - gėlių kartos atstovai - hipiuojantys, nespjaunantys į marihuanos dūmelį ir trykštantys pacifistine retorika. Anot Obamos, jo motina tik su jos kartai būdingu entuziazmu leidosi į painų ir ilgą savojo AŠ ieškojimo kelią. Save atrasti nebuvo lengva. Šioje „ieškojimų” istorijoje buvo apstu vyrų, kurie su malonumu asistavo būsimo prezidento motinai negalvodami apie jokius rimtesnius santykius. Knygoje šis motinos gyvenimo tarpsnis labai šykščiai komentuojamas. Toks Obamos santūrumas suprantamas. JAV lyderiui nėra malonu pripažinti, jog jo atėjimas į šį pasaulį buvo studentiškas „netyčiukas”. Jis negali pasigirti kiekvieno lyderio biografijai tuo taip reikšmingu atėjimo į šį pasaulį magišku išskirtinumu, kurį daugelis JAV prezidentų savo autobiografijose apipina didingomis ar bent jau į jų istorinį išskirtinumą nurodančiomis legendomis. Tuo tarpu dabartinis JAV prezidentas šį pasaulį išvydo po audringo jo motinos ir tėvo (Kenijos pilietis) romano, kuriam pasibaigus berniukas liko be tėvo (bet koks mėginimas kurti gražesnę istoriją, kaip mat būtų išrištas). Motina ir toliau nesiliovė savęs „ieškojusi” todėl jaunasis Obama buvo priverstas kraustytis į kitą pasaulio kraštą - Indoneziją, kur jo žodžiais tariant „motina atrado naują įkvėpimo šaltinį”. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad Barackas Obama „nusėdo” Havajuose pas motinos tėvus ir iki studijų universitete buvo jų prižiūrimas ir išlaikomas.

Visiškai netipiška ir neprezidentinė biografija. Jokių aiškių aliuzijų į klasikinę amerikietišką šeimą, kurios gyvenimo būdas leistų spręsti apie vertybinius būsimo lyderio pagrindus. Jokios aiškesnės šeimos genealogijos (buvo keistų mėginimų dabartinį JAV prezidentą sieti su buvusio JAV prezidento A.Linkolno šeima, bet nepavyko), kuri suteiktų galimybę rekonstruoti tam tikrus giminės genetinius bruožus, o tuo pačiu aiškiau nuspėti asmenines ar profesines dabartinio JAV lyderio aspiracijas. Žvelgiant statistinio amerikiečio akimis Barackas Obama visiškai neprezidentinis prezidentas. Tačiau tai tik pirmas ir manau nevisiškai teisingas įspūdis.

Knygos herojus pastebi, kad į gyvenimą jis visuomet žiūrėjo labai atsakingai ir rimtai. Anksti suprato, kad pasaulis yra labai įvairus ir kupinas skirtingų nuomonių, todėl norintys šiame pasaulyje išlikti privalo pasirinkti teisingą strategiją. Šis „išlikimo” strategijos poreikis, paties Obamos žodžiais, „jam sufleravo dvi alternatyvas: brutalų mėginimą primesti savo nuomonę arba nuoširdų mėginimą įsiklausyti ir suprasti”. Obama pasirinko antrąjį.

Tai, kad daugeliui amerikiečiai, beje pagrįstai, asocijuojasi su geografinių žinių ir platesnio pasaulio pažinimo stokojančiais „jankiais”, Barackui Obamai nesutrukdė pelnyt pasaulio bendruomenės pripažinimo (Nobelio premija) ir palankių vertinimų. Klausimas kodėl? Drįstu spėti, kad toks pripažinimas ir palankus vertinimas gali būti pelnomas tik žmogaus, kuriam yra svetimos geocentristinės nuostatos ir noras dominuoti. Tokia nedominuojančios lyderystės savimonė iki išrinkimo, o ir po jo, JAV prezidentui pasaulį leidžia matyti kaip multikultūrinę struktūrą, kurią jis supranta ir su kuria geba megzti dialogą (sparčiai kintančiame pasaulyje ši lyderio savybė ypač aktuali).

Spėju, jog šią atvirumo „dovaną” galima interpretuoti psichoanalitinės tradicijos (S.Freud) rėmuose ir kildinti ją iš ankstyvųjų prezidentinių vaikystės patirčių. Beje, tokiems spėjimams argumentų randu ir paties knygos autoriaus tekstuose. Barackas Obama dažnai pabrėžia, kad jo tapatybės apibrėžtis labai komplikuota. Jis yra JAV pilietis, gimęs baltosios ir juodaodžio šeimoje, augęs Indonezijoje ir Havajuose, neturėjęs „normalaus” šeimos gyvenimo. Kas jis? Kodėl jis toks ir kaip reikėtų save tokį priimti? Šie klausimai pačiam Barackui Obamai aštriausiai iškildavo susidūrus su kaskart kintančia pasaulio įvairove, kurios kaitą paaugliška sąmonė sunkiai priimdavo.

Besikeičiant gyvenamosioms vietoms ir žmonėms jis kiekvieną kartą išgyvendavo adaptacijos stresą, jo žodžiais tariant, „nežinojau, kada galėsiu turėti savo augintinį. Kraustantis jis galėjo tapti našta, o kad kraustytis reikės, tą žinojau ir tai mane labai erzindavo.” Tokiose stresinėse situacijose vaiko sąmonės reakcijos pakankamai nuspėjamos. Jis mėgina racionalizuoti ir suobjektinti savo stresinį nerimastingumą ir jį koncentruoti į kokį nors artimą žmogų ar daiktą (paprastai tai būna tėvas, motina, broliai, seserys). Toks racionalizavimo judesys leidžia žengti kitą svarbų žingsnį - pamėginti įveikti savo baimę. Paprastai vaiko sąmonėje tokio įveikimo judesio sėkmė asocijuojama su palankumo ir pripažinimo įgijimu tų asmenų tarpe, į kuriuos buvo nukreiptos baimės akys.

Kaip jau buvo minėta, tokiais baimės/nerimastingumo objektais tampa artimiausios aplinkos žmonės. Obamos atveju tokių nebuvo arba beveik nebuvo. Tėvui išvykus į Keniją, o motinai likus Indonezijoje, jaunasis Obama apsigyveno pas senelius Havajuose. Todėl, spėju, kad minėtasis suobjektinimas Obamos atveju buvo ne individualizuotas (tėvas, motina), o išplėstas, t.y. nukreiptas į atskiras socialines grupes (odos spalva, išsilavinimas ir t.t). Manau, jog tokia pamatinė Baltųjų rūmų šeimininko vaikystės/paauglystės patirtis suformavo kertines jo asmenybės savybes: diskursiškumą, lankstumą ir analitiškumą. Jaunystėje ir paauglystėje šios savybės būsimajam JAV lyderiui leido sėkmingai dorotis su „buvimo kitokiu” baimėmis ir nuolatos patiriamu stresu, o tapus prezidentu - sėkmingai adaptuotis prie sparčiai kintančių vidaus ir užsienio politikos iššūkių.

Ne paslaptis, jog diskursiškumo dovana jam leidžia puikiai bendrauti su įvairiomis auditorijomis (populiariausias media veidas pasaulyje). Gan lengvas ir neskausmingas savo klaidų pripažinimas ir politinis lankstumas suteikia galimybę siekti politinio proceso efektyvumo. Analitiškumas JAV prezidentui suteikia tikslesnio ir aiškesnio situacijos vertinimo pranašumą.

Skaitant knygą aiškiai juntama, kad Barackas Obama nori pabrėžti, jog jo asmenybę formavo nelengvi gyvenimo išbandymai ir nuolatinis, gal kiek filosofinis, savęs ieškojimo kelias. Šiame kelyje pasitaikė įvairių situacijų, kurios vertė klupti ir vėl keltis, verkti ir vėl šypsotis, tačiau tai nė kiek nesumenkino noro pažinti pasaulį ir jį keisti. Kartais kasdienėje kalboje ironiškai nuskambanti mintis, jog geriausias išsilavinimas yra „gyvenimo universitetas”, šioje knygoje įgauna labai konkretų sėkmingą pavyzdį, t.y Baracko Obamos, pavidalą.

Reziumuojant reikia pasakyti, jog knyga gan lengvai skaitoma. Pakankamai išsamus ir detalus prezidento Obamos psichologinis paveikslas. Nesama jokios pakilios ir pagražintos retorikos. Tiems, kurie analizuoja lyderio psichologijos istorijas, ši knyga galėtų būti įdomi medžiaga. Objektyvumo dėlei reikia pasakyti, kad gilesnė teksto ir siužetinių peripetijų analizė leidžia matyti ir probleminius prezidento charakteristikos taškus, bet apie tai jau kitą kartą. Rekomenduoju, įdomi knyga.

Barack Obama „Dreams from My Father”. Išleista Canongate Books Ltd. 2007 m.

Rodyk draugams

Tik turintiems subtilų humoro jausmą ir iš Kauno! (Besidomintiems diskurso tematika)

Pažįstamo komentaras pamačius įrašą: “Iš serijos “TV aukso fondas”. Lietuviškasis Oprah Winfrey - Kęstutis Pūkas trenkia ižvalgų apie šalies popkultūrą, politiką bei žurnalistiką.” (R.Zilnys)

Rodyk draugams