BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Conversi ad Dominum. O kam to reikia?

 

Taip sutapo, kad per šią savaitę buvau du kartus apklausiamas sociologinėse apklausose. Pirmoji - konfidenciali, neatskleidžianti organizacijos užsakovės ir apklausos tikslo, tačiau dėl savo klausimų turinio buvo perdėm išsiduodanti. Nuovokesnis iš karto būtų sumojęs, jog klausimynas susijęs su bankiniu sektoriumi. Antroji - kur kas atviresnė ir turinti kilnius tikslus: norima susidaryti išsamesnį vaizdą apie jaunų šeimų poreikius ir t.t Ją atliko JTO (Jungtinių Tautų Organizacija) atstovybė Lietuvoje. O ir klausimynas man pasirodė įdomesnis už pirmąją - šeima, vaikai, tėvai, tikėjimas ir t.t. Tačiau įsimintina ši apklausa tapo ne dėl savo klausimų įdomumo, o dėl netikėto klausinėjančios moters prisipažinimo apie jos turimas magiškas galias. Šis netikėtas asmeninio tikėjimo, o gal įsitikinimo, credo nuobodoką klausimų ir atsakymų žymėjimo procesą pavertė įdomiu pašnekesiu, kuris pabaigus klausinėjimo darbus užsitęsė papildomas 20 min. Savo skepticizmą ir ironiją po tokio žmogaus prisipažinimo (kalbu apie tuos, kurie bent kiek racionaliau mąsto) vargu ar pavyktų nuslėpti net ir labai to norint. Kiek supratau, per daug laisvo laiko turinti pašnekovė mano ironiją ir skeptiškumą gan lengvai išskaitė iš maniškio nebylaus ir reikšmingo galvos linksėjimo. Todėl norėdama savo galių išskirtinumą pagrįsti svaresniais teiginiais man pateikė neatremiamą “mokslinį” argumentą - ji yra baigusi Kauno politechnikos institutą (dabar KTU) ir liaudies medicinos kursus. Po šio “argumento” beliko pasidžiaugti vis dar “ne pagal metus” atrodančia ponios išvaizda ir palinkėti sėkmės gyvenime. Beje visiškai nuoširdžiai…

Dabar prie temos. Šis sekmadienis Katalikų bažnyčios kalendoriuje žymi reikšmingą liturginį įvykį - Advento pradžią. Kas yra Adventas ir kuo jis reikšmingas Katalikų bažnyčiai galima pasiskaityti šios dienos Tomo Vilucko lrytas.lt ir brolio Ramūno Mizgirio OFM delfi.lt komentaruose. Todėl čia nesiplėsiu ir liturginių, religinių bei teologinių Advento prasmių sąrašo nepildysiu. Nes net ir labai gerbiant teologinę ir bažnytinę tradiciją kiekvienas šį sąrašą mato savaip. Tad sąrašas iš principo nėra baigtinis. Tačiau norėčiau pasidalinti keliais savo pastebėjimais, kurie, drįstu spėti, leistų detaliau pažvelgti į šios liturginės datos reikšmę mūsų dienų žmogui ir jo principiniam santykiui su katalikybe, o ir pačios katalikybės santykiui su žmogumi. Skamba pretenzingai? Sutinku, bet tik skamba, o ne yra. Formuluotėje - katalikybės ir žmogaus santykis - galimai išryškėjantis pretenzingumas yra tik duoklė paradigmos žodinei tradicijai, bet ne daugiau. O ir tuštėjančios bažnyčios, kunigų seminarijos bei teologijos fakultetų auditorijos tikinčio žmogaus mėginimus apie šį santykį kalbėti pretenzingu tonu daro daugiau nei vertus ironijos. Esu giliai širdyje skeptiškas mėginimui žmogų ir jo santykį su kažkuo aptarti tam tikromis totalybės sąvokomis: tipas, grupė, vienetas, klasė, segmentas ir t.t. Kur kas labiau vertinu atsitiktinius susitikimus su konkrečiu žmogumi, filosofo Emmanuel Levinas žodžiais tariat, kitu arba kitokiu. Todėl teksto pradžioje aprašytas susitikimas su “mistinėmis” galiomis pasižyminčia moterimi kaip tik ir būtų tai, ką asmeniškai laikyčiau susitikimu su kitu arba kitokiu. Nors šis susitikimas perdėm buitinis ir neturintis didelių pretenzijų į sukrečiančias egzistencines patirtis, tačiau man tapo savaip reikšmingu. Šios moters prisipažinimas, jog ji valdo mistines galias, logiškai mąstant reikalautų psichologinės pagalbos, o ne mano gilesnių pamąstymų. Tačiau kiekvienas iš mūsų ieškome arba sutinkame tuos žmones ir patirtis, kurias mums pasiūlo dievoieškoje, o ir kitose prasmių paieškos erdvėse paskendusi žmogaus būsena. Man šis atsitiktinis susitikimas su šia kitokia nei aš moterimi buvo svarbus formuluojant pačiam sau klausimą apie žmogaus ir katalikybės santykį/susitikimą Advento tradicijos kontekste. Kodėl šiam susitikimui  yra svarbus Adventas ir kodėl susitikimo vektorius yra nukreiptas į susitikimą su katalikybe, o ne su esminiu jos tikėjimo centru - Jėzumi Kristumi? Ir apskritai ar įmanomas susitikimas su katalikybe be pagrindinio jos tikėjimo Centro?

Iš lotynų kalbos žodis adventus verčiamas kaip atėjimas. Tai yra veiksmas, judesys, kažkas, kas yra aktyvu. Ši kalbinė reikšmė turi seną, dar pagoniškos Romos imperijos laikus menantį, apeiginį turinį. Adventu Romos imperijoje skelbdavo laiką, kuomet iš šventyklos žmonių garbinimui būdavo išnešama dievybės statula. Paprastai šis garbinimas užtrukdavo mėnesį. Dievybės “išėjimas” į žmones turėdavo sustiprinti Romos piliečių ir jų garbinamos dievybės emocinį ryšį. Žmonės turėjo galimybę su dievybe susitikti. Susitikti ne sakralizuotoje ir nuo kasdienės realybės nutolusioje šventyklos erdvėje, o čia - paprastų mirtingųjų pilkoje ir niūrioje kasdienybėje. Metuose kartą Romos imperijos mirtingieji turėjo teisę dievybei liepti ateiti, o ne atvirkščiai nuolankiai jos šaukiami ateidavo. Nesigilinant į šios galimybės liepti ateiti kilmės genezę (reikėtų atskiro ir išsamaus aptarimo) reikia pripažinti, kad tokia piliečių psichologija Romos imperijai turėjo ne tik reikšmingų religinių, bet ir politinių bei socialinės organizacijos pasekmių. Plečiantis Romos imperijos teritorijai ir gausėjant kultų ir dievybių skaičiui ši psichologija liepti ateiti galėjo tapti esminiu Romos galios nestabilumo šaltiniu. Religinis kultas ir jo tarnai asocijuojami su politiniu elitu ir šis elitas asocijuojamas su kulto tarnais: visi jie paklūsta Romos diktatui - naujai užkariautose teritorijose galėjo būti sudoroti pačių romėnų religinio legalumo argumentu. t.y bet kada pareikalauti nuleisti religinį, o ir politinį sakralumą ant žemės. Naujajame Testamente rabinai provokuodami Jėzų Kristų Dievo ir Ciesoriaus pasirinkimo klausimu, o vėliau jį teisiant kaltinę kėsinimusi į šventą Romos valdžią, kaip tik naudojo šio turinio argumentus. Dailidė iš Nazareto negali būti Dievas ar karalius, t.y iš nesakralaus sakraliu netampama. Tačiau vėliau sekę žydų sukilimai prieš Romos imperiją jos sakralią galią kaip mat nuleido ant žemės. Todėl imperinės sąmonės poreikis identifikuoti pagrindinę dievybę ir suręsti jai šventovę buvo daugiau nei pribrendęs. Esamų dievybių panteone, kurioms žmogus gali liepti/įsakyti, vargu ar buvo galima surasti tą, kuri atitiktų šią vienijančią funkciją. Vienijimo veiksmui Romos imperijoje reikėjo galios, o galiai liepti/įsakyti neįmanoma, galia liepia/įsako. Romos imperijoje ši galia buvo išimtinai suvokiama kaip politinė (karinė), o ne religinės ar filosofinės minties įtaigumo prasme (imperatoriaus Nerono krikščionių persekiojimai ir filosofo Senekos savižudybė - simboliškas to patvirtinimas). Romos imperijoje tokia galia disponavo vienintelis imperatorius. Todėl imperatoriaus sudievinimas buvo tik laiko klausimas. Romos piliečių tarpe šis sudievinimas buvo suvokiamas ne kaip galimybė, o kaip būtinybė, kaip jau buvo minėta ne religinė, o politinė. Tokio imperatoriaus sudievinimo apoteoze laikytinas Romos koliziejus, kuris tapo imperatoriško dieviškumo simboliu. Ten buvo atliekama pagoniška “liturgija” kas kart pakeliant arba nuleidžiant imperatoriškąjį nykštį, kuris pirmiesiems krikščionims arba gladiatoriams tapdavo asmenine paskutiniojo teismo diena. Matydamas šį adventus sąvokos kilmės istorinį kontekstą ir šio konteksto fundamentalų santykį su pagoniško kulto psichologine struktūra privalau savęs paklausti, ar pagoniškasis ir katalikiškasis adventus iš ties yra atlikęs psichologinę schizmą. Kitaip tariant, turime katalikišką kulto hierarchinę struktūrą ir misterizuotą liturginę estetiką bei to kulto tradicijoje legalizuotą dievybinių simuliakrų “apsireiškimų” kalendorių, tačiau ar turime drąsos tikram krikščioniškam tikėjimui ir Adventui. Dažnai tuo abejoju ir šis abejojimas kaskart sustiprėja kai savo katalikiškame krašte sutinku sociologines apklausas atliekančias “magiškų” galių moteris. Kartais apima jausmas, kad šis status quo katalikybei ir postmoderniems pagonims patogus. Pirmieji džiaugiasi turėdama ką išganyti, o išganomieji džiaugiasi tokia romia ir neįkyria bažnyčia. Psichoanalitikas Erich Fromm savo straipsnyje Ar Vakarų pasaulis krikščioniškas?  mėgina apmąstyti krikščionybės ir pagonybės, o iš principo mūsų dienų modernybės santykį šio santykio centre matydamas žmogų. Išvada, prie kurios prieina Erich Fromm, gan iškalbinga. Atsakydamas į klausimą ar Vakarų pasaulis krikščioniškas jis teigia, “Nepaisant įprastinio teigiamo atsakymo į ši klausimą, išsamesnė analizė rodo, jog Europos atsivertimas į krikščionybę buvo daugiausia apgaulingas ir geriausiu atveju galima kalbėti apie ribotą Europos apkrikštijimą, vykusį XII-XVI amžiais; ištisus šimtmečius iki šio laikotarpio ir po jo daugiausia vyko idealogizacija ir vyravo didesnis ar mažesnis paklusimas bažnyčiai. Tačiau tai nereiškė, kad pasikeitė širdis, t. y. charakterio struktūra; pasikeitė nebent gausūs tikrai krikščioniški judėjimai.”

Todėl žvelgdamas į Adventą ir mano adventinius dialogus su “magiškąja” apklausininke linkęs konstatuoti, kad katalikybė įmanoma be Kristaus ar Dievo. Ir ji sėkmingai tarpsta mūsų kasdienybėje. Čia net nereikia daryti reikšmingesnio skyrimo tarp sekuliarios ir ar sakralizuotos bendruomenės. Mano nuomone, pagoniška ir krikščioniška (šiuo atveju katalikiška) religinė sąmonė skiriasi tuo, kad pagoniška sąmonė net ir jausdama religinio, ar platesne reikšme - prasminio, savęs užpildymo poreikį, sėkmingai tai daro ieškodama dieviškumo simuliakro, o ne pačio dieviškumo. Tuo tarpu krikščioniškas (katalikiškas) prasminis ir atsakymo laukas negali būti užpildytas tik forma be turinio. Deja tenka pripažinti, kad modernaus žmogaus ir jo katalikiškų bažnyčių “charakterio struktūra” savo esme išlieka pagoniška. Tad krikščioniškas raginimas Conversi ad Dominum skambantis iš sakyklų Advento metu mane verčia klausti, atsigręžti į kieno Dievą?

Rodyk draugams

2008 m. įmonių investicijos į inovacijas

2008 m pasaulio ekonomikai buvo sunkūs. Tačiau Europos Komisijos (EK) atlikti tyrimai parodė, kad didžiosios verslo korporacijos nemažino savo investicijų dalies į inovacijas ir gamybinių proceso modernizavimą. Tyrimas atskleidė, jog daugiausia į inovacijas investuoja automobilių, farmacijos, IT sektoriaus įmonės.  Beveik visos įmonės per 2008 m. savo investicinę dalį inovacijų srityje padidino vidutiniškai 8%.

Informacija The Economist

Deja analogiškos informacijos apie Lietuvos įmones ar verslo sektorius neradau. Jei kas tokios turite, būtų įdomu susipažinti:)

Rodyk draugams

Albert Camus perlaidojimas: gudrus Nicola Sarkozy politinis manevras?

Albert Camus

Albert Camus

Prancūzija gali didžiuotis vienu energingiausių šalies vadovų pasaulyje. Nicola Sarkozy pilna visur. Tačiau šios savaitės Prancūzijos vadovo aktyvumas ir užmojai nustebino net ir visko mačiusį Paryžių.

Mėgaudamasis savo triumfu ES viršūnių susitikime Briuselyje, Prancūzijos vadovas pasiekė, jog pirmuoju sąjungos prezidentu būtų išrinktas blankus Belgijos premjeras, nepamiršo ir prancūziškos darbotvarkės. Grįžęs namo į darbus kibo iš peties.Nespėjęs savo pergalės spinduliais pasidžiaugti su gražiąja ir balsingąja žmona prezidentas viešai prasitarė apie užmojus perlaidoti vieno žymiausių šalies intelektualų - Albert Camus - palaikus. Spartuoliško prezidento nuomone, tokio kalibro intelektualas privalo būti palaidotas Paryžiaus Panthéon. Niekam nekiltų dvejonių, jog tai yra pati tinkamiausia vieta, nes čia amžinojo poilsio atgulė tokie prancūzų intelektualai kaip Voltaire, Jean-Jacques Rousseau, Victor Hugo, Emile Zola ir Louis. Tačiau daugeliui nuostabą sukėlė faktas, jog iniciatyvą parodė dešiniųjų pažiūrų prezidentas. Prancūzijoje niekam ne paslaptis, jog ilgą laiką Albert Camus buvo radikalių kairuoliškų pažiūrų.

Toks, daugelio apžvalgininkų nuomone, ne visiškai logiškas Prancūzijos vadovo elgesys prancūzus verčia abejoti Nicola Sarkozy nuoširdumu. Kaskart pasigirstantys prezidento dievagojimaisi, jog perlaidojant mąstytoją esama tik vieno tikslo - deramai pagerbti šią iškilią asmenybę, sukelia politinių oponentų, intelektualų ir paprastų prancūzų šypseną. Energingo, tačiau ideologijos požiūriu nuoseklumo stokojančio, lyderio pamąstymai ne juokais suerzino Albert Camus sūnų Jean Camus. Vertindamas Nicola Sarkozy iniciatyvą jis atkreipė dėmesį, jog jo tėvas „šalies ir pasaulio pripažinimą pelnė dėl nuoseklaus noro apginti paprasto žmogaus individualumą nuo bet kokių totalinių visuomenės projektų. Jis buvo individualistas ir paprastų žmonių draugas tikrąja šio žodžio prasme. Skambių antkapių jam nereikia.” Skepticizmo ir ironijos dėl Nicola Sarkozy užmojų neslepia ir kitas intelektualas - Albert Camus biografas Olivier Todd. Duodamas interviu radijo stočiai France Inter biografas pastebėjo, jog ne „Albert Camus reikia Nicola Sarkozy, o Nicola Sarkozy reikia Albert Camus”.

Kritikuojantys prezidentą šaiposi, jog dešiniojo politinio flango lyderio flirtas su Prancūzijos kairiaisiais Albert Camus perlaidojimo klausimu, nėra pirmas mėginimas būti „kairesniu” už pačius kairiuosius. Prancūzija dar nepamiršo savo valstybės vadovo bandymų kalbėti kairiųjų autoritetų lūpomis. Visi gerai pamena keistą prezidento reveransą antinacistinio pasipriešinimo veikėjui Guy Môquet, kuris 1941m. sulaukęs 17 m. žuvo nuo nacių kulkos. Nespėjęs apšilti kojų Eliziejaus rūmuose naujai išrinktas šalies prezidentas paskelbė, jog bendrojo lavinimo mokyklos vieną dieną metuose privalo skirti patriotinio turinio tekstų skaitymui. Nepasidrovėjo prezidentas pateikti ir savo rekomendacijų turiniui. Nicola Sarkozy mokiniams pasiūlė jau minėtojo Guy Môquet laiško tekstą, rašytą savo tėvams po suėmimo. Prancūzijos vadovui nekilo vidinių ideologinių įtampų teikiant šią rekomendaciją šalies mokiniams. Nors jis puikai žinojo, kad nuoširdžiai komunistinėmis idėjomis tikėjęs jaunuolis nacių kameroje rašė laiškus ir eilėraščius, kurie ne tik šlovino pasiaukojantį heroizmą, bet ir žadėjo „nužudyti kapitalizmą ir visus proletariato priešus”.
Kas galėtų stebinti nuoseklias politines pažiūras išpažįstančiuosius, jau seniai nebestebina Prancūzijos politikos žinovų. Jų nuomone, Prancūzijos vadovui visuomet buvo svarbiau politinio efektyvumo/efektingumo klausimai, o ne moraliniai svarstymai ar ideologinės nuostatos. Tokį ideologinį nenuoseklumą, o greičiau „sarkozišką” pragmatizmą, iliustruoja ir Bernard Kouchner skyrimas užsienio reikalų ministru, kurio kairuoliškos pažiūros visiems žinomos. Šis Prancūzijos prezidento žingsnis leido padidinti savo populiarumo reitingą kairiojo elektorato tarpe. Tik populiarumas ir jokios ideologijos. Filosofijos istorijos profesoriaus François Cusset nuomone, „Nicola Sarkozy noras perlaidoti Albert Camus palaikus yra vienas iš tų politinio cinizmo pavyzdžių, kuris charakterizuoja visą dabartinės Prancūzijos politinės sistemos turinį”.

To paties Cusset žodžiais „Šioje istorijoje juokingiausia tai, kad politinis pragmatizmas, stokojantis intelektualumo, Nicola Sarkozy pakišo koją”, jo nuomone mėginimai žaisti Prancūzijos kairės sentimentais atliekant šį simbolinį Albert Camus perlaidojimo ritualą yra pavėluoti. O pavėluoti dėl to, kad Albert Camus kairuoliškumas daugiau nei kvestionuotinas. Paskutiniais savo kūrybos metais (žuvo 1960 m.) prancūzų genijus pačiu radikaliausiu būdų revizavo asmeninį santykį su socializmu ir marksizmu. Iš karšto ir aistringo šių doktrinų šalininko jis virto nuožmiu jų kritikų. Albert Camus tapo bet kokios politinės totalybės kritiku ir save matė laisvu humanistu, kuris priešinosi norui jį priskirti vienai ar kitai politinei ar filosofinei doktrinai. François Cusset nuomone, Albert Camus kaip niekas kitas puikiai išreiškia prancūzų santykio su Paryžiaus Panthéon logiką. Prancūzai nuolatos pabrėžia, kad į Paryžiaus Panthéon papuola ne nuostabiausieji ir talentingiausieji, o tie, dėl kurių sutariama. Nicola Sarkozy jau įrodė, kad su visais ir dėl visko geba sutarti, deja Albert Camus jau miręs ir su juo vargu ar pavyks sutarti.

Versta iš TIME

Autorius: Bruce Crumley

Rodyk draugams

Gabriel Garcia Marquez. Laiškas.

Gabrielis Garcia Marquezas neseniai pasitraukė iš viešojo gyvenimo dėl sveikatos - limfos vėžys. Regis, kad liga vis labiau plinta. Šis visame pasaulyje žinomas Kolumbijos rašytojas pasiuntė atsisveikinimo laišką bičiuliams.


Jei Dievas nors valandėlei pamirštų, kad esu skudurinė marionetė, ir dovanotų man dar dalelę gyvenimo, veikiausiai neišsakyčiau atvirai visko, ką galvoju, tačiau tikrai visuomet apmąstyčiau tai, ką sakau. Vertinčiau daiktus ne pagal tai, kiek jie kainuoja, bet pagal tai, ką jie man reiškia.
Miegočiau kur kas mažiau, svajočiau daugiau. Susivokiau, jog kiekvieną minutę, praleistą užmerktomis akimis, netenkama šešiasdešimt sekundžių šviesos. Vaikščiočiau tuomet, kai kiti sėdinėja, atsibusčiau, kai kiti dar miega. Klausyčiausi, kada kalba aplinkiniai, mėgaučiausi puikiais šokoladiniais ledais.

Jei Dievas dovanotų man dar dalelę gyvenimo, rengčiausi labai paprastai. Tysočiau kniūbsčias saulėje, apnuoginęs ne tik visą kūną, bet ir sielą.

Dieve mano, jei dar nors kiek plaktų mano širdis, aprašyčiau savo neapykantą ledui ir laukčiau, kol patekės saulė. Nudailinčiau Benedetti* poemą Van Gogho svajomis apie žvaigždes ir drauge su Serrato* * daina padovanočiau kaip serenadą mėnuliui. Savo ašaromis laistyčiau rožes, idant pajusčiau skausmingą spyglių dūrį ir švelnų jų žiedlapių bučinį.

Dieve mano, jeigu aš turėčiau dar nors dalelę gyvenimo… Nė dienos nepraleisčiau nepasakęs aplinkiniams, kaip aš juos myliu. Kiekvieną vyrą ir kiekvieną moterį įtikinčiau, kad jie man mieliausi; gyvenčiau įsimylėjęs meilę.
Įrodyčiau žmonėms, kad jie klysta, manydami, jog neturi jėgų įsimylėti, kai pasensta; jie nežino, jog pasensta, kai liaujasi mylėję! Vaikams duočiau sparnus, tačiau skraidyti jie turėtų išmokti patys vieni. Seneliams paaiškinčiau, kad mirtis ateina ne podraug su senatve, o su užmarštimi. Žmonės, aš iš jūsų išmokau tiek dalykų… Sužinojau, kad visi trokšta gyventi kalno viršūnėje, nesuvokdami, kad tikroji laimė yra kopimas į tą kalną stačiu jo šlaitu. Supratau, jog kai tik ką gimęs mažylis savo mažame kumštelyje suspaudžia tėvo pirštą, susieja jį su savimi visam laikui.

Suvokiau, kad žmogus turi teisę iš aukšto žvelgti į kitą žmogų tik tol, kol padeda jam atsikelti. Iš jūsų išmokau begalės dalykų, tačiau prisipažįstu, jog daug kuo jau nebegalėsiu pasinaudoti, nes kai mane uždarys į tą dėžę, vadinamą grabu, deja, būsiu jau tikrai pasitraukęs iš šio gyvenimo.

Visuomet sakyk, ką jauti, ir daryk tai, ką galvoji. Jeigu žinočiau, kad šiandien bus paskutinis kartas, kai matysiu tave miegantį, stipriai apkabinčiau ir melsčiau Viešpatį, kad galėčiau pabūti tavo sielos angelu sargu. Jei žinočiau, kad šis kartas bus paskutinis, kai matysiu tave, išeinantį pro duris, apkabinčiau tave ir pabučiuočiau, o paskui vėl pašaukčiau, idant galėčiau dar kartą padaryti tą patį. Jeigu žinočiau, kad paskutinį kartą girdžiu tavo balsą, įrašyčiau į juostelę visus tavo žodžius, idant galėčiau klausytis jų be galo. Jeigu žinočiau, jog dabar matau tave paskutinį kartą, pasakyčiau, kad myliu tave. Nemanyčiau kvailai, jog tu šitą jau žinai.

Visuomet išaušta rytojus, ir gyvenimas mums suteikia dar vieną progą reikalams sutvarkyti, tačiau galbūt aš klystu, ir šiandien yra paskutinė mums likusi diena, tad man labai maga pasakyti tau, kaip aš myliu tave ir kad niekuomet nepamiršiu tavęs.

Rytojus neužtikrintas niekam - nei jaunam, nei senam. Gali būti, kad šiandien jau paskutinis kartas, kai matai tuos, kuriuos myli. Todėl nelauk daugiau; tai, ką esi sumanęs, daryk šiandien, nes jei rytojus daugiau neišauš, tikrai gailėsies dienos, kai nesuradai laiko nusišypsoti, apkabinti, pabučiuoti, kai buvai labai užimtas ir nesuradai laiko padaryti aplinkiniams ką nors gera. Stenkis, jog tie, kuriuos myli, būtų šalia tavęs; pašnibždėk jiems į ausį, kad juos labai myli; mylėk juos ir elkis su jais maloniai. Surask laiko ištarti jiems: man labai gaila, atleisk man, prašom, ačiū bei visus kitus meilius žodžius, kokius tik žinai.
Niekas neprisimins tavęs dėl tavo slaptų minčių. Paprašyk Viešpatį stiprybės ir išminties išsakyti jas. Parodyk savo draugams, kad jie tau neapsakomai svarbūs.

Rodyk draugams

Annika. Tiesiog Annika!

Šiandien Daukanto aikštėje - Dalią, o Gedimino prospekte - Andrių, aplankė Skandinavijos ponių ponia - Annika Falkengren. Nežinote tokios?
Truputį pateiksiu informacijos apie ponią ir jos dvarelį, kuriam lietuviai lenkia kupras…beje dėl savo kaltės. Ir čia nereikia kaltinti ponios, kad jos nuostabios akys mus užbūrė ir suvedžiojo imti kreditus…
Teisingai tautos išmintis sako: graži moteris ir jos išlaikymas brangiai kainuoja.

Annika Falkengren (g. 1962). ) Nuo 2005 m. lapkričio mėn. yra Švedijos banko „Skandinaviska Enskilda Banken” (SEB) grupės prezidentė.

Falkengren yra baigusi Stokholmo universitetą, kuriame įgijo ekonominį išsilavinimą. SEB banke dirba nuo 1987 m. Karjerą pradėjo stažuotojos pozicijoje. Nuo 1988 m. iki 2000 m. dirbo prekybos ir kapitalo rinkų padalinyje, o 2001 m. ir 2004 m. laikotarpiu vadovavo banko korporatyvinio valdymo padaliniui. 2005 Lapkričio 10 d. paskirta SEB grupės prezidente.

Švedijos verslo žurnalas Veckans Affärer 2005 m. šią moterį išrinko įtakingiausia Švedijos verslininke. Tinklalapis Financial News Online jei skyrė 68 vietą iš 100 įtakingiausių Europos kapitalo rinkos žaidėjų sąrašo.

2008 m. Fortune jai skyrė 7 vietą įtakingiausių pasaulio verslo moterų sąraše ir 2 vietą analogiškame Europos įtakingiausių verslininkių reitinge.
2009 m. pradžioje Švedijoje buvo kilęs skandalas, kai paaiškėjo, jog Švedijos bankų aukščiausios kategorijos vadybininkai pasiskyrė dosnias pensijas. Annika Falkengren palikusi banką turėjo, o gal vis dar turi, galimybę susižerti 156 mln. Švedijos kronų (52 mln. Lt)

Pastarasis faktas eilinį kartą leidžia įsitikinti, jog nesama jokio specifinio skandinaviško bankų korporatyvinės etikos modelio. Godumo ir nesveiko noro „maudytis” piniguose aukščiausiuose bankų vadybos sluoksniuose esama vienodai aistringo - tiek Wall Street’e, tiek Stokholme

Kaip sakoma, su godžiu derėtis nereikia, reikia tik kelnias į viršų patraukus dirbti ir užsidirbti.

Rodyk draugams

Dvi valandos į dangų…

Dvi valandas žiūrėjau į dangų. Taip ilgai dar nebuvau spoksojęs. Labai įdomi debesų architektūra, spalvos.

Likti vienam prieš dangų - atsistoti liūdesio šešėlyje, tačiau su viltimi sulaukti saulės spindulio. Šio spindulėlio ilgesys pažadina vaizduotę. Įsikabinusi į praeitį ji traukia įvairius vaikystės, jaunystės vaizdinius bei patirtis. Nemaniau, kad tai gali būti taip tikra ir gyva. Pačiam sau smalsu paaiškinti tokį vaizduotės suaktyvėjimą ir praeities patirčių sugyvinimą. Kodėl dabar ir kodėl taip stipriai, ryškiai?

Visame šiame vaizduotės šėliojime…takas, medžiai, vaikščiojimo misterija. Kiek daug tikėjimo…buvo. Dabar esama tam, kad būtų sumokėta už išdavystę - vardan sugalvoto gyvenimo.

Rodyk draugams