BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Banalybė

Uli Seit

Jau beveik susitaikiau su tąja mintimi, kad postmoderniame būvyje subjektyvumas esti vienintelė įmanoma „objektyvumo” forma, tačiau niekaip, net ir nuoširdžiai to geisdamas, nesugebu savęs įtikinti, jog šis subjektyvybės VISA gali legalizuoti bet kokią banalybę. Kas kart savęs klausiu, kas leidžia (pabrėžiu) rastis temoms, diskursams ar naratyvams, kurie savyje sutelkę visą temos dirbtinumą - silikoninio minties žavesio aistrą, išsprogsta ištisomis teksto paklodėmis ar sakymo banalybėmis: prasmių laukai fragmentiški, naratoriaus minties srautas bereferentis, modalinės struktūros absoliutus sans façon. Kas (ἐπίσταμαι) ir kur (τοπος) yra tas didis Anonimas, steigęs ištisus legionus heidegeriškų pliurpalių - pirmai progai pasitaikius in pulicis morsu Deum invocare - klausimai, privalantys virsti programiniu projektu? Galbūt…

Patiko (2)

Rodyk draugams

Komentarai (3)

  1. niekas:

    Skaitydamas šį įrašą prisiminiau senovės graikų sofistus. P. Hadot savo knygoje “Antikos Filosofija - Kas Tai?” rašo: Sofistai yra mokytojai-profesionalai ir visų pirmiausia pedagogai, nors žinoma, reikia pripažinti išskirtinį Protagoro, Gorgijo ar, tarkim Antifonto originalumą. Už užmokestį jie perteikia savo mokiniams receptus, kurie turėtų pagelbėti įtikinti klausytojus, vienodai lengvai apginti ir “už”, ir “prieš” (antilogija)”.

    Kadangi mano senovės graikų filosofijos žinios, švelniai tariant, kuklios, toli siekiančių išvadų nedarysiu. Bet jei sofistai, pasinaudodami retorikos triukais, “galėjo” lengvai apginti bet kokį už ir prieš, kitaip tariant legalizuoti bet ką (nors ir žinodami, kad jų įrodinėjama tiesa yra klaidinga), tai ar teisinga būtų juos pavadinti silikoninio minties žavesio aistros apologetais?

  2. P.Hadot puikus autorius… jūsų minima knyga, ją skaitančiam, atveria įvairias strategijas, kuriose skleidžiasi Antikinio pasaulio intelektualinė intriga… Viena jų, neakivaizdi polemika tarp sofistų(?) ir filosofų(?), kuri suformavo, jau tapusį klasikiniu, stereotipą apie filosofus kaip tikruosius išminties žinovus, tuo tarpu sofistus pristatant niektauzomis - išminties simuliantais… nesiplėsiu, juoba, kad puikiai pacitavote esminę Hadot mintį apie sofistus - prekeiviai žiniomis… Čia iškyla Sokratas, kuris bene pirmasis suabejoja sofistų žinių “žiniškumu”, jo skepticizmas esmingai jį išskyrė iš to meto žinių “rinkos”… Ši klasikinė skirtis, man asmeniška ir tikiu ne tik man, vis dar reikšminga… Ši skirtis, kurią beje, prasmingai ir aktualiai išryškina Hadot, tai Sokrato nuolatinis ir pabrėžtinas akcentavimas egzistencinio angažuotumo su tuo “Ką” teigi arba transliuoji kaip žinią, kitaip tariant, privalai atsakyti už savo teiginių teisingumą ne tik formaliosios logikos požiūriu, o visa savo egzistencija… Tokia presupozicija kiekvieną kartą Sokratą verčia savęs klausti ar iš ties žinau tiek ir taip, kad galėčiau TAI laikyti galutiniu ŽINOJIMO riboženkliu t.y. aukoti už tiesą savo gyvybę? Sofistams tokių klausimų nekylą… Kitaip tariant pedagogas neturi rizikuoti savo galva - atsakyti už pateiktos žinios tikrumą… O ir esminė Sokrato pozicija yra ta, kad negali prekiauti išmintimi, nes tai yra perdėm egzistenciškai - patyrimiška…
    Mano “silikoninė” metafora, be abejo, gali būti gretinama su antikinio sofisto tipu, tiesa Hadot mėgina dalį negatyvaus stereotipo, susijusios su sofistais, reinterpretuoti pozityvesnėje šviesoje, nepaisant šio mėginimo, sofistas man išlieka chrestomatiniu prekeiviu, tiesa dabar jau prekiaujančių žinių žiniomis - išminties/žinojimo(?) silikonu…

  3. tiesa, gali kilti klausimas, kodėl Sokratas…, nes nuo jo prasidėjo polemika tarp “silikono” ir natūralumo:) jei atmintis neapgauna…

Rašyti komentarą