BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Artūro Zuoko sugrįžimas…

S. ir A. Krivickų darbas

“Visiškai aišku ir akivaizdu, kad blogis žmoguje slypi giliau, negu mano gydytojai socialistai, kad jokioje visuomenės santvarkoje blogio neišvengsi, kad žmogaus siela liks ta pati, kad nenormalumas ir nuodėmė kyla iš jos pačios ir kad galų gale žmogaus sielos dėsniai dar tokie nežinomi, taip mokslui nepažįstami, tokie neapibrėžti ir tokie paslaptingi, kad nėra ir negali būti dar nei gydytojų, nei netgi paskutinių teisėjų, o yra tas, kuris sako: tas kerštas yra mano, ir aš atkeršysiu.”

Fiodoras Dostojevskis

Gyvenimas nenuspėjamas, mėgsta kartoti mano kolega. Nepasiginčysi. Antai Lietuvoje baigėsi savivaldos rinkimai. Visi rinkimų dalyviai, išskyrus keletą marginalių partijų, pareiškė, kad rinkimai jiems susiklostė puikiai. Dar daugiau, kai kurie judėjimai, kurie paknopstomis brovėsi į savivaldos rinkimus, gavę akivaizdžią mažumą, ėmėsi iniciatyvos burti koalicijas. Regis, sėkmingai. Politinė realybė? Galbūt. Tik niekaip neapleidžia jausmas, kad akistata su Lietuvos politine realybe, taip sakant, apskritai neturi nieko bendro su pačia realybe.

Nereikia būti dideliu, kaip mėgsta kartoti politologinio korporatyvo atstovai, politinio proceso ekspertu, jog suvoktum, kad Lietuvoje politikos neliko, vadinasi, ir politinės realybės. Išvaduosiu tekstą skaitantįjį nuo pagundos snūstelėti ir nesivelsiu į nuvalkiotus naratyvus apie politikos mirtį, apsiribosiu tik kuklia pastaba, kad jei visiems politinio(?) proceso dalyviams rinkimai į savivaldą tapo tenkinančiu rezultatu ir nė viena organizacija bei jų vadovai nesijaučia pralaimėję, tuomet lieka konstatuoti faktą, kad įvyko esminis lietuviškos politinės sistemos atotrūkis nuo tų vertybinės tikrovės struktūrų, kurios viešajame diskurse buvo apibrėžiamos „kairiąja” ir „dešiniąja” politikomis, „socialinio teisingumo” ar „bendruomenių politikos” kategorijomis. Jei dar prieš keletą metų šiomis sąvokomis ir jų alegorizuota retorika buvo grindžiama pamatinė politinio proceso referentinė struktūra, leidusi formuotis nors ir fragmentuotam, tačiau demokratinės ideologijos pagrindu konstruojamam naratyvui, tai šie rinkimai su paskutiniu vasario šaltuku į mūsų politinę buitį įsileido poną - PRAGMATIZMĄ.

Šis ponas PRAGMATIZMAS neturi nieko bendro su amerikiečių mąstytojo W.James pragmatizmu, kuris postuluoja esminę sąlygą pragmatiniams santykiams megztis - pasitikėjimas. Lietuvoje pasitikėjimo neliko. Todėl mūsiškis pragmatizmas renčiamas ne pasitikėjimo pagrindu, jo pastoliai giliai suleisti į specifinę pilvažmogio egzistencinę struktūrą. Tai ištisa žmogaus (be)sąmonės architektūra, savo realybės(?) kontūrus braižanti simuliakrizuotomis medija piliulėmis apkvaitusio piliečio rankomis, dieną pradedančio ir ją užbaigiančio gausos/vartojimo neurozių konvulsyviu seilėjimu pamačius naują reklaminį klipą, prikeliantį jį dar vienam prasmingam(?) (ne)gyvenimui.

Lietuviškas pragmatizmas turi vieną esminį bruožą, jis tampriai susijęs su beprotybe. Turėjau progos stebėti Jono Vaitkaus režisuotą Fiodoro Dostojevskio apsakymo „Stepančikovo dvaras ir jo gyventojai” teatrinę interpretaciją. Visą laiką neapleido jausmas, kad prieš akis šmėžuoja lietuviškos politinės ir apskritai viešojo gyvenimo dramaturgijos kontūrai. Aiškus pamišimas, manipuliatyvių ir (auto)destruktyviai veikiančių struktūrų formavimasis bei konkrečios šią beprotybės ir manipuliacijų architektoniką cementuojančios figūros(ų) Foma Fomičiaus (mūsų atveju politinio lyderio(?)) iškilimas į rampos šviesą šioje teatrinėje metaforoje leido atpažinti mūsų kasdienos dialogus bei elgesio schemas. Justi, jog mūsų visuomenėje formuojasi elgesio standartas, kuris akumuliuoja visą beprotiško pragmatizmo energetiką ją nukreipdamas į paskutinių moralumo ir padorumo likučių retušavimą politiniame kasdienos gyvenime.

Praėję savivaldos rinkimai (miesto civilizacijos tematiką analizuojantis čia galėtų rasti puikios medžiagos ryškioms ir originalioms temoms formuluoti) šio beprotiško pragmatizmo konstrukcijos cokolinėje dalyje išryškino lokalizacijas (geografiją), kurių perimetre formuojasi tvirtas korupcinės konstrukcijos sijų rezginys, šią korupcinio veikimo legalizaciją eksterpoliuojantis į likusią Lietuvą. Vilnius kaip miestas, o A.Z in personalite yra šios lokalizacijos taškai. Tai du: geografinis ir asmenybinis, beprotiško pragmatizmo toposai, tarp kurių driekiasi riebi demarkacinė linija, skirianti padorumą ir pilietinę nuovoką nuo politinio chamizmo ir totalitarinio infantilaus miesčioniško elitarizmo savimonės. A.Z žmogus, kuris geba savyje talpinti visą sostinės miesčioniško buržua žavesį. Kliedinti retorika, eklektiškos fantazijos pamėklės ir sumani reklaminė/pardaviminė technika leidžia kiekvienai narciziškai sostinės gatvių ubagasielei save atpažinti šiame REKLAMOS VEIDE. A.Z bene įspūdingiausia pastarojo dešimtmečio (jam neprilygsta nei Rolando Pakso kvazistiprumo įvaizdžiniai fantasmiai) skalbimo miltelių reklama, kurios balinantis poveikis rinkėjų sąmonei aibę kartų buvo įrodytas praktikoje. Nepadorumas, melas ir amoralumas gali tapti realybę keičiančiomis sąvokomis ir šis žmogus tai įrodė tardamas garsų TAIP dar vienai avantiūrai. A.Z fenomenalus gebėjimas nebūti kuo nors, tai jis liberalas, tai jis konservatyvus viešosios tvarkos apologetas, tai jis pragmatiškas ūkvedys, leidžia jam rastis pusfabrikačiu politinėje virtuvėje, kur sumanus(?) šefas, rinkimų atveju nesusipratęs elektoratas, na, o porinkiminėje situacijoje dominuojantis politinis patinas, iš šio žmogaus lipdo sau palankų lūkestinį (rinkėjų atveju) arba korupcinį (dominuojančio politinio patino atveju) partnerį.

Šio (anti)politiko porinkiminė retorika pasiekė naujas egzaltacijos formas - neleiskime lenkams valdyti Vilniaus, taip dabar skamba naujasis A.Z šūkis. Suprask, geriau lietuviškas vagis nei lenkiškas šlėkta. Sumanus mėginimas sukeisti moralios politikos diskurso struktūras, kurios šio personažo atveju šaukte šaukiasi būti dominuojančiomis lemiant kam bus patikėtas Vilniaus mero postas, į primityvią ir eklektišką etnocentrinę leksiką „muški lenką arba karki žydą”. Ne kitaip, kaip tik infantiloku reveransu primityviam patriotizmui šios retorikos neina priskirti. Toks a la Nikola Sarkozi tonas gainiojant romus iš Pietinės Prancūzijos. Tačiau jei Prancūzijoje ir demokratinėje Europos bendruomenėje Nikola Sarkozi šovinistinė retorika nukreipta prieš romus sukėlė nepasitenkinimą ir buvo girdimas aiškiai tariamas NE, tai Lietuvoje „teisto už gerus darbus” odei gali nuskambėti ir garsus TAIP. Veikiausiai jaučia, kad tinkamas momentas lemiamam šuoliui į sostinės vadovo krėslą, todėl beprotiško pragmatizmo centrifuga sukasi pilnu pajėgumu. Kitame jos gale, didelė tikimybė, laikui bėgant pradės byrėti litai.

Asmeniškai aš tikiu POLITIKA, kuri daro pasirinkimus remdamasis dorybėmis, o ne beprotišku pragmatizmu.

Patiko (4)

Rodyk draugams

Komentarai (3)

  1. Zuokininkas:

    Paskaicius teksta susidaro vaizdas, kad Zuokas pats blogiausias. As manau, kad tikrai yra blogesniu politiku ir Zuokas ju fone nera blogiausias variantas.

    [WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘0 which is not a hashcash value.

  2. Kontra Zuokas:

    Vagis yra vagis ir nieko cia nereikia sukti apie “blogesnius politikus. Geda Vilniuj, kad renka toki burinduka, kuris nustekeno sostiine. State dangoraizius, o pensininkus ubagais paleido…

  3. niekas:

    Politika paremta dorybėmis? :) Ar čia nebus, A. Kamiu žodžiais tariant, „bergždi žaidimai dideliais dalykais“?

    Galbūt koks nors idealistinis judėjimas gali duoti trumpalaikį impulsą tokiai politikai atsirasti, bet tik tiek. Vėliau viskas apauga įvairiom schemom, struktūrom… O visos dorybės ir vertybės tampa dūmų uždanga, slepiančia nelabai gražius dalykus.

    (teisingumo dėlei reikia pažymėti, kad niekada su jokiom schemom, struktūrom ar dūmų uždangom tiesiogiai nebuvau susidūręs, ir apskritai politika man yra tamsus miškas, todėl šios kelios eilutės įgauna visuomenėje labai gerbiamą diletanto rašliavos statusą)

Rašyti komentarą